„Pro Patria“ apie lietuviškos tautinę mokyklos istorija kalbasi su LMA nariu akademiku, baltistu, buvusiu Lietuvos Švietimo ministru, prof. Zigmu Zinkevičium.
– Esate sakęs, kad dabartinė mokykla ugdo piliečius, o tarpukario mokykla ugdė patriotus. Papasakokite plačiau apie patriotinį ugdymą tarpukariu.
– Aš mokiausi Ukmergės Antano Smetonos gimnazijoje. Tai buvo ypatinga gimnazija. Tokių Lietuvoje buvo nedaug. Ten buvo tikra lietuviška patriotinė dvasia iki pat sovietų valdžios atėjimo.
Pirmiausiai patriotiškumą ugdė pati aplinka. Tuomet gimnazistas buvo tarsi elitinis asmuo. Ir Ukmergės gyventojai net su pavydu žiūrėdavo į juos. Ypatingai stiprūs buvo mokytojai, neeliniai žmonės. Drausmė mūsų gimnazijoje buvo taip pat labai didelė. Nusileidus saulei, negalėdavome po vieną vaikščioti mieste.
Patriotiškumas anuomet buvo labiau susijęs su religija, su Bažnyčia. Pavyzdžiui, mūsų tuometinis kapelionas per tikybos pamokas šnekėdavo ne tik apie Bažnyčios mokymą, bet ir siedavo jį su lietuvių tautos išlikimu. Atsimenu, buvo toks mokytojas Rapolas Stankūnas – tikras patriotas, mums visiems sektinas pavyzdys. Jis buvo skautų vadovas. Bolševikų buvo labai persekiojamas. Aš pats jį valtele esu kelis kartus perkėlęs į kitą Šventosios upės pusę, kad jo nesučiuptų. Buvo be galo geras lituanistas. Jo įtakos paveiktas ir aš pats tapau lituanistu.
– Kokių dalykų Jus mokė?
– Programos ir disciplinos buvo labai panašios į šiandienines, tik kai kurių turinys labai skyrėsi. Pavyzdžiui, istorija buvo dėstoma su tam tikru patriotiniu prieskoniu. Buvo siekiama parodyti lietuvių tautos didybę, o ne kaip dabar, pateikiant tik krūvą faktų.
Atėjus sovietams, mokyklose buvo pradėta aiškinti, kad viskas, kas tik buvo geriausia Lietuvai, buvo suteikta didžiosios Rusios. Ir visa Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo tik senosios Rusios dalis. Tarybiniais metais prasidėjo ir įsigalėjo „žiugždiškas“ istorijos supratimas ir aiškinimas.
Su tuo požiūriu teko susidurti ir vėliau. Jau pradėjęs studijuoti universitete su Juozu Žiugžda buvau daug kartų susitikęs. Tuomet jis buvo viso universiteto „dvasinis tėvelis“. Atsimenu įvairių kuriozų. Pavyzdžiui, kai apgyniau disertaciją, Maskvoje sutikau savo gerą kolegą Vladimirą Toporovą – pasaulinio garso mokslininką, kuris buvo labai didelis lietuvių tautos draugas. Jis mane sutikęs pasakė: „Mes išleisime Maskvoje tavo knygą. Tu paruošk rusišką, kiek sutrumpintą vertimą ir padaryk taip, kad būtų suprantama paprastam rusui“. Aš tokį tekstą paruošiau, nusiunčiau jam ir labai greitai gavau atsakymą. O ten, pirmame puslapyje, per visą paraštę parašytą: „Nemnoško zapadny styl. No eto charošo“ („Truputį vakarietiškas stilius, bet tai privalumas / nieko blogo“). Daugiau beveik nieko neparašė, tik atkreipė dėmesį, kad jei kur nors su jo pataisymais nesutinku, praneščiau jam.
Pažiūrėjau, ką jis taisė. Visų pirma išbraukė visas citatas iš Stalino raštų ir parašė „Eto k nauke nieatnositca“ („Tai su mokslu nieko bendro neturi“). O tada juk disertacijos neapginsi, nepagerbęs ar nepacitavęs partijos. O V. Toporovas tokias vietas išbraukė. Man sakyti, kad nesutinku – nebeišeina. Tuomet jam paskambinau ir pasakiau, kad sutinku su visais taisymais. Bet tuo metu mane iškvietė į aukštesnes instancijas Vilniuje ir pasakė, kad atsirado galimybė mano disertaciją išleisti Vilniuje.
Leidžiant Vilniuje, suprantama, aš savo tekstą priderinau prie Maskvoje priduotos disertacijos. Ir tada prasidėjo. Vos mano knyga pasirodė knygynuose, J. Žiugžda išsikvietė mane pas save. Nueinu aš, o jis įpykęs man sako: „Gynei disertaciją, aš dalyvavau – viskas gerai buvo. O dabar, knygai išėjus – nei šis, nei tas gavosi“. O seife aš kaip tik turėjau V. Toporovo pastabas ir tučtuojau jam atnešiau parodyti. Žinojau, kad J. Žiugžda paniškai Maskvos bijojo – jam ji buvo viskas. Pamatęs tas pastabas, jis visas išraudo ir netrukus išrėžė man: „Kas galima Maskvoje, tas negalima Lietuvoje“. Vėliau jis man turėjo rašyti charakteristiką, prieš suteikiant docento vardą. Ir parašė visai neblogą. Mano disertacija vadinosi „Įvardžiuotinių būdvardžių istorijos bruožai“.
– Ar Jus patį bandė prikalbinti stoti į partiją?
– Atsimenu, mane pasikvietė tuometinis fakulteto partorgas Irmija Zaksas ir paklausė manęs: „Argi pas mus tvarka fakultete“? Nežinojau, ką atsakyti. Jis tęsė: „Mūsų partijoje – vien tik žydai ir rusai, nėra lietuvių. Mes apsvarstėme ir nusprendėme, kad tu tinki partijai“. Ir padavė man užpildyti stojimo į partiją anketą.
Išėjęs į kiemą susitikau kolegą Jona Kabelką. Pamatęs, kokios aš nuotaikos, jis paklausė, kas nutiko. Papasakojus, žaismingai atsakė: „Nesisielok. Vakar mane irgi buvo tuo reikalu iškvietęs. O aš jam atsakiau, kad man žmona uždraudė į partiją stoti ir dėl partijos aš su žmona nesipyksiu“. Aš jam atsakiau, kad jo žmona gydytoja, o mano – mokytoja, dėl to jo atsakymas man netinka.
Tą anketą parsinešiau namo, bet jos nepildžiau. Nutariau palaukti. Laukiau vieną dieną, kitą, savaitę, mėnesį. O tos anketos kaip niekas neprašo, taip neprašo. O paaiškėjo viskas vėliau, kai į mano rankas pateko Vakarų Vokietijoje leidžiamas vienas tarptautinis aukšto lygio lingvistinis žurnalas. Jame išspausdinta profesoriaus Prano Skardžiaus, tuomet gyvenusio JAV, parašyta mano knygos recenzija. Ir ji pradedama tokiais žodžiais: „Į mano rankas iš anapus geležinės uždangos pateko pirma knyga, kurioje nėra jokio ideologinio šlamšto“. Taip pavyko išvengti partijos, kadangi neideologizuojantis žmogus jai buvo nereikalingas.
– Grįžkime į atgimusios Lietuvos laikus. Ar Jūs, būdamas ministru, bandėte gaivinti tautinės mokyklos idėją?
– Su tautine mokykla tai vyko tiesiog tragikurioziški dalykai. Labai gerus tautinės mokyklos pagrindus padėjo Meilė Lukšienė. Man su ja teko labai daug bendrauti. Bolševikų laikais mes ranka rankon ėjome. Bet man keisčiausia buvo tai, kad padėjusi pagrindus tautinės mokyklos kūrimui, ji pati vėliau viską ir sugriovė. Štai čia ir yra visa tragedija.
Kodėl ji taip pasielgė? Matyt, čia buvo daug priežasčių. Pirmiausia, mano supratimu, šį dalyką nulėmė tai, kad ji buvo gan kovinga ateistė. Kova prieš Bažnyčią jai turbūt atrodė svarbiau nei lietuvybės reikalai.
