Laiko pjūvis – medicina anuomet ir dabar (video)

Atsikračius carinės Rusijos priespaudos, I-osios Lietuvos Respublikos nepriklausomybei liko sunkus kraitis. Pirmojo pasaulinio karo nuniokotas ūkis, sudėtinga socialinė situacija ir sunkiai pagydomų ligų epidemijos, su kuriomis kovoti neturėjome nei patirties, nei lėšų, nei pakankamo medicinos personalo, trūko ligoninių ir vaistų…

Bet jau nuo pirmųjų gyvavimo dienų šalyje imta sparčiai rūpintis gyventojų sveikata. 1918 metų balandžio 27 d. Lietuvos valstybės taryba sudarė Sveikatos komisiją, po pusmečio ji buvo reorganizuota į Vidaus reikalų ministerijos Sveikatos departamentą. Pagrindinis departamento uždavinys buvo parengti naujus įstatymus ir teisinius sveikatos sistemos pamatus, spręsti aktualias organizacines problemas. Jau per pirmąjį Lietuvos nepriklausomybės dešimtmetį padidėjo medicinos įstaigų bei medikų skaičius, sumažėjo sergamumas užkrečiamosiomis ligomis, padidėjo natūralus gyventojų prieaugis. Paskutiniaisiais tarpukario metais sveikatos apsauga Lietuvoje žengė koja kojon su kitomis Europos valstybėmis.

Kas gi visais laikais gydytojui buvo ir šiandien tebėra sunkiausia? Ko gero, diagnozė. Mūsų laikais jau žinoma apie 10 000 ligų, pasireiškiančių beveik 100 000 (šimtu tūkstančių) simptomų. Taigi, kelias į ligos pažinimą kartais yra labai ilgas… Kaip ligą diagnozuodavo anuomet, kokios procedūros buvo taikomos gydymui, kiek išmanyti privalėjo ano meto medikas? Ilgi pokalbiai su pacientu – kuo skundžiasi, dėl ko nerimauja, kur skauda, ką skauda, kaip seniai skauda ir pan., būtent didelis dėmesys ligonio istorijai, ko gero, kompensuodavo šiandienos medicinines technologijas.

Anuomet medicines studijos buvo vienos prestižiškiausių, nes gydytojo išsilavinimas garantavo pasiturintį gyvenimą. Didesnio uždarbio ieškodami, gydytojai paprastai kraustydavosi gyventi į didžiuosius miestus, provincijoje specialistų buvo vos vienas kitas. Pas provincijos daktarą pacientai važiuodavo iš visų aplinkinių kaimų, todėl žmonių visad būdavo gausybė, tekdavo iškinkyti arklius, pasistatyti palapines ar pernakvoti kur daržinėje ant šieno, kol ateis eilė pas daktarą.

Tarpukario Lietuvoje sveikatos apsauga sparčiai tobulėjo, dalis gydytojų buvo žydai, kitų tautybių, bet daug šviesių galvų buvo ir tarp lietuvių. Ano meto Lietuvos gydytojai, ypač pirmąjame Respublikos gyvavimo dešimtmetyje, dirbo gana primityviomis priemonėmis, bet sugebėdavo padaryti tą patį, ką užsienyje su naujausia aparatūra. Tarkime, stomatologui, sėdusiam prie anuometinio dantų gręžimo aparato, pirmiausia tekdavo įnirtingai koja minti pedalą, kad grąžtas suktųsi… Maža to, tokios minamosios mašinos buvo be aušinimo – pacientui turėjo baisiai skaudėti… Dabartinė stomatologija devynmyliais žingsniais pažengusi ir nejučia kyla klausimas, kiek dabartinių stomatologų būtų pasirinkę tokią profesiją anuometinėmis sąlygomis.

Trečiąjame XXa. dešimtmetyje turbūt reta šeima nebuvo palaidojusi savo naujagimio. Apie 80 proc. Lietuvos visuomenės tarpukariu gyveno kaime, augino keturis penkis vaikus ir išsilaikė iš to, ką užsiaugina ir parduoda. Todėl, ar vežti naujagimį apžiūrai pas gydytoją, ūkininkas dar pagalvodavo, nes gydytojas toli ir jam tekdavo brangiai mokėti.. Naujagimių mirštamumas kurį laiką buvo didelis net ir didžiuosiuose miestuose, nes šeimos buitis smarkiai skyrėsi nuo tos, kokią matome dabar. Iki XX a. trečiojo dešimtmečio vidurio Kaune kanalizaciją turėjo vos keli namai ir daugybė žmonių bėgiojo į lauko tualetus. Miestas neturėjo centrinio šildymo, todėl visi šildėsi individualiai malkomis ar anglimis. Žiemą, kai visi nuo ryto iki vakaro kūrendavo anglimis, aplink tvyrojo smogas. Kanalizacijos neturėjo ir tuo metu Lenkijai priklausęs Vilnius, todėl sanitarijos sąlygos ligoninėse buvo tikrai didelė problema…

Šiandien, palyginti su tarpukariu, gyvename neabejotinai kokybiškiau, sveikiau ir ilgiau. Lyginant švietimo, gyvenimo lygio, sveikatos apsaugos pjūviais, šiandieninė Lietuva tarpukario Respubliką akivaizdžiai pranoksta. Šiandien vidutinė tikėtina mūsų gyvenimo trukmė siekia 73 metus, kai tarpukario Lietuvoje vidurkis tebuvo apie 55 metai.. Bet ar mes dėl to laimingesni? Yra dvi medalio pusės.

Mokslo ir technikos pažanga leidžia išgyventi žmonėms, kurie prieš kelis šimtus metų būdavo pasmerkti mirčiai. Civilizacijos pasiekimai medicinoje stulbinantys. Bet tuo pat metu girdėti nerimastingų žinių apie naujas neišgydomas ligas, apie seniai žinomų ligų žaibiškas formas, apie sudėtingas genetines ligas, kurių formavimąsi skatina natūralios atrankos nebuvimas.

Tačiau džiugina tai, kad šiandien jau gana sparčiai grįžtama ir prie natūralių dalykų: vaistinių augalų, pačių užaugintų prieskonių, sveikesnio maisto, pasivaikščiojimų gryname ore… Tai labai svarbu, bent tokią „prevenciją“ galime sau leisti kiekvienas. O paskata tuo užsiimti yra žinojimas, jog žmogaus sveikatą 50 nuošimčių nulemia gyvenimo būdas, tai yra fizinis aktyvumas, sveika mityba, veikla, poilsis, higiena, dar 20 procentų priklauso nuo aplinkos ir 20 proc. nuo genetikos. Ir tik 10 procentų lemia medicina…

www.baltuatlantida.lt