G.Songaila. Naujasis interfrontas prieš lietuvių kultūrą

G.Songailos kalba Lietuvos Sąjūdžio XIII suvažiavime (2011-06-04)

Lietuvos sąjūdininkai,
Visi čia susirinkę piliečiai,
Kurie susigrąžinome savo valstybę!

Pamėginkime žymiai atidžiau, tarsi pro lietuviškų sakmių stebulę, pažvelgti šiandien į ją, mūsų valstybę, į tą įsisukusią jos gyvenimo karuselę, į tą jos institucijų klampų arbą, kartais –  tiesiog niekaip nesibaigiantį ir niekam nebenaudingą, kaip paslaptingųjų laumių audimas, o kartais, – su valdžios namais susidūrusiam piliečiui, – stebėtinai panašų į Kafkos procesą.

Kaip pavyzdį galėčiau paminėti ir nuolat atsinaujinančias, vadinamąsias valstybės valdymo reformas, paviršutiniškus perstatinėjimus, perstumdymus, skaidymus, jungimus, prijungimus, ir net naikinimus, o paskui atkūrimus kita forma. Nesakau, kad tai visiškai beprasmiška, tačiau negerai, jei vienintelė šių reformų prasmė – tai tapti tikro darbo pakaitalu, vien tik užpildyti tą tuštumą, kuri susidaro iš pamiršimo dirbti savo tiesioginį darbą, atlikti kiekvienos tokios institucijos tiesioginę misiją, o kiekvieno tarnautojo ar pareigūno – savo pagrindines pareigas.

Kitą pavyzdį noriu paminėti vakarykštį posėdį Seimo Europos reikalų komitete, kuriame buvo aptariamas ypatingos valstybinės svarbos projektas – „Rail Baltic“, kitaip tariant, Baltijos traukinių vėžės projektas, remiamas iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų. Lietuviškoji šio regioninio projekto dalis sudaro apie keturis milijardus litų. Europos Sąjungos institucijos, kaip joms gana nebūdinga, šį kartą įspėjo, kad jei projekto įgyvendinimas vėluos, lėšos bus perskirstytos kitiems europiniams projektams.

Ir ką jūs manote? Pradedant nuo Marijampolės savivaldybės, o jau laukiant eilėje visai jų grandinei, traukinių vėžės rekonstrukcijai atsiranda visokių formalių problemų. Šimtai priežasčių dėl kurių valstybė tikriausiai nesugebės įgyvendinti šio projekto, pažeisdama savo piliečių ilgalaikius interesus, pavesdama savo partnerius Estijoje ir Latvijoje, kurie, tiesa, taip pat kiek vėlokai, visgi jau pasišventė šio projekto įgyvendinimui.

Kai pasiūliau pagalvoti ne tik apie teisinių sąlygų ypatingos reikšmės valstybinių projektų įgyvendinimui, bet taip pat ir apie sankcijas dėl nepagrįstų trukdymų, o tam pritarė ir opozicinių partijų, kurių nariai sėdi minėtose savivaldybėse, atstovai, komiteto pirmininkas vis tiek viską permetė Vyriausybei, kuri iki šiol net nesugebėjo pateikti Seimui teisės akto, pripažįstančio šiam projektui ypatingos reikšmės statusą.

Visa tai yra, žinoma demokratija, šiuo atveju – šventoji savivaldos teisė, tačiau mūsų valstybė jau panėšėja į keistą darinį, kuris nebesugeba iki galo atlikti jokio valingesnio konkretaus veiksmo, kai kuriama neva visuotinių teisių aplinka, tačiau kadangi nekuriama pareigų, atsakomybės ir sveiko proto drausmės aplinka, tai ir tos teisės plaukioja drumstame vandenyje.

Tuo pat metu iš Seimo, kuris turėtų būti  svarbiausių valstybės sprendimų priėmimo vieta mėginama padaryti nesibaigiantį plepalą, nematantį gyvybiškai pavojingų dalykų, kurie vyksta valstybėje, tačiau tauškiantį apie didžiulę virtinę  iš Vyriausybės atsiųstų antraeilių beprasmiškų aktų. Neskaitant naktinių posėdžių, kuriuose buvo priimta ir daug reikalingų, tačiau nemaža ir klaidingų sprendimų, kuriuos vėliau reikėjo taisyti, dabar jau artėjame prie momento, kai, atrodo, jau būsime praplepėję visą kadenciją. Ar daug tikrų, Lietuvos ateičiai svarbių darbų, pateisinančių mūsų buvimą Seime, būsime atlikę? Ir negalėsime pasiteisinti tuo, kad iš visų jėgų, labai nuoširdžiai ir neretai gana sėkmingai stabdėme visokias, kartais dar didesnes klaidas ir nesąmones, kurios galėjo būti padarytos.