Taip pat manau, kad tam tikrą vaidmenį tautinės mokyklos reikalų žlugime galėjo suvaidinti ir jos mylimiausias studentas Darius Kuolys. Jo įtaka Lukšienei labai jautėsi. Pats Kuolys baigė lituanistiką, bet su literatūriniu profiliu. Aš pats literatams dėsčiau nedaug, bet iš to, kiek teko dėstyti, mačiau, kad D. Kuolys buvo gabus studentas ir tuomet jokių konfliktų nebuvo ir kilti negalėjo – juk buvo dar sovietmetis.
Iki nepriklausomybės pradžios D. Kuolio viešumoje praktiškai nesimatė. Tačiau iškarto po nepriklausomybės atkūrimo, D. Kuolys padarė karjeros šuolį. Jį visur labai protegavo Lukšienė. Matėsi, kad jie vienas kitam darė labai didelę įtaką.
Kai tapau ministru, D. Kuolys pradėjo vykdyti savotišką pogrindinę griaunamąją veiklą. Jis, kaip buvęs švietimo ministras, turėjo ministerijos raktus. Laisvai įeidavęs, vėlais vakarais su savo šalininkais darydavo posėdžius, agituodavo ministerijos darbuotojus boikotuoti įvairius mano priimtus sprendimus. Šitai galiu drąsiai tvirtinti, kadangi turėjau aiškių įrodymu. Ne vienas iš tuometinių nuteikiamųjų man yra pasakojęs ir įspėjęs, kad vyksta tokie dalykai. Žodžiu, tai man abejonės nekeliantis faktas.
– Kaip nutiko, kad M. Lukšienė apleido savo tautinės mokyklos koncepciją? Ar išsiskyrė jos įgyvendinimo vizijos?
– Niekuomet prieš Lukšienės koncepciją aš nekovojau. Savo koncepciją ji pati apleido, toliau neberutuliojo. Ir tai padarė netgi vėliau, kai aš jau net nebebuvau ministru.
– O kuo D. Kuoliui užkliuvo Jūsų ministravimas?
– Man atrodo, jis protegavo kosmopolitizmą Lietuvoje. Iš ne šiaip sau kosmopolitizmą, bet tokį išsigimusį, tarybinį kosmopolitizmą, su visais sovietiniais įpročiais. Aš to kosmopolitizmo, tiesiai sakau, negalėjau pakęsti. Kur matydavau, kad mokyklose megzdavosi kokie nors tokio kosmopolitizmo židiniai, iškart stengdavausi likviduoti. D. Kuoliui tas labai nepatikdavo. Manau, tai ir buvo pagrindinis mūsų nesutarimo dalykas.
Paskui jis ėmėsi padėti lenkų pseudopatriotams. Lenkai, kaip į sąjungininkus, kovojančius prieš lietuvišką švietimą Vilniaus krašte, įtraukė ir D. Kuolį, nes buvo vienas iš tų, kuris buvo prieš mane nusiteikęs.
– Tai jūsų nuomonės susikirto dėl to, kiek bus tautinio auklėjimo mokyklose?
– Dar tada D. Kuolys rašė, kad tautiškumas yra atsilikimo ženklas. Jam pirmoje vietoje turėjo būti pilietinė visuomenė. Aš jam tuomet ir sakydavau: „Valerijus Ivanovas – tai irgi Lietuvos pilietis. O žiūrėk, ką jis išdarinėja“. Apskirtai kalbant, kas ta pilietinė visuomenė nėra taip paprasta atsakyti.
Tačiau D. Kuolys man tikrai nebūtų tiek galėjęs sukliudyti, jei nebūtų tuo metu prasidėjęs lenkų pseudopatriotų prieš mane nukreiptas judėjimas, kuris buvo išlaužtas iš piršto.
– Dėl ko buvo pradėtas šis judėjimas?
– Mano „ministravimo“ laikais su lenkiškai kalbančiais Vilniaus krašto gyventojais mano santykiai buvo be galo geri. Aš su jais visais gerai sutardavau. Netgi yra buvę tokių atsitikimų, kai kokiame nors renginyje ar susirinkime, jei atvažiuodavo koks nors V. Tomaševskis ar panašūs į jį ir pradėdavo šnekėti prieš mane ar mano įsakymus, žmonės atsistodavo ir tiesiog išeidavo iš salės pasipiktinę. Ir tai darydavo lenkakalbiai. Arba pradėdavo taip ploti, kad piktai kalbantysis turėdavo pats išeiti. Tokių atvejų buvo ne vienas.
