Šiemet sukanka 24 metai, kai Austrija visuotiniu referendumu atsisakė atominės energijos savo šalyje, nepaleidę pilnai pastatytos Zventendorfo atominės elektrinės. Ši istorija neprarado aktualumo ir šiandien, 2012-ųjų Lietuvoje.
Heinzas Stockingeris – Prancūzijos civilizacijos dėstytojas, antibranduolinės organizacijos PLAGE narys ir dalyvauja Austrijos antibranduoliniame judėjime nuo 1977 m. Specialus fondas už Ateities kartas 2011 m. Berlyne įteikė jam „Ateities be atomo“ apdovanojimą už viso gyvenimo pasiekimus. Šis kuklios inteligentiškos išvaizdos vyriškis visai nepanašus į aršų antibranduolinio judėjimo aktyvistą. Išraiškingas ir nuoseklus pasakojimas atskleidė daug įdomių detalių, iš kurių galėtų pasimokyti bet kurios šalies atominės energijos priešininkai.
Kaip viskas prasidėjo
Austrijos energetikai pradėjo svarstyti apie atominės elektrinės (AE) statybą XX a. 7 deš. Tuomet įsiplieskė atominės energijos priešininkų protestai, įgavę platesnį mastą nuo 1969 m. Galutinė vieta AE statybai buvo parinkta 1971 m. Zventendorfo miestelyje, prie Dunojaus upės, apie 35 km į vakarus nuo sostinės Vienos. Vietos parinkimą lėmė, kad reikėjo daug vandens reaktoriaus veikimui ir didelio energijos vartotojo netoliese. Buvo pasirinktas „Siemens“ gamybos BWR (verdančio vandens) 692 MW reaktorius, tuo metu Vakarų proatominės propagandos reklamuotas kaip saugiausias. Tačiau Austrijos mokslininkai ir ekspertai įvertino šį reaktorių kaip nepakankamai saugų: dėl įvairių rizikos faktorių, dėl galimų avarijų tikimybės, dėl neišsprendžiamų radioaktyvių atliekų problemų.
Zventendorfo gyventojai surinko 900 parašų prieš AE statybą ir norėjo juos įteikti galutinio posėdžio, kuriame buvo patvirtinta statybos vieta, dalyviams. Sprendimą uždarame posėdyje priėmė meras ir miestelio taryba. Slaptoji policija tiesiog išmetė žmogų gyventojų peticija ir su parašais lauk iš pastato, kuriame vyko posėdis.
Tuo metu Vakaruose dar nebuvo jokių poveikio aplinkai vertinimo procedūrų, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus, viskas vyko už uždarų durų, politikų ir administracijos sprendimu. Panašiai kaip pas mus dabar, nors minėtas procedūras bei įstatymus jau turime.
Įvykių raida
Taigi, statybos prasidėjo, ir tęsėsi iki 1978 m. Visą tą laiką atominės energijos priešininkai aktyviai protestavo prieš šią statybą. Tartum šernai kniso duobę po atominės elektrinės pamatais, ruošdami jai kapą. Vienas iš pagrindinių žaliųjų reikalavimų buvo referendumas dėl atominės elektrinės paleidimo. Statybai einant į pabaigą, šis reikalavimas stiprėjo ir griežtėjo.
Austrijos tuometinė valdančioji dauguma (socialdemokratai) su kancleriu Bruno Kreisky priešakyje, remiami pramonės, profsąjungų ir verslo, ilgai spyriojosi ir nesutiko skelbti referendumo dėl atominės elektrinės paleidimo. Jie buvo nuoseklūs atominės energetikos šalininkai, tradiciniais argumentais dėl ekonomikos, darbo vietų ir šaliai reikalingos elektros energijos rėmę savo poziciją. Kas gi juos privertė pakeisti savo nuostatas?
