A.Mišeikis. Siekių išsipildymo metas

Pagal Anglijos ministro pirmininko V.Čerčilio (W.Churchil) pasiūlymą, britų užsienio reikalų ministerija, bendradarbiaudama su esančia Londone Lenkijos egziline vyriausybe, apie keturis mėnesius rengė Lenkijos sienos su Sovietų Sąjunga keturis variantus. Pagal šiuos projektus, Lenkijos pusėje turėjo likti Gardinas, Vilnius ir Lvovas. Visuose variantuose ekspertai pripažino, jog mažų mažiausia Lvovo miestas turi pasilikti Lenkijos pusėje, nes antraip būtų neįmanoma pasiekti nors pakenčiamo susitarimo, kuris patenkintų sąjungininkus. Šie projektai buvo ruošiami 1943 metų Teherano konferencijai.

Dabar mes žinome, kad nei vienas iš keturių projektų nebuvo patenkintas. Buvo atiduota teritorija apie Balstogę (Bialistoką), kuri tuo metu Maskvos laikoma baltarusiška, tapo neginčijamai lenkiška, su ir dar pridėtu Suvalkų trikampiu. Kokie yra galutiniai sprendimai, galima pamatyti pasižiūrėjus į šių dienų Europos žemėlapį. Nėra žinoma, ar Lenkijos egzilinė vyriausybė būtų oficialiai pareiškusi, kad atsisako šių karo metu pareikštų planų. Dažniausiai, per visą šaltojo karo laikotarpį, ji kalbėjo apie rytinių sienų neteisingumą. Taip praėjo beveik 50 metų nuo karo pabaigos ir Europoje susidarė visai kita situacija.

Naujų pasaulio įvykių pasekoje Lenkijoje, po 1989 metų rinkimų sudarytą T.Macovieckio (T.Mazowiecki) vyriausybę Londono egzilinė vyriausybė pripažino legitimia, tai yra, teisėta ir tęsiančia tikrosios Lenkijos kūrimo darbą. Tai kad naujoji teisėta-nekomunistinė vyriausybė, bendraudama su Lietuva, niekaip nesutiko pripažinti Vilniaus krašto okupacijos 1920 metais, rodo, kad naujoji Lenkijos valdžia kažkiek laikosi ankstesnės-londoniškės programos. Tos ankstesnės programos dabar galima paraidžiui nesilaikyti.

Jei tada 1943 metų Lenkijos programoje sienų klausimu buvo akcentuojamas Lvovas, tai šiandienos realybėje, gera situacija reikia naudotis ten, kur siekiant savo tikslų, galima sutikti mažiausią pasipriešinimą. Šiandien kalbėti apie Gardiną ir Lvovą nėra prasmės. Toks Cekanovičius (Tichonovičius), šiandien maloniai priglaustas Lenkijoje, kalba apie buvusią galimybę sukurti lenkų sovietinę respubliką Maskvos globoje. Bet galimybė galimybėmis ir liko. Tik kvailys gali šaukti „Wilno nasze“’ (Vilnius mūsų). Vilnius yra Lietuvos valstybės sostinė, taip pat apie Vilnių gyvena nemažai ne lietuvių tautybės gyventojų, tame tarpe lenkų, tai pripažįsta abi pusės. Atrodo viskas gerai.

Vilniaus universiteto istorikas A.Bumblauskas, tai ką mes vadiname Vilniaus krašto okupacija, vadina kova tarp dviejų lietuviškumo sampratų. Tie, kurie buvo priešiški besikuriančiai lietuviškai kalbančiai visuomenei ir laikėsi unijinių tradicijų, kalbėjo lenkiškai, Bumblausko buvo paskelbti „senlietuviais“, o tie, kurie Lietuvą matė nepriklausoma valstybe ir kūrė kultūrą lietuvių kalbos pagrindu, jo pavadinti ,,naujalietuviais“.

Žodžiu, lietuviai kariavo su lietuviais. Reikia pastebėti, kad šis „istorinis atradimas“ nepriklauso vien A.Bumblauskui. Anksčiau už jį, rašytojas V. Petkevičius įrodė, kad, panašus pilietinis karas buvo Lietuvoje 1944-1953 metais, kai vieni, turtingesni bernai, vaikėsi su šautuvais kitus, biednesnius bernus. Aišku, tame „pakrūmių kare“ nugalėjo biednesni, nors garbusis rašytojas abiejų vienodai labai gailėjo.

„Senlietuviai“ 1920 metais atsikovojo Vilnių, tik naujas istorijos mokslas nenurodo, kada įvyko esmėkaita arba transsubstancijos aktas, kada „senlietuviai“ virto į lenkus, nes realybėje – Vidurio Lietuva virto į Vilniaus vaivadiją.

„Senlietuvizmas“ sukurtas ir reikalingas tam, kad nereikėtų atsiprašinėti už okupaciją. O tai labai paranku, tiesiog dovana Sikorskiui. Jei Želigovskis pateisintas, arba bent kitaip pateikiamas, tai ir atsiprašymo už okupaciją nebereikia. O jeigu atsiprašymo nereikia, tai prašom mūsų tautinei mažumai suteikti viską ko ana panorės, pritaikyti „europinius standartus jai (dar ir jos sesutei), kitaip nebendrausime ir ginsime skriaudžiamuosius. Etnocentristai, kitaip dar lietuviški nacionalistai, radikalūs rėksniai (tokie tolimesni jų epitetai), daugiausia remdamiesi akademiko Zigmo Zinkevičiaus ir kitų darbais šaukia, kad tai tūkstantmečius čia gyvenusių lietuvių teritorija, tik gana neseniai suslavėjusi nuožmios polonizacijos ir okupacijos pasekoje. O paskutinieji okupantai statė didžiules gamyklas ne vien iš meilės Lietuvos ekonomikai, bet kad ir turėtų čia jiems palankesnį gyventojų sluoksnį.

