V.V. Landsbergis. Dar sykį partizanai

Yra istorinių temų, prie kurių nuolat grįšime ir ginčysimės. O ginčų esmė tikriausiai ta, kad skirtinga asmeninė patirtis nulemia ir skirtingą santykį su istorija. Ypač su ta, kurioje teko ir pačiam sudalyvauti. Vienokia yra ir bus Paleckio patirtis, kitokia Ramanauskaitės, partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago dukters.

Jei paklausinėtumėm stribų, kokie motyvai vertė juos kovoti prieš Lietuvos laisvės kovotojus, atsakymai daugeliu atveju turbūt būtų pakankamai motyvuoti bei suvokiami. Antai naujajame J.Ohmano filme „Nematomas frontas“ kalba buvęs NKVD‘istas – jis pasakoja apie tai, kaip jo tėvas buvęs nušautas vidury kiemo sūnaus akivaizdoje ir tada jis neapsikentęs išėjo keršyti partizanams. Motyvas – kerštas. Tai, kad tėvas aktyviai bendradarbiavo su okupantais – dalyvavo tremiant, nacionalizuojant ir t.t. – nėra argumentas suvokti, jog buvo kariauta prieš savo tautą ir jos laisvę. Istorija visad yra asmeniška.

II

Neseniai su režisiere Agne Marcinkevičiūte baigėme kurti dokumentinį filmą „Partizano žmona“. Filme perpasakojama liūdna bei romantiška Nijolės Bražėnaitės ir partizanų vado Juozo Lukšos-Daumanto meilės istorija.

Baigęs architektūros studijas ir įsitraukęs į pogrindinę kovą, 1946 metais Juozas Lukša išeina į mišką partizanauti. Gan greitai tampa Tauro apygardos partizanų vadu ir siunčiamas į Vakarus per „geležinę“ Sovietų Sąjungos sieną užmegzti ryšių su užsieny veikiančiomis Vakarų žvalgybos struktūromis, gauti paramos, ginklų ir t.t. Ir štai būdamas Paryžiuje susitinka Nijolę, įsimyli ją ir, nepaisydamas to, jog bet kurią akimirką gali būt duotas įsakymas skristi atgal į Lietuvą, kovoti ir ko gero žūti – Juozas ir Nijolė nutaria susituokti.

Praėjus mėnesiui po vestuvių, Juozas Lukša grįžta į Lietuvą, o dar po metų žūva išduotas buvusio bendražygio Jono Kukausko. Nijolė šešis metus laukia žinios apie savo mylimąjį ir tik 1956 metais iš JAV kongresmeno Kersteno sužino, kad Juozo nebėra.

Iš tos trumpos meilės istorijos telieka laiškai Nijolei, rašyti būnant Vakaruose, vėliau išleisti knyga „Laiškai mylimosioms“. Šie laiškai, bylojantys apie unikalią, trapią partizano sielos patirtį, tapo ir mūsų filmo pagrindu: Pašmaižiojau, lietučiui dulkant, gatvėse, patrypinėjau ties gargaliuojančiom miniom, ties kinų įėjimais ir, ničnieko neradęs įdomaus, parkiūtinau į savo tokį vienišą, ypač šį vakarą, urvą. Nesuradau ir šiandien nieko, kas būt sugebėjęs nuskandint mano aplinkoj atsiradusį ilgesį. Nedaug valandų suskaičiuočiau nuo mudviejų atsiskyrimo, bet mano juntamos vienatvės nesutalpinsi tik į prabėgusio laiko tarpą.

O kaip, rodos, aš būčiau buvęs laimingas, kad mudu būtume galėję kartu skriedami per šį lietum dulkantį vakarą, sutikti šios dienos paskutiniais žingsniais begęstančias Paryžiaus akis. O dabar, vos aštuonioms išmušus, aš jau tolau nuo Tavęs. Man prisiminė tik niūniavimas mūsų partizanų dainos posmo: 

