Rugsėjo 26–27 dienomis Mykolo Romerio universitete įvyko tarptautinė mokslinė konferencija „Tarmės – Europos tautų kultūros paveldas“.
Konferencija skirta Tarmių metams paminėti, ją organizavo Humanitarinių mokslų institutas kartu su Lietuvos edukologijos universiteto Lituanistikos fakultetu ir Lietuvių kalbos institutu.
Tarmių, kaip tautų aukščiausios kultūros formos (vertybės) tyrimas, sklaida, tarmių pokyčių analizė yra svarbi Lietuvos ir kitų šalių mokslui bei tautų humanitarinei kultūrai.
Konferencijoje buvo aptariamos teorinės ir pragmatinės tarmėtyros problemos, nagrinėjami tarmių faktų kirčiavimo, fonetikos, morfologijos, leksikos ir sintaksės klausimai, iškeliama tarmės elementų svarba teksto stilistikai. Dėmesio sulaukė tarmės vartojimo ir kalbinių nuostatų problemos, požiūris į diglosiją, – tarmių funkcionavimas sociolingvistiniu aspektu. Buvo pranešimų, skirtų tarmių paribio ir dialektų interferencijos klausimams. Įvairių šalių dialektologai gvildeno tarmių problemas senuosiuose rašytiniuose paminkluose, dalijosi ilgamečio dialektologinio darbo patirtimi ir jo rezultatais.
M. Romerio universiteto profesorė dr. Zofija Babickienė tvirtina, kad tarmė yra aukščiausios kultūros forma, nes ji susiformavo per šimtmečius. Ji yra gludinta per ilgą laiką ir yra didelė kultūros vertybė – prilygsta aukščiausiems literatūros paminklams ir kitoms meno vertybėms.
Lietuvoje yra dvi tarmės – aukštaičių ir žemaičių, jos turi patarmių. Tarmės nuolat kinta, joms įtaką daro bendrinė ar miesto kalba, kitos kalbos. Tačiau kad tarmės išliks gyvos, tiki ir Lietuvos, ir kitų šalių mokslininkai.
„Lenkijoje yra išlikusios penkios tarmės. Kašubų tarmė, galima sakyti, įgijo regiono kalbos statusą. Apskritai šalyje labai aktuali mažosios tėvynės idėja. Kiekvienas regionas turi išsaugoti savo etniškumą“, – teigia Lenkijos mokslų akademijos mokslininkė Ana Tyrpa.
„Kazachstane tarmės skirstomos pagal regionus – šiaurės, pietų, rytų ir vakarų. Šiaurės tarmė – bendrinės kalbos pagrindas, tad ji pati populiariausia. Tačiau mažai tikėtina, kad ji pakeis kitas tarmes, nes, pavyzdžiui, pietų dialektą labai veikia kaimynai – kirgizai, uzbekai. Jie daro įtaką ne tik kalbai, bet ir visai kultūrai“, – pasakoja Eurazijos nacionalinio L. Gumiliovo universiteto profesorė Nurilia Šaimerdinova.
Didžiausia tarmėms kylanti grėsmė – gyventojų migracija. Persikėlę į naują vietą, jie prisitaiko ir pamiršta savo tradicijas, todėl būtina kalbėti savo gimtosiomis tarmėmis, kad jos išliktų gyvos ateities kartoms.
tarmių likimas, kaip ir visa kita, priklauso nuo žmonių: nuo valios, noro, ar, paprasčiau, meilės – jei tarmė viduje brangi, jos ir neprarandi, kad ir kur keliautum ar gyventum, ji yra vidinio „aš“ dalis ir reiškiasi natūraliai. aš Žemaitijoje negyvenu jau 20 metų, bet gimtoji žemaičių niekur nedingo, nes tai mano pati tikriausia kalba – kalbu su visais, kurie nori ir gali kalbėtis šia tarme, ir gimtojoje šeimoje vis dar kalbamės tik taip – tai „kraujyje“. jeigu to nėra, jokie teorizavimai nepadės, nei gražūs kalbėjimai, nei kultūrinės vertės suvokimas. bet pagal galimybes skatinti ir puoselėti tarmes reikėtų – sutinku, kad tai yra „didelė kultūros vertybė“, nors tai pasako taip mažai. pamenu, mokykloje būdavo draudžiama kalbėti tarmiškai – dabar nesuprantu kodėl – mokytis bendrinės lietuvių galima ir per lietuvių kalbos/literatūros pamokas, o tarmę praradus jos jokia mokykla nebesugrąžins.
