A. Butkus. Nekosmopolitiškos mintys po kosmopolitiškos konferencijos

Lietuvos kultūros ministerija, toliau  atkakliai ruošdamasi „prastumti“ naująjį Tautinių mažumų įstatymą, rugpjūčio 25 d. surengė konferenciją, pavadintą „Istorinių stereotipų įveikimas kaip priemonė etninėms įtampoms neutralizuoti“. Konferencijoje šį įstatymo projektą taikliai apibūdino Lietuvos tautinių bendrijų tarybos pirmininkas M. Gamzajevas, pasak kurio, tai yra išimtinai lenkų tautinės bendruomenės koncepcija, orientuota į tos bendruomenės reikalavimų tenkinimą.

Šiaip jau istoriniai stereotipai egzistuoja kiekvienoje tautoje, todėl vertėjo panagrinėti ir įtampą keliančių lenkų istorinius stereotipus, užuot užsiiminėjus lietuviams būdinga mazochistine saviplaka ir egzaltuotu katalikišku mušimusi į krūtinę, šaukiant „Aš kaltas! Aš kaltas!“

Konferencijoje dalyvavęs VU istorikas ir garsus TV šoumenas pateikė „Lietuvos istorijos didžiųjų naratyvų priešpriešą“, vieną stovyklą pavadinęs „patriotais“, antrąją, kurios atstovu, atrodo, esąs ir jis pats,  – „kosmopolitais“. Schema nenauja, tik sovietmečiu pranešėjas jos dalis tikriausiai vadinęs to laiko terminais – „buržuaziniais nacionalistais“ ir „internacionalistais“, arba „tarybiniais žmonėmis“. Dvipolis vertinimas irgi atėjęs iš anų laikų, laikantis principo „kas ne su mumis, tas prieš mus“, tik apverstas aukštyn kojom – blogiečiai patriotai, pasirodo, esą prorusiški, geriečiai kosmopolitai – prolenkiški.  Taip ir lieka neaišku, o kurgi dingo tie prolietuviškieji? Ir kaip tiems prorusiškiesiems patriotams šovė į galvą 1990 m. atplėšti Lietuvą nuo Rusijos?

Toliau tekste šio pranešėjo pateiktieji, jo manymu,  patriotų postulatai pažymėti raide „P“, kosmopolitų – raide „K“. Nepažymėtasis pirmasis teiginys priklauso kitam autoriui.

Kas buvo nutylėta

Lietuvoje lenkų tautinės mažumos statusas nekorektiškas, nes lenkai atstovavo LDK didikams.

LDK didikai savęs lenkais nelaikė, kad ir kalbėjo lenkiškai. Rusijos didikai kelis šimtmečius kalbėjo prancūziškai. Net rusiškai prakalbę, jie stengėsi šnekėti su prancūzišku akcentu – tardavę gomurinį “r” (prisiminkit Lenino tartį – tai ne defektas, o užsilikęs aukštesniojo luomo tarties mėgdžiojimas). Nepaisant to, jie save laikė rusais, ne prancūzais. Dabartiniai airiai dėl anglų kalbos savęs britais nevadina, kaip ir Lotynų Amerikos ispanų ar portugalų kilmės (!) gyventojai – meksikiečiai, brazilai, argentiniečiai, kubiečiai ir kt. – nesitapatina su Europos ispanais ar portugalais, o Izraelio rusakalbiai žydai – su rusais.
Jei LDK didikai būtų tapatinęsi su lenkais ir laikę save LENKAIS LIETUVOJE (t.y. lenkų tautos tęsiniu), jie nebūtų Liublino seime (1569) atkakliai siekę, kad jungtinės šalies pavadinime būtų pabrėžta, jog tai ABIEJŲ TAUTŲ respublika.
O mažumos statusas korektiškas bet kuriuo atveju, nes LDK didikai tiek kalbiniu, tiek socialiniu ar luominiu atžvilgiu buvo mažuma.

P.: Vytautas – didybės apogėjus; K.: Vytautas – kelio į Europą pradžia.

Nematyti prieštaravimo. Nebent tai, kad kelio į Europą pradininku derėtų laikyti Vytauto senelį Gediminą.

P.: autoritetai: J. Basanavičius, Maironis., A. Šapoka, Gedgaugas, J. Statkutė-Rosales; K.: M. Riomeris, Z. Ivinskis, S. Sužiedėlis, V. Kavolis.

Dėl Gedgaudo ir J. Statkutės-Rosales čia gerokai persūdyta – šiuos autorius mėgsta nebent pagyvenusių damų ir senjorų salonų romantizuoti lankytojai, kad turėtų apie ką padiskutuoti prie kavos. Kaip ir jų oponentai padiskutuoja marazminėmis temomis, jog lietuvių kalbą XX a. sukūrė „russkije litovcai“ ir caro agentai Ivan Bassnovič ir Ivan Jablonskij, kad atplėštų Lietuvos valstiečius nuo lenkų. O jau lietuvių tarmes ir lietuviškus vietovardžius sugalvojęs trečias „russkij litovec“ – Kazimir Būgo. Ir išmokęs jomis kalbėti „chamus litvinus“ net „na Wileńszczyźnie“!