Nežinau, kokius pėdsakus mano gyvenime paliks dabartinė meilė Tau… Suskilo mana siela ir netikiu, kad ji kada bent menkam gyvenimo žingsniui paliktų be Tavęs. (…) Tik dabar aš pažinau, kokiu dideliu stimulu gali būti vidinis žmogaus pergyvenimas, kuris meilės pergyvenimu vadinamas. Tik dabar suprantu, kad šitokis žmogaus pergyvenimas galėjo pagimdyti aibes šedevrinių veikalų istorijoj, išpuošdamas blizgiais deimantais muziką, dailiąją literatūrą, meną. Jei nesusidurtum su kasdienybės geležinio realumo ir brutalumo reikalavimais ir nepastebėtum ontraversų tarp jausmų Tau ir savų pareigų, Dievas žin, kur atsidurtum savo dvasiniame kliedėjime. Gerai, kad mano pareigos mane užima ir Tu mane tik pro plyšius pajėgi kankinti. O tikrai, Niliuk, kai apsistoju mintimis prie savos padėties, pasijuntu turįs didelę prabangą Tau dvasiškai gyventi. Juk iš tiekos tūkstančių mano draugų gyvenimo likimas lyg šluota iššlavė panašių jausmų bet kokį egzistavimą, pareikalaudamas tik besąlyginio pasiaukojimo laisvės idealui. Ir kiek daug širdžių, nespėjusių pajusti sužydint meilės jausmo, pasirinko šaltą mirtį. Sakau, aš turiu laimės prabangai…

(Juozas Lukša-Daumantas „Laiškai mylimosioms“)

III

Kartais pokario laikų atsiminimuose aptinkamas ir paradoksalus gerojo stribo pavyzdys – antai anykštėnė Aldona Daugilytė pasakojo vaikystės prisiminimą, kai į trobą užėjęs stribas pamatė kambary įrengtą bunkerį, tačiau tik mirktelėjo išsigandusiams namiškiams, o išėjęs laukan saviškiams pasakė, jog troboje nieko nėra.

Sykį bandžiau užvesti šneką partizaniška tema su viena moterim nuo Lazdijų, bei ji griežtokai atsisakė apie tai kalbėti. Visgi prisispyręs išklausinėjau, kol supratau šio nenoro priežastį. Tada jai buvę kokie penkeri metukai, kai sutemus į jų namus užėjo ginkluoti partizanai ir paklausė, kur nuėjęs nakvot po apylinkes slampinėjantis stribų būrys. Tėvai nurodę, kad jie kaimyninėj troboj. Partizanai nuėję ten, radę girtus miegančius stribus ir likvidavę visus. Bet neapsižiūrėję nušovė prie durų miegojusį šeimininkės paauglį sūnų. Motinos klyksmas, kuri paskui toji mergaitė girdėjo visą savaitę, iki šiol neleidžia jai ramiai prisimint pokario ir apie tai kalbėti.

Tačiau tik išsikalbėjimas ir leidžia nurimti, užmiršti, atleisti, nebeteisti… Ir susitaikyti su savo istorija.

IV

Kažkada režisierius Audrius Stonys siūlė sukurti dokumentinį filmą apie du senukus, gyvenančius mažam miško kaimely Dzūkijoje. Vienas buvęs stribas, kitas – po trisdešimties metų iš Sibiro lagerių grįžęs tremtinys, buvęs partizanas. Likimo ironija ta, kad tame penkių trobų kaime nebelikę daugiau nei vieno žmogaus ir senukams norom nenorom tenka bendrauti, padėti vienas kitam. O vakarais juodu susitinka, įsipila naminukės ir ima prisiminti mūšius, kuriuose dalyvavę. Tikslina skaičius – kiek stribų žuvę kuriame mūšy, kiek partizanų… Paskui pakelia taurelę už jų atminimą.

V

Prieš šešiolika metų kūriau savo pirmąjį partizanišką filmą „Baladė apie Daumantą“. Tada nuvykome į Gotlando salą pas buvusį partizanų ryšininką ir Juozo Lukšos artimą bičiulį Joną Pajaujį. Daug šnekėjome apie anuos laikus, jis rodė laiškus, kuriais juodu susirašinėjo su Daumantu, kai Juozas buvo Paryžiuj, o Jonas Švedijoj.

Vienas laiškas buvo apie kartu su Juozu vakaruosna atvykusio Kazimiero Pyplio-Mažylio žūtį. Jis nenorėjęs tęsti kelionių po Europą, apsisprendė grįžti į Lietuvą ir kovoti toliau. Pyplys greitaeigiu kateriu naktį iš Gotlando salos buvo pargabentas į Palangos paplūdimį. Bet rusų saugumas apie tai, matyt, jau žinojo, nes tam pačiam paplūdimy Mažylis buvo ir sušaudytas.

Jonas Pajaujis davė perskaityti savo paties rašytą šifruotą laišką, skirtą Juozui, kuriame buvo informuojama apie Mažylio mirtį. Šifruotė nesudėtinga: vietoj Lietuvos – merga, vietoj mirties – vestuvės, vietoj ginklų – įvairūs daržovių pavadinimai. Ir pats laiškas skambėjo gan jaunatviškai. Jame buvo rašoma, jog Mažylis jau nebegalįs gyventi be mergų, tad visi pasitarę ir nutarę, jog gal jau ir laikas, jau subrendo vyrukas… Sukrovę kraitį, kas daržovių, kas ko – pridėję į kelionę ir išlydėję. O tas – tik nuvykęs ir „apsiženijęs“…

Mergina, mylimoji, žmona, motušė – šie įvaizdžiai partizanų leksikoje neatsitiktinai buvo persipynę su Lietuva. Dažnai jie ir reiškė tą patį jausmą, kuris apimtų regint, kaip niekinama tavo mylimoji ar mama: Esi gavus, Niliuk, prieš marias laiko mano kelis žodžius. Jie gana kartūs. Toki dar ir šiandien pasilieka. Nežinau, ką man kiekviena rytdiena padiktuos. Viskas kvepia netikrumu. Mūsų laimę, išbučiuotą didžiu ilgesiu, graso mano “pirmoji žmona” – nuvogti.  Jos vardas – Lietuva. Negaliu jai priešintis ir nematau išeities. Net nesiorientuoju šiandien, kur teks praleisti Velykas. Nugalėk, Niliuk, tai, kas kliudo ateiti šviesai į mūsų dienas ir kas skausmu nudažo manąsias dienų dūmas. (…)

Neretai, Niliuk, savo vienumos sielvarte grybšteliu mintimis Tave gaubiančią aplinką ir jau žymiai palengvėja iškopti iš tos „nakties”. (…) Džiaugiuosi, kad aš Tave sutikau gyvenime – su tokiomis pažiūromis į gyvenimo prasmę ir laimę. Tavoji pažiūra į meilę visiškai sutinka su manąja, kad mudviejų laimė neįmanoma be tėvynės laisvės. Nereikia tad tragiškai vertinti padėties, susijusios su uždaviniais vergovę pašalinti. Aš neįsivaizduoju ir tokios nenorėčiau meilės, kuri niveliuotųsi tik „dviejų vienas į kitą žiūrėjimu”, o nesibazuotų platesnėmis perspektyvomis. Be to neįsivaizduoju ir šeimos
laimės.

(Juozas Lukša-Daumantas „Laiškai mylimosioms“) 

VI

Brangus Aukseli,

Rašau Tau gal paskutinį kartą. Mudu susirašinėt jau nebeturėsime galimybės. Naudojuos šia paskutine proga. Tu man daugiau nerašyk, kol negausi kitokio pranešimo. Gyvenu nepamirštamais tų brangių dienų prisiminimais. Jie mane lydės tolyn.

Aš žinau, Niliuk, kad toliau aš jau grumsiuos ne dėl savo vieno, bet dėl mudviejų garbės, kame Tu, Brangioji, lydėsi mane savais pergyvenimais ir sava malda. Tikiu, kad mudviejų bendri jausmai neapvils mūsų ir po trumpo laikotarpio mudu vėl svaigsim nė kiek ne paviršutiniškesne laime, kokią svajojom ar ir kuria gyvenom.

O jei kartais likimui patiktų mane fiziškai sunaikint  – tai Tu, Niliuk, tąsyk padaryk
mane kažkur egzistuojantį laimingu, susikurdama sau vėl laimingą gyvenimą. Nėra negalima, kad ir aš nepavirsčiau mūsų tėviškės kruvinos žemės dulkėmis, nors dabartiniai mano nujautimai manęs neprileidžia prie panašios minties. (…)

Kažin kodėl Dievui patiko ir mūsų eroj matyti lietuvių tautą žygiuojančią per gyvenimą su biblinėmiskančiomis? Ir, kai atsigrįžti praeitu keliu atgal, pradedi nuogąstauti – gal jau per daug aukų pareikalavo mums skirta misija? Ne kartą tenka suabejoti, ar pakaks aukų, kol audros dūkstančios mūsų tėviškėj pails ir pasitrauks.

Lengviau bus aplinką nugalėti, kai tikėsim, kad gyvenimo kelio mozaika mažiausiai priklauso nuo mūsų pačių. Tas, kas rėdo pasaulį, kas jį padaro nepaprasto džiaugsmo ir grožio, iš to paties rankų yra dalijamos ir mūsų liūdesio dienos.

Tikėkim, kad mūsų brolių ir seserų kraujas bus trąša ateities kartoms. Tikėkim, kad jis padės atgimti sužvėrėjusiam žmogui, su pergalės vėliava ieškančiam tiesos kritusių didvyrių kaulų likučiuose.

(Juozas Lukša-Daumantas „Laiškai mylimosioms“)