L.V. Medelis. Amžinasis Vydūnas (II)

Viltingasis žmogus gyvena kitame ore, kitoj šviesoj kaip kiti. Jo artybėje yra šviesu, šilta, tyru. Aiškiai jaučiama, kad iš jo gyvenimui yra teikiama, kas jam reikalinga. Kad vėjavaikių aplinkuma tuščia, pesimistų artybė tamsi, šalta yra, viltingųjų aplinkuma yra saulėta, gaivi. Viltingumas yra tikras palaiminimas. Viltingi būdami, mes tarsi viršum gyvenimo pasiliekame. Nesupa jis mus kaip jūrų bangos laivelį. Mes plaukiame jo nešami, siekdami savo tikslų.

Vydūnas. Viltingumas, 1925    

2. Mūsų tautos krizė: tada kaip dabar

Vydūnas giliai mąstė apie lietuvių tautos jėgą ir silpnybes, ne kartą yra rašęs apie pavojus, jos tykančius amžių sandūroje, dvidešimto amžiaus pradžioje, apie veikimo kryptis tautos tvirtybei išsaugoti ir puoselėti. Tik probėgšmais žvilgterėję į straipsnių ar knygelių (jų dalių) pavadinimus tai pajusime. Štai: „Tautos laisvė ir reikšmė“, „Tautos išlikimas“, „Tauta ir politika“, „Tautos būvio tvirtinimas“, „Tautos laisvė ir reikšmė“ ir panašūs. Nekalbėsime apie jų reikšmę ar išliekamąją vertę – jie, šie pavadinimai, parodo – kaip dabar sakoma – autoriaus interesų ir rūpesčių sferą. Šimtus metų  kovojusi tauta vėl ir vėl prisikelia iš pelenų ir kraujo, išlaikydama, išsaugodama neapčiuopiamą šerdį, giliausią šaknį, iš kurios išleidžiamos naujos atžalos. Vydūnas aiškina šį stebuklą, randa vieną giliausių šaknų, ir ta tema vystoma daugelyje jo filosofinių apmąstymų. Tačiau praėjusio amžiaus trečio dešimtmečio viduryje jis vėl pranašingai įspėja apie krizę.  1924 m. pavasarį „Klaipėdos žiniose“ spausdinamas jo straipsnis taip ir vadinasi: „Mūsų tautos gyvenimo krizis“. Ir tada jis kūrė, kiek galėdamas stengėsi prisidėti prie jos, mūsų valstybės, kūrimo.  Tikriausiai nieko keista, kad nemaža jo apibrėžtų tiesų tokios aktualios ir šiandien.

Kitas pasakytų: bepigu daryti apibendrinimus, kai lietuvių tauta yra tiek patyrusi karų, marų, okupacijų, sukilimų, trėmimų, bandymų nutautinti… kaip reta kuri kita – tereikėtų pastudijuoti jos istoriją ir galėtum to išgyvenimo meno mokyti kitus. Yra tiesos – ir Vydūnas tą taip pat pastebėjo – jog slegiama nelaimių naštos tauta stiprėja, grūdinasi, bręsta. Arba miršta, sunyksta amžių prieblandoje.

Palyginkim. Prancūzas Andrė Morua rašė: „…Prancūzija pralaimėjo karą tą pačią akimirką, kai jis prasidėjo“ – 1940 m. gegužės 5 dieną Hitlerio Vokietija puolė Prancūziją; po pusantro mėnesio prancūzai kapituliavo. A.Morua pateikia vardija sąlygas, reikalingas sėkmingai kovai, kurių tą nelemtą dieną Prancūzijoje nebuvo. O juk karas iš valstybės/tautos reikalauja nepaprastos įtampos, nepaprastos fizinių ir dvasinių jėgų koncentracijos. Andrė Morua:

Būti stipriu.  Jeigu tauta nėra pasirengusi mirti už laisvę, ji praras ją.