Referendumo siekis
Projekte dalyvaujančios energetinės kompanijos, pritariant valdžiai, slėpė nuo visuomenės AE statybos techninius, ekonominius nesklandumus, kurių tikrai netrūko. Žiniasklaida stengėsi apie tai informuoti. Visuomenės aktyvistai nuolat kėlė argumentus dėl didžiausių atominės energijos pavojų ir trūkumų.
Vienas iš svarbių klausimų valdžiai – kur bus dedamas panaudotas branduolinis kuras? Valdžios pareigūnai ir energetikos kompanija GKT, būsima AE šeimininkė, iš kailio nėrėsi, ieškodami vietos būsimoms radioaktyvioms atliekoms.
Buvo pateikiamos versijos, kad atliekos bus išgabentos į Iraną, Egiptą ir net į komunistinę Tarybų Sąjungą. Nei musulmonų fundamentalistų valdomas Iranas, nei tuometinis pasaulinio komunizmo bastionas TSRS neatrodė patrauklios ar patikimos vietos branduolinėms atliekoms. Versijos žlugo viena po kitos ir žiniasklaida tiesiog gardžiavosi šiomis skandalingomis nesąmonėmis.
Austrijos valdžia pasižadėjo neatvežti ir neužkrauti kuro į atominę elektrinę, kol ji nebus pastatyta ir gavusi valdžios bei branduolinio saugumo ekspertų palaiminimus.
Tačiau 1978 m. sausį žalieji sužinojo, kad branduolinis kuras jau keliauja iš Vokietijos į Austriją. Kilo didžiulis skandalas, kuro gabenimas buvo sustabdytas. Žiniasklaida trimitavo kaip socdemai apsimelavo, šie prarado dalį savo politinių dividendų. Tuo netruko pasinaudoti opozicija, ypač krikdemai, kurie patys buvo už atominę energiją, tačiau veržėsi į valdžią ir stengėsi išnaudoti priešininkų klaidas. Jie spaudė valdančiąją daugumą skelbti referendumą dėl AE paleidimo.
Galų gale socialdemokratai su kancleriu, lydimi su AE statyba susijusių skandalų, praradę dalį visuomenės pasitikėjimo, pasidavė ir sutiko. Kancleris B. Kreisky 1978 m. birželio mėn. paskelbė referendumo datą: 1978 m. lapkričio 1 d.
Referendumas
Pagal galiojančius įstatymus Austrijoje referendumo rezultatai yra privalomi. Dėl referendumo paskelbimo šalyje sprendžia Parlamentas (realiai – jo valdančioji dauguma). Prieš referendumo paskelbimą visuomenės nuomonės apklausos rodė, kad tik 20–25 % visuomenės pasisako prieš Zventendorfo AE paleidimą. 55–60 % piliečių buvo įtikinti AE reikalingumu. Dalis buvo neapsisprendusių ar nežinančių.
Per keturis mėnesius nuo 1978 m. birželio iki lapkričio, žalieji ir kiti AE priešininkai sugebėjo pakeisti dalies visuomenės nuomonę. Piliečių balsavimui buvo pateiktas klausimas: „Ar Zventendorfo atominė elektrinė turi būti paleista ar ne?“. Pati elektrinė jau buvo pastatyta.
Referendumo rezultatai labai nustebino netgi jo iniciatorius. Pergalė buvo iškovota labai nežymia balsų dauguma: 50,47 % rinkėjų (1,606,308 ) balsavo prieš Zventendorfo AE paleidimą, o 49,5 % (1,576,839 rinkėjų) balsavo už.
1978 m. gruodžio mėn. Austrijos Nacionalinė Asamblėja referendumo rezultatus paskelbė Austrijos federaliniu įstatymu „Austrijos branduolinio uždraudimo aktu“, kuris skelbė, kad įrenginiai, skirti branduolinei reakcijai, negali būti statomi Austrijoje. Jei pastatyti, šie įrenginiai negali būti paleisti veikti. Nuo tada Austrija tapo nebranduoline valstybe. Zventendorfo AE niekada nebuvo paleista veikti.
Kaip tai pavyko?