Tarmės dar lakėsi tarpukario Lietuvoje, nes miestuose gyveno apie 30 nuošimčių gyventojų – 70 kaime. Kolūkiai, vienkiemių griovimas sunaikino buvusius visuomenės santykius kaime. Dabar kaime ne žemės ūkis, bet maisto gamybos pramonė. Miestuose tarmės išnyks greitai. Čia per daug protingų, kad kalbėtų net lietuviškai, nors pačią kalbą pavyktų išsaugoti. Norint išsaugoti tarmes reikia keisti visuomenės santykius, kurti kažką panašaus į Gentis .Reikia mokslinio pagrindimo.
kaime žmonės vis dar kalba tarmiškai, bent jau Žemaitijoj. nuvažiuoju ten, tad kalbu iš asmeninės patirties. o miestai – kaip sakiau. bet kokia iniciatyva, jeigu ji bus dirbtinė, neduos rezultatų. pirmiausia tai turi kilti iš gyvo žmonių poreikio, siekio išsaugoti ir išlaikyti tai, kas brangu. jei brangu nėra, gal ir neverta išsaugojimo? t.y. mes patys neverti dar turėti tokius dalykus kaip tarmė. kažkada, pamenu, piktumo akimirką net pagalvojau, o gal ir lietuvių tauta “nusipelnė” išnykti, jeigu nesugeba pakilti aukščiau vergo mentaliteto – jei tai, kas yra, žmonėms gerai, jei nieko kito nesiekiame ir nenorime. na čia prasideda “filosofiniai klausimai”…
Kiek liko tos Žemaitijos?
liko? daug – ji visa. Žemaitija dar stipri. bet įleiskim chevronus, parduokime žemę ir klausimas taps retorinis..ne tik Žemaitijai.
medus:
,,liko? daug – ji visa.”
medus:
,,Žemaitijoje negyvenu jau 20 metų……………….”
Nenoriu Tavęs įskaudinti, bet noriu, kad visi praregėtų – toks pat likimas laukia ir lietuvių Kalbos.
koks likimas? nesupratau jūsų lietuvių ir žemaičių kalbų likimo palyginimo, nes nematau lyginimui pagrindo – išlikimo prasme – kol kas nė viena iš jų dar nemirė. Žemaitija vis dar kalba žemaitiškai , o Lietuva – lietuviškai – abi kalbos labai gyvos ir guvios. žinoma, jei ir toliau rinksimės kabėti savo kalbomis, o ne svetimomis.
kas dėl mano negyvenimo Žemaitijoje jau 20 metų – daug reikšmės tam neteikiu – žmogus su žeme ir kalba surištas ne vien fiziniu buvimu – juo labiau, kad atstumai Lietuvoje tokie nedideli. tikrai nesijaučiu tremtyje:) vieni atvyksta, kiti išvyksta – šioks toks judėjimas – natūralus procesas, juolab, tos pačios šalies ribose. mano akimis, pasimašyti šiek tiek net sveika, nemanote?:)
Kažkada ,,Žemaičių Žemėje” skaičiau straipsnį apie įžymius ‘žemaičius”. Prie pavardžių buvo parašyta kur gyvena: Niujorke, Paryžiuje, Vilniuje, Kaune, Londone ir t.t., ir t.t. – nei vieno Žemaitijoje. Kokia nauda Žemaičiams, jei protingesni išskrenda toli, toli?
