P. Gylys. Policinė valstybė prieš disidentą Petrą Gražulį

Ne vieną kartą ir ne du esu rašęs apie pavojingą mūsų šalies viešojo gyvenimo tendenciją – policinės valstybės instinktų stiprėjimą. Vis labiau nuo suvereno – tautos – atitrūkstanti valdžia pilietiškai nusiteikusių žmonių atžvilgiu naudoja neadekvačią situacijoms jėgą. Žmonės, norintys pasakyti ir nebijantys pasakyti, kad kai kurie valdžios sprendimai ir veiksmai jiems nėra priimtini, susiduria su grubia policine jėga, su neteisingais, vadinasi, plačiąja prasme ir neteisėtais teisėsaugos institucijų veiksmais.

Pamenate, kaip buvo elgiamasi su taikiais Klonio gatvės gynėjais? Dar prisimenate, kaip buvo teisiami sąjūdiečiai, signatarai, kiti valstybės atkūrime dalyvavę žmonės? Gal jie teroristai, chuliganai, nesuprantantys teisingumo ir teisės vaidmens visuomenėje? Gerai pažįstu R.Ozolą, B.Genzelį bei kitus ir žinau, jog jie tikrai nesikėsina į šalies konstitucinę sąrangą.Atvirkščiai, jie ją gina. Jie yra valstybininkai be kabučių. Jie pergyvena dėl negerovių ir protestuoja. Gal ir ne su viskuo, ką jie sako, galima sutikti, bet nieks šiems nusipelniusiems žmonėms neturi teisės atimti galimybės protestuoti.

Deja, mūsų naujoji nomenklatūra pasyviai stebėjo ir stebi, kaip teisiami valstybės kūrėjai, kaip buožėmis daužomi gulintys piliečiai. Kiti garsiai pritaria – taip jiems, runkeliams, ir reikia. Treti patys dalyvauja tame susidorojime… Tiesiogiai ar netiesiogiai, akivaizdžiai ar iš užkulisių.

O kai ateina Vasario 16-oji ar Kovo 11-oji,  svarbiausi iš jų iš aukštų tribūnų rėžia Sąjūdį, disidentus šlovinančias kalbas. Mes stebime visa tai ir nedrįstam pasakyti: „Nustokit, juk tai farsas. Nemėgstat jūs nei sąjūdiečių, nei disidentų.“ Sakysit – neturiu pagrindo taip teigti. Atsakau – turiu. Paskutinė policijos elgesio su disidentu Seimo nariu Petru Gražuliu istorija – dar vienas patvirtinimas, kad mūsų valstybė per vos ne ketvirtį amžiaus nuo savo atsikūrimo taip ir nesugebėjo sukurti protingos, etiškos ir tikrą, teisingą palaikančios teisėsaugos sistemos, kuri leistų sąjūdietiškos dvasios nepraradusiems laisvai reikšti savo nuomonę, o, reikalui esant, ir protestuoti.

Sąmoningai atsiribodamas nuo homoseksualų rėmėjų renginio, nuo P.Gražulio protesto turinio, dėmesį norėčiau sutelkti į tai, kaip buvo elgiamasi su disidentu ir Seimo nariu.

Nors ne su visa medžiaga esu susipažinęs, tačiau iš to, kas cirkuliavo viešojoje erdvėje, aišku, kad, pirma, policija veikė pagal iš anksto sudarytą planą ir, kad  fiziniai ir psichologiniai veiksmai Seimo nario atžvilgiu buvo neproporcingi ir neteisėti.  Jeigu P.Gražulis būtų teroristas, recidyvistas,   mafijos vadeiva, tuomet jo atžvilgiu atlikti veiksmai būtų adekvatūs, užtikrinantys viešąjį saugumą. Tačiau Seimo narys nebuvo ginkluotas, apsisagstęs sprogmenimis, žmonių sveikatai ar gyvybei grėsmę keliantis asmuo. Todėl jo griovimas ir ilgai trukęs laikymas prispaudus prie žemės, manau, sąmoningas, turėjo tikslą pažeminti teisinę neliečiamybę turintį tautos atstovą ir įbauginti jo šalininkus. Tie, kurie planavo šią akciją, turėjo, kas gali tai paneigti, politinę paramą.

Kitas paaiškinimas – jie nesuvokia Konstitucinės mūsų valstybės sąrangos, pagal kurią tautos atstovas yra žmogus, kurį nuo politinio, kriminalinio susidorojimo apsaugo teisinės neliečiamybės institutas. Šis institutas yra civilizuotos politinės sistemos dalis, kurios prasmė yra tokia – su parlamentaru, teisėju ar kitu aukštu valstybės pareigūnu, ginančiu viešąjį interesą, negali būti paprasta susidoroti. Parlamentarui irgi gali būti iškelta byla, jis gali būti teisiamas, bet prieš tai turi būti vykdoma atitinkama parlamentinė procedūra – parlamentas turi viešai svarstyti, ar politikas, teisėjas ir pan. nėra persekiojamas politinių konkurentų, mafijos struktūrų ir pan., ar yra pagrindo pradėti teisines procedūras jo atžvilgiu. Ši procedūra, kaip rodo liūdna mūsų šalies patirtis, ne visada apsaugo nuo nepagrįstų kaltinimų (paskutinis ryškus pavyzdys – N.Venckienės byla), bet ji bent šiek tiek sumažina neteisingo persekiojimo pavojų.

P.Gražulį galima būtų buvę sulaikyti, suimti, kitaip apriboti jo laisvę tik Seimui panaikinus teisinę neliečiamybę. Ekstraordinarinių priemonių prieš jį teisėsauga galėjo imtis tik tuo atveju, jeigu jis būtų ginkluotas, būtų kėlęs realią grėsmę aplinkinių žmonių sveikatai ar gyvybei. Pažįstu gerbiamą Petrą ir žinau, kad būdamas krikščionis, jis, kad ir emocionalus, nėra į prievartą linkęs žmogus. Minėtame renginyje jis norėjo išreikšti savo nuomonę. Jam ta teisė buvo grubiausiu būdu atimta. Tuo savo veiksmu policijos vadai norėjo visuomenei parodyti – šalį valdom mes, o ne kažkokie ten parlamentarai. Mes jėga, jie – šiukšlės! Mūsų Konstitucijoje parašyta kitaip.

Eilinis grubios policinės jėgos panaudojimas prieš piliečius bei politikus nėra smulkmena. Tai antidemokratinis veiksmas. Jis turi būti apsvarstytas Seime ir kitose viešosios erdvės dalyse – žiniasklaidoje, nevyriausybinėse organizacijose, akademiniuose sluoksniuose. Po svarstymo turi būti priimti atitinkami sprendimai dėl policijos vadovybės veiksmų. Mano asmenine nuomone, jie turi būti atstatydinti.

P.S. Aš, buvęs komunistas, naujajai nomenklatūrai, ypač p. S.Skverneliui,  esu priverstas priminti, kad P.Gražulis yra buvęs disidentas, Žmogaus teisių gynimo Helsinkio komiteto narys, Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos platintojas. Už aktyvią disidentinę veiklą kalėjo Lukiškėse, Pravieniškėse, vėliau Mordovijoje. Dabar su juo, naudodama policinę jėgą, bando susidoroti naujoji nomenklatūra.