Šiemet kaip niekad daug, labai aistringai, o dažnai net ir agresyviai kalbama apie valdžią ir politiką. O tai iškalbingiausiai liudija žmonių nusivylimą valdžia ir bene patį didžiausią jos atitrūkimą nuo visuomenės per visus nepriklausomybės metus. Nusivylimas visada atsiranda iš nepatenkintų lūkesčių, o atitrūkimas reiškia, kad valdžia ima elgtis taip, tarytum ji būtų visiškai nepriklausoma nuo visuomenės valios ir dirbtų tik dėl savęs. Tie dalykai tarpusavyje susiję. Bet ne nusivylimas pagimdo valdžios atitrūkimą, o atitrūkimas – nusivylimą. O iš kur kyla tas jos atitrūkimas (teisingiau pasakius, atsiribojimas) bei jį liudijantys simptomai: pasipūtimas, žiūrėjimas iš aukšto, rinkiminių pažadų „užmiršimas“, žmonių niekinimas, jų nuomonės ignoravimas, abejingumas jų rūpesčiams, begėdiškas savo pranašumų demonstravimas, privilegijų plėtimas ir pan.?
Savaime suprantama, iš tos realios padėties, kai valdžia savo galią gauna ne tiek iš visuomenės (suverenios Tautos), bet iš ją finansuojančių ir su ja neatskiriamai suaugusių klanų (t. y. verslo, o neretai ir nusikaltėlių grupių). Nuolatos mus glumina ir rėžia akis tas nuolatinis siaurų grupinių interesų skelbimas valstybės interesais. Kai publika tą mato, ji sako: „nesąmonė“, „absurdas“, čia ne valstybės interesai. Bet kadangi ne taip dažnai valdžios žmonės spindi išmintimi, neįmanoma suprasti, ar tai daroma iš kvailumo, ar iš savanaudiškumo. Kita vertus, tokioje situacijoje nemokšiškumas ir diletantizmas puikiausiai sutaria su valstybės turtą grobiančių žmonių klanu. Tas sutarimas prasidėjo nuo to momento, kai buvo suteikta teisė visokioms verslo grupėms „remti“ (tai yra papirkinėti) jiems labiausiai patinkančias partijas. Štai iš čia išaugo ir 20 metų klestėjo tas pagrindinis viešasis „valdžių teisingumas“, prieš kurį klaupiasi ir politikai, ir trys ketvirtadaliai respublikinės žiniasklaidos. Jis įtvirtino ne tik valdžios atitrūkimą nuo visuomenės, bet ir partinės ideologijos prioritetą prieš protą ir profesionalumą. Rinkimai vyksta tik kas ketveri metai, o savo klanams reikia atidirbinėti kasdien.
Politikai mėgsta sakyti: „Ko jūs norite iš valdžios, juk mes esame tos pačios Tautos dalis; kai Tauta pasikeis, pasikeis ir valdžia.“ Toks „aiškinimas“ ne tik tendencingas, bet ir nesąžiningas. Įdomu stebėti: kai valdymo aistros apimti asmenys veržiasi įvaldžią, jie visada skelbia savo pranašumus („žinojimą“, „gebėjimą“, „patyrimą“ ir t. t.), bet kai tik tenka atsakyti už valdymo padarinius, tada jie slepiasi minioje: atseit jie esą tokie pat, kaip ir visi. Iš tikrųjų valdžia ne tik valdo, bet ir savo elgesio viešumu teikia gyvenimo pavyzdžius bei savo sprendimais daro lemiančią įtaką žmonių tarpusavio santykiams.
Dviveidžiai politikai save laiko pragmatikais. Jiems nė į galvą neateina, kad tokiems pragmatikams neįmanoma priimti įstatymo, kuris įpareigotų publiką be veidmainiavimo jį „vykdyti“. Juokinga stebėti, kaip patys politikai, su pasimėgavimu naiviai kartodami iš intelektualų žargono pasiskolintą filosofo Vitgenšteino (Witgenstein) mintį apie kalbos žaidimo taisykles, patys nepastebėdami pasako visą tiesą apie savo pačių praktikuojamą įstatymų priėmimo būdą. Jie ne įveda, o tik žaidžia, imituoja teisingumą. O kas mėgina suabejoti tokiu „teisingumu“, apšaukiamas „idealistu“. Jau pačiu dviveidišku elgesiu pranešama: rimtai nežiūrėk į šias žaidimo taisykles; tik išmok jomis naudotis, kad susitvarkytum savo paties reikalus. Bet pasirinkus tokią gyvenimo taktiką, atsiranda dar ir kita galimybė: jeigu įstatymai yra tik žaidimo taisyklės, kodėl politikai negalėtų tyčia palikti juose spragų, kad to paties klano žmonės galėtų sukčiauti. O jeigu jiems patiems nepavyktų to padaryti, atsiranda advokatai, kuriems už tų spragų atskleidimą mokama po 2000 litų už dviejų valandų konsultacijas.
Apskritai valdžia, nedėdama pastangų suderinti (harmonizuoti, suminkštinti) žmonių ir atskirų jų grupių tarpusavio santykius, savo sprendimais tarnaudama tik atskiroms jų grupėms, supriešino juos tarpusavyje ir net sudarė tokias sąlygas, kad jie ėmė masiškai bėgti iš savo šalies lyg žiurkės iš degančio namo. Kaip vaikų bėgimas iš savo namų paprastai liudija nenusisekusią tėvų sąjungą, taip gyventojų bėgimas iš savo valstybės geriausiai signalizuoja apie valdžios susvetimėjimą ir jos antihumanišką politiką. Niekada istorijoje dar nėra taip buvę, kad mūsų šalis sumažėtų milijonu gyventojų. Kol bus tokia šalies gėrybes klanų labui susiurbianti valdžia ir didėjantis jos gyventojų susiskaldymas, tol vyks ir Tautos demoralizacija, pasireiškianti patyčiomis, didėjančiu nusikaltimų žiaurumu ir savinaika. Kaip kalakutas naginę, politikai yra įsikandę finansinės krizės sukeltą bedarbystę. Atseit ji privertusi žmones trauktis iš Lietuvos. Jiems patogu nutylėti, kad jau iki krizės Lietuva buvo tapusi pamote, ir jau du dešimtmečius lietuviai sparčiai spruko iš Lietuvos.