Veikti greitai.  Tūkstantis laiku parengtų lėktuvų geriau, nei 50 tūkstančių po mūšio.

Vadovauti visuomenės nuomonei. Vadovas rodo kelią, o ne pats vedžiojamas už pavadėlio.

Iš vadų reikalauti gyventi sąžiningai. Kokia bebūtų yda, ji padeda priešui.

Tvirtai tikėti idėjomis ir gyvenimo būdu, už kurį kauniesi.

Tai elementarūs bet kurios kovos vadybiniai veiksmai. Juos puikiausiai galima pritaikyti kad ir sporte, versle ar rinkiminėje partijų kovoje. Tačiau prie viso, kas išvardinta reikia pridėti štai kokią išmintį:

Kai kova užsitęsia, jos baigtį lemia moralinė, o ne fizinė jėga. Taigi – ne fizinė (jeigu jau pradėjome kalbą apie politinę kovą): lemia ne pinigai, ne intrigos, ne rinkikų papirkinėjimai, ne laikas, praleistas ekrane; lemia moralinė jėga: dora, paremta racionaliu protu ir toli gražu ne visada racionaliu asmeniniu – tai būtina sąlyga – pasiaukojimu, kaip ir tvirtas tikėjimas idėjomis, už kurias kovoji. Tai čia, nuo tokios „vadybos“ ir baigiasi Vydūnas kaip svaičiotojas ir „fantazierius“. Už gražių žodžių, aukštų idėjų jo akimis pamatome realybę (po dvidešimties metų Vydūnas galėjo pats tuo įsitikinti, girdėdamas ir žinodamas apie penktojo šeštojo dešimtmečio idealistų partizanines kovas sovietų okupuotoje Lietuvoje).

Moralinę lietuvių tautos jėgą Vydūnas ir iškelia virš visų mūsų negandų. Tai ir yra ta gilioji šaknis išleidžianti vis naujas ir naujas atžalas – tautos moralė, dora – esmių esmė. Ir Vydūnas minėtame bei kituose rašiniuose parodo, kas štai šitą „esmę“ klibina, kas jai kenkia.

Bent apčiuopkime kai kurias Vydūno mintis; jos gal vienam kitam nuskambės keistokai ar sukels šypseną, bet nepamirškim – beveik prieš 80 metų pasakyta tai, kuo gyvename šiandien. Čia pateikiama ne cituojant, o atpasakojant:

Mėgdžiojimo pavojai

Įkurta beveik visa, kas bendrajam tautos gyvenimui yra reikalinga (primenu, rašyta 1924 – LVM), bet visa tai padaryta, labiausiai įsižiūrint, kaip kitos tautos gyvena. Kartais visai aiškiai regima, kad kitos tautos gyvenimo ir galios formos stačiai įkeliamos į lietuvių tautos gyvenimą. Yra, be abejonės, labai reikalinga iš kitų pasimokinti. Bet kitas tautas pamėgdžioti labai pavojinga. Klausimas, ar visa tai paeina iš tautos šaknų. Lietuvio asmenybė santykiuoja su pasauliu ir žmonėmis savo būdu, todėl sveikas protas, jausmas ir veikimas turėtų būti derinami su tautos pagrindu.

Mokslas ir auklėjimas

Dažnai girdime pasakymą: jau dabar mokslais galime susilyginti su kitomis tautomis. Bet mokslo įstaigos visų pirma turi tenkinti gyviausias tautines, tai reiškia ir žmoniškosios gyvybės reikmes.

Žiūrint į atskirus tautą sudarančius žmones, būtina juos visokiais būdais, pradedant jaunaisiais, mokyti, auginti ir pratinti bendruosius dalykus gerbti ir daugiau vertinti negu savuosius. Kiekvienas turėtų sekti tikslų virš savo asmens gyvenimo ribų bei reikalų. Ir numanu turėtų būti kiekvienam (kokie žodžiai! – LVM) kas yra gyvenimo prasmė.

