K.Garšva. Ko siekia Lenkija Lietuvoje?

1. Ko nori Lenkija Lietuvoje?

Lenkijos premjeras D. Tuskas ir Užsienio reikalų ministras R. Sikorskis pareiškė: „Lenkijos ir Lietuvos santykiai bus tokie geri, kokie bus Lietuvos Vyriausybės santykiai su lenkų tautine mažuma. Tai kodėl tie santykiai tarp abiejų valstybių nėra geri, nors lenkų kultūros padėtis Lietuvoje geriausia pasaulyje, o lenkai čia užima ko gero daugiausia aukštų pareigų? Ogi todėl, kad:

1) Lenkija nepripažįsta 1919-1939 m. rytinės Lietuvos dalies okupacijos ir sako, kad „Vilnius mūsų“ (Lenkijos URM ministro R. Sikorskio, Seimo narių M. Borovskio, A. Gurskio, J. Kuriatos ir kitų pozicija, URM leidinys „Ponary“, ignoruojant oficialią autentišką forma Paneriai);
2) kaip niekas kitas pasaulyje Lenkija kišasi į Lietuvos Respublikos vidaus reikalus ir daro spaudimą gaivinti okupacijų padarinius;
3) Lenkija turi programą rytų Lietuvai ir mano, kad bent rytų Lietuvoje ne lenkai turi integruotis į Lietuvą, o visi gyventojai – į Lenkiją (Lenkijos Seimo ir Senato bei Lietuvos seimo komisijosvicepirmininkas U. Augustyn pareiškimas 2008 m. lapkritį, europarlamentaro V. Tomaševskio pareiškimas 2011 m. ir t.t.). Dėl to Lenkijos institucijos dabar palaiko ir finansuoja teritorinės autonomijos kūrimą Lietuvoje, duoda vardus Lietuvos skaitykloms, Palangos ir kitose bažnyčiose iškabino dvikalbius užrašus, daro spaudimą Lietuvai lojalioms organizacijoms, skelbia dezinformaciją apie Lietuvą.

Laikantis sutarties su Lietuva Lenkijai metas atsisakyti mesianizmo ir kultūros ekspansijos į „krešus“, formuluotės „na Litwie“ (skirtingai nuo „w Polscie“), taip nurodant santykį su žemesne kultūra.

2. Ko nori Lietuvos lenkai?

Dauguma Lietuvos lenkų nori turėti darbą, ramiai gyventi, bet jų atstovais apsišaukusiems asmenims gera bus tik tada, kai ilgaamžė istorinė Lietuvos sostinė Vilnius ir jo kraštas bus Lenkijos. Tai tampa Lenkijos ir dalelės Lietuvos visuomenės telkimo ir mobilizavimo instrumentu. Ir kaip dabar sprendžiame 1950 m. VKP (b) CK nutarimo „Dėl priemonių darbui tarp Lietuvos TSR lenkų gyventojų pagerinti“ padarinius, taip ateityje gal dar 100 metų teks spręsti padarinius, kuriuos sukėlė dabartinis (tryliktasis) Lietuvos polonizacijos laikotarpis.

Lietuvos lenkams iki šiol vadovauja Vilniaus lenkų nacionalinio-teritorinio krašto koordinacinės tarybos nariai: Lenkų sąjungos vicepirmininkas yra Jedinstvos kūrėjas Stanislovas Peško, Vilniaus rajono vicemeras – autonomijos kūrėjas Janas Mincevičius ir t.t. Jie dar 1990-12-01 d. pareiškė, kad „Lenkijos pilietybės niekada neatsisakė ir niekas neturėjo teisės jos iš jų atimti“, kad nori turėti nacionalinę-teritorinę savivaldą su valstybinėmis lietuvių, lenkų, rusų kalbomis, vardų, pavardžių, vietovardžių rašybą tomis kalbomis (Lenkų frakcijos Lietuvos Aukščiausiojoje Taryboje pareiškimas). Tai primena J. Pilsudskio-P. Himanso projektą, kurį Lietuva atmetė dar 1922 m., tuo pačiu prarasdamas ir 1920-07-20 d. rytinę sieną.