Čia aš neketinu sumažinti krizės reikšmės. Iš tikrųjų užklupusi krizė buvo „kalta“, kad valdžiai teko imtis, kaip įprasta sakyti, „nepopuliarių sprendimų“. Čia jai reikėjo veikti operatyviai, dažnai net savo rizika ir atsakomybe. Bet didžiausia jos bėda buvo ta, kad tokiomis sąlygomis ji nesugebėjo ir nenorėjo įvertinti sunkiausiai gyvenančių žmonių būklės ir visiems socialiniams sluoksniams teisingai subalansuoti užgrūvančių nuostolių ir praradimų. Net priešingai. Kartais atrodė, kad valdžios apskritai nėra: ji leido vieniems demonstruoti savo grobimo galią, plėsti privilegijas, kas vakarą fejerverkais skelbti savo triumfą, o kitiems veržtis diržus, ištverti infarktus arba emigruoti į Vakarus. Tai skatino ne tik žmonių nepasitikėjimą, bet ir neapykantą, grasinančią valstybės katastrofa. Marksistai tai būtų pavadinę revoliucine situacija. Bet jų Lietuvoje daug nebuvo. Nebuvo nė savo funkcijas pajėgiančių atlikti profsąjungų: viskas, ką jos pajėgė daryti, buvo tik koketavimas su valdžia trišalėje taryboje. Todėl žmonėms neliko nieko kito, kaip tik visą savo neapykantą valdžiai išlieti piktomis kalbomis ir jau viešai legalizuotais keiksmažodžiais. Tiesa, Lietuvos socialinę padėtį gana gerai analizavo du taikūs ir kantrūs profesoriai, verti savo titulo – Romas Lazutka ir Boguslavas Gruževskis. Pačiais kilniausiais motyvais be paliovos jie įtikinėjo, kokios nepataisomos skriaudos yra padaromos visai valstybei, kai valdžia savo sprendimais pavojingai žaidžia ištisų socialinių sluoksnių likimais. Bet jokia valdžios institucija neišgirdo jų balso. Buvo aišku, kad jos uoliai atidirbinėjo tiems, kuriems buvo įsiskolinusi.
Per 20 metų mes jau labai pavargome nuo tų pačių politikų ir bene penkių politinių komentatorių. Kažkoks amžinas sugrįžimas: tas pats ir tas pats. Ne tiek dėl to, kad jų veidai be paliovos visais šalies kanalais dauginami ir kartojamos tos pačios mintys, bet kad tie patys jų pažadai, tas pats abejingumas tautos ir valstybės likimui, tie patys gudravimai, pasiteisinimai ir išsisukinėjimai, tas pats gviešimasis privilegijų, ta pati politinė korupcija, tas pats nesugebėjimas paaiškinti priimamų sprendimų ir atsakyti už juos, tas pats lyderių vengimas atsistatydinti po pralaimėtų rinkimų, tas pats savų nusižengimų glaistymas, o oponentų juodinimas ir galų gale tas pats arogantiškas požiūris į rinkėjus. Glausčiau sakant, čia nepaliaujamai demonstruojamas vienas ir tas pats politikų neįgalumas ryžtis moralinėms permainoms, o visuomenės nepajėgumas pasipriešinti tam neįgalumui. Politikai nenori prarasti privilegijų ir bijo permainų, o visuomenė neturi vilties, kad priešintųsi. Nematyti ir trijų ketvirtadalių sąžiningos žiniasklaidos, kad žmonės sužinotų tikrąją padėtį, ir patikimų lyderių, kad mobilizuotų jų valią veikimui. Krizė ne krizė – politikai nė per pėdą nesitraukia atgal, bet stengiasi išsaugoti viską, ką yra nutvėrę jų pirmtakai, o visuomenė niršta ir pyksta keikdama visą pasaulį arba prašydama Dievo malonės. Bet permainų kol kas nežymios. Patys politikai tą kartojimąsi paprastai vadina lipimu ant to paties grėblio. Tik visai nepagrįstai: jeigu tai grėblys, kodėl jis niekam ir niekad netrenkia į kaktą? Vis išsisukama arba yra išsukama. Kodėl tokiais dinamiškais laikais Lietuvos politikoje toks vienodumas? Matyt, čia viską stabdo tas pats kolektyvinis bendradarbiavimas, kurį rusai vadino взаимная порука. Ar neteisus monsinjoras Alfonsas Svarinskas sakydamas, jog šitokią elgseną mes esame paveldėję iš sovietinių laikų?
Man atrodo, kad mes atėjome į nepriklausomybę visiškai nepasiruošę protingai ir atsakingai laisvei. Kaip nuo grandinės nutrūkę šuneliai, nuo vieno kraštutinumo aklai puolėme į kitą. O iš to išėjo savivalė, įtvirtinusi iš principo amoralią stipriojo „teisę“, kurioje lengvai sueina kraštutinumai – autoritarinė prievarta ir absoliuti laisvė. Ji leido persidažyti naujomis spalvomis ne tik sovietinei nomenklatūrai, bet ir kriminalinėms struktūroms. Ilgainiui tokiomis galimybėmis ėmė naudotis ir visi kiti į kokią nors bėdą patekę arba tiesiog silpnų moralinių įsitikinimų bei reliatyvistinės orientacijos žmonės. Visas šis frontas sutartinai ėmė kurti antihumaniškas, priešvalstybines gyvenimo formas. Jis diegė „skylėtus“ įstatymus, brangius advokatus, padedančius pro šias skyles išvesti kriminalines gaujas, be galo vilkinamas bylas, minkštus prezidentus, „teisėtas“ privilegijas, lyderius be stuburo, dviveidišką dorovę, politinę korupciją ir galų gale valdžios suaugimus su verslu bei nusikaltėlių grupuotėmis.
Kai susvetimėjusi valdžia užsidaro savo siaurų interesų rate, nelieka kito būdo jai atsverti, kaip solidarumu grindžiamas pilietinis pasipriešinimas. Bet iš seno prie susvetimėjusios valdžios pripratę žmonės yra stebėtinai kantrūs. Iki šiol jie dar nėra atgavę laisvų piliečių orumo ir nėra išmokę jo ginti, net solidarumo jiems nesiseka parodyti, kad pasipriešintų savivalei ir jos įteisinimui. O tokioje situacijojoje, kai išnyksta visuomenės kontrolė, morališkai silpni valdžios žmonės ima sparčiai degraduoti: prasideda ir visai atvira valdžios ir su ja susijusių sluoksnių demoralizacija. Kitaip sakant, vyksta tai, kas nusakoma seniai nuvalkiotu sakiniu: „Valdžia sugadina žmones“. Ne dabar tas procesas prasidėjo. Bet jį labiausiai išryškino Garliavos įvykiai ir Seimo rinkimų dviprasmybės, peraugusios į Seimo susikirtimus su prezidentūra.
Daug metų žiniasklaida skelbė informaciją, o visa Lietuva kalbėjo apie kai kurių valdžios vyrų ir su jais susijusio „elito“ pedofiliškus polinkius bei jų organizuotas išvykas į vaikų namus, o vėliau liudijimus apie mažametės Kedytės išnaudojimą ir dėl to įvykusią tragediją, kainavusią kelių žmonių gyvybes, bet pedofilijos byla nebuvo iškelta. Vėliau tų aukų skaičius dar padidėjo, bet jų užsakovai nebuvo išaiškinti, o pedofilijos bylos neatsirado. Dabar jau įvardyti aukščiausi policijos pareigūnai, sustabdę tos bylos iškėlimą. Žiniasklaida, matyt, neklydo. Matyt, neklydo ir psichologės, nustačiusios seksualinio išnaudojimo faktą. Tikriausiai neklydo ir pats Drąsius Kedys. Bet iki šios dienos niekas tikrai nežino, ar Kedys buvo sąmoningas žudikas, ar tik auka, savo aktyvumu išprovokavusi organizuotą gangsterišką pedofilų atsaką.