Menas ir kultūra kaip operetų dvasia

Iš kitur liejami mirtini nuodai į tautinės gyvybės darželį. Iš didžiųjų miestų plūsta į kaimus naujoviškųjų operetų dvasia. Pamėgsta kaimo jaunimas visą tą gaidų ir žodžių žiurkžolyną, meta senąsias dainas, ir Lietuvos jaunimas gyvena tais pačiais jausmais kaip Paryžiaus, Berlyno ir kitų didžiųjų miestų pasileidėliai ir ištvirkėliai.

Mūsų tauta, kuri iš tikrųjų yra menininkų tauta, vis labiau tampa amatininkų  arba tik amato darbo vartotojų tauta.

Visuomenės arba bendrieji reikalai

Ilgą laiką žmonės laikė valdžią savo priešu. Dabar to neturėtų būti, pasilieka vien paprastas priešingumas tarp egoistinių ir bendrųjų reikalų.

Žmonės turi išmokti bendruosius, visuomenės, valstybės, reikalus aukščiau statyti už savuosius… Kuo aukštesnėj vietoj žmogus stovi, tuo brangesnis, gal net šventesnis turi būti jam bendrasis  gyvenimas, reikalas, turtas.

Deja, kiekviena atstovų grupė turi savo tikslų. Ir jie atrodo taip, tarsi politinės grupės ieškotų tik savo  ir savo šalininkų naudos, ir kad bendrieji tautos reikalai jiems tiek terūpėtų.

O tie, kurie valdžioje atsiranda, labai reikalinga, kad jie galėtų suprasti, kas bendrajam tautos gyvenimui svarbiau, o kas ne taip svarbu. Kad  jie atskirtų, kas gal yra akies mirksniu naudinga, ir kas ilgų metų gyvenimui pasidaro pagrindu.

Nes kai menkos dorovės žmogus pasidaro aukštoje tautos vietoje, jis nenoromis tampa tautos žudytoju.

* * *

Argi mes dabar patys nematome, koks gilus dabar Lietuvos valstybės/tautos „krizis“? Matome, bet ir Vydūnas vėl rodo pirštu prikišamai: „Mums, mažai tautai, daugiau kaip kitoms yra priverstinis dalykas, kad kiekvienas žmogus, kurs tautoj ką reiškia arba reikšti nori, tikrai pasistengtų gyventi kaip reikalauja kilnaus žmogaus gyvybės dėsniai“.

Mums, mažai tautai… Kartą sapnavau bjaurų sapną, kaip paperkamas mūsų Seimas. Jeigu siektum prastumti reikalingą įstatymą, ir norėtum kiekvienam balsuotojui Seime įduoti milijoną litų, arba turto už tiek pat, arba atidarytum sąskaitą Šveicarijos banke tokiai pat sumai, pakaktų vos 70 milijonų – tai niekniekis net nedideliam koncernui. Padirbėjus su aktyviausiais seimūnais, frakcijų, komitetų vadovais būtų galima ir gerokai sutaupyti. Žinant, kokiame lygyje yra Seimo vertinimas, galima manyti, jog tokius sapnus sapnuoja kas antras šalies gyventojas. Žinodami, kokiame krizyje dabar yra mūsų valstybė, mūsų tauta ir mes patys, pamąstykime sau: kokios aukštos moralės turėtų būti mus valdantys, kokie doroviškai reiklūs, negailestingi ir net žiaurūs turėtume būti mes patys – sau ir tiems, kurie mus valdo ir vadovauja.

Vydūnas visada vylėsi mūsų tautą vėl pakilsiant. Taip, ir vėl pakilsim, todėl dabar sugrįžkite į rašinio pradžią ir dar kartą paskaitykite jo žodžius apie Viltį. Jos mums labai reikia.

* * *

Dėkoju dr. Vaciui Bagdonavičiui už man skirtą laiką pokalbiui apie Vydūną. Nemaža čia pateiktų minčių ir yra to pokalbio sužadintos.

„Lietuvos Kūrėjai“