Maisto papildai: naudingi, o gal žalingi?

Nors su gydytoju ar vaistininku pasitarti derėtų, maisto papildų, kartais dar vadinamų „stebuklingomis piliulėmis“, galima įsigyti be recepto. Vieni gerina virškinimą, kiti stiprina imunitetą ar įveikia stresą, atgaivina pavargusias akis, teigiamai veikia širdies, smegenų, kepenų, įvairiausių kitų organų veiklą. Farmacinių kompanijų rinkodarininkai per televizoriaus ekranus moko, kad daugelį  sveikatos ar šiuolaikinio gyvenimo būdo iššūkių galime įveikti paprastai – nevargdami, nesigilindami į priežastis, o tiesiog išgėrę piliulę. Daugelis tuo ir tikime, ir geriame. Betgi ar iš tiesų, vos prasčiau pasijutus, ar tiesiog norint pastiprėti, mūsų kūnui reikia tokios pagalbos?

Maisto papildai gali ir pakenkti

Šiuolaikinė medicinos praktika remiasi ne pamąstymais ir reklamų įtikinėjimu, bet moksliniais duomenimis ir įrodymais pagrįstais sprendimais. Prieš paskiriant žmogui vaistą, jo veiksmingumas ir saugumas turi būti įrodomas aukštus mokslinius kriterijus atitinkančiais tyrimais. Yra nuomonių, kad maisto papildams, kuriems Lietuvoje galioja tie patys teisiniai aktai kaip ir maisto produktams, reikėtų taikyti vaistinių medžiagų įrodymų ir reguliavimo standartus.

Šiais metais publikuotame Amerikos parenterinės ir enterinės mitybos draugijos žurnalo straipsnyje apžvelgtos 63 studijos, kuriomis siekta išsiaiškinti Vakarų visuomenėse vartojamų maisto papildų galimą naudą ir žalą.

Apibendrinus rezultatus padaryta išvada, kad, galimai išskyrus vitaminą D ir omega-3 riebiąsias rūgštis, nėra jokių duomenų, pateisinančių platų maisto papildų vartojimą Vakarų visuomenėse. Maža to, dauguma šių papildų gali būti ir žalingi.

Susižavėjimą papildų – antioksidantų nauda keičia tyrimai ir straipsniai, rodantys jų galimą žalą ir vėžio rizikos didinimą. Tyrimai su alfa tokoferoliu, vitamino E forma, neparodė vėžio riziką mažinančio poveikio. Maža to, žurnale „JAMA“ publikuotu „Select“ tyrimu nustatyta, kad vartojant įprastos formulės ir dozės (400 TV/dieną) vitaminą E, 17 proc. padidėja prostatos vėžio rizika. Tačiau svarbu žinoti, kad natūraliai maiste esančio vitamino E forma vėžio atsiradimo tikimybę mažina.

Papildomas vitamino A, betakarotino papildų vartojimas gali paskatinti vėžio atsiradimą, o vitaminas C  skatinti oksidacijos procesus. Šių pavojų išvengsime gaudami natūraliai maiste esančius antioksidantus. Paprasčiausiuose obuoliuose, pomidoruose, svogūnuose, kopūstuose esantys antioksidantai tikrai nekenks ir mažins vėžio riziką.

Dauguma mūsų taip pat žino apie kalcio preparatų teikiamą naudą. Juos dažniausiai vartoja vyresnio amžiaus moterys, siekiančios sumažinti osteoporozės (kaulų išretėjimo) riziką. Tačiau vartojami kalcio papildai statistiškai patikimai didina miokardo infarkto riziką, – atskleidė neseniai publikuota studija, 11 metų tyrusi beveik 24 tūkstančius 35-64 metų vyrų ir moterų.

Atvejai, kuomet nauda viršija žalą

Klaipėdos sveikatos priežiūros centro šeimos gydytoja Lilija Jokubauskienė teigia, kad  informacija apie galimą daugelio „stebuklingų piliulių“ žalą yra patikima, todėl šių medžiagų, nesant būtinam poreikiui, būtų protinga vengti. Tačiau pašnekovė, remdamasi savo ilgalaike klinikine patirtimi, ragina kiekvienu atveju spręsti atskirai, būtinai įvertinant galimą naudą ir žalą.