3. Priemonės Lenkijos tikslas Lietuvoje pasiekti

Lenkijos valstybinės institucijos prieš Lietuvą dažniausiai vartoja keturias poveikio priemones: 1) dezinformaciją spaudoje 2) Lenkijos valstybinių įstaigų protestus 3) europarlamentarų parašus po jų parengtais tekstai ir 4) Lenkų rinkimų akcijos (LRA) bei kresų organizacijų mitingus, piketus Vilniuje, Lenkijoje, JAV ir kitur. Į mitingus kariška tvarka suvežami, suvaromi LRA pavaldūs asmenys. Pasipriešinti šiai tvarkai gali tik labiau nepriklausomi, išsilavinę. Pavyzdžiui, rugsėjo 2-osios mokytojų reikalavimui neiti į mokyklą labiau pakluso lenkiškų vidurinių mokyklų mokiniai, o gimnazistai priešinosi labiau: Jono Pauliaus II gimnazijoje – 15,3 %, A. Mickevičiaus gimnazijoje – 14,3 % ir t.t. (LRA duomenys – „Vilniaus krašto savaitraštis“, 2011-09-08-14 d., p. 3).

Lenkijos valdininkai efektyviausiomis laiko spaudimo priemones. „Šiandien Lietuvos lenkų mokyklose iš tikro vyksta kova dėl kiekvieno lenko mokinio, dėl kiekvieno mokytojo, dėl kiekvienos lenkų kalbos pamokos ir dėl kiekvieno lito“, dar prieš 3 metus sakė Lenkijos Seimo narys A. Gurskis. Jam pritarė kolegė U. Augustyn: Balstogės universiteto filialas Vilniuje galėtų „tarnauti ne tik lenkams, bet ir lietuviams, kad vyktų lietuvių integracija. Per savo pirmąjį vizitą premjeras Donaldas Tuskas tiesiogine prasme išprievartavo iš premjero Gedimino Kirkilo deklaraciją, kad bus palaikomas lenkų švietimas ir lenkų kalba“.

Dabar tą prievartą prieš LR Seimo narius Jedinstvos pavyzdžiu naudoja J. Narkevičius, įregistravęs Švietimo įstatymo pataisas: 3 metams atidėti Lietuvos istorijos, geografijos ir pilietinio ugdymo dėstymą valstybine kalba, pagal autonomininkų reikalavimus lenkiškas bei rusiškas mokyklas prilyginti mokykloms, dirbančioms valstybine kalba ir lenkiškoms bei rusiškoms mokykloms palikti lengvesnį valstybinės kalbos egzaminą (lietuvių kalbos kaip valstybinės kalbos). Kad būtų neteisėtai priimtos LR Konstitucijai, Valstybinės kalbos įstatymui prieštaraujančios pataisos, LRA nelaukė rugsėjo 19 d. besibaigiančių Švietimo ministerijų derybų (bet prieš vykimą į derybas rugsėjo 18 d. dar komisijai grasino) ir rugsėjo 12 d. Vilniaus savivaldybės administratoriaus pavaduotojai Editai Tamošiūnaitei, atstovaujančiai LRA, nunešė prašymą rugsėjo 23 d. 15.45 val. Pradėti 5000 asmenų mitingą, kad prievarta suvežti žmonės išgąsdintų namo einančius nesiorientuojančius Seimo narius.

Po to vėl bus Lenkijos Seimo narių, europarlamentarų spaudimas.

4. „Jei įstatymai neleidžia rašyti „w“, tai gal galima juos pakeisti“ (V. Sirutavičius)?

Tikėdamosios LRA tolerancijos, Lietuvos valstybinės institucijos jai per 10 metų padarė apie 20 nuolaidų, bet tai skatino tolimesnę prievartą. Nebuvo įvertinta, kad Lietuva pirmoji pasaulyje registravo pogrindinį lenkų universitetą kaip Baltstogės universiteto filialą Vilniuje, suteikė jam patalpas, išmokas, 2008 m. jau buvo atidėjusi valstybinės kalbos egzamino suvienodinimą, kelis kartus didino tautinių mažumų mokyklų krepšelius, remontavo, statė daugelį jų švietimo įstaigų, lenkiškoms organizacijoms skyrė patalpas, daug lėšų, užsimerkė prieš Rinkimų, Valstybinės kalbos, Švietimo įstatymų, LR Konstitucijos pažeidimus Vilniaus, Šalčininkų rajonų savivaldybėse, LRA narius įtraukė į daugelį komisijų, diskriminuojant kitas organizacijas, LRA narius nepripažįstančius Lenkijos įvykdytos okupacijos, kvietė į Vyriausybės patarėjus, viceministrus, vicemerus, valdančiąsias koalicijas ir t. t. Kultūros viceministru paskyrus su Č. Okinčico Lenkų kongresu susijusį Vidtmanną, atsidėkota dar dviem mitingais ir streikais.