Bet visiems padoriems žmonėms, su nerimu sekusiems šiuos įvykius, keturi dalykai parodė, kad valdžia viską daro, kad į tą klausimą kaip tik nebūtų atsakyta. Pirma, dėl to ilgai buvo stabdomas pats pedofilijos bylos svarstymas. Antra, prokuratūra, užuot iškėlusi pedofilijos bylą, kainavusią jau daug gyvybių, ėmė organizuoti atakas prieš Kedytės tetą N. Venckienę, kad atimtų iš jos ir senelių globojamą mergaitę. Kaip reikėjo žmonėms suprasti šitą vežimo pastatymą prieš arklį? Kai padariniai paverčiami svarbesniais už priežastis, susiduriame su tuo pačiu anksčiau minėtu absurdu. Negalėjo nekristi žmonėms į akis, kad taip nesėkmingai bandoma perkelti visuomenės dėmesį nuo žudynių problemos į periferinį dalyką – abejotinos reputacijos biologinės motinos teises. Žinoma, abu šie klausimai turėjo būti svarstomi, bet toks bylų sukeitimas nesuderinamas nei su sveiku protu, nei su padorumu. Užsiimdama tokiu pėdų mėtymu, šių procesų organizatoriai patys išsidavė. Normalūs žmonės, kurie nėra užmiršę, kas yra elementari logika ir vertybių hierarchija, negalėjo čia nematyti klaninio intereso, kurį galutinai patvirtino prievartinis pustrečio šimto policininkų įvykdytas mergaitės išnešimas iš senelių ir tetos namų. Tai trečia. Ir, ketvirta, visos Lietuvos akyse įvykdytas prievartos aktas, kurio vaizdą dar iki šiol galima pamatyti internete, visos valdžios ciniškai pripažino teisėtu. Net padorumu garsėjusi Seimo pirmininkė pasidavė. Susitaikė su prievarta net ir Prezidentė. Įdomu, kaip turėjo būti įvykdyta prievarta, kad ji būtų neteisėta?
Taigi valdžia, padedama trijų ketvirtadalių žiniasklaidos, atliko mažiausia keturis akivaizdžiai neteisėtus bei situacijai neadekvačius veiksmus: bylos sabotavimą, priežasčių pakeitimą padariniais, prievartinį mergaitės pagrobimą bei to pagrobimo įteisinimą ir pabaigoje – tiesiog juokingų kaltinimų ataką prieš buvusią teisėją N. Venckienę. Buvo įtikinamai parodyta, kad iki bylos iškėlimo reikėjo nušalinti paskutinę pedofilijos liudininkę, o paskui atsikeršyti buvusiai teisėjai. Ką žmonės turėjo galvoti apie tokią valdžią? Kad nėra valdžių pasiskirstymo ir kraštą valdo vienas ir tas pats demoralizuotas klanas. Žmonės visa tai matė ir, susitaikydami su tokia politika, patys darėsi nusikalstamų veiksmų sąjungininkais. Skaudu tai pripažinti, bet civilizuoto padorumo egzamino jie neišlaikė. Jiems tiesiog stigo moralinės jėgos, kad tokios machinacijos nedelsiant būtų sustabdytos.
Tačiau valdžios nusikaltimų atvirumas ir prastai maskuojamas akivaizdumas perpildė kantrybės taurę. Pribrendo neišvengiamybė iš naujo atstatyti ir pažymėti seniai ištrintą ribą tarp padorumo ir išdavystės. Išeidami į miestų aikštes, jautriausios sąžinės žmonės ėmė demonstruoti savo atsiribojimą nuo visą šalį apėmusių demoralizacijos procesų. Didžiausią padėką čia reikia pareikšti Dariui Kuoliui ir jo bendraminčiams. Labai kantriai ir atkakliai jie ėmė kelti gana santūrų tiesos reikalavimą. Ar ne simptomiška, kad iniciatorių tarpe visai taip pat, kaip ir sovietiniais laikais bei sąjūdžio pradžioje, vėl stovi patvariausi ir labiausiai išbandyti moralinio ir apskritai dvasinio patvarumo stulpai – Nijolė Sadūnaitė ir Alfonsas Svarinskas? Nesvarbu, kad trys ketvirtadaliai žiniasklaidos dabar jų buvimą nutyli, jų atkaklumas primena prancūzų rašytojo Emilio Zolia įsikišimą į Dreifuso bylą pačioje 19 a. pabaigoje. Kai kas čia primena jo viešą laišką prezidentui „Aš kaltinu“. Tik situacija čia gerokai dramatiškesnė, o kaltinimas santūresnis ir žiniasklaidos palaikymas kol kas menkesnis. Sunku pasakyti, kuo baigsis jų rengiamos akcijos, bet tautos moraliniam prisikėlimui tai turi neįkainojamos reikšmės. Jis daug svarbesnis už išėjimą iš ekonominės krizės. Ir nepalyginamai sunkesnis.
Iš snaudžiančios sąžinės būsenos Tautą, atrodo, padeda išvesti ir paskutinių rinkimų įvykiai. Dar prieš rinkimus Prezidentė apribojo verslo grupėms jų galimybes remti pasirinktas partijas. Po 20 metų savivalės tai buvo drąsus sprendimas. Tačiau reikia apgailestauti, kad perkeldama rinkimų išlaidų naštą ant visos šalies gyventojų pečių ir išsaugodama kelių Seimo partijų privilegijas, ji paliko nepažeistą šališko „teisingumo“ tradiciją, kurios neįmanoma suderinti ne tik su dorove, bet ir su Konstitucijos reikalavimais. Bet didžiausias paradoksas, kad biudžeto lėšos buvo skirtos partijoms, kurios įtemptos konkurencijos sąlygomis rinkimų metu labiausiai papirkinėjo savo rinkėjus.
Mes tikrai nežinome, ar tie papirkinėjimai taip smarkiai išaugo, ar jie tik išryškėjo dėl griežtesnės kontrolės, bet yra pagrindo manyti, kad mes pamatėme dar vieną politinės korupcijos aisbergo viršūnėlę, paaiškinančią to paties valdžios susvetimėjimo priežastis. Tas naujai apnuogintų priešrinkiminių ir rinkiminių politinės korupcijos faktų susipynimas su vilkinamomis bylomis ir kaltinamųjų atsidūrimu valdžios postuose taip vieningai buvo išviešintas konkuruojančių politikų ir žiniasklaidos, kad pati valdžia galų gale buvo priversta iškelti reikalavimą ne tik sugriežtinti rinkimų įstatymo normas, bet net ir iškelti partijų likvidavimo galimybę. O tai dar vienas žingsnelis, stiprinantis viltį, kad yra galimybė valstybei išeiti iš moralinės krizės.