„Tarkime, senyvo amžiaus pacientams, kenčiantiems nuo pažengusios kaulų osteoporozės, vien pieno ir varškės neužteks, todėl kalcio preparatų teikiama nauda viršytų galimą riziką. Todėl kiekvienu atveju reikia kiek įmanoma tiksliau pasverti visus „už“ ir „prieš“, – sako gydytoja.  Ji taip pat išskiria atvejus, kuomet kai kurie papildai tikrai reikalingi. „Tai – folio rūgštis nėščiosioms nervinio vamzdelio defektų profilaktikai, geležies preparatai mažakraujystės atveju, vitaminas D rachito profilaktikai kūdikiams. Beje, pastarojo vitamino trūksta ir daugeliui suaugusiųjų, kadangi saulėtų dienų mūsų šalyje yra nedaug “, – pabrėžia L. Jokubauskienė.

Gydytoja dietologė Daiva Pipiraitė pabrėžia, kad sveikam ir racionaliai besimaitinančiam žmogui maisto papildų nereikia. Jei maitinimasis yra visavertis, su maistu gaunama visų reikiamų vitaminų ir mineralinių medžiagų. Tačiau tam tikrais gyvenimo periodais ir esant tam tikroms situacijoms, jų gali trūkti.

„Vitaminų ir mineralų trūkumas dažnai aktualus liesėjantiems, besilaikantiems hipokalorinių dietų, planuojančioms pastoti, vegetarams, moterims, gausiai kraujuojančioms menstruacijų metu. Taip pat sergantiems ligomis, dėl kurių sutrikęs maistinių medžiagų pasisavinimas: kepenų, tulžies, kasos ir kitomis virškinimo organų ligomis. Labai svarbu, kad maisto papildus tokiu atveju skirtų gydytojas, o pacientas tiksliai laikytusi nurodymų“, – sako D. Pipiraitė.

Dietologės teigimu, kai kada gydytojas maisto papildus skiria ne ligai gydyti, bet racionui praturtinti, nes esant kai kuriems sveikatos sutrikimams labai svarbu, kad racione būtų pakankamai vienos ar kitos maistinės medžiagos. Pavyzdžiui, dislipidemijos atveju būtina skirti omega-3 riebiųjų rūgščių.

Visuomenė nesuvokia mitybos svarbos

Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Visuomenės sveikatos instituto profesorius Rimantas Stukas siūlo maisto papildų vartojimo nedramatizuoti ir kraštutinumų vengti. Geriau atkreipti dėmesį į netinkamus maisto vartojimo įpročius, menką supratimą tiek apie tinkamą mitybą, tiek apie pačius papildus. „Taip, jeigu maitinamės visavertiškai, įvairiu, namuose gamintu maistu, papildai tikrai nereikalingi. Deja, tyrimai rodo, kad 65 proc. Lietuvos gyventojų mityba nevisavertė.  Jeigu nenorime ar nesugebame susitvarkyti mitybos, vartoti bent 400–500 gramų įvairių vaisių ir daržovių, tinkamai paruoštos mėsos, maisto papildai yra reikalingi, – dėsto profesorius. – Geriau mineralus ar vitaminus gauti su maisto papildu nei iš viso negauti.“

Prof. R. Stukas pripažįsta, kad sveikatos raštingumas mūsų visuomenėje yra nepakankamas. Farmacijos kompanijų produktų reklama, rinkodaros ir viešųjų ryšių akcijos formuoja vitaminų, papildų ir panašios paskirties produktų vartojimo įpročius. „Ta reklama ne visada gerai, būna atvejų, kai žmonės pradeda naudoti papildus be saiko ir net nebeklauso specialisto, sakančio, kad tam žmogui visai nereikia vieno ar kito preparato. Todėl geriausia tikėti ne reklama,  draugu ar kaimynu, bet specialistu, kad ir vaistininku“, – sako jis. Tiesa, vaistininkas kartu yra ir pardavėjas, tad noras parduoti daugiau kartais gali sukliudyti priimti teisingiausią sprendimą. Profesorius pabrėžia, kad geriausi konsultantai mitybos klausimais būtų gydytojai dietologai.

Deja, Lietuvos poliklinikose dietologų kabinetų nėra, o bendrosios praktikos gydytojai ir be mitybos klausimų turi pakankamai darbo. Prisidėti prie tinkamos mitybos propagavimo ir objektyvaus informavimo apie maisto papildus daugiau galėtų ir visuomenės sveikatos biurai.

R. Stukas atkreipia dėmesį dar į vieną svarbų aspektą: „Jeigu, nesugebėdami deramai maitintis, vartojame maisto papildus, svarbu neviršyti leistinų kiekių. Juos rasite etiketėse ar informaciniuose lapeliuose. Būna, kad žmonės nusiperka vieną, antrą, trečią papildą su ta pačia veikliąja medžiaga ir taip viršija leistina kiekį“, – pažymi profesorius.