Prieš man tampant ministru, buvo susiklosčiusi netgi tokia situacija, kad jei paskiriamas lietuvių kalbos mokytojas į kokią lenkakalbių mokyklą Vilniaus krašte, tai jis turėjo į ją važinėti tiesiai iš Vilniaus, nes negaudavo išsinuomoti buto vietoje – niekas nepriimdavo. Kai tapau ministru, praėjus geram pusmečiui, Vilniaus krašte pradėjo atsirasti tokie skelbimai: „Išnuomojamas butas lietuvių kalbos mokytojui“. Kad vaikai geriau išmoktų, kviesdavosi pas save gyventi mokytoją.
Kai jau buvau nušalintas nuo ministerijos, ilgą laiką ministro nebuvo. Niekaip negalėjo surasti kandidato. O ministerija priklausė krikščionims demokratams. Bet ką tik ši partija siūlė, ministrui pirmininkui niekas netiko. Taip tęsėsi iki Kornelijaus Platelio kandidatūros iškėlimo.Tai įvyko vasarą. Tuomet jis atvažiavo pas mane į sodybą pasikonsultuoti. Aš jam papasakojau pagrindines problemas ir pažymėjau, kad vienas svarbiausių dalykų – baigti darbus su lenkais. Man būnant ministru tai labai sekėsi. Ir ne tik todėl, kad aš turėjau lenkakalbių paramą. Buvo dar viena aplinkybė. Tuo metu lenkų ambasadore Lietuvoje buvo buvusi Varšuvos universiteto profesorė, humanitarė, mano sena pažįstama. Kaip tik tapau ministru, ji pirma iš visų ambasadorių mane ir pasikvietė. Kalbėdamas su ja aš iškėliau netgi tokį klausimą, kad reikia padaryti taip, jog lenkiškose mokyklose Lietuvoje istorija būtų dėstoma lietuviškai. Ir ne tik istorija, bet ir karinis parengimas bei kelios kitos disciplinos. Reikėjo tik galutinai šitai apiforminti, to nespėjau padaryti. Tuomet K. Plateliui ir pasakiau: „Važiuok pas ambasadorę ir gali šiuo klausimu šnekėti netgi mano vardu. Įforminkite šį dalyką, tai labai svarbu“. Deja, kol atvažiavo į Vilnių, atrodo K. Platelis jau buvo apie tai užmiršęs.
– Ačiū už pokalbį.
Tautinio ir patriotinio ugdymo Lietuvoje labai trūksta. Ir ne tik mokyklose. Pasididžiavimas lietuvių tauta draudžiamas Lietuvos viešojoje erdvėje, o tautos menkinimas visaip skatinamas. Paradoksalu, bet vienintelis istorinis romantinis filmas – Herkus Mantas – pastatytas sovietmečiu. Kazachai pastatė savo patriotinį filmą “Klajoklis”, neturėdami net savo kinematografijos mokyklos. Tokie filmai kuriami ne rafinuotiems menininkams, o visų pirma jaunimui. Nes tokį vakuumą užpildo užsienio filmai su nusikaltimų romantika ir mišriomis poromis.
Na o dėl istorijos pateikimo – prisimenu, kaip Bumbliauskas, vesdamas vieną laidą, sukūrė paniekos ir pajuokos foną savo pašnekovams, kurie viso labo pateikė moksle gerai žinomą, to paties Toporovo nustatytą faktą, kad slavų kalbos atsirado iš periferinių baltų kalbų.
O teigiamu bažnyčios vaidmeniu tautiškumo ugdyme labai abejoju. Katalikų bažnyčia iš principo globalistinė ir kosmopolitinė organizacija, pavaldi Romai. Ji turi savo išrinktąją tautą, bet tai ne lietuvių tauta. Bažnyčia Lietuvoje labai pasitarnavo lenkinimui. Negi manote,kad katalikų kunigai bandys atstovėti lietuvybę prieš savo tikėjimo brolius lenkus?