Žalos daro ir pranašais norintys būti nekompetentingi asmenys. Įstatymai ir Konstitucija neleidžia ne vienos w, o 140 svetimų raidžių, kurios sugriautų kalbos sistemą. Po to reikėtų daryti dar apie 50 nuolaidų, kol žingsnis po žingsnio LRA ateitų iki teritorinės autonomijos.

5. Kas panaikins baudžiavą pietryčių Lietuvoje?

LRA Vilniaus, Šalčininkų rajonuose 20 metų įvedė diktatūrą ir akiplėšiškai nesilaiko įstatymų, pažeidinėja LR piliečių teises: kabina dvikalbes lenteles, prievarta, papirkimais verčia eiti į lenkiškas mokyklas (Mickūnai, Turgeliai ir t. t.), stato, remontuoja lenkiškas švietimo įstaigas ir apleido, net persekioja švietimo įstaigas, dirbančios valstybine kalba (Bezdonys, Nemenčinė, Veriškės, Paberžė, Rukainiai, Poškonys, B. Vokė, ir t. t.), už Konstitucijos, Valstybinės kalbos, Švietimo įstatymų laikymąsi atleido švietimo įstaigų vadoves (Kalveliai, Buivydžiai, Avižieniai ir t. t.). 20 metų dirbdami Lietuvos Respublikoje, kai kurie mokytojai dar nežino, nei kas jų tikroji Tėvynė, nei kokia gimtoji kalba, nei kaip kalbėti valstybine kalba ir dėstyti istoriją, pilietinį ugdymą bei kitus dalykus. Tai tik dalelė vien švietimo bėdų ir jos liks tol, kol mokyklos nepaklius į Švietimo ir mokslo ministerijos priklausomybę.

6. Tautinis tapatumas

Lietuva niekam nedraudė mokytis lenkų, rusų, gudų, žydų ir kitų tautinių mažumų kalbų, eiti mokytis į tomis kalbomis dėstomas mokyklas ir kaip tik nori palaikyti savo tautinį tapatumą.

Yra kita problema. Mokyklose, kurios priklauso LRA, neatsižvelgiama, jog dalies lenkų gimtoji kalba yra vietinė gudų, rusų, lietuvių ar kita kalba. Iki šiol nėra nė vienos paprastosios (gudų) kalbos fakultatyvo. Nėra nė vieno etnografinio ansamblio, kuris gimtąja tėvų kalba ir apranga paprastai dainuotų savo dainas – būtina jų drabužius ir repertuarą vežti iš Varšuvos. Labai nepakančiai žiūrima į lojalius Tėvynei mokinius, mokytojus (plg. „Kurier Wileński“ išpuolius prieš šalčininkietės rašinėlį, trijų mokytojų liudijimą PLB komisijai), į norinčius susigrąžinti autentišką protėvių tautybę, kalbą. Net vardus, pavardes trukdoma rašyti taip, kaip jos oficialiai buvo rašomos visą gyvenimą. Meluojama, kad vietiniai lenkai yra ne Lietuvos, o Lenkijos dalis.

7. Valstybinė kalbos egzaminas

Apie pusę lenkų į mokyklas valstybine kalba pradėjo eiti dėl to, kad lenkiškose, rusiškose mokyklose negali pakankamai ir taisyklingai išmokti valstybinės kalbos. Draugija „Vspulnota Polska“ ir Šalčininkų, Vilniaus rajonų savivaldybės didžiai rūpinasi, „kaip galime kovoti su tuo, kad lenkai tėvai siunčia savo vaikus į lietuviškas mokyklas“? Nepadėjo ir 15 metų iš visų jėgų rengiama konferencija „Lenkų vaikas – lenkiškoje mokykloje“, vaikų pirkimas, tėvų įdarbinimas, socialinės išmokos, gausios dovanos, nemokamos išvykos į Lenkiją ir t. t. Tai gal egzamino suvienodinimas padės ir verta visus protestus skubiai atšaukti?