Kur šaknys šio vis ryškėjančio mūsų valstybės inertiškumo ar net bejėgiškumo?

Šio susvetimėjimo savo piliečiams, šio susiskaldymo, šios kelio į nepasitikėjimą ar net savinaiką, kai kalbama viena, o daroma kita?

Aš manau, kad  taip klostosi dėl to, kad šiandien yra paminta tautinė idėja, kuri buvo savaime suprantama ir gyva Sąjūdyje, dvasia, kuri tuomet telkė tautą, ir šiandien mums yra vienintelis dvasinės atramos ir vienybės šaltinis, pats mūsų gyvybės stuburas, tai vertybės, kurias išpažįsta didžioji dauguma šios valstybės kūrėjų, šios valstybės šeimininkų, kurios įkvepia, dėl kurių aukojamasi.

Lietuvybės pažeminimas, lietuviškosios kultūros niekinimas, – tai ne tik lietuviškojo tautinio orumo, bet ir pačios valstybės, ją vienijančio pagrindinio prado griovimas. Kai sakoma ar mėginama įteigti, kad Lietuva – jau nebe lietuvių valstybė, vien tuo pagrindu, kad ją lygiomis teisėmis kuria ir tie piliečiai, kurie savęs nelaiko lietuviais, aš manau, daroma didžiulė žala pačiai valstybei. Lietuva – tai vienintelė vieta, kur būtent lietuvių tauta gali kurti savo kultūrą,  lietuviškąjį pasaulį, bendruomenę, įprasminančią savo būtį per lietuvišką žodį, papročius, doros supratimą, atpažįstančia ir atkuriančia save per kartas, kylančią į ateitį iš savo istorijos gelmių.

Mėginimai naikinti lietuviškąjį orumą šiandien labai akivaizdūs, nuo netiesioginės paniekos ir pagiežos dabar jau pereita prie tiesioginių išpuolių prieš visą moderniąją lietuvių kultūrą, sukeliant įspūdį, kad lietuviškumas ir visa tautinės valstybės tradicija, – tai laikinas, praeinantis, jau pasenęs dalykas, neturintis tvirtų, patikimų, visuotinai išpažįstamų pamatų, nes juos smerkia esą pats tautos žiedas, vadinamieji intelektualai.

Kuriamas įspūdis, kad lietuviškumas ir jį palaikančios valstybės konstitucinės nuostatos, kažkaip varžo liberalios dvasios polėkius, o bet koks reikalavimas laikytis įstatymų, tai jau kažin koks asmens laisvę ir kūrybą varžantis teroras. Kaip antai, Kristina Sabliauskaitė, gabi jauna rašytoja nuo esfalto, savo straipsniuose piktinasi valstybinės kalbos statusu, sankcijomis, kuriomis esą laisvai kūrybai, drąsiesiems leidėjams ir autoriams grasina ir taip tiesiog terorizuoja lietuvių kalbos prižiūrėtojai.

Pasidomėjau per tris pastaruosius metus bent vienas leidėjas ar autorius buvo kaip nors nubaustas dėl bendrinės lietuvių kalbos normų pažeidimo. Pasirodo, per visą šį laiką tebuvo vienas mėginimas surašyti įspėjimo aktą vienam leidėjui, tačiau ir šis jau buvo bankrutavęs bei emigravęs iš šalies. Kur čia matote būtent valstybinės kalbos terorą? 

Arba ponia Vaicekauskienė, Lietuvių kalbos instituto kalbos kultūros skyriaus vadovė, rašo jog reikia iš viso atsisakyti bendrinės kalbos, jos įpareigojančio norminimo, esą Lietuvai labiausiai tiktų Didžiosios Britanijos modelis. Šiai krypčiai pritaria visas būrelis apie “Naujojo židinio” žurnalą susispietusių intelektualų, keistai prigludusių prie tų vietų, kur priimami sprendimai dėl valstybės asignavimų kultūros ir švietimo projektams. Iš čia kyla nuolatinės atkaklios iniciatyvos naikinti Lietuvių kalbos institutą, kaip nors sujungti lituanistikos institutus į kažkokius humanitarinius centrus, kad ilgainiui nė užuominos apie lituanistiką nebeliktų.

Labiausiai stebėtiną lygį pasiekė, daugelis, pabrėžiu jau daugelis Lietuvos istorikų, kurie jau nė kiek neprieštarauja pseudomoksliniams rašiniams, kad J.Basanavičius, V.Kudirka ir J.Jablonskis Lietuvą nuvedė klaidingais keliais, kad esą reikia grįžti prie vėlyvosios LDK tradicijų, pritaria Lenkijos kresų organizacijų teiginiui, kad ir vasario 16-oji, ir visa prieškarinės Lietuvos valstybės politika buvo klaida, kad J.Pilsudskis neokupavo Vilniaus, kad būtent mes sukėlėme antrąjį pasaulinį karą ir taip toliau.

