Saulės gimimas ir Naujieji Metai

Šiuolaikiniame pasaulyje papročius bei šventes, egzistuojančius tik kaip žmonių įprotį, galima palyginti su tais didžiuliais rieduliais, kuriuos senovės ledynų sankaupų judėjimas nustūmė nuo aukštikalnių erdvių žemyn, į lygumas.

Tokios, pavyzdžiui, yra kasmetinės Kalėdų bei Naujųjų metų šventės. Šiandieną šios šventės įgavo daugiausia šeimyninį ir buržuazinį pobūdį, nors priešistorės laikais buvo būdingos daugybei tautų bei slėpė savyje kiek kitokią potekstę: jos persmelktos kosminės bei universalios prasmės. Paprastai nepastebima, kad Kalėdų data nėra sąlyginė ir būdinga ne tik tam tikrai religinei tradicijai, o nulemta tikslios astronominės situacijos – Žiemos saulėgrįžos meto.

Saulėgrįžos prasmė seniausiais laikais buvo išreikšta pasitelkiant atitinkamą simboliką. Tačiau čia mes kalbame apie prasmę, turėjusią didelę reikšmę pirmiausiai tiems indoeuropiečių tautų protėviams, kurių išeities tėvynė plytėjo Šiaurės regionuose, ir tarp kurių bet kokiu atveju dar neišsitrynė atsiminimai apie paskutines ledynmečio fazes.

Amžinuoju šalčiu grasinančioje gamtoje Saulės judėjimo patirtis metų bėgyje turėjo būti ypač svarbi, ir būtent Žiemos saulėgrįžos taškas įgaudavo dramatišką reikšmę, kitokią nei visi kiti kasmetiniai Saulės kelio taškai. Iš tiesų Žiemos saulėgrįžos metu Saulė nusileidžia į žemiausią ekliptikos tašką; šviesa, atrodytų, gęsta, palieka pasaulį, leidžiasi į bedugnę – bet, priešingai, vietoje senosios atsiranda naujoji šviesa, ji kyla ir švyti, lyg atgimsta.

Todėl seniausiais laikais šis taškas buvo siejamas su soliarinės dievybės atsiradimu, arba atgimimu. Pirminiame simbolizme Saulės ženklas – „Gyvybė“, „Žemės Šviesa“, tačiau tai taip pat ir Žmogaus ženklas. Ir kaip savajame judėjime metuose Saulė miršta ir atgimsta, taip ir Žmogui skirti jo „metais“ – jis miršta ir atgimsta. Ta pati prasmė seniausiais laikais buvo priskiriama Žiemos saulėgrįžai, priskiriant jai ir „paslapties“ aspektą. Čia Saulės jėga leidžiasi į „Žemę“, į „Vandenis“, į „Kalną“ (į kurį Saulė, kaip atrodytų, pasineria žemiausiame savo kelio taške), kad vėl atrastų naują gyvenimą.

Saulei kylant jos ženklas susipina su kylančiu „Medžiu“ („Gyvybės Medis“, šaknys kurio glūdi bedugnėje) – „kosminiu Žmogumi pakeltomis rankomis“, atgimimo simboliu. Ir čia prasideda naujasis ciklas, „naujieji metai“, „naujoji šviesa“. Todėl tikriausiai ši data sutapo ir su Naujųjų metų pradžios data. Būtina pastebėti, kad Senovės Romoje taip pat buvo žinomas „Saulės Gimimas“: tuo metu, gruodžio 24–25 dienomis, kurias vėliau perėmė krikščionys, buvo švenčiama Natalis Invicti, arba Natalis Solis Invicti (Nenugalimos Saulės gimimas).

Tam įtakos turėjo mitraizmas – senųjų persų tradicija ir populiari Romos legionierių religija, kuri tam tikrą laiką varžėsi su krikščionybe dėl dvasinio dominavimo Vakarų kultūroje. Ir čia įdomios viso to pasekmės, išaugusios iki mistinių pergalės bei imperium koncepcijų.