Partinių gaujų diktatūra sunyktų, jei vienąkart draugiškai susiorganizuotume sumažinti parašų skaičių referendumui skelbti.
Bendruomenės balsas, naudojant referendumą, susilpnintų partinių gaujų diktatūrą.
Dabar štai ką turim. Cituoju
“Konstitucijos kūrėjai buvo labai diktatoriški, kai įrašė būtinybę surinkti tris šimtus tūkstančių (300000) piliečių parašų referendumui paskelbti, ko jau trečias dešimtmetis nepavyksta padaryti nė vienai iniciatyvinei grupei, nors buvo bandyta daugiau nei dvidešimt kartų. Tad svarbiausia – sutelkti visus teisingiau mąstančius žmones lemiamam veiksmui, panaikinti šią neprotingą ribą ir įrašyti gerokai mažesnį skaičių pagal kitų šalių pavyzdžius. Tuomet turėtume pagrindinį demokratijos įrankį tvarkingai elgtis savoje valstybėje, kur būtų paisoma daugumos žmonių nuomonės.”
Pranciškus Alfredas Šliužas
Organizuokimės stiprinti bendruomenės galias, Lietuvos valstybei kurti.
Visoje Lietuvoje reikia apie 3000 žmonių, parašams rinkti.
Mano nuomone,K.Stoškaus straipsnis tik iš dalies yra teisingas,nes tai yra labiau “mušimas į vienus vartus”.Problema yra daug gilesnė.Iš dalies valdžiažmogiai yra teisūs,sakydami:”kokia visuomenė,tokia ir valdžia”.Esu įsitikinęs,kad,kol visuonemėje vietoje patriotizmo ir sąžiningumo klestės asmeninės materialimes gerovės kultas,kitokios valdžios tikėtis yra sunku.Kaip bebūtų gaila,šiandieninės Lietuvos visuomenės moralinė padėtis yra tik tokia.
Pats straipsnio pavadinimas yra “juodai” klaidinantis ir antilietuviškai propagandinis, bandantis įteigti mintį, kad Nepriklausoma Lietuvos Valstybė nereikalinga ir “atgyveno”.
Nes pavadinime turi būti visai ne “valstybės krizė”, o “valdžios krizė”.
Tačiau pas mus labai jau dažnai tyčia ir labai atkakliai bandoma sutapatinti Lietuvių Tautos sukurtą Lietuvos Valstybę su įvairiomis valdžioje įsitvirtinusiomis antilietuviškų kosmopolitų-oligarchų vadovaujamomis politinėmis-finansinėmis-ekonominėmis-žiniasklaidinėmis gaujomis (ir visos jos susikūrė iš komunistinės-komjaunuoliškos bei kagėbistinės nomenklatūros veikėjų, “susiprichvatizavusių” didžiąją dalį Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės turto), valdančiomis praktiškai visą “stambiąją žiniasklaidą”, ir jos pagalba bei “administracinių resursų” dėka sugebančių NUOLAT apdurninti daugumą Lietuvos “piliečių” – ir šie eilinį kartą “nubalsuoja” už tų pačių antilietuviškų gaujų narius.
Jokia lietuvių tauta valstybės niekada nekūrė. Valstybę kūrė tie valdžios, turtų ir ir galios viršūnėse esantys asmenys, kuriems tai atrodė reikalinga (ir naudinga, be abejo), todėl valstybė ir anksčiau, ir šiandien tarnauja galingųjų interesams. Kitaip ir negali būti, nes jei būtų kitaip, valstybė akimirksniu prarastų bet kokią prasmę. Išskyrus, aišku, tiems, kurie po itin sėkmingo propagandinio darbo vis dar seilėjasi apie “savo valstybę”. O piliečius apdurninti, kaip pats sakai, nėra nei jokios problemos, nei netgi jokio reikalo. Piliečio daugiausiai išreklamuota funkcija yra balsuoti, ir visai nesvarbu už ką, nes pats balsavimas patvirtina, kad sutinki su esama sistema ir savanoriškai perleidi savo galias kitiems. Svarbu, kad ta galia lieka viršūnėse, o kas ten tose viršūnėse sėdi iš tikro ne taip jau ir svarbu. Ir Lietuvoj ir pasauly pilna pavyzdžių. . Bet žymiai svarbesnė piliečio funkcija, iš tikro- svarbiausia, yra mokėti mokesčius, kitaip sakant, atiduoti savo pinigus už “paslaugas”, kurių nei prašei, nei kas tavęs klausė. Bet pinigai yra uždirbami darbu, o tai reiškia, kad kiekvienas žmogus Lietuvoj daugiau ne trečdalį savo darbo laiko yra vergas. Nacionalinė valstybė yra tik tobulesnė vergovės forma, o vergai, Žygeivi, savanoriškai nesistato kalėjimų.
Klysti erke. Vergui seimininkas reikalingas ne maziau nei seimininkui vergas.
Erke, esi akivaizdus anarchistas ir būtent šiuo požiūriu vertini valstybės funkcijas.
Apie tai kad tos funkcijos gali būti ir kitokios, tu net nepagalvoji.
Beje, kai tik aš tai parašiau anarchistų svetainėje, o vėliau ir jų puslapyje veidaknygėje, tai “laisvę mylintys” anarchistai tuoj pat mane “užbanino”, o mano pranešimus ištrynė.
Žinoma aš, pažindamas tuos “laisvuosius anarchistus”, daugumą “diskusijų” su jais persirašiau ir pas save:
Nacionalizmas ir anarchizmas – “diskusijos” su įvairiais Anarchija.lt komentatoriais
http://lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?f=4&t=4775
Todėl kokią šitie “anarchistai” sukurtų “tvarką” ar “betvarkę”, atėję į valdžią, man visiškai akivaizdu – tai būtų “juodesnė” diktatūra nei prie bolševikų, ar tuo labiau kokių nacių.
P.S. Vergai valstybių nesukuria – tai daro tik laisvi žmonės, taip pat ir iš vergovės išsivadavę vergai (pvz., taip įvyko Haityje).
Nes tik visiški kvailiai nesupranta, jog savo interesus gali apginti, tik susijungę į sau lygių ir panašių tikslų turinčią grupę.
Ir kuo ta grupė artimesnė savo interesų požiūriu, tuo ji geriau juos apgina.
Ir tai suprato žmonės dar tada, kai jiems teko kovoti dėl išlikimo su kitomis žmonių ir ne tik žmonių (pvz., neandertaliečių) grupėmis.
