Žymos archyvas: velnias

S. Lynikas. Pavienės mintys apie pasaulio tvirtumą, sąveikas ir, tarkim, termobranduolinę reakciją (0)

NASA pav.

Visatos tvermės pagrindas – jėgų sąveika, jos dėka– visuotinis judėjimas, o Kūrėjui valdant tą judėjimą – numatytas vystymasis, pavidalų, gyvybės atsiradimas. Dažniausiai įprastinės būties metu esanti ir lengviausiai mums suprantama sąveika – priešybių traukos jėga, Visatos tvermės pagrindas.

O kaip ją, tą Visatą griauti? Reikia ardyti, iškreipti jos tvermę užtikrinančias jėgas. Kaip tiltų, pastatų sprogdintojai – jie suardo svarbiausius stabilumo mazgus. Pavyzdžiui, termobranduolinis sprogimas – efektyvus griovimo būdas (nors Kūrėjo rankose milijardai žvaigždžių šios reakcijos dėka, Skaityti toliau

Ten, kur degė šventoji baltų ugnis (3)

K. Ivanovaitės nuotr.

Nuo seno mūsų protėviai kūreno šventąją ugnį. Vietos, kuriose buvo atliekamos šios apeigos dabar vadinamos šventvietėmis arba alkais, alkvietėmis. Apie šias vietas tautosakoje yra daug padavimų, pasakojančių, jog ten, kur būdavo deginama šventoji ugnis, ten būdavo aukojamos ir aukos baltų dievybėms. Vėlyviausi padavimai aiškina, jog alkvietėse žmonės ir kariuomenė „alko“ nuo bado…

Gražutės regioniniame parke gausiausiai paplitusi alkviečių grupė yra alkakalniai. Tai rodo kartografiniai duomenys (senovėje alku buvo laikytas ir medis, ir upė, ir ežeras Skaityti toliau

Ką slepia mitologiniai Gražutės regioninio parko akmenys? (0)

Mitologiniai akmenys | Gražutės reg.parko nuotr.

Praeityje žmonių dvasinė kultūra buvo labai stipri ir neatskiriamai susijusi su medžiaginės kultūros vystymusi. Visgi, kintant visuomeniniams santykiams, dvasinė kultūra ne iš karto kito, o senovės religiją ir pasaulėžiūrą atspindintys dalykai ir daiktai pasiekė ir mūsų laikus. Vienais iš tokių yra mitologiniai akmenys.

Akmuo lietuvių liaudės mitologijoje, tautosakoje ir šventviečