Tu gyveni gerai ir savo gyvenimu esi patenkintas. Turi savo namus, savo butą, gražią šeimą, abu su žmona einate aukštas pareigas, dirbate gerai apmokamus darbus, vaikai mokosi ir dirba užsieniuose, o nuo savo stalo nubyrėjusius valstybės trupinius gali sužerti į kokio prašytojo ar gerbėjo delną, gali užtarti kokį menkesnį valdininkėlį prieš didesnius viršininkus. Turi valdžią – gali duoti, o gali ir atimti, ir tavo vairuotojas laukia tavęs prie durų, limuzine, kada paliepsi – ankstyvą rytą arba vėlyvą vakarą, žiemą ir vasarą. Gyveni gerai.
Bet tavo širdis greičiau nesuplaka ir kraujas neužverda, kai matai kasdienę neteisybę, prarają tarp tuščios prabangos ir skurdo, kai supranti, kad jau priartėjo grėsmės lietuvių kalbai, lietuvių tautai, lietuvių žemei, pačiai lietuvių valstybei. Gal nesupranti, gal neperpranti, gal nenori arba tavo viršininkas nepaliepė tau suvokti, kas vyksta aplinkui? Tave garbina, tave kviečia dalyvauti, tu sakai kalbas iš tribūnų – šaltas, apskaičiuotas, tuščias ir negyvas – tu vertini ir kritikuoji be pykčio ir aptakiai, tu giri save ir keli į aukštumas savo nuopelnus valstybei. Esi patenkintas.
Bet kodėl… kodėl čia nėra tavęs?
Ar pameni? Pameni mokyklos dienas, kai tik tu ir aš iš visos klasės, tik mudu, tremtinių vaikai, grįždami į savo namus kaime, galėdavome pasidalinti tuo nepaaiškinamu nuo mažumės lydinčiu nerimu, kai vieno ir kito tėvai, užsidarę virtuvėje ar kitame kambaryje, šnabždėdavo apie kažką, kas tamsoje pasklisdavo kaip baimė, kaip siaubas virš suguldytų miegoti vaikų galvų. Apie savo pažeminimą tėvai pasakojo mažai. Tik žinojome, kad esame kitokie, kad ir mums, tremtinukams, ir mūsų tėvams kiekvieną akimirką blogi žmonės gali priminti tą kaltę be kaltės, dėl kurios tėvai taip kentėjo, dėl kurios jie antrą kartą viską gali prarasti.
Bičiuli, broli, pameni, kaip gulėdami paupio žolėje dairėmės į debesis, piešiančius mums ateitį – daug geresnę, šviesesnę, tikrai įmanomą – tikėjom – ateitį.
Tai kodėl tavęs čia nėra dabar?
Juk nepamiršai, tų dainų, kai vėlų vakarą grįždami iš repeticijų etnografiniuose ansambliuose – tu iš instituto, aš iš universiteto – pusbalsiu traukdavome dainą ir nustebę pavieniai praeiviai gatvėje atsigręždavo ir šypsodamiesi lydėdavo mus žvilgsniu. Tada galėjai ne žinoti, pajusti, kokia didi, kilni tavo tauta, smurtą, žiaurumus prilygindama tik ištryptoms rūtoms, o neapkenčiamus priešus grobikus vadindama nekviestais sveteliais… Juk negalėjai pamiršti, kaip bėgdami nuo milicijos šokdavom per kapinių tvorą, palikę degančias žvakutes ant Jono Basanavičiaus, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kapų… Tu pamiršai… Ar tai todėl tavęs čia nėra?
Neįmanoma pamiršti, kaip lakstydavome iš mitingo į mitingą Sąjūdžio, didžių, viltingų permainų metais; kaip stovėjome Baltijos kely, jausdami milijoninės žmonių grandinės delnų pulsą, milžinišką tikėjimo galią, jog Tėvynė dabar bus vienodai meili, vienodai teisinga visiems savo vaikams.
Tačiau tu jau tada supratai, kad prekyba Sąjūdžio ženkleliais ir tautinėmis vėliavėlėmis yra nieko daugiau – puikiausias verslas, nepalyginamai vertingesnis už Sąjūdžio idėjas. O dabar tu bijai. Bijai visko netekti. Ir tai visai nėra tas „viskas“, ko galėjo bijoti netekti tavo tėvai. Tavo „viskas“ – tavo valdiška kėdė, tavo pinigai, tavo galimybė valdyti žmones, nepaisant sugebėjimų; regalijos, maitinančios tavo tuštybę, ir pojūtis, jog daug ir kažką reiški šioje valstybėje, tikėdamasis anksčiau ar vėliau dar aukščiau būti įvertintas.
Žinau, kad tas šešėlis už milžiniško buto langų, žvelgiančių į Nepriklausomybės aikštę, yra tavo šešėlis. Tai tu stebi mus šioje aikštėje. Matai mane ir matai mus, vis dar nepriklausomus savo valstybės piliečius. Tu bijai būti su mumis, nes tau Tėvynė tėra pažangioji Europos žmonija, ir net ne čia, o į Vakarus nuo Vilniaus. Tokių, kaip tu, buvo visada, jų yra ir jų bus, tik laikas niekada nedirba jų, tavo, naudai.
Man liūdna, bet mano lūpos jau nebeklausia, kodėl tavęs čia nėra. Tu nusipelnei čia nebūti. Čia tavęs ir nereikia.
2013 m. gegužės 24 d.*
* Parašyta, sekant Gabrielės Petkevičaitės-Bitės apsakymu „Kodėl tavęs čia nėra“, 1902.
Nerašyk man, manęs jau jokiais žodžiais nesugraudinsi… Ir ne pačiam spręsti – manęs čia reikia, ar nereikia…
Nereikia.
Paties “nereikia” nieko nereiškia. Aš valdžia – man spręsti ko reikia…
Viskas būtų gerai, jei ne paskutiniai du sakinukai. Jų tai tikrai nereikėjo…
Mums visiems vienų kitiems reikia, nes mes visi esame Lietuva. Todėl nesisvaidykime tokiais skaudžiais pasiuntinėjimais.
Reikalas tas, kad rašoma apie tuos kurių ir taip čia nėra. Tai kokie svaidymaisi žodžiais gali būti, jei jų ir taip čia nėra.
Nesuprantu, kur “čia” jų nėra. Ar jie mirę?
Ar jų “nėra” tik todėl, kad jie gal kiek kitaip galvoja, gal kiek kitaip suvokia, gal kiek kitokią patirtį turi ar gyvenimo aplinkybės jiems kitaip susiklostė?
Negaliu patikėti, kad kokia nors prievarta, moralais ar dar kitaip galėtume priversti žmones mąstyti, gyventi pagal vieną vienintelį “gerą” modelį.
Tiesiog dar kartą lėtai įsijausdama perskaitykite.
Šiaip jau, tai net ir nereikia įsijausti, nes tai, apie ką rašomas visas tekstas yra išgyventa. Ir Sibiras, ir tėvų, tetų dėdžių, senelių pasakojimai, jų išgyventa patirtis, ir pačios vaikystė, jaunystė, kai buvome su savo bendraminčiais vis “kitokie”, vis “nenormalūs” (nepionieriai, nekomjaunuoliai, nekomunistai, nekarjeristai…), ir Atgimimo džiaugsmas, ir Laivės oro gaiva…Ir VILTIS, kad dabar tai jau bus viskas kitaip, geriau, teisinga.
Šiandien labai skaudu dėl savo senų tėvų, paaukojusių gražiausius metus partizaninei veiklai, auginusiems “kitaip’ vaikus ir dėl to sulaukusiems reikalavimų pasiaiškinti, kodėl jų vaikai po bažnyčias laksto, kodėl jie nekomjaunuoliai, dainuoja lietuviškas dainas ir puoselėja lietuviškumą, o šiandien gali bet kuris ir bet kas net iš jų pasišaipyti, kad partizanai buvo banditai, o būti kataliku, tai jau visiškas lietuvybės išdavimas (lietuvis juk tik pagonis gali būti).
Žodžiu, jei trumpai, tai mes ir vėl “kitokie”. Ir vėl tie, kurie nemokame gyventi, nes laiku nepasivogėme, kai vis protingi vogė. nepadarėme karjeros, nes nemokėjome suktis. Kai kam teko net iš Lietuvos “pabėgti”, kai gudresni ar “nuolat dirbę” Lietuvai užvaldė namus, užėmė darbo vietas, o tu, keistuoli, lieki be namų, be darbo su mažais vaikasi ant rankų ir “bėgi iš laisvos Lietuvos”, atseit, “gersnio gyvenimo ” ieškoti, keiti Tėvynę į “trupinį aukso”…, nes Lietuvos “teisngumas” tavęs neapgynė, nes tu neturėjai už ką nupirkti teisėjo ir kitų, kurie būtų norėję rasti tiesą.
O jei trumpiau, tai kaltinti ir pasakyti, kad mums tokių nereikia, yra lengviausia. Ar negeriau būtų pakviesti ir padrąsinti ateiti, prisijungti kiekvieną, kuris nori jungtis, nors jis gal ir ne pagonis, gal net ne lietuvis, gal net ne Lietuvoje?
Suprantu, kad skaudu, kad net tie, kurie atrodo esą idealistai, greitai gali idealų išsižadėti, juos prarsti ir, tarsi, išduoti savo bendraminčius, bet nereikia jų galutinai pasmerkti. Kai yra laukiančių, turi kur ir pas ką sugrįžti net ir didžiausi klajūnai, paklydėliai.