Ir tos grupės, besijungdamos su kitomis panašių tikslų siekiančiomis ir artimomis kilme, kalba, religija, kultūra… grupėmis, visada galų gale sukuria savo nuosavą valstybę, su joje nustatyta aiškia ir griežta tvarka, nes tik tokios valstybės išgyvena konkurencinėje kovoje su kitomis valstybėmis – ypač kovojant dėl įvairių trūkstamų resursų.
Ir mūsų protėviai, sukūrę Lietuvos Valstybę kažkur dar 7-8-9 amžiuje, tikrai nebuvo vergai. O savo Valstybę kaip tik todėl ir sukūrė, kad jų nepavergtų mūsų “malonūs kaimynai”, kurie tuo metu jau grobė ir užgrobė visas aplinkines mūsų artimų giminaičių žemes.
Kalbant apie šiuolaikinių valstybių vaidmenį, tai jis liko iš esmės lygiai toks pats, koks buvo valstybių kūrimo priešaušriu – vis mažėjantys įvairūs resursai ir toliau yra pagrindinis konkurencinės kovos tikslas.
Nacionalizmo ideologijos požiūriu valstybė turi ir kitą, ypač svarbią, funkciją.
Nacionalizmas – tai pasaulio tautų, kalbų, kultūrų ir etninių tradicijų, religijų ir kitų, konkrečiai tautai būdingų, savybių išsaugojimo ideologija.
O nepriklausoma valstybė yra pasaulinės praktikos patikrinta priemonė, geriausiai atliekanti šią išsaugojimo funkciją.
Nacionalizmo ideologijoje taikomas labai paprastas principas: “Viena tauta – viena valstybė”.
O jei valstybė apima ir kitų tautų istorines-etnines žemes, tai jau ne normali tautinė valstybė, o faktiškai daugiatautė imperija.
“Apie tai kad tos funkcijos gali būti ir kitokios, tu net nepagalvoji.” – o kokios dar gali buti finkcijos? Valstybes funkcija yra pasidalinti vergus ir isnaudoti juos vietiniams ir neduoti isnaudoti svetimiems.
“Vergai valstybių nesukuria – tai daro tik laisvi žmonės, taip pat ir iš vergovės išsivadavę vergai (pvz., taip įvyko Haityje).” Vergai neissivaduoja. Vergai iesko ir susiranda nauja seimininka. Pvz Jezu Kristu kaip labai daznai pasitaiko.
> anarchistai tuoj pat mane “užbanino”, o mano pranešimus ištrynė
Čia rimtai? Ir todėl jie nori sukurti diktatūrą?! Gal tu per daug sureikšmini tuos savo komentarus. Beje, šitas portalas irgi ištrynė ne vieną erkės komentarą. Man tai atrodo normalu. Kiekvienas pas save tvarkosi kaip nori.
> jog savo interesus gali apginti, tik susijungę į sau lygių ir panašių tikslų turinčią grupę
Prajuokinai. Kam Lietuvoje įdomūs pvz mano interesai? O dėl lygybės tai jau sakiau, valstybes kūrė ponai, o visi kiti turėjo galimybę paklusti (šiandien- balsuoti kas keturi metai) ir vykdyti ponų įsakymus (šiandien- atidavinėti pinigus), arba mirti (šiandien- pūti kalėjime ar merdėti visuomenės paraštėse).
> tik tokios valstybės išgyvena konkurencinėje kovoje su kitomis valstybėmis
Tik konkuruoja ne valstybės, o tų valstybių ponai. Paprastiems žmonėms užtenka to, ką turi. Jie nori ramybės, o ne konkurencijos ir tuo labiau ne kovos. Bet yra taip, kaip nori valstybių ponai, o jie nori turėt dar daugiau ir būti dar stipresni.
> ypač kovojant dėl įvairių trūkstamų resursų
Kurie atiteks kam? Nei man, nei tau. Mes viską turėsime pirkti iš ponų. O kad galėtume pirkti, turėsime dirbti tiems patiems ponams.
> Nacionalizmas – tai pasaulio tautų, kalbų, kultūrų ir etninių tradicijų, religijų ir kitų, konkrečiai tautai būdingų, savybių išsaugojimo ideologija
Čia panašiai kaip su rūšių saugojimu gamtoje. Kiek kovos, kiek baudų, pykčio, teismų, kiek energijos įdėta, kiek įstatymų prikurta. O kai pagalvoji, vardan ko? Nuo gyvybės atsiradimo Žemėje iki šių dienų negrįžtamai pranyko 99,999% rūšių. Tai vadinama evoliucija, judėjimu į priekį. Panašu, kad nacionalistams tai nesuvokiama ir jie plūkiasi, norėdami išsaugoti tai, kas neišsaugoma. Aš tai manau, kad po kelių šimtmečių mes ne apie tautų išsaugojimą kalbėsime, o apie žmonijos išlikimą apskritai. Va kur didžioji problema, ir nacionalinės valstybės prie to oi kaip prisidėjo ir toliau prisideda.
Erke, jeigu jau pats pradejai apie biologija placiaja prasme, tai pamirsti viena svarbia islikimo salyga – ivairove;) Ivairove ne vien genetine prasme, bet ir gyvenimo budo, pasauleziuros. Nacionalines vertybes ir ju ivairove yra nepaprastai svarbios sociume. Paziurek kad ir i eskimu, aborigenu, beduinu, vakarieciu ir kitu kulturu(cia jau krastutines pavardijau) tradicijas. Kai Niu Orleana paskandino, kilo panika. Tokia katastrofa kai kurioms indonezijos ar polinezijos gyventojams pernelyg nepakenktu, ar bent jau nebutu kritine islikimui situacija. Dabar atimk is ciuksiu ju tradicijas, kurios tiesiogiai salygoja ju gebejima isgyventi atsiauriomis salygomis, padaryk juos vakarieciais, ir jie neteks savo unikaliu nacionaliniu gebejimu, praras rysi su juos isugdziusia aplinka ir taps labai pazeidziami. Tas pats ir su Lietuviais – diegdami cia vakarietiska pasauleziura naikiname musu gebejima gyventi kaime, ukininkauti, aukleti vaikus taip, kad sie sugebetu isgyventi cia ir dabar, kas benutiktu. Ar tu taip nemanai?
O kas yra ta vakarietiška pasaulėžiūra? Nėra tokios. Yra tik atskirų vakarų valstybių ponų skatinamas jiems palankus gyvenimo būdas, supratimas ir pažiūros, mūsų propagandos kanalų paverčiami klišėmis ir stereotipais. O tuose “vakaruose” gyvenantys žmonės yra visai kas kita, ir jų pasaulėžiūra yra nu žiauriai skirtinga nuo to, kas mūsų sąmonėje įsitvirtino, o tiksliau- buvo įtvirtinta, kaip “vakarietiška pasaulėžiūra”. Manau, kad daugelis nustebtų apsilankę tuose baisiuose vakaruose ir pamatę, kad ir ten gyvena paprasti žmonės, puikiai išgyvenantys kaime, mokantys daugybę pačių įvairiausių darbų, amatų ir įgūdžių.