Manau, kad be reikalo sumenkinate Lietuvos Katalikų Bažnyčios (LKB) vaidmenį lietuvybės palaikyme. Nors, kaip rašote, “Bažnyčia iš esmės yra kosmopolitinė”, bet reikia įvertinti ir tai, kad ji taip pat pasisako ir įvairiais pasaulietiniais kultūriniais klausimais, o LKB požiūris šiais klausimais daugeliui tikinčiųjų daro tikrai didelę įtaką jų politinei pasaulėžiūrai. Todėl tautininkams (atsisakius kai kurių savo politinio radikalumo apraiškų) tikrai reikėtų pasistengti palaikyti sutarimą su LKB, kad gauti jos palaikymą ne tik lietuvybės srityje, bet ir tautinėje – politinėje veikloje.
Beje, praeityje LKB ne tik pasitarnavo lenkinimui Žečpospolitos laikais, bet ir lietuvybės palaikymui tarpukario Lietuvoje.
Čia, ko gero, reiktų skirti bažnyčią apskritai nuo konkrečios LKB. Užtenka prisiminti, kad absoliuti dauguma Nepriklausomos Lietuvos patriotų (įskaitant ir tuos, kurie prieš lenkų okupantus kovojo) buvo uolūs katalikai.
“Todėl tautininkams (atsisakius kai kurių savo politinio radikalumo apraiškų) tikrai reikėtų pasistengti palaikyti sutarimą su LKB” – pirma, kokios tos “politinio radikalumo apraiškos”? Antra, mano žiniomis, tautininkai su LKB niekad ir nesipyko. Nemaža dalis tautininkų laiko save katalikais, kiti – pagonimis, dar kiti – netikinčiais. Nes tai partija, o ne religinė sekta. Man apskritai Lietuvos patriotų tarpusavio rietenos religiniais klausimais kvailai atrodo – o apie tai, kam jos naudingos, neverta ir kalbėt.
Galima sakyti, kad KB pasitarnavo lietuvybės palaikymui ir sovietiniais laikais, bet tai nulėmė daugiau aplinkybės, ne pasirinkimas – tautiškumo idėjos (išskyrus komunizmo) ir religija (bet kokia) atsidūrė toje pačioje barikadų pusėje.
Bet svarbiausia yra tai, kaip yra dabar. Ar LKB šiuo metu vaidina bent minimalų teigiamą vaidmenį lietuvių tautos išsaugojime? Ar išsakė/turi nuomonę opiais šiuolaikiniais tautos išlikimo klausimais – lenkiškumo invazija (lenko korta ir prieštaraujantys konstitucijai užrašai) Vilniaus krašte, žemės pardavimas užsieniečiams. Ar tik deklaruoja pasaulinį pacifizmą ir netrukdomai pasiima dešimtinę? O gal rengia įžeidžiantį netikinčiuosius ir baltų religijos atstovus Lietuvos krikšto metinių minėjimą ant piliakalnio?
Bet kurio save laikančiu lietuviu kataliku santykį su tauta ir religija galima labai lengvai nustatyti.
Kas tau labiau artimas? Lietuvis ateistas (tokių dauguma), baltų tikėjimą išpažįstantis lietuvis (labiausiai saugantis lietuvių kultūrą), lietuvis budistas? Ar to paties katalikų tikėjimo brolis lenkas?
Tik nesvaikit apie neutralitetą, interesų konfliktas čia akivaizdus. Jau šiandien. Kas tu esi primiausia? Lietuvis, po to katalikas? Ar katalikas, paskui lietuvis?
Jei pastarasis atvejis – tada kaip gali nepritarti lenkų kalbos įvedimui PR Lietuvoje, žemės pardavimui užsieniečiams – nes gi pietryčių Lietuvoje tada broliai katalikai lenkai galės žemes supirkti ir pagaliau paversti kraštą katalikišku.
Beje, ar manot, kad yra lenkų, kurie yra pirma katalikai, o tik po to lenkai?
Galima būti ne tik labai geru kataliku, bet drauge ir tikru tautišku patriotu. Geras tokio darinio pavyzdys – monsinjoras Alfonsas Svarinskas, palaikantis katalikybės ir patriotizmo idėjas.