tą patį galima pasakyti ir apie garsius lietuvius, argi ne? viskas sueina į tai, kad užsienyje “išgarsėti” ir kai ko pasiekti yra kur kas lengiau nei Lietuvoje dėl šių priežasčių:
1) materialinė padėtis leidžia nesirūpinti “išlikimu” ir daryti tai, kas iš tiesų viduje rūpi. dideliems dalykams atsirasti tokio viduje subalansuoto laiko reikia nemažai, o viso gyvenimo emigracija, deja, būtet tai ir suteikia. vieną atradęs kitą prarandi (ir priešingai);
2) žmonių geranoriškumas ir asmens atradimų vertinimas: “užsieniuose” yra kur kas palankesnė situacija asmeninėms iniciatyvoms ir atradimams – tai yra visokeriopai skaitinama ir palaikoma; Lietuvoje- priešingai – dažniausiai visomis pastangomis žlugdoma – tiek iniciatyva, tiek iniciatyvos “kaltininkas”. toks suformuotas ir įtvirtintas metalitetas. manau, neatsitiktinai. kaip ir viskas, susiveda į lengvesnį susiskaldžiusios, piktos ir agresyvios bandos valdymą. gaila, bet taip yra. žinoma, su gražiomis išimtimis, bet jų – mažuma. šiuo atveju kalbu labai apibendrintai.
talentų yra ir Lietuvoje, tik jų kelias – kur kas sunkesnis – ne visi prasimuša ir iškenčia iki galo.
Kartoju klausimą: Kokia nauda Žemaičiams, jei protingesni išskrenda toli, toli?
Kembly, o būtinai turi būti NAUDA?:) ne viskas yra vertinama “naudos” principu, nors ir “nauda” gali būti visokia. čia nesiplėsiu šiuo klausimu. bet jei supaprastintai kalbėt, tai kiekvieno žmogaus indėlis į tautos kultūrą yra “nauda” savaime, o jei tas indėlis dar garsina savo žemę, tai dar geriau. o likimai įvairūs – nesureguliuosim ir nepriversim, kad būtų kitaip. būtų geriau, jei jie būtų likę savo žemėje, bet dėl vienų ar kitų priežasčių neliko – bet gal todėl ir atsiskleidė? nepagalvojote? tad “naudingai” džiaugtis vis dar galime, kodėl gi ne?
Visuomenė, be protingų žmonių, pasmerkta žlugti. Rusai dėl to trėmė į Sibirą protingesnius žmones, silpnino lietuvių Tautą. Dabar ‘protingesni’ patys išvažiuoja – pasekmės bus tos pačios.
tikiuosi, kad nebus, šis tas dar liko.
O ką daryti, jei esi suvalkietė, baigusi Rygiškių Jono gimnaziją su 12 savaitinių lietuvių kalbos pamokų, viena jų – akcentologija. Pamenu, kaip būdavo šaipomasi iš tariančių ilgąsias “e”, pvz. žodyje “medis”. Apie “kap” ir “tep” nėra ko kalbėti – tai rodė, kad kalbantysis yra prasčiokas, paniekinančiai vadindavo kaimiečiu. Po to Vilnius, studijos. Nebemoku tarmės – dabar atrodo, kad niekada ir nemokėjau, gal dėl to, kad jos pagrindu buvo kuriama lietuvių literatūrinė kalba. Apskritai tarmiškai kalbantis žmogus dažniausiai šokiruoja aplinkinius (nesakau to apie regionus, kur tarmės tebėra kasdienės šnektos pagrindas, pvz., Žemaitiją). Tik iš vienos kitos priegaidės, sakinio konstrukcijos viešajame bendravime atskirsi aukštaitį, dzūką, tą patį suvalkietį. Bet dažnas “atspėtasis” labai stebisi, kad dar išliko jo tarmės žymių ir anaiptol tuo nesididžiuoja, dauguma stengiasi tolti nuo vadinamojo provincialumo… Taip kad Tarmių metai nebus populiarūs, nebent moksleivija būtų skatinama užrašinėti išlikusius tarmiškus žodžius, studentai rengtų mokslines ekspedicijas į nuošalesnes vietoves, įrašinėtų autentišką senolių kalbėseną, mokslininkai skelbtų tarmių lobyne sukauptą leksiką, kuri galėtų praturtinti norminę lietuvių kalbą. O renginėliai, dainelės, tarmiškos televizijos laidos mažai ką sudomins.
nedaryti nieko, “amelija” – savo kalboje turim tiek kiek norim turėti – tarmėje galime matyti provincialumą arba lobį – priklauso nuo požiūrio.
o šiaip – gaila tais atvejais, kai jaunimas privečiamas jaustis nepilnaverčiais dėl tarmės ir dėl to jos atsisako – čia jau gilesnė visuomenės problema, iškelianti bandymus nuslėpti tai, kad iš esmės visi esame iš kaimo (ar vienu ar kitu būdu su juo susiję). manau, kad tai yra pats didžiausias mūsų provincialumo įrodymas. užsienyje žmonės didžiuojais savo šaknimis, kiekvienu savo kaimu, o pas mus badoma paslėpti. kaip provincialu.