Skirtingas egzaminas buvo didelis nusikaltimas prieš vaikus: jeigu net tos pačios šeimos vaikas ėjo į lenkišką ar rusišką mokyklą, jis laikė lengvesnį valstybinės kalbos egzaminą negu brolis ar sesuo, kurie lankė mokyklą valstybine kalba. Netiesa, kad Šalčininkų, Vilniaus rajonų lietuviškose mokyklose mokosi vien lietuviai, kurių gimtoji kalba yra lietuvių kalba. Daugumą kaip tik sudaro tie patys lenkai, rusai, gudai ir jie iki šiol buvo diskriminuojami.

8. Toponimai

LRA veikėjai pažeidė LR Konstituciją, valstybinės kalbos įstatymą, kabindami dvikalbius gatvių, vietovių užrašus. Jeigu kas nori palaikyti tautinį tapatumą, gali netrukdomas mokytis gimtosios kalbos, kultūros, tradicijų, istorijos, dainuoti, šokti, o ne demonstratyviai ir beprasmiškai užsiimti prieškonstitucine veikla. Dvikalbiai užrašai tik kelia informacinę sumaištį, reklamuoja netikrus, neautentiškus, iškraipytus vietovių pavadinimus. Lietuvos Respublika buvo atkurta 1918 m. etninėse lietuvių žemėse, autentiški vietovardžiai čia buvo lietuviški.

9. Baltiškas paveldas Lenkijoje

Baltiškas paveldas aptinkamas beveik ketvirtadalyje dabartinės Lenkijos teritorijos, kur gyveno lietuviai, prūsai, jotvingiai. Keistas sumanymas viename tik Punsko valsčiuje propagandos dėlei leisti šalia iškraipytų lenkiškų ir autentiškus lietuviškus užrašus, o paskui juos išteplioti ir nerasti jokių kaltininkų, net civilizuotai neatsiprašyti, apgailestauti. Lietuviai ir neteisėtų dvikalbių Vilniaus, Šalčininkų užrašų, paminklų netepliojo, nors Lenkijos labai peikiami.

Berznyke, Seinuose seniai stovi antilietuviški paminklai, bet katalikai lietuviai taip pat jų neterlioja.

Lenkija uždarė pusę lietuviškų laidų, Balstogės lietuvišką televiziją, neleido įprasminti net vyskupo A. Baranausko gatvės. Suvalkų sutarties pastato, draudžia viešai net kalbėti lietuviams gimtąja kalba, bet Lietuvos premjeras dėl to į Lenkiją nevažiavo, o Lietuvos URM notų nesiuntė.

10. Išvados

1. Tikslinga parengti programą rytų Lietuvai, partijų sutartį, Sostinės įstatymą ir vykdyti Valstybinės kalbos, Švietimo ir kitus įstatymus.

2. Atnaujinant sutartį su Lenkija, įvertinti jos etninių lietuvių žemių okupaciją, Seinų krašto lietuvių neparitetinę padėtį.

3. Atkurti Regioninių ir etninių reikalų komisiją ir departamentą.

4. Pietryčių Lietuvos švietimo įstaigas pervesti į Švietimo ir mokslo ministerijos priklausomybę, kad būtų sudarytos lygios galimybės įgyti geresnį išsilavinimą valstybine ir tautinių mažumų kalbomis.

5. Nuo 2020 m. ES pavyzdžiu visose LR mokyklose dėstyti valstybine kalba ir tobulinti gimtosios kalbos, istorijos, geografijos mokymą.

6. Mokslo institucijoms perduoti baltų kalbų tyrimų ir leidybos finansavimą.

7. Rinkimų bei kituose įstatymuose įvertinti piliečio lojalumą, Konstitucijos laikymąsi.

8. Įvertinti Kultūros ministerijos, Lygių galimybių kontrolieriaus, Žurnalistų etikos inspektoriaus darbą tautinių mažumų srityje.