Kristiną Dieninytę miškininkės profesija žavėjo dar vaikystėje, tačiau svajonę kuriam laikui ji buvo atidėjusi į šalį. „Gyvenau užsienyje, tačiau grįžusi į Lietuvą neturėjau nė vienos minties rinktis kitą profesinę kryptį – savo kelią norėjau tęsti miškininkystėje.
Baigusi bakalauro studijas ir pradėjusi profesinį kelią dar kartą įsitikinau, kad esu ten, kur ir turiu būti. Pamačiau, kad miškininko darbas yra prasmingas, atsakingas ir kuriantis vertę ne tik šiandienai, bet ir ateities kartoms“, – sako dabar jau ir magistro laipsnį įgijusi miškininkė.
Noras sekti senelio pėdomis atvedė į prasmingą profesiją
Miškininkės profesija Kristinos gyvenime atsirado ne atsitiktinai – mergina sekė savo senelio pėdomis. Kristina VDU Žemės ūkio akademijos Miškų ir ekologijos fakultete sėkmingai baigė ir bakalauro, ir magistrantūros studijas.
„Senelis taip pat buvo miškininkas, todėl nuo mažens puoselėjau artimą ryšį su šia profesija ir mišku. Tai visada buvo mano svajonė ir asmeninis tikslas.
Pradėdama studijas tikėjausi įgyti kuo daugiau žinių, suprasti miško valdymo procesus ir tapti savo srities žinove. Šie lūkesčiai pasiteisino – studijos suteikė ne tik profesinių žinių, bet ir dar labiau sustiprino įsitikinimą, kad pasirinkau tinkamą kelią“, – sako Kristina.
Baigusi bakalauro studijas, Kristina įgytas žinias netrukus pritaikė ir praktiškai – įsidarbino VĮ Valstybinių miškų urėdijoje. „Iš pradžių dirbau medienos meistre Dubravos regioniniame padalinyje.
Čia rengiama ir prižiūrėdama medienos ruošos darbus įgijau vertingos patirties. Šiuo metu dirbu Medienos ruošos skyriaus specialiste Vilniaus centrinėje administracijoje. Mano darbas susijęs su medienos ruošos procesų koordinavimu, duomenų analize, procesų gerinimu ir bendradarbiavimu su regioniniais padaliniais.
Kasdienybėje tenka spręsti įvairius organizacinius ir techninius klausimus, todėl darbas yra dinamiškas ir nuolat skatinantis mokytis bei tobulėtis. Vienas didžiausių iššūkių – rasti pusiausvyrą tarp ekonominių, ekologinių ir socialinių tikslų.
Miškininkystė yra sritis, kurioje sprendimai turi ilgalaikių pasekmių, todėl svarbu gebėti įvertinti įvairius bruožus ir priimti atsakingus sprendimus. Taip pat tenka prisitaikyti prie nuolat besikeičiančių technologijų ir visuomenės lūkesčių.
Tačiau didžiausią pasitenkinimą teikia žinojimas, kad mano darbas prisideda prie tvaraus Lietuvos miškų naudojimo ir išsaugojimo ateities kartoms“, – kalba pašnekovė ir kaip dar vieną itin prasmingą profesinės veiklos aspektą išskiria galimybę dirbti su savo srities profesionalais, mokytis iš kolegų ir matyti realius darbo rezultatus.
Stereotipai, nors ir egzistuoja, yra sparčiai griaunami
Paklausta, kokios karjeros galimybės šiandien laukia miškininkystės žinovų, Kristina neabejoja – augimo ir tobulėjimo horizontai yra itin platūs.
„Miškininkystės žinovai gali dirbti miškų valdymo, medienos ruošos, gamtosaugos, mokslinių tyrimų, projektų valdymo ar technologijų diegimo srityse. Didėjantis dėmesys tvarumui ir klimato kaitos klausimams šios profesijos svarbą tik dar labiau didina“, – tikina Kristina.
Vis dar manantiems, kad miškininkystė yra siaura ar ribotų galimybių sritis, Kristina sako – tai vienas didžiausių pramanų. „Iš tikrųjų ši sritis yra labai plati ir apima biologiją, ekologiją, ekonomiką, technologijas, duomenų analizę ir projektų valdymą.
Miškininkystės žinovai gali rinktis labai skirtingas karjeros kryptis, todėl galimybių tikrai netrūksta. Technologijos tampa neatsiejama miškininkystės dalimi.
Šiandien naudojami dronai, geografinės informacinės sistemos, nuotoliniai matavimai ir įvairios duomenų analizės priemonės leidžia veiksmingiau rengti darbus, stebėti miškų būklę ir priimti pagrįstus sprendimus.
Tai padeda dirbti tiksliau ir tvariau. Vis dar gana dažnai žmonėms tenka paaiškinti, kad miškininko darbas nėra tik vaikščiojimas po mišką ar medžių kirtimas. Šiandien tai moderni profesija. Taip pat vis dar tenka paneigti stereotipą, kad tai tik vyrams tinkama profesija“, – sako diplomuota miškininkystės žinovė.
Laikas gamtoje – tarsi terapija
Kasdienėje veikloje Kristinai daugiausia motyvacijos teikia suvokimas, kad jos darbas turi prasmę ir yra viena didžiausių išsipildžiusių svajonių. „Man svarbu žinoti, kad savo veikla prisidedu prie Lietuvos miškų ateities.
Mane motyvuoja ir noras visuomenei parodyti, kiek daug darbo ir atsakomybės slypi už miškininkų vykdomų veiklų – paaiškinti, kodėl tam tikri sprendimai yra priimami ir kokią reikšmę jie turi miškų išsaugojimui bei tvariam naudojimui. Manau, kad kuo daugiau žmonės supras apie miškininkystę, tuo geriau galėsime įvertinti šios profesijos svarbą“, – neabejoja pašnekovė.
„Jeigu vieną miško savybę galėčiau perkelti į žmonių pasaulį, tai būtų gebėjimas veikti kaip darniai sistemai. Miške kiekvienas bruožas turi savo vaidmenį ir yra susijęs su kitais, todėl visa ekosistema gali sėkmingai veikti.
Tikiu, kad daugiau bendradarbiavimo, tarpusavio pagarbos ir supratimo žmonių bendruomenėse būtų ne mažiau vertinga nei gamtoje. Aš gamtoje praleidžiu labai daug laiko.
Laikas gamtoje man yra tarsi terapija – tai vieta, kur galiu atsipalaiduoti, atgauti jėgas ir pajusti ramybę. Laisvalaikiu renkuosi pasivaikščiojimus gryname ore ir viską, kas leidžia iš naujo pajusti ryšį su gamta. Galbūt todėl ir pasirinkau miškininkystės kelią – gamta man nėra tik darbo vieta, tai ir didelė asmeninio gyvenimo dalis“, – sako Kristina.