dėl kitų dalykų šiuo atveju pritariu jums – dirbtinai to ne kažin kiek paskatinsi. gal kiek padėtų, pvz. kad stojant į kai kurias specialybes vienas iš reikalavimų būtų mokėti tarmiškai (pvz. kokia etnologija ar pan.), ar kokios organizuojamos ekspedicijos ar panašūs dalykai. bet čia studentams. o kiti – tiesiog gyvename ir kalbame taip, kaip mums atrodo geriausia. kol kalbėsim, tol ir bus tarmė, o kai nebekalbėsim, liks tik istorija.
,,…mokslininkai skelbtų tarmių lobyne sukauptą leksiką…” – patikslinsiu, ne tarmių lobyne, o tvarkingose tarmių kapinėse.
Negaliu atsistebėti tais tuščiukais, kurie yra tyrinėtojai, bet valgo duoną iš mokslo.
Pvz., vaikščiojo tuščiukų gaujos po kaimus, rinko dainas, kas toliau? Kas jas dainuos? Surinko gal 10000 dainų ir nesuprato, kad Žmonės jas kūrė patys, o dabar nustojo. Kodėl? Jei būtų Mokslininkai, juos tuėtų jaudinti dėl ko nekuria dainų dabar, kurias mūsų vaikai galėtų užrašinėti. Tos dainos palaidotos knygose! Knygos yra minčių ‘konservai’ – tinkami vartoti vos kelis dešimtmečius.
PVz., niekas nesistebi Lietuvių kalbos aiškinamuoju žodynu. Kokia prasmė aiškinti lietuviškus ‘gimtuosius’ žodžius tokioje išsilavinusioje visuomenėje – kas antras ‘aukštąjį’ mokslą baigęs? Aiškinamieji žodynai atsirado gal prieš 1,5 šimtmečio, bet žodžius tada saugojo neraštinga, neišsilavinusi visuomenė kelias dešimtis šimtmečių ir nebuvo grėsmės juos užmiršti. Kas atsitiko, kad dabar jau reikia saugoti, įteisinti lietuviškus Žodžius? Tikrus mokslininkus turėtų dominti priežastys ir būdai keisti visuomenę!
Konferencijoje buvo daug latvių, tačiau jų “Panorama” kažkodėl nešnekino – lenkai svarbiau.
būtų įdomu sužinoti ar latvių tarmės skiriasi viena nuo kitos taip pat stipriai, kiek pas mus, pvz. aukštaičių ir žemaičių? kiek Latvijoje teko būti, neatrodo, kad kas nors ten nesusikalbėtų tarpusavyje, nors galbūt jie irgi tiesiog naudoja bendrinę kalbą.
p.s. panoramai latviai neįdomu – juk jie nesvarbūs – globalizacijos plane irgi numatyti asimiliuoti, kaip ir lietuviai. o asimiliuok tu lenkus…kai jų tiek:)
beje, wikipedija labai įdomiai nurodo Latvijos “oficialią kalbą” (lentelėje dešinjėje): “Latvija / Europos sąjunga”. kaip simboliška.
http://lt.wikipedia.org/wiki/Latvi%C5%B3_kalba
Latvijoje valstybės teritorinėje struktūroje sudaryta pagal etnografinį paveldą, įtvirtinta Kuržemės, Latgalos, Vidžemės ir Žemgalos kraštai.
prisiminiau su žemaičių tarme susijusį anekdotą, kuris gal ir ne anekdotas, nes labai taikliai atspindi žemaitiškos tarmės gražius ir kartais smagius privalumus. taigi: kokia pasaulio kalba galima naudojant tik 3 raides ir paklausti, ir atsakyti? žinoma, žemaičių.
klausimas: – A Y ? Atsakymas: – Y !
3 raidės, visiškai aiškus susikalbėjimas, vis dar vartojamas gyvoje kalboje. šitą turbūt supras tik žemaičiai 🙂 žinoma, jei čia tokių yra (turbūt ne)?
Supranta ir aukštaičiai 😉
džiugu girdėt 😉