Todėl REIKIA MUMS KIEKVIENO. Tik pareikite… Lietuvoje vietos užtektų visiems, kad tik jautrenės būtų mūsų širdys, rankos ištiestos pasveikinti…
Aukse, puiki mintis “Todėl REIKIA MUMS KIEKVIENO. Tik pareikite… Lietuvoje vietos užtektų visiems, kad tik jautrenės būtų mūsų širdys, rankos ištiestos pasveikinti…”. Mums reikia kiekvieno – nebūtinai nuskurdusio ir nebūtinai prasigyvenusio, kataliko ir neopagonio, bemokslio ir profesoriaus. Tačiau tol, kol liesis neapykanta kitaip mąstančiam, kol bus mosuojama kardais ir švaistomasi “etiketėmis” – nebus darbingos Lietuvos. Įdomumo dėlei: esu išvadinta žyde, liberaste, lenkų agente, turtuole, skriaudžiančia vargšus ir t. t., ir pan. Tėvai – Suvalkų kalėjimo kaliniai, teta 1941 m. tremtinė su mažais vaikai, dėdė – Vorkutos kalinys, pusbrolis – partizanų ryšininkas… Antros eilės giminių nevardinsiu, būtų du lapai. Ar jie myli Lietuvą? Taip, jų vaikai ir vaikaičiai aktyviai dalyvauja politikoje ir yra tikri patriotai be kerzinių batų. Jie siekia aukštojo išsilavinimo, dirba Tėvynėje – mūsų giminėje nėra nė vieno emigranto – jie remiasi Katalikų Bažnyčia, tautų sanbūvio politika, pažįsta pasaulį ne iš vištų pešimo UK bendrovėje, o iš darbo ES struktūrose, visada žinodami, kad Lietuva yra jų gynimo, interesų objektas, vienintelė Tėvynė. Todėl apmaudą kelia riboto mąstymo ksenofobų zyzimas, ką turime daryti, kad… Nusiraminkite, nepritapėliai. Viskas yra daroma. Lietuva yra laisva ir tokia bus. Užaugo karta, kuri laisvės idealams skiria ne skanduotes, o kasdienį rimtą darbą. Bezdaliams (tame skaičiuje ir man) laikas nusiraminti – valstybė yra ir bus. Visada.
Svarbu kokia valstybė bus, ar tokia jogailiška Lenkija, ar 1918 metais atkurta Lietuva.
Apie tai kažkodėl nutylite, nepasiskote, kad jūs esate prieš Lietuvos lenkinimąsi savo pačios rankomis ko siekia Lenkija visokiais bendravimais, draugavimais, bendrais ES finansuojamais projektais, ypač kultūros, istorijos srityse, kitais dantų užkalbėjimais…
Tam, kad valstybė būtų Lietuva, o ne Lenkija, visų pirma čia turi būti griežta, principinga takoskyra. Jeigu to nebus padaryta, o Lietuvos dėjimasis su Lenkija vis gausės, tai tokiu atveju, kaip įžvelgė ir sakė Oskaras Milašius, Lietuvos lauks pražūtis.
Taigi, ar kartais Jūsų tokia graži giminė nesiėmė lenkintis, pati nejausdama to… Ne paslaptis, kad Lenkijos klastingumas Lietuvos atžvilgiu istorijos eigoje yra patvirtintas šimtus kartų. Taigi gyvenkime Lenkija sau, Lietuva sau… Tik šio principo išlaikymas yra Lietuvos išlikimo garantas.
Visokių žodžių reikia: gražių, žiaurių ir nelabai gražių. Tik norėtusi tokiame liūdesy vilties.Jie gal ir patys nesupranta kad sugrįžti labiausiai reikia jiems patiems,kol nevėlu.
Kur sugrįžti?
Sugrįžti į save, pirmiausia.O tada tikrai žinos kur reikia sugrįžti.Aišku, jei bus laukiančių.
Geras tekstas. Tik neapleidžia mintis, kad autorius save lyg iškelia, o savo bičiuliui priekaištauja, kad jis nenuėjo jo keliu. Tai tas pat, kaip Terleckas prikaišiotų tūkstančiams, kad jie nebuvo disidentais, nenuėjo gulagų keliais, tiek neiškentėjo už laisvą Lietuvą; bet juk Antanas to nedaro… Ne pernelyg krikščioniška, nors Liną suprantu: jis iš Sąjūdžio negavo nieko, kai jo draugas (nujaučiu – kas) gardžiuojasi valdžios skanumynais…
Medelis priekaištauja draugui, kad jis nenuėjo jo keliu? Medelio keliu, ar tautos keliu? Atsipeikėkit, tai gryna beletristika – apsakymas ar ese, ir ieškoti tiesioginių sąsajų su realiais herojais, švelniai tariant, neprotinga.
LVM
Neapsimetinėk, LVM, tu turėjai omeny konkretų asmenį, ir tavo lūpomis kalba nuoskaudos, kad iš viso to negavai kiek norėjai: posto, valdžios, turto, galios, įtakos… Tai yra pasąmonėje, ir pats to gali nesuvokti, bet taip yra… Gal kalbu perdaug tiesmukai, bet – atleisk, toks jau esu…
Tas Medelis tikrai nieko negali suvokti, nes viskas yra jo pasąmonėje, o pampersas viską žino
Apsakymą (impresiją) „Dėl ko tavęs čia nėra” parašė ne G. Petkevičaitė- Bitė, o Marija Pečkauskaitė- Šatrijos Ragana…