Dėl tos nacionalinės įvairovės, tai čia yra apgavystė. Nėra jokios nacionalinės įvairovės ir nacionalinių vertybių, ta prasme, kad vidutinis lietuvis nuo vidutinio ruso ar vidutinio australo praktiškai niekuo nesiskiria. Yra tik bendražmogiškos vertybės ir etnokultūrinė įvairovė, kuri, tiesą sakant, visada kiša pagalius tautininkų interesams ir jie praktiškai visada pasisako prieš etnokultūrinę įvairovę, nes tai griauna jų mitinę tautinę vienybę. Nes pasigilinus išaiškėja, kad konkretus Kretingos gyventojas yra tragiškai kitoks nei konkretus Vilniaus gyventojas, o koks nors Pušaloto miestelis praktiškai turėtų skelbti autonomiją, nes jo kaip visumos interesai (kurie šiandien niekam nėra įdomūs) visiškai skiriasi nuo Lekėčių miestelio poreikių. Tai aš už tokią įvairovę. Už pačių žmonių kuriamą įvairovę, o ne iš galios centrų diktuojamas sąlygas “įvairovei”. Įsivaizduojat, pvz Vilniuj yra toks etnokultūros centras, kurio ekspertai važinėja po Lietuvą ir aiškina kaip kas turi rengtis, kaip dainuoti, kaip šokti, ir taip tariamai bus palaikoma atskirų regionų savita etnokultūra! Žodžių nėra! Ir svarbiausia, klauso žmonės. Jau klauso, nes pavyko juos taip išmokinti. Kitaip nepakvies į dainų šventę, nepatvirtins projektų, neskirs finansavimo ir t.t., poveikio priemonių pilna. Etnokultūriškai laisvoje ir įvairiapusiškoje visuomenėje tokie patarėjai būtų pasiųsti nx, o dabar tai vadinama skambiais žodžiais, bet už to glūdi tik ledinė tautinės valstybės funkcionierių logika.
na, as irgi esu didelis reguliavimo priesininkas, bet negaliu nepastebeti kad destai apie kultura placiaja prasme is ribotos pozicijos. Rusas, lietuvis ir australas(netikras) YRA panasus etnokulturiskai, nes tai yra europines kulturos palikuonys. Bet jeigu susipazintum su indais, kinais ar arabais, dar atrastumei ir antropologiniu skirtumu, ne tik etnokulturiniu. Butent del siu, antropologiniu skirtumu, kulturos neranda bendros kalbos. Jos pernelyg skirtingos kad atrastu. Mano gyvenime buvo ivykis, kai as kinui pasakiau kad kiniju yra sudu kruva, ir man teko su su vyriskai aiskintis santykius. Darbo metu. Tiesiog vertybiu skale, ir vertybiu absoliutumo ir nelieciamybes klausimais mes niekada nerastumem bendros kalbos. Paimkim tokius banalius ir nuvalkiotus skirtumus kaip daugpatyste, homoseksualizmas, indu koki tai motinos kulta – ooo…tai reikia patirti, knygu cia neuztenka paskaityti. O kultura, etnosas visas yra jau pavirsesnis reikalas, jis yra antropologiniu tautos ar rases tukstantmeciu vystymosi ypatumu pasekme, atspindys, veikiau nei kad pagrindas.Socialine prasme galima butu lyginti situacija su tokia, kuomet turim krastutini nacionalista ir krastutini anarchista, ir kazkaip reikia padaryti, kad sie gyventu po vienu stogu, gerbdami vienas kito isitikinimus. Netgi toje pacioje europoje, paziurek i keltus – airiai, baskai, katalonieciai – argi jie kada nors galetu besalygiskai pripazinti kazkieno kito – romeno, germano ar kito kaimyno paziuras kaip savo? Niekada. Jokiomis aplinkybemis. Ir kultura cia niekuo deta, tai atsinesta is uz tukstantmeciu, ir nors yra labai apslifuota modernybes, sunaikinti sitos priespriesos niekada nepavyks. Tokiu budu kai stebi sita situacija, pasakyti kad mes visi vienodi ir mums reikia ta suprasti, skamba visiskai absurdiskai, nes tu priesiniesi faktui, kad taip nera, nebuvo ir niekada nebus. Vietoj to, reiketu ieskoti musu skirtingumu teigiamybes ir ja atradus, puoseleti. Butent tai ir daro nacionalistai(tikrieji)…;)
Cia ne valdzios krize, o valdzios mirtis apskritai. Nebera jokiu sansu tureti centrine valdzia kuria zmones pasitiketu ir kuri jiems dirbtu. Tai atgyvenes reikalas. Farso atgal nepasuksi, sako virejai. Nera tai nei ekonomine nei banku nei valdzios krize. Tai yra VAKARU krize. Vakarietiskos sociumo sistemos krize. Zinoma tai tarpusavyje susije. Bet saknys yra kiekviename musu, ir gamtos/dievo suredytame cikliskume. Mes dabar esame pakeliui i naujos visuomenes kurima. Meginti keisti senaja nebera jokios prasmes. Senasis valdymo modelis (XXa) galutinai ir negryztamai susikompromitavo. Pastangos reformuoti senaji modeli atrodo kaip pastangos atgaivinti zuvi su supuvusia galva. Vakarai dabar atrodo kaip prabangus rumai pilni zombiu kurie sildosi tu rumu parketu.
Na, mane nustebino kitas dalykas-kaip mąstantys žmogus gali kalbėti apie „korupciją“, pagal korumpuotos vadžios pateiktus sąvokas. Jog, jau tiksliai neatsimenu, gal prieš 10 m., vienas profesorius pateikė šiuolaikinę korupcijos sąvoką: „Korupcija yra nusikalstomas ryšis tarp Kapitalo ir vadžios“, idealinis atvejąs –„milijonieriai valdžioje“. Toje teorijoje buvo įvardinta, kad tikros korupcijos pasekmės yra : teisinis nihilizmas, skurdas, valdžios diktatūra. Valdžios diktatūra – tai yra komandinė(„sutartinė“) veika, kada iš vien „dirba“ Prezidentas, Seimas, Vyriausybė, Teismas. Taigi autorius kalba apie pasekmes. Skurdas naikina patriotizmą, sąžiningumą, dorovę ir t.t., galu gale ir Tautą. Ieškoti „valstybės moralę“ yra utopija. Jog demokratijos pagrindas yra konstitucinė santvarka. … Jo, gaila kad tokiu „Venckieniu“ daugiau nėra Seime. Tikrai verta pagarbos, ne kiekvienas gali tiesiai ir atvirai pateikti savo įsitikinimus. Nors esu skeptikas, bet manau jį bus tas „šaltas dušas“ daugumai „politikieriams“. Kaip kovoti su Korupcija, sugalvokit patys, arba suraskit tą saitą.