Svarinskas – šaunuolis. Visa širdimi ir kūnu drauge su sese Nijole palaiko violetinių banditų siautėjimą Lietuvoje ir Kauno mafiją. Respect kardinolui!
Tai yra Tiesa , kurią palaikau.
LIETUVOJE NĖRA LENKŲ, RUSŲ, ŽYDŲ „TAUTINIŲ MAŽUMŲ“
Terminas “Tautinė mažuma” Tarptautinės teisės erdvėje yra susieta su „išorinės valstybės” sąvoka.
Pagal tarptautinę teisę tautinės grupės Lietuvoje turinčios išorines tautines valstybes(Lenkija- 40 milijonų, Rusija – 150milijonų,Izraelis- 8 milijonai gyventojų) negali turėti „tautinės mažumos“ statusą Lietuvoje(3 milijonai). Tik žydai nevardina savęs „tautine mažuma“. Okupantų privilegijos : lietuviai išlaiko 120 lenkiškų mokyklų, kuriose lenkinami lietuvių kilmės “tuteišai“. Tai yra GINESO REKORDAS. Pvz. USA, nėra nei vienos lenkiškos valstybės išlaikomos mokyklos, jas išlaiko lenkų bendruomenė. Rusijoje yra tik 8 valstybės išlaikomos lenkiškos mokyklos.
Lenkiškų mokyklų nusikalstamas valstybinis finansavimas yra žiaurios lietuvių kilmės „ tuteišų“ polonizacijos faktas, kurie kalba ne lenkiškai “po prostu“. Tuteišų polonizacija yra lietuvių savižudybė, o tai prieštarauja Dievo valiai.
Lietuvoje yra tik dvi tautinės mažumos – karaimai ir totoriai, neturi išorinės valstybės. Tautinės mažumos Europos Sąjungoje turi išimtines teises, todėl darome Lietuvai meškos paslaugą neatsargiai vartodami terminą „tautinė mažuma“ vietoje tautinė grupė,bendruomenė.
Lenkai Lietuvoje, kurie įžūliai, chamiškai laksto su tautine Lenkijos vėliava ,yra Lenkijos piliečiai ar ne? Jeigu jie yra Lietuvos piliečiai, tai lenkiškų vėliavėlių viešas brukimas yra Lietuvos pilietybės atsisakymo aktas . Kas juos klaidina? Rusijos spectarnybos, marionetes tomaševskiai. Lenkų ir rusų tautinės grupės atsirado okupacijų metu, todėl yra lietuvių priverstinės asimiliacijos baudžiamųjų bylų objektas.
Pagarbiai Arvydas Damijonaitis
Lietuvoje nėra nė vienos tautinės mažumos. Jų statuso Lietuvoje negali apspręsti jų valstybingumo būklė istorinėse tėvynėse. Tautinėmis mažumomis laikomos tos tautos, kurios savo istorinėje teritorijoje gyvendamos yra patekusios į kitų, didesnių ir vėliau susiformavusių tautų valstybes, pvz., lyviai Latvijoje, sorbai Vokietijoje, bretonai Prancūzijoje… O visokie karaimai, totoriai, čigonai, kurdai, uigurai, tamilai, čečėnai, baskai, jorubai, tuaregai, tibetiečiai ir kt. nors ir neturi valstybingumo, bet Lietuvoje negali būti tautinėmis mažumomis, nes jie (jų protėviai) yra (ar būtų) atvykę iš kitur. Ir jeigu, pvz., ukrainiečiai, lenkai ar baltarusiai staiga netektų savo valstybės (pvz. įjungtų į Rusijos sudėtį), tai nuo to jie pas mus nepasidarytų tautine mažuma. Kitataučių valstybingumo turėjimas ar neturėjimas savo istorinėse tėvynėse nekeičia tų kitataučių statuso Lietuvoje. Ar baisiai sudėtinga tą suprasti?
Z.Zinkevičius:
,,kuriozų, tekstą, citatas, tragikurioziški, tragedija, profiliu, konfliktų, karjeros, protegavo, likviduoti, situacija, pasikonsultuoti, apiforminti, Įforminkite…………”.