Viešojoje erdvėje vyksta žūtbūtinės kovos dėl to, ar vienos tautinės mažumos, o tiksliau, vienos politinės partijos jausmų neįžeidžia švietimo įstatymas, reikalaujantis Lietuvos geografijos ir istorijos bei pilietinių pagrindų mokytis valstybine kalba, nors taip ugdoma ir lietuvių tautinė mažuma, šiuo atžvilgiu didžiausią autoritetą turinčioje, savo valstybinę kalbą gerai prižiūrinčioje kaimyninėje valstybėje.

Tos valstybės Senato maršalka džiaugiasi geromis žiniomis iš Lietuvos, kad pagaliau iš vienos partijos yra išmestas čia jums kalbantis niekingas veikėjas, kuris nesutiko, kad jo partijos būrelis, dėl valdžios eidamas į kompromisą net su KGB karininkais, nepaisydamas pagrindinių šios partijos nuostatų jos įstatuose ir programoje sudarytų Vilniuje koaliciją su naujosios jedinstvos bloku, šmeižiančiu Lietuvą, niekinančiu jos Konstituciją, atsisakančiu vykdyti Lietuvos įstatymus, teismų nutarimus.

Bet sugrįžkime prie klausimo, kodėl Lietuvoje iš demokratinių valstybių labiausiai pasireiškia atžagarumas jos piliečiui, socialinė atskirtis, pragyvenimo lygio disproporcijos, kodėl pirmaujame savižudybių skaičiumi, kodėl nenustojame svaigintis, jau nekalbant apie masinę evakuaciją, o valstybės institucijos tik abejingai dėbso į šiuos procesus ar net sako, kad tai geras dalykas,  ir t.t.

Juk visa tai sociologijoje vadinama visuomenės anomija – kai laužomos jos tradicinės vertybės, kai ji praranda doros ir prasmės orientacijas. Šitas abejingumas gyvybiniams tautos poreikiams, ar jis nesutampa su “šaudymu sau į kojas”, kai atkakliai brukamas antikonstitucinis vardų ir pavardžių įstatymas, kai antiįstatymiškai naikinamas Migracijos departamentas, kai mėginama naikinti lietuvių etninės kultūros globą, esą dėl būtinybės jungti dvi skirtingas institucijas, tačiau po to dar išmušant joms kai kuriuos formaliai dar išlikusius dantis? Gal ir nieko baisaus, nes juk jokių lėšų etninės kultūros plėtros programai vis tiek neskirta… Kas tai, jei ne lietuviškasis sadomazochizmas? Greičiau etnosadizmas, sutampantis ir su socialiniu sadizmu, išnyrančiu iš kažkokio šešėlinio pasaulio, kai jokiu būdu negalima nustatyti minimalaus atlyginimo, kad jis bent pasiektų skurdo lygį.

Taigi, mes, sąjūdiečiai susiduriame tarsi su nauju interfrontu, kuriame dalyvauja morališkai mirę politikai ir pareigūnai, nuosavi ir svetimi lietuviškosios kultūros niekintojai, o taip pat liberalūs, tačiau gobšūs ideologiniai valstybės griovėjai. Belieka telktis bendram darbui ir tikėtis, kad šis puolimas tik sustiprins lietuviškąjį orumą, o tuo pačiu žadins atsakomybės jausmą didžiajai daugumai Lietuvos piliečių, nepriklausomai nuo jų tautybės ar socialinės padėties.

Sakysite, šis orumas – nėra tautinis orumas? O ką pasakysite tuomet, jei priminsiu, kad ir bet koks nelietuviškosios tautinės bendrijos atstovo pažeminimas Lietuvoje dėl to, kad jis priklauso kitai tautybei, žeidžia tikro lietuvio orumą? Sakau „tikro lietuvio“ ne dėl to, kad jis būtų kaip nors genetiškai tikras. Bet dėl to, kad jis doras žmogus, kad jis siekia tokiu būti, kad prisiima atsakomybę už Valstybę ir Tautą. Lietuva ir lietuvių tauta tik ir gyva tuo, jei kas nors už ją, už jos bendrą gėrį dar prisiima atsakomybę.

Taigi, aš pasisakau už visų tikrųjų lietuvių vienybę! Dirbkime lietuvių tautos ateičiai, nes visų pirma kaip tik jai priklauso ši valstybė. Nes joje gyvena ir turi laimingai gyventi visi geros valios žmonės, kurie gerbia jos tvarką ir jos lietuviškąją kultūrą. Tiesa, ši valstybė priklauso net ir tiems, kurie jos negerbia, kaip jie negerbia ir patys savęs. Tuomet jie turi laikytis įstatymų reikalavimų ir joks liberalizmas juos taikant nėra priimtinas.

Apginkime ir puoselėkime savo valstybę!