Vytautas V. Landsbergis, www.alkas.lt
I
Įdomu, ar Lietuvoje egzistuoja koks nors „savumo“ etalonas? Į ką turėtų būti panašus idealus politikas? Į Beną Rupeiką ar į Antaną Smetoną? Į Tadą Blindą, Viktorą Uspaskichą ar į Arūną Valinską? Viena aišku, „etalonas“ turėtų dažnai rodytis per TV, mokėti šokti, pasakoti apie savo meilužes bei kitus gyvenimo receptus, puikuotis įvairiuose „Žmonių“ bei „Gyvenimo blūdo“ viršeliuose…
O gal tuo etalonu galėtų būti a.a. mons. Kazimiers Vasiliauskas, kardiochirurgas Vytautas Sirvydis, poetas Justinas Marcinkevičius, tėvas Antanas Saulaitis, lakūnas Jurgis Kairys, alpinistas Vladas Vitkauskas? Gal jų charakterių savybių derėtų ieškoti būsimuosiuose valdžiažmogiuose…
II
Į klausimą “Kokią Lietuvą norėtumėte matyti po šimto metų?“ 2008 metais išleistoje „Baltojoje knygoje“ Justinas Marcinkevičius atsakė šitaip:
Tikrai norėčiau, kad ir po šimto metų (ir dar po šimto ir t.t.) Lietuva būtų. Ne tik žemė, vardas, bet ir žmonės, kalba, tradicijos… O kad visuomenė išliktų daugiau ar mažiau gyva ir sveika, kad ji pajėgtų augti ir tęsti save, turėtų bent pakenčiamai funkcionuoti pagrindinės jos saviraiškos formos – demokratinės, politinės, socialinės, demografinės, ūkinės, kultūrinės, pilietinės, dvasinės… Pabrėžčiau: ir patriotinės (nereikėtų švilpti išgirdus šį žodį – be jo žmogaus gyvenimas tėvynėje netenka šaknų ir motyvacijos).
Manau, kad visuomenės raidą ir raišką iš vienos pusės turėtų formuoti įstatymai (arba bent padėti, netrukdyti formuoti), iš kitos pusės – pati visuomenė siekdama, keldama, kurdama save kaip sąmoningą pilietinį organizmą. Kokie reikalingi įstatymai? Pirmiausia tie, kurie kuriami žiūrint į Lietuvos lūpas, o ne į kokios grupės interesus.
III
Kūryba ir valdymas – šie du (tarsi skirtingi) principai yra progreso sąlyga. Dėsnis veikia visur – kultūroje, švietime, valstybės finansuose. Net religijoje… Jei trūksta bent vienos jo dalies, vežimas nerieda.
Šiuo požiūriu pažvelgus į naujųjų laikų Lietuvos istoriją, galima daryti prielaidą, jog neturėjome valdžios, kuri gebėtų naudotis abiem principais – kūrybiškumu ir valdymu. Socdemai mokėjo valdyti senais socialistiniais (draugų, pirčių ir medžiotojų būrelių) būdais, bet jiems stigo kūrybiškumo. Konservatoriams kūrybiškumo nestigo, bet jiems sunkokai sekėsi valdyti, jie nemokėjo žaisti „chebrų“ žaidimų. Sunkai sekėsi ir susidraugauti su žmonėmis, išgirsti juos (t.y. – tapti „savu“.) Iš tvarkiečių ir darbiečių irgi sklido užuominos apie valdymo ilgesį, bet jos buvo ganėtinai nekūrybiškos.
Žmogus, kuris regis valdė abu progreso principus – a.a. S.Lozoraitis. Bet jis, deja, tautos nebuvo išgirstas – gal pernelyg padorus ir nesavas, lyginant su kolūkių pirmininkais vidury ratelio.
Estai išsirinko lozoraitišką variantą ir jų traukinukas nupūškavo sau.
IV
O gal nūdienę Lietuvą išties išgelbėtų tik valdiška vaivorykštė – vieni kuria, kiti valdo, treti su rinkėjais polką šoka, ledų padalina? Bet ar tai įmanoma? Dabartinėse sąlygose ne, bet jei ištiktų dar didesnė krizė ir politikai nustotų krislauti kits kito akyse, o susėstų ir susitartų – tie moka, tą, tie tą, tie aną… Susitvarkom šį „bardaką“ vienąsyk, o paskui galėsim toliau politikuotis, rietis iki užkimimo, tyčiotis vieni iš kitų, o dabar nėr kada. Lietuva išvažinėja, miršta…
V
Toje pačioje „Baltojoje knygoje“ Justinas Marcinkevičius pasidalino mintimis, kokios lietuvio nacionalinės savybės jam regisi gražiausios, o kokios ne:
Idealizuodavom lietuvį. Aš taip pat. Tada tai buvo viena iš savigynos formų. Atsparos pastangos. Žiauri 20 amžiaus politinė ir socialinė tikrovė visaip tą lietuvį laužė, siekdama kuo greičiau sunaikinti jame tai, kas spėjo susiklostyti pirmosios nepriklausomybės metais, o gal iš seniau atėjo: žemės, tėvynės (jau išmoktos) meilė, tylus, kantrus patriotizmas, darbštumas, bičiuliškumas, kuklumas, religingumas, etninė savitaiga ir savigyna… Tai žemdirbio bruožai, būdingi ne tik lietuviui. Okupacijos, pervartos ir prievartos nemažai tų bruožų ištrynė, jų vietoje – gal šalia jų – ryškiau pasimatė prisitaikymo (išorinio, prievartinio), siekimo išlikti (o juk tai natūralu), atviro godumo, baimės… Suprantu, kad ne vieną čia ištartą žodį šiandien jau galėtume pakeisti ir kitais: žiaurumas, pavydas, pyktis, kerštas, baudžiauninkiškumas… Ne vienas jų, deja, funkcionuoja įvairaus lygio publicistikoje. Ir teismuose. Apskritai, pastangos sugauti, apibrėžti nacionalinį charakterį dažniausiai yra bevaisės: kiekvienu atveju tai vis kažkas kažkiek kitaip, o ir istorinis laikas pareikalauja, paryškina, pabrėžia vis kitas savybes.
Lenkų rašytojas Witoldas Gombrowiczius: “Kuo blogesnė sistema, tuo geresni žmonės” – gal per stipriai pasakyta, bet mūsų dienomis, pavyzdžiui, nelengvą išbandymą išgyvena lietuvio moralė. Noriu tikėti, kad išlaikys, nepaisant visko, net ir “geros sistemos”.