P.: prioritetas – lietuvybė; K.: prioritetas – Europa.

Kažkur girdėta. „Naš adres – ne dom i ne ulica…“ Gerai išmuštruota bolševikinė kosmopolitinė nuostata, tik naujesniu pavidalu su emigrantų pakoreguota antrąja dainelės eilute. Neaišku tik, kam tada reikėjo atkurti nacionalinę Lietuvos valstybę – ar nebūtų užtekę pasiskelbti autonominiu Europos Sąjungos regionu ir vietoje prezidento rinkti to regiono gubernatorių? Ar tiesiog pasiūlyti vienai didelei kaimyninei šaliai skirti savo gubernatorių buvusios „Litwos“ teritorijai administruoti? Kur buvote tada, 1990 m., internacionalistai-kosmopolitai? Praleidote tokią progą!

P.:  lietuvius sulenkino lenkai; sulenkėjimo priežastis – lenkų kunigų veikla; K.: susilenkinome patys; sulenkėjimo priežastis – Lenkijos kultūrinis pranašumas.

Labai suvulgarinta schema. Vokiečių kultūra buvo dar pranašesnė, bet dėl to nesuvokietėjo nei latviai, nei estai. Dėl aukštesnės švedų kultūros nesušvedėjo suomiai. Viską lėmė ne kultūrinis pranašumas, bet tos aukštesnės kultūros nešėjų skirtinga nuostata. O ji minėtuose kraštuose buvusi tokia: krikščionybę reikia diegti vietinėmis kalbomis, todėl patys diegėjai privalo tas kalbas išmokti. Tuo tarpu etninėse lietuvių, latgaliečių, baltarusių ir ukrainiečių žemėse lenkų kunigai katalikybę diegė lenkiškai; vietinių kalbų jie ne tik nesimokė, bet demonstratyviai jas ignoravo, skelbdami, kad jos netinkančios krikščionybei, esančios chamiškos, o lietuvių ir latgaliečių – dar ir pagoniškos.  Dėl tokios nuostatos, tautiškai sąmonėjant lietuviams, lenkai net sukeldavo bažnyčiose muštynes per lietuviškas pamaldas, ko niekada nedarė nei latvius su estais valdę vokiečiai, nei suomius valdę švedai. Todėl akivaizdu, kad lietuviai, baltarusiai, ukrainiečiai ir latgaliečiai valstiečiai ne „lenkėjo“, o „buvo lenkinami“, dažnai dar ir brutaliai.

P.:  nelaimes nulemia kaimynai: lenkai, rusai, vokiečiai, žydai. K.: nelaimes nulemia civilizacinė periferinė pozicija.

Lietuvos nelaimes nulemia ne rusai, žydai ar Amerikos indėnai, o patys lietuviai, jų nuolankumas ekspansyvesniems ir įžūlesniems kaimynams bei nevykęs strateginių partnerių pasirinkimas. O civilizacine periferija mus vėlgi pavertė ilgas buvimas lenkų kultūrinėje aplinkoje ir dar administracinėje priklausomybėje vėlyvuoju ATR laikotarpiu. Juk latviai, estai ir suomiai gyvena šiauriau už lietuvius, t.y. geografiškai dar toliau nuo Centrinės ar Vakarų Europos, tačiau nei vieni, nei antri nei treti neliko civilizacine periferija, nes europėjo vokiečių ar švedų kultūros fone ir nesusidūrė su kalbine ar etnine diskriminacija.

P.: Lietuvos nelaimių priežastis – krikštas;  K.:  – krikšto vėlavimas.

Nei viena, nei kita. Atskaitos taškas yra ne krikšto data, o sukrikščionėjimas. Lietuvos nelaimių ir atsilikimo priežastis buvo lenkiškas (ne vokiškas ar skandinaviškas) krikščioninimo būdas. Latviai (tiksliau – šiaurės baltai) ir estai buvo bent jau teoriškai apkrikštyti XIII a., tačiau iki pat Reformacijos (XVI a.) praktiškai liko pagonys, kaip ir lietuviai, nes nebuvo reikiamo bažnyčių tinklo periferijoje, nebuvo krikščioniško švietimo provincijoje. Toks tinklas susiformavo tik XVII-XVIII a. slenkstyje, vadinasi, tik nuo tada Lietuvą, Latviją ir Estiją galima laikyti tikrai krikščioniškais kraštais. Tad latviai ir estai krikščionėti pradėjo vienu metu su lietuviais, tačiau civilizacijos lygiu mus pralenkė, nes nebuvo varžomas, o atvirkščiai – net buvo skatinamas jų tautinis kultūrėjimas ir tautinis europėjimas.

Be to, nutylima dar viena istorinė detalė – Lietuva iki antrojo krikšto nebuvo visiškai pagoniška, nes pusę, o vėliau net 2/3 ir daugiau jos žemių sudarė krikščioniškieji rytų slavai, kurie tikrai nebuvo atsitvėrę kinų siena nuo pagoniškosios etninės Lietuvos ir bent jau miestuose (tarp jų ir Vilniuje) darė krikščionišką įtaką nekrikščioniškajai Lietuvos diduomenei. Pagonis Gediminas į pagonišką Lietuvą oficialiai kvietė krikščionis Vakarų amatininkus – jūs raskit didesnį religinės tolerancijos atvejį!

Krikšto hiperbolizavimas

Be jokios abejonės, katalikiškasis krikštas XIII-XIV a. Lietuvai buvo neišvengiamybė ir nekvestionuojama būtinybė. Tai buvo anų laikų sąlyga šaliai būti priimtai į tuometinę Europos bendriją. Vadinasi, tai buvo ne senos religijos pakeitimas nauja, o tiesiog politinis aktas. Jei Europoje būtų įsigalėjęs islamas, tokia pati būtinybė Lietuvai būtų tapimas islamiška valstybe.

Tačiau absurdas krikšto datą laikyti šalies pažangos pradžia ir gerovės bei kultūros rodikliu. Gruzija su Armėnija krikštijosi I tūkstantmečio pirmojoje pusėje (IV a.), t.y. daug anksčiau už germanus ir slavus, bet ar tai dabar daro šias šalis civilizuotesnes už, tarkim, Vokietiją ar Čekiją? Europiniai krikščionybės lopšiai – Graikija ir Italija – šiais laikais balansuoja ant bankroto ir chaoso ribos, ir vėlesnio krikšto šalys jas priverstos gelbėti. Indija iki šiol yra pagoniška – ar tai trukdo jai būti civilizuota pasaulio valstybe?

Neužsimerkim ir prieš tai, kad būtent krikštas atnešė į Lietuvą konfesinę įtampą. Iki tol pagonys Lietuvos valdovai į krikščioniškas LDK slavų žemes nei kalbos, nei religijos neeksportavo, o statyti savo maldos namus ir kurti vienuolynus leido jiems net etninės Lietuvos teritorijoje. Po jogailinio katalikiško krikšto ėmė rastis konfrontacija tarp LDK katalikų ir stačiatikių, vertusi Lietuvos valdovus ieškoti išeičių, viena iš kurių buvo unitų bažnyčios įsteigimas, taip pat mėginimai sulyginti stačiatikių bajorų teises su katalikų. Su krikštu prasidėjo katalikybės, o su ja ir lenkų kalbos skvarba į LDK stačiatikų kraštus, kuri tą susipriešinimą tik didino, kartu silpnindama stačiatikių valstybinį lojalumą ir versdama dalį jų dairytis į Maskvą kaip į tikėjimo ir kalbos gelbėtoją. Ukraina LDK sudėtyje išbuvo kelis šimtmečius, tačiau po to, kai ją 1569 m. nuo Lietuvos atplėšė Lenkija, ji lenkų administravimo neiškentė nė 100 metų, ir 1654 m. kairiakrantė Ukraina pasiprašė prijungiama prie Rusijos.

Kitas absurdas yra su krikščionybe sieti rašto atsiradimą. Pati krikščionybė raštą perėmė iš pagoniškosios Graikijos ir Romos, užuot išradinėjusi atskirą „krikščioniškąjį“ raštą. Visais atvejais rašto atsiradimo nuopelnas yra pagoniškų kultūrų, ne krikščionybės. Rašto atsiradimą lemia jo poreikis, o ne religija. Lenkija krikštijosi 966 m., tačiau pirmoji knyga lenkų kalba išėjo tik 1513 m., vadinasi, net daugiau kaip po pusės tūkstantmečio nuo krikšto! Iki pat XVI a. Lenkijos kanceliarinių raštų kalba buvo lotynų, ne lenkų. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir iki abiejų krikštų (1251, 1387-1413), ir ilgokai po jų vidaus poreikiams tenkinosi slavišku raštu ir kanceliarine slavų kalba, užuot primetinėjusi vėliau prijungtoms slaviškoms teritorijoms valdovų gimtąją lietuvių kalbą; korespondencijai su užsienio šalimis Lietuvoje vartotos vokiečių ir lotynų kalbos; mokslo kalba buvusi lotynų. Impulsą raštui nacionalinėmis kalbomis atsirasti Europoje davė Reformacija ir vienas iš jos postulatų, jog krikščionybę reikia diegti žmonių gimtosiomis kalbomis.

Ir dar pastabėlė dėl lenkiško kalbų skirstymo į „pagoniškas“ ir „krikščioniškas“. Taip skirstant, pačia „pagoniškiausia“ kalba derėtų vadinti lotynų kalbą, gal dar ir graikų, o pagoniškąją Antikos kultūrą – žmonijos regresu ir tamsybių periodu. Apskritai, šiuo požiūriu būtų galima revizuoti ir pačią krikščionybės istoriją, „šviesybę“ skaičiuojant nuo tų laikų, kai Europoje sušvito „polska wiara“.  Nearti dirvonai prolenkiškiesiems istorikams ir Lietuvos polonizavimu užsiimantiems politikams.

Alvydas Butkus yra Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, Letonikos centro vadovas

Spausdinti