Susijungę į vieną bendriją LLR akcijos pavidale ima siekti norimų rezultatų ne tik vien Lietuvoje, bet ir kitose Baltijos šalyse. Tą Lietuvoje mato visi tie, kuriems svarbi Lietuvos ateitis, bet ne naujų projektų kūrėjai naujoje Lietuvos Vyriausybėje. Jei norėtų turėti teisingą požiūrį, Lenkijos vyriausybė galėtų kreiptis į tuos lenkų mokslininkus, kurie pritarė Lietuvoj siūlomiems kitakalbiams įrašams antrame paso lape, bet vietoj to, jie triukšmingai džiaugiasi LLR akcijos politinės galios padidėjimu ir laiko tai Lenkijos valstybės laimėjimu.

Ar galėtumėm įsivaizduoti, kad Kanados Kvebeko provincijoje, prancūziškai kalbančių deputatų valdžioje pagausėjimą, Prancūzijos vyriausybė paskelbtų džiaugsmingu laimėjimu? Kitados ten viešėjęs Prancūzijos prezidentas Š. de Golis, netinkamai išsitaręs apie Kvebeką, akimirksniu buvo išprašytas iš šalies.

Mūsų kaimyninės šalies svečiui Prezidentui Komarovskiui po panašių kalbų, buvo tik nusišypsota. Kai taip uoliai kaimynai rūpinasi tautinėmis mažumomis ir jų ruporai iš LLR akcijos vis nurodo sorbų, ar Suomijos švedų atvejį, galima atsakyti taip. Sorbai, Vokietijoje, atlaikę ilgaamžę priespaudą, šiandien žymi savo vietovių pavadinimus šalia vokiškų, arba suomiai, daugelį metų gyvenę kartu su švedais Baltijos pakrantėse, kartu kovoję prieš carizmo priespaudą ir kartu gynę Suomiją nuo Stalino galvažudžių 1939 metais, tuo labiau Suomių įlankos pakrantę įsisavinę kartu su tuometiniais vikingais nuo 9-to amžiaus, kai kurias vietoves žymi dviem kalbom kaip kultūrinį paveldą, ir tai nieko bendro neturi su tuo ką mums nori primesti LLR akcija.

Jie siūlo įteisinti okupacijos ir prievartinės asimiliacijos pasekoje, atsiradusius iškraipytus vietovardžius ir pavadinimus. 1990 metais B.Geremeko buvo pasakyta, kad Lenkija laikosi nuostatos, jog sienų klausimo su Lietuva nėra, tai buvo galimybė atsikirst dejuojantiems, kad tik raudonoji armija gali mus apginti nuo lenkų.

Kurį laiką buvo galima bendrauti kol išlindo „lenko korta“. Nors niekas nekalba apie sienas, sienų klausimo nėra, bet gali būti kitas aspektas, kad yra lenkiškų žemių, o tos žemės ir jų žmonės atsirado, tenai perstatant sienas (prezidento Kačinskio žodžiai). Todėl LLR akcija ir siekia, kad tos žemės būtų aiškiai apibrėžtos lenkiškais rašmenimis ir lenkiškais pavadinimais, o žmonės apdalinti lenkiškais pasais.

Dabar, kai mes turime dvigubas sienas – Lietuvos valstybės ir Europos Sąjungos – antrosios tampa po truputi svarbesnės. Kartu platinamos ir Europos federalizmo idėjos, jas remiančių turime ir Lietuvos seime, nunykstant valstybinių sienų reikšmei, atskiras teritorijas iš šalies bus galima valdyti pasiremiant tautinių mažumų teisėmis, ypač jei ta mažuma turi konkrečią teritoriją. Taip formaliai Lietuvos sienos išlaikomos, tų keturių planų kaip prisijungti norimas sritis nebereikia, dabar 2013 metais ruošiamasi Pietryčių Lietuvos rajonus paversti nepriklausomu autonominiu regionu, o penktasis – naujas, jei keturi, kurti 1943 metais nebuvo įgyvendinti, dabar 2013 metais – pavyksta. Toks galimas siekių išsipildymas. Tai gali pavykti pasinaudojus kai kurių Lietuvos istorikų atliktu parengiamuoju darbu ir dabartinės daugumos dėka.

Šiomis dienomis daugelis neabejingųjų rengia protestus, renka parašus, baimindamiesi tų svajonių realizavimo, svarų žodį tarė ir Prezidentė. Pagalvokime, ar galima būtų tokia situacija ir baimė Estijoje, manau nelabai, nors ji turi didoką tautinę mažumą. Lietuva, nors ir turi nedidelį tautinių mažumų procentą, deja turi žymią „litovskojazičnije“ gyventojų dalį. Jų abejingumo, kartu jų išrinktų į Seimą dėka, gali būti pasiekta tai, ko nepasisekė gauti net pačiam W.Čerčiliui padedant.

Nepraraskim vilties, kad nebus gėdingo Lietuvos smukimo žemyn.

Panaudota literatūra:

1.Vytautas Landsbergis „Mūsų patriotizmas jų šovinizmas“, 2013m.
2.Ivar Libaek. „Die Wikingerzeit“ Dinamo Forlag, 2003m.