Skurdas nieko nenaikina tol, kol zmogus nera itikintas, jog oriu gali buti tik pasituredamas. Jeigu atmesi toki mokyma kaip mela, pasaulis ima atrodyti visai kitaip, nei moko mokykloje ar rodo per TV.
Ne visai esi teisus.Asketizmas gali būti taikomas tik laisvanoriškai ir tik pačiam sau,bet ne kitam žmogui.Deja yra tik labai mažai žmonių,kurie pamilsta asketizmą,ypač šiais moderniaisiais laikais.Dažniausiai būna taip,kad žmogus pats,be niekeno įtikinėjimo,nemėgsta tos valdžios (arba santvarkos),kuri jį padaro skurdžiumi.Todėl skurdo pašalinimas turėtų būti kiekvienos valdžios vienas iš svarbiausių rūpesčių.Skurdas naikina ir nemažos dalies žmonių patriotizmą:žmogus tuomet daug daugiau dėmesio skiria kad būtų pavalgęs,bet ne kultūrai,o juk per tautos kultūrą gimsta ir patriotizmas.Tačiau,manau,kad žmogaus siekimas žūtbūt gyventi pasiturinčiai,o jeigu taip gyventi nepavyksta,už tai pradeda peikti valdžią ir netgi savo Tėvynę,yra kitas kraštutinumas.Tokius žmones pavadinčiau “savo pilvo patriotais” ir jie niekuomet (nors ir praturtėję) nebus tikrais savo Tėvynės patriotais.
Buti kategorisku lengva. Bet nepamirsk, kad tarp tipiniu kategoriju yra ir subkategorijos. As nekalbu apie askeze – as kalbu apie klausimo kelima paciam sau. Ar tikrai gerbuvis yra esmine laimes, tvarkos, islikimo salyga? Valdzia pati propaguoja gerbuvi megindama idiegti darbo kulta. Nes jai reikia augimo, kuris yra itrauktas i valstybes ekonominius planus ir kuriais yra pagrysti jos isipareigojimai kreditoriams. Valstybe nori kad pilieciai dirbtu kuo daugiau ir kuo efektyviau, nes augant isiskolinimui, privalo augti ir valstybes produktas.Tokiu budu sukuriamas ivaizdis apie “teigiama” ekonomika, ir galima gauti kreditu palankesnemis salygomis, ty su mazesniu palukanu procentu. Tai yra siuolaikines ekonomikos stuburas. Beda tik tai, kad kai zmogu priverti dirbti pernelyg daug, kai jis del gerbuvio ima aukoti laika su seima, atsisako kulturines veiklos, nebebuna gamtoje, o vien tik dirba, ir tada tu ji apkrauni dideliais mokesciais, zmogus nebenori dirbti visai. Tai nutinka dabar daugybei zmoniu. Zmones atmeta gyvenima del darbo kaip beprasmi. As matau vis daugiau ir daugiau tokiu zmoniu. Mano draugai, vyrai aplink 50 metu amziaus, su aukstaisiais ir didziuliu idirbiu, kazkada buve labai energingi ir inovatoriski verslininkai arba pavadinkim taip, entepreneriai, dabar viska meta, uzsidaro sodybose ir renkasi darzoves gyvenimo buda. Permokestinimas, iniciatyvai nepalankus istatymai, ivairus kiti socialiniai barjerai, privercia zmones pasitraukti is aktyvaus ir valstybei naudingo gyvenimo. Dar daugiau – jie tampa pavyzdziu ir ju vaikams – jie moko – nedirbk, nesimokyk, dekis kurpine ir keliauk po pasauli. Velniop sita sali, velniop europa. Cia nera jokios askezes. Cia nusivylimas laikmeciu, nusivylimas sociumu. Nebera prasmes kazko siekti, kas bent kiek pakeliui su valstybes interesais. Mes matom kokie zmones dabar iskyla, ir suprantam, kad tai ne musu pasaulis, ne musu tvarka. Manes neikistum i seima, i valstybine institucija, i kompanija uz jokius pinigus. Negasdina nei tevu nei seimu nepasitenkinimas – nepatinka – gali visi eiti velniop. Mes cia ne tam, kad sertumem kazkokias burzuju kiaules. Pabandem, nepatiko, nebenorim. Ar cia anarchizmas? Ne. Cia pasipriesinimas? Ne. Tiesiog mes nebedirbsime valstybei, nebemokesime mokesciu, mes gyvensim mazam letam savo pasaulyje, su gitara, vyno buteliu, uz 3 litus per diena, mainais, uz grynus, viskas. Cia skurdas? Pfff…geriau sitoks skurdas negu anoks turtas.;)
Puikus pasisakymas.
Bet
> Permokestinimas, iniciatyvai nepalankus istatymai, ivairus kiti socialiniai barjerai, privercia zmones pasitraukti is aktyvaus ir valstybei naudingo gyvenimo
Ne visai sutinku. dažnai žmogus tiesiog nori būti žmogumi (ne valstybės piliečiu, ne tautos atstovu). Pats sau ir kitiems. O to beveik neįmanoma susieti su “valstybei naudingu gyvenimu”. Valstybei naudingas gyvenimas yra “neišsišok, žinok savo vietą, gerbk galinguosius, neuždavinėk keblių klausimų, nesipriešink mūsų nustatytai tvarkai, dirbk, pirk ir mokėk mokesčius”
Tarkim, neesme. As tik noriu pasakyti, kad kai tos valstybes zmogaus gyvenime pasidaro per daug, tai valstybe ta zmogu praranda. Greitai arba letai, priklauso nuo aplinkybiu, ir praranda tiek ekonomine tiek visom kitom prasmem. Tevyne pakankamai neblogai lyginama su motina. Motinos nesirenki, turi kokia turi, ir ja visada myli. Bet jeigu motina pradeda perdaug reguliuoti, o buna juk ir dar blogiau, tai nereikia tiketis kad vaikas besalygiskai dirbs jos labui. Ne, taip tikrai nera. Idealizmas gerai kol jis nevirsta manija.
Apnpreatly this is what the esteemed Willis was talkin’ ’bout.