Pasak H. Stockingerio, tam buvo daug priežasčių: valdančiosios socdemų daugumos klaidos, AE statybos nesklandumai ir trūkumai, visuomenės nuomonės keitimasis dėl tikros informacijos apie AE slėpimą, aktyvi AE priešininkų veikla. Jis taip pat įsitikinęs, kad kitas svarbus įvykis taip pat neabejotinai paveikė referendumo rezultatus. Dešimt dienų prieš referendumą vienas didžiausių Austrijos savaitraščių „PROFI 2“ išspausdino dvidešimties metų senumo oficialią federalinės vyriausybės studiją apie AE statybos aikštelės parinkimo geologinę situaciją. Austrijos visuomenė apie šią studiją nieko nežinojo.
Laikraštis patalpino lentelę su mokslininkų išvadomis, kur visos geologiškai tinkamos vietos buvo suskirstytos į keturias kategorijas: nuo geriausios, vidutinės, prastos iki visiškai netinkamos. Zventendorfo AE, pasirodo, buvo pastatyta visiškai tam netinkamoje geologinėje vietoje. Tradiciškai vietos parinkimą lėmė ne nešališki moksliniai, o ekonominiai argumentai – vanduo iš Dunojaus reaktoriaus aušinimo sistemai, ir Viena pašonėje, kaip didelis energijos vartotojas.
Pasak H. Stockingerio, niekas negalvojo, kad taip galėtų būti. Net aršiausi žalieji manė, kad AE statoma 1 ar 2 kategorijos aikštelėje. O pasirodo… Kilo didžiausias skandalas, kuris neabejotinai paveikė gyventojų nuomones ir referendumo rezultatus.
Žaliųjų ir kitų visuomenės grupių veikla
H. Stockingeris visuomenės aktyvistus apibūdino kaip atsakingus įsipareigojusius žmones, kurie nuosekliai vykdė savo kampaniją, ir, skirtingai nuo politikų, neapsimelavo, todėl galų gale įgijo didesnį visuomenės ir žiniasklaidos pasitikėjimą.
Prasidėjus protesto kampanijoms, susikūrė daug mažų grupelių šalies miestuose ir miesteliuose. Visuomeninių organizacijų aktyvistai kiekvieną šeštadienį pastatydavo informacinius stendus visuose didesniuose Austrijos miestuose, stotyse, viešose vietose, dalindavo praeiviams informacinius lapelius. Aktyvistai labiau ieškojo kontaktų su žmonėmis, dirbo su visuomene daugiau, negu su spauda. Ir tai galų gale paveikė visuomenę, tuo pačiu ir politikus, kitus įtakingus žmones. Jie nebegalėjo ignoruoti to kas vyksta.
Žiniasklaida iš pradžių nenorėjo įsileisti informacijos iš visuomenininkų, nepasitikėjo jais. Pasak mano pašnekovo, pradžioje spauda buvo tartum didelė skelbimų lenta, agituojanti už šviesų branduolinį rytojų. Aišku, buvo visokių straipsnių, už ir prieš, gerų ir blogų. Kai pradėjo vienas po kito lįsti skandalai, apsimelavo socdemai, pasikeitė ir spaudos požiūris. Žurnalistai ir leidėjai įvertino žaliųjų argumentaciją, kampanijos motyvus.
Katalikų ir protestantų bažnyčios rėmė visuomenės protestus. Tiesa, ne dvasininkai, bet įvairios krikščioniškos organizacijos. Žaliųjų aktyvistai, mokslininkai važinėdavo į parapijų bendruomenių ar organizacijų susitikimus, ir skaitė paskaitas, dalyvavo diskusijose. Oficialioji bažnyčia tiesiog netrukdė tiems susitikimams.
Vėliau susikūrė daug įvairių antibranduolinių grupių: artistai prieš Zventendorfo AE, inžinieriai, mokslininkai, gydytojai, mokytojai, motinos, kt. Tos organizacijos taip ir vadinosi „tokie ir tokie prieš Zventendorfo AE“.
