Lapkričio 27 d. Lietuvos nacionalinės ir regioninės žiniasklaidos, savivaldybių ir kultūros centrų atstovai susirinko į konferenciją „Etninės kultūros sklaida masinėse informavimo priemonėse“. Etninės kultūros globos tarybos kartu su Kultūros ministerija organizuotoje konferencijoje buvo aptarti klausimai, iškylantys sąveikaujant etninei kultūrai ir masinėms informavimo priemonėms.
Etninės kultūros globos tarybos (EKGT) pirmininkė doc. dr. Dalia Urbanavičienė, pasidžiaugė, kad pastaraisiais metais itin pagyvėjo EKGT ir Nacionalinio transliuotojo bendradarbiavimas. Ji priminė kai kuriuos siūlymus, kuriuos EKGT yra pateikusi Lietuvos radijui ir televizijai. Pavyzdžiui, buvo siūlyta pakartotinai transliuoti vertingiausias etnokultūrine laidas iš LRT archyvo, ieškoti galimybių keistis etnokultūrinių laidų transliacijomis su Latvijos nacionaliniu transliuotoju, ieškoti galimybių į LRT tinklelį įtraukti nors vieną naują laidą apie etninės kultūros aktualijas. Taip pat siūlyta LRT transliuoti geriausias regioninėse televizijose ir radijo stotyse parengiamas etnokultūrionio pobūdžio laidas.
LRT laidų vedėja Zita Kelmickaitė, pritardama glaudesnei regionuose dirbančių žurnalistų ir nacionalinio transliuotojo bendradarbiavimo idėjai, teigė, kad ji pati asmeniškai visada laukia žinių apie visuose Lietuvos kampeliuose vykstančius įvykius, įdomius žmones. Ji džiaugėsi bendradarbiavimu su kolegomis iš Šiaulių ir kvietė keistis žiniomis bei filmuota medžiaga kolegas iš kitų Lietuvos vietų.
Portalo www.alkas.lt įkūrėjas ir redaktorius Jonas Vaiškūnas pabrėžė, kad etninės kultūros puoselėjimo srityje dirbančių žmonių geros iniciatyvos dažnai žiniasklaidos nepasiekia todėl, kad žiniasklaidos priemonėms yra netinkamai pateikiama informacija. Jis paskatino etnokultūrininkus dėmesingiau rengti informacinius pranešimus spaudai užuot siuntinėjus tik pakvietimus ar skelbimus apie renginius.
Sutartinių puoselėtoja etnomuzikologė prof. dr. Daiva Vyčinienė pasidalino patirtimi ir pastebėjimu apie tai, kad sutartinės sulaukė didelio masinės informacijos priemonių dėmesio po to, kai šis unikalus etninės kultūros reiškinys buvo įtrauktas į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Šis pavyzdys atskleidžia, kad etninė kultūra suranda vietą masinėse informavimo priemonėse, kai ji atsiduria šiuolaikinio kultūrinio ar visuomeninio gyvenimo centre. Tačiau D.Vyčinienė apgailestavo, kad etninė kultūra masinėse informavimo priemonėse gana dažnai yra pateikiama nemokšiškai. Kaip pavyzdį ji pateikė sutartinių tradicijos pristatymą visuomenei, tekstą iliustruojant masinėmis Dainų švenčių nuotraukomis.
Didelė dalis konferencijos pranešimų apėmė kur kas platesnes problemas nei etninės kultūros ir žiniakslaidos sąveika. Viena iš pagrindinių minčių, akcentuotų konferencijoje: etninės kultūros nereikėtų tapatinti tik su praeitimi. Tautos savasties tyrinėtoja Gražina Kadžytė pabrėžė, kad vertėtų kuo dažniau akcentuoti jos galimybę reikštis dabartyje.
Z.Kelmickaitė pastebėjo, kad šiandieninė situacija yra iš esmės kitokia nei prieš šimtą metų. Šiandieninis žmogus nebeturi bendruomenės. „Situacija kelia rūpestį ir kartėlį. Tokių studentų kaip dabar neturėjau niekada. Didžiausia jaunų žmonių problema – vienatvė,“ – kalbėjo docentė. Jos pastebėjimu, įrodinėjimai, kad tradicinė kultūra turi savo vietą šiandieniniame pasaulyje, yra paradoksalūs, nes šiuolaikinis žmogus nebeturi esminio tradicinės kultūros bruožo – gebėjimo gyventi bendruomeniškai. Viena iš tokios situacijos priežasčių – jaunimo pasinėrimas į technologijų pasaulį, pavyzdžiui, socialinius tinklus. Tačiau, pasak. Z. Kelmickaitės, padėtis nėra visiškai beviltiška. Žmonės nori bendravimo. Pavyzdžiui sužinoję, apie kiekvieną ketvirtadienį vykstantį tradicinių šokių klubą, daugelis labai susidomi. Pasak Z. Kelmickaitės, tiesiog trūksta etninės kultūros visuotinumo: kas pakliūva į folkloristų ratą, tiems gerai – jie turi bendruomenę, tačiau folkloristų ratas siauras. Didžioji visuomenės dalis gyvena uždarą, susvetimėjusį gyvenimą.