Jei Zigmas Zinkevičius save gerbtų, kaip lietuvį, jei gerbtų save, kaip KALBININKĄ, tai niekuomet neištartų šių svetimžodžių. Gausybės kitų svetimžodžių gal ir negalėjo išvengti… 🙁 🙁 🙁
Jeigu Kemblys gerbtų save kaip komentarų rašinėtoją, tai prie kiekvieno pasmerkiamo svetimžodžio šalia parašytų teiktiną lietuvžodį. O šitaip atrodo tik kaip įkyrus bambeklis.
Taip. Teisingai
Zigmas Zinkevičius, jei būtų kalbininkas, galėjo vartoti, šiuo atveju, tokius lietuviškus žodžius:
kuriozų – keistybių (juokingų)
tekstą – raštą
citatas – ištraukas
tragikurioziški – nei juoktis, nei verkti
tragedija – nelaimė
profiliu – pakraipa
konfliktų – kivirčų, susidūrimų
karjeros – kilimo tarnyboje, moksle
protegavo – globojo
likviduoti – naikinti
situacija – padėtis
pasikonsultuoti – pasitarti
apiforminti – įteisinti
O kas tas “kemblys”? Ar ne Vladas Grybas?
Zuzana, man nemalonu, kad mano pastabos gali neigiamai liesti Vladą Grybą, kurio nepažįstu.
Zuzana, internetinėje ‘erdvėje’ asmenys neatskleidžiami – tu taip pat pasirašai nieko nesakančiu vardu. Man tik keli atvejai buvo: ,,tikras lietuvis” žadėjo susirasti ir dantis skaičiuoti, dar ,,Žygeivis” aiškinosi iš kokių kompiuterių aš rašau. 🙁
Kembly, nuoširdžiai žaviuosi paties atkaklumu atlietuvinant mūsų kalbą. Gal mano mintis pasirodys naivoka, bet šitiek dirbant lietuvybės švarinime tikriausiai esate sukaupęs nemažą svetimžodžių pakaitalų žodynėlį. Reikėtų jį išleisti vadinamuoju “pigiosios knygos” būdu ir išplatinti mokyklose, leidyklose, redakcijose, dalinti visuomenei. Manau, atsirastų ir rėmėjų tokiai knygelei, ir patyręs redaktorius, ir leidėjas. Tai būtų labai prasmingas darbas, turėsiantis poveikio norintiems kalbėti lietuviškai. Dabar “Gimtąją kalbą” užsisako net retas mokytojas, nes tai daugiaplanis žurnaliukas, o tinklalapis vlkk.lt tikrai nėra tas, kurį kasdien atsiverčia rašantis, viešai kalbantis ar mokslus kremtantis žmogus. Jeigu mano pasiūlymas Jums pasirodys vertas dėmesio, susirašykim el. paštu, lauksiu atsakymo viešai.
Amelija, malonu, bet nesu kalbininkas. Yra, manau, tikrai nusimanačių kalbininkų, aš dažnai naudojuosi jų žodynais. Man toli iki jų, žiaugiuosi jų žiniomis. Deja, nesugebu uždegti, vien nusimanymo nepakanka.
Pradėjęs domėtis visuomenės klausimais, pastebėjau, kad ‘netikslieji’ mokslai liko viduramžių lygyje lyginant su tiksliais. Esu parašęs apie 40 suderintų apibrėžimų, kurie iš emės apverstų dabartinį žmogaus, visuomenės suvokimą. Apibrėžimai teisingi tol, kol kas neparašys geresnių, pvz., geometrija turi pamatinį taškelį, kurio apibrėžimai keičiasi, nors pati geomerija nesikeičia. Apibrėžimai nieko nekeičia, keičia kitoks požiūris į reiškinius. Keičiant žmonių požiūrį, galima keisti santykius.
atsiprašau, klaida – žaviuosi
liuks žmogus.Tikras Lietuvos patriotas.Landsbergis pas jį galėtų pasikonsultuot ir žemės užsieniečiams pardavimo klausimu ,manau.O tokių patriotų iš žymesnių , valdžios paragavusių kaip tai daugiau nė nesimato,deja.