„Skurdas nieko nenaikina tol, kol zmogus nera itikintas, jog oriu gali buti tik pasituredamas. Jeigu atmesi toki mokyma kaip mela, pasaulis ima atrodyti visai kitaip, nei moko mokykloje ar rodo per TV.“ Su jumis sunku diskutuoti, kažkoks minčių kalambūras. Taigi, skurdas yra pragyvenimo priemonių stoka, neturtas. Kad butu jums aišku parašysiu kitaip: Pragyvenimo priemonių stoka naikina patriotizmą, sąžiningumą, dorovę ir t.t., galu gale ir Tautą. Gal dabar suvoksit savo žodžių absurdą: „Skurdas nieko nenaikina tol, kol zmogus nera itikintas…“
Arba „Tačiau,manau,kad žmogaus siekimas žūtbūt gyventi pasiturinčiai,o jeigu taip gyventi nepavyksta,už tai pradeda peikti valdžią ir netgi savo Tėvynę,yra kitas kraštutinumas.“ Vėl gi, žmonių dauguma neturi siekimo „žūtbūt gyventi pasiturinčiai“, kadangi „daugiau kaip 350 tūkst. Lietuvos gyventojų per paskutinius 12 mėnesių neturėjo pakankamai maisto, rodo RAIT apklausos duomenys“. Kaip suprasti „taip gyventi nepavyksta“? Koks čia „loto“ principas? Akivaizdu – jam neleidžiama gyventi be skurdo. O neleidžia valdžia, kuri viska atima. Sutiksit kad mokesčius ir tvarką Lietuvos žemėje, nustato valdžia. Net paskutinis bomžas moka mokesčius, perkant sau maistą. Darbininkas dirbdamas po 10 -12 val., „suvalgo“ dviejų žmonių darbo vietos ir t.t. K.Stoškus rašo – „Valstybės moralinė krizė“, bet Lietuvos valstybę kuria Tauta. Tai reiškia atsiranda Tautos moralinė krizė. Vėl gi absurdas! Yra valdžios moralinė krizė, o ne Tautos. Bet valdžia yra institucijų darinis, kokia ten gali būti moralė? Tai gali būti tik konstitucinės santvarkos krizė(Korupcinis nusikaltimas). Va taip ponai filosofai … galvoti reikia.
😀 Na, cia mes nusivaziuosim aisku i beleatristikas vel. Lietuvoj zmones nebadauja. Nepasakok nesamoniu – cia ne Somalis. Aisku, buna visko, pasitaiko atskiru vienetu, vaikuciu ligotose seimose, senuku negalinciu judeti ir t.t.. Visokie RAIT ima duomenis is seno ir patikimo duomenu saltinio: oro. Ka reiskia pakankamai arba ne-pakankamai maisto? Pati savoka? As kiek zinau 90% Lietuvos moteru virs 40 metu amziaus noretu valgyti maziau nei valgo dabar. Gal organizuojam akcija – dietininkai – skurdziams?
Tas taip uzkliuves sakinys reiskia: skurdas ir turtas yra viena ir ta pati kategorija, tik priesingi jos galai. Ten tam tarpe, kur save matai, ten ir esi. Daugybe zmoniu uzdirbanciu minimuma laiko save visai pasiturinciais. Ir daugybe turtingu zmoniu laiko save skurdziais. Absurdiska sakai? Sutinku, kazkuria prasme taip! 🙂
Toliau. Bomzai maisto neperka. Loto? Taip, gyvenimas yra didziaja dalim loterija, pritariu. Tautos moraline krize absurdas? :D:D Cia geras! Unikalus tavo poziuris siuo klausimu vienok…Man atrodo visa vakarietiska visuomene, visos musu tautos dabar yra baisioj moralinej krizej. Pvz olandai dabar lyg ir legalizuos istatyma, kad kompiuterines grafikos sukurti vaiku tvirkinimo filmai gali buti platinami vargsams pedofilams-maniakams, nes jie netikri ir tokiu budu nieko blogo juose nera. Greit bus ir lietuvoj – nueisi i maxima ir nusipirksi;) Moraline-oraline krize:D:D
Geras straipsnis, stiprus, teisingas
At last! Someone with the insight to solve the prlmbeo!
“Per 20 metų mes jau labai pavargome nuo tų pačių politikų”
tai Tamstos – sau, apie save; ir tiktų “vargis-nuo”
Tamstai pravardijimas. tamsta labai, labai drumstas esi!
Apmaudu tik, – kad spekuliacijos “ant trispalvės”
jūsų visų chebrytės t…lt kai ką dar MASI-na
(bet neilgai, – tai tę-SIS)i
Turėjote jau seniai įsitikinti, kad, esant žodžio laisvei, žodis – strapsniai devalvuojasi. Šis straipsnis ir komentarai – reakcija į jį šią tiesą dar kartą patvirtina.
Valdžiai svarbiausia tyrėti rinkimų sistemoje “praviras duris”, tada žodžio laisve žaiskite “vaikučiai” iki valiai, svarbu, kad tik nesiimtute uždaryti tas “praviras duris”…
Štai ir visas esamos “žodžio laisvės”, demokratijos veikimo mechanizmas, apskritai gyvenamosios situacijos veikimo mechanizmas.
Gal būtų tikslinga žodžio žaidimams, kaip pvz., yra krepšinio žaidime: Eurolyga, LKL čempionatas ir t.t. skirstyti į lygas.
Taigi, gal kurkime žaidimų žodžiais, mintimis lygas, savotiškus haidparkus, ar žaiskime kokius žodžių “kvadratus”…, juk žodis dėl savo absoliučios laisvės neteko buvusios paskirties, t.y. susinaikino.
Taigi, kai žodžiu nieko nepasakome, imkimės konkretaus veiksmo, kiek galime būti žodžiais žaidžiančiais vaikais… Pagal Briežnevą socializmas ir tas buvo tapęs subrendusiu…
Straipsnis įdomus,tačiau labai idealistiškai maksimalistinis.Gyvenimas tiek pakeitė mūsų sociumą,teisybės suvokimą,
kad į pirmą planą iškilo “išgyvenimo,išlikimo” klausimas.Net tautinė sąvimonė priblėso,o gal net užgęso(Lietuva Liet.)
balsų mažas skaičius(nors tikrojo – dėl klastojimo – net nežinome).Daugeliui beliko “gelbėkis kaip išmanai”.
Žiauru.Baisu.Tačiau faktas.Ir globalizmas vargu ar bepagelbės(žiūr. kas dedasi ES ekonomikos gelbėjime).Gręsia
žmonijos susinaikinimas.Gerai būtų,kad būčiau neteisus: tačiau tai galimybė,kad tai ištiks greičiau,nei daugelis tikisi…
Autoriaus bei atrodo kartu su juo apie 5% gyventojų (pagal rinkimų rezultatus, nors jie nepatikimi) priimama už tikra – Garliavos įvykių fabula, greičiausiai visa nuo pradžios iki galo yra organizuota ir vykdyta tos pačios pedofilijos sumanymu.Tai keršijimas pagiežingu tyčiojimusi iš Lietuvos, iš Tautos, iš jos moralinių nuostatų – vykdytas neabejotinai pagal pedifilško asmens virtualiai kuriamą scenarijų, tai viena iš daugelio technologiškai šiuolaikiškų valstybės, jos gyvenimo būdo ardomojo pobūdžio priemonių.
Nesuprantu, iš kur autorius išsilaikė tokį naivumą apie gyvenimą, kurį ir kuriame pats gyvena. .