Šiaulietė pedagogė, daug dirbanti su jaunimu Jovita Lubienė atkreipė dėmesį į tai, kad į jaunimą reikia kreiptis jų kalba. Pasak jos, kreipiantis į jaunimą, nereikia vengti tokių dalykų kaip internetas, „feisbukas“. Reikia ieškoti netikėtų formų, priemonių. Šiuolaikiniam jaunam žmogui įdomu ieškoti tradicinių ženklų prasmių, ryšių, sąsajų. Jei jam pasakysi, kad per adventą tiesiog negalima kirsti malkų, jis nusijuoks ir numos ranka. Tačiau jei šią etnokultūrinę žinią sujungsi su miškininkų faktais, kad tuo metų laikotarpiu nukirstas medis yra pernelyg prisitraukęs drėgmės ir niekur nepritaikomas, efektas bus visiškai kitoks.
Aleksandro Stulginskio universiteto dėstytojas doc. dr. Romualdas Povilaitis pritarė, kad jaunimą reikia pasiekti per internetą, socialinius tinklus. Pasak jo, etninę kultūrą galima pateikti supermoderniomis formomis. Tradiciją reikia derinti su naujovėmis. Pavyzdžiui, kodėl etninės kultūros nepabandžius jungti su meno kryptimi Fluxus? Intensyvi etninės kultūros sklaida per internetą jaunimui pritaikytomis formomis būtų itin pageidautina, nes lengviau pasiektų išeivių vaikus.
Skuodo rajono laikraščio „Mūsų žodis“ redaktorė Dalia Zabitienė pabrėžė žemaičiams itin svarbią tarmės ir žiniasklaidos santykio klausimą. Pasak jos, etninės kultūros neįmanoma įsivaizduoti be tarmės. Ji pasidalino Žemaitijos žiniasklaidininkų bandymų rašyti žemaitiškai patirtimi. Pasak D.Zabitienės, rašymas tarmiškai regioninėje žiniakslaidoje susilaukia skaitytojų dėmesio ir pritarimo.
Baigiamojoje konferencijos diskusijoje pasisakė Aukštaitijos regioninė etninės kultūros globos tarybos sekretorė Vitalija Vasiliauskaitė, Leidyklos „Versmė“ atstovas Virginijus Jocys, laikraščio „Utenos diena“ redaktorius Vytautas Ridikas, Marijampolės televizijos atstovas Vidmantas Čekaitis, Marijampolės apskrities laikraščio „Suvalkietis“ Nijolė Linionienė.
Sėkmingais etninės kultūros sklaidos pavyzdžiais pasidalino Šiaulių rajono savivaldybės Informacijos tarnybos atstovas Zigmas Ripinskis, „Žiemgalos“ leidyklos redaktorius Vytautas Didžpetris.
Šiame žiniasklaidos ir etninės kultūros puoselėtojų susitikime aptartos toli gražu ne visos problemos, iškylančios bandant šias dvi sritis suartinti. Kokiais pavidalais etninę kultūrą pateikti visuomenei, kad tradicija liktų ne tik aktuali, bet netgi taptų atraminė ašis žmogaus gyvenime? Kaip elgtis etnokultūrininkams ir žiniasklaidininkams, kad informacija apie tradiciją šiuolaikinį žmogų pasiektų laiku ir ji būtų teisinga? Kaip turi būti finansuojama etninės kultūros sklaida, kad tai atliekantiems žmonėms būtų tinkamai atlyginta? Šie ir kiti klausimai lieka atviri. Reikia tikėtis, kad tai ne paskutinis susitikimas, kuriame etninę kultūrą puoselėjantys žmonės ir žiniasklaidos atstovai aptars iškylančius klausimus.
Dalį konferencijos pranešimų rasite ČIA.
Audra Daraškevičienė, Etninės kultūros globos tarybos vyr. specialistė
labai daug netikslumu straipsnyje. Pvz. ne Siauliu televizijos, o Siaulieciai broliai…(nei vienas STV nedirba), nepristatyti kiti kalbetojai ir t.t Pati konferencija surengta labai blogu laiku ir skubotai. Nera nei konferencijos pranesimu medziagos, nei teziu ar isvadu. Yra kur tobuleti….
Zigmai, užuot kritikavęs (ačių) nurodykite tiksliai netikslumus – pataisysime. Jei turite laiko, žinoma, visuomeninei veiklai?
Atsiprašau už netikslumus. Konferencijos pranešimus rasite čia:
http://www3.lrs.lt/pls/inter/w5_show?p_r=3073&p_d=130620&p_k=1
iki 1990 m.
– gerb. radijo klausytojai, pasiruoškime rytinei mankštai… ir viens ir du, ir viens ir du;
o dabar kitas pratimas – kojos pečių plotyje, ir sukame sukame sukame…
iki 2004 m.
– Lietuvos radijas toliau tęsia… girdėsime V.Povilionienės, P.Zalansko, D. ir E.Vyčinų įrašus…
dabar,
– TIK “PŪKAS” Kaune tebegroja iš ES ir Spaudos rėmimo fondų “dalinai” apmokamus V.P. ir kt. folkįrašus,
– dėkui dieve nors tiek PASTOVUMO ir aiškumo (pasimetantiems Viliniuose). P a s t o v i a i.
Tik, kas bus kai fondai-eurai anie išseks, – gal “balalaika ant kaulo” iš Seimo??? (Ar vėl “gelbės” iš svetur).
Metas (Zeit, Пора) aiškiam, drąsiam ir savalaikiui žygiui PER LIETUVĄ, žygiuot, visaverčiai patalkaut
visiems savasties žinovams, saugotojams ir papročių puoselėtojams – PAS VAIKUS,
jie laukia. Visur: l i e t u v i š k a i ir t a r m i š k a i.
Metas.
p. Jonai, Zitos Kelmickaites kalboje buvo pasakyta, kad graziai bendradarbiaujama su siaulieciais Zigmu ir Zenonu Ripinskiais, ten apie kazkokia Siauliu TV nekalbama.