Visuomeninis antibranduolinis judėjimas Austrijoje sugebėjo atsilaikyti pagundai ir neprisišliejo nei prie vieno politinio sparno. Buvo ir kairuoliškų, ir dešinių pažiūrų aktyvistų, ir kraštutinių pažiūrų žmonių, kartais vykdavo trintis. Tačiau pagrindinė dalis, mąstantys kertiniai žmonės sugebėjo išlaikyti nepriklausomą politinę laikyseną ir buvo susikoncentravę atominės energijos problemoms, o ne politikai. Aktyvistams buvo klijuojamos komunistų, KGB ir Maskvos agentų arba fašistų, nacių etiketės (kaip tai pažįstama, tiesa?). Etiketės neprilipo, Austrijos piliečiai nusprendė kaip jiems atrodė svarbiau. Politikams teko pripažinti šiuos rezultatus.
Austrija – nebranduolinė valstybė
Šiuo metu Austrija yra viena labiausiai prieš atominę energetiką nusistačiusi Europos Sąjungos šalis, viena iš Europos Nebranduolinių šalių koalicijos iniciatorių. Austrijoje aktyviai vystoma atsinaujinanti energetika, diegiamos efektyvios energijos taupymo priemonės, statomi labai mažai energijos šildymui ir elektrai sunaudojantys namai.
Šiandien Zventendorfo AE naudojama tiekti atsarginėms dalims į to paties dizaino veikiančias Vokietijos AE ir personalo mokymams. Elektrinė nuomojama filmų, TV laidų, fotosesijų kūrimui, organizuojamos ekskursijos. 2009 m. čia įrengtos saulės baterijos energija aprūpina greta esantį miestelį.
Tikėkimės, kad lietuviai nebus durnesni už austrus. Ir taip pat pasisakys prieš ir nepasiduos valdžios durninimui.
Musu mentalitetas yra vergu , mes priprate tarnauti , patarnauti …Neprate mes kovoti uz savo isitikinimus , na , neduota .Yra kelios desimtys ir viskas , nes kai buvome taikiame mitinge Vilniuje tikejomes , kad bus gausybe pilieciu , bet , deja . Matomai savo asmenine gerove tautieciams yra prioritetine .Savo , provincijos miestelyje , pakalbine viena kita pazystama supratome , pilieciai bijo represiju , tai yra prarasti darba , na ir naivus tikejimas , kad ateis ‘geras caras’ ir sutvarkys korupcija , valdininku izuluma ir amoraluma …
Ne , brangieji , niekas neateis ir vietoj jusu nesutvarkys Lietuvos .
Tik mes visi , kartu galime padaryti teigiamus pokicius !
Jei tokios industrinės šalys kaip Austrija, Vokietija sugeba ar ryžtasi sugebėti apsieiti be atominių elektrinių, tai ko gi bijoti Lietuvai? Kam mums reikia bombos, kuri bet kada gali sprogti ir mus galutinai išnaikinti? Saugių atominių elektrinių NĖRA. Jei japonai nepasistatė sau saugios elektrinės, tai kodėl turime tikėti, kad mums tokią pastatys? Yra iš ko mokytis, tai ir mokykimės, diekime tų šalių (Austrijos, Vokietijos) patirtį. Galvokime ne apie politikų gerovę, bet apie save ir savo valstybės, savo vaikų galėjimą gyventi nepavojingoje Lietuvoje.
Negalima taip sakyti ateitis be atomo, reikia sakyti ateitis be urano, plutonio branduolinės energetikos. Juk vietoje urano ir plutonio galima naudoti torį jis yra daug mažiau radioaktyvus. Jo nereikia tiek tankiai keisti, kaip urano. Torio yra daugiau negu urano. Ir kaip tada su termobranduoline energija? Juk tai būtų didelė labai švari, saugi žalioji branduolinė energija. Juk atsisakius iškastinio kuro kuris kada nors baigsis ir neišvengiamai brangs. Atsiras didelė pastovios generacijos spraga, kurios saulės ir vėjo energija dėl nepastovumo tikrai neužpildys.