Saulė buvo laikoma nenugalima dėl jos amžino triumfo prieš tamsą. Ir senovės Persijoje toks nenugalimumas buvo perduodamas jėgos iš aukščiau, vadinamos hvareno. Būdinga Saulei bei kitoms dangaus esybėms, hvareno nusileisdavo ant karalių ir karvedžių, darydama juos nenugalimus, taip pavaldiniai juose matydavo žmones, kurie buvo kažkas daugiau nei paprasti mirtingieji. Ir šioji koncepcija rado savo nišą Romos imperijoje. Ant monetų dažnai aptinkami užrašai apie „Nenugalimą Saulę“, o paslaptingos pergalės iš aukščiau ženklai neretai susipindavo su Valdovo ženklais.

Grįžtant prie „Saulės gimimo“ pirminėje epochoje, galima pažymėti tam tikrus atitikimus, kurie išliko nelyginant aidas šiuolaikiniuose šventės papročiuose. Tarp kitko, miglotas aidas yra tas pats žvakių uždegimas ant tradicinio medžio Kalėdų naktį. Medis, kaip jau matėme, simbolizavo Šviesos atgimimą. Taip pat ir dovanos, kurias per Kalėdas dovanoja vaikams yra tolimo paveldo atgarsis: pirminė idėja buvo šviesos ir gyvybės dovana, kurią naujoji Saulė, „Sūnus“ (kai kuriose senosiose indoeuropiečių tradicijose Saulė arba soliarinės dievybės suvoktos kaip vyriškos giminės – vert. past.), teikia žmonėms. Dovana, kurią galima suvokti tiek materialiajame, tiek dvasiniame lygmenyje.

[…] Visą tai atsiminus būtų naudinga pažymėti, kad klaidingą kelią pasirinktų tasai, kuris trokštų čia išvysti niekingą, religinę bei dvasinę esmę atmetančią interpretaciją, kuri vertina Kalėdas kaip paveldėtas iš tam tikros natūralistinės, ir todėl primityvios bei prietaringos religijos. […] Tikroji „natūralistinė religija“ egzistavo tik kurios nors religijų istorijos mokyklos vaizduotėje […] arba tarp kai kurių laukinių genčių iš pačių primityviausių sąrašo. Tam tikrą lygmenį pasiekęs pirminis žmogus niekuomet negarbino gamtos reiškinių bei jėgų savaime. Jis garbino jas tik dėl to, kad šios jėgos buvo vertinamos kaip šventumo ir apskritai dieviškumo apraiška. […] Gamta jam niekuomet nebuvo „natūrali“ […] Ji įsivaizduota kaip „viršpojūtinių simbolių pojūtis“ […]

Pirminės didybės pasaulis, neuždarytas į tam tikro tikėjimo rėmus, pasislėpė debesyse, o tai, ką jis reiškė, įgavo grynai subjektyvų ir asmeninį pobūdį, egzistuojantį tik kalendorinių švenčių pavidalu, kurios vertinamos tik kaip nedarbo dienos, siūlančios geriausias bendravimo bei pasilinksminimų galimybes „vartotojiškoje civilizacijoje“.
 
Natale solare ed Anno nuovo, 1972 m. sausio 5 d., Roma. 

Julijus Evola (1898–1974) – konservatyvus italų mąstytojas, tradicionalistas, rašytojas. Parašė daug knygų ir straipsnių tradicionalizmo klausimais. Savo darbuose Julijus Evola smerkė šiuolaikinį nuopuolio pasaulį, o virš jo kėlė absoliučias tradicines vertybes. Žymiausi darbai: „Pagoniškasis imperializmas“ (it. Imperialismo Pagano), „Sukilimas prieš šiuolaikinį pasaulį“ (angl. Revolt Against the Modern World), „Pabalnoti tigrą“ (angl. Ride the Tiger) ir kiti.
 
Iš rusų kalbos vertė Wolfsangel. Šaltinis: Zwaard.livejournal.com

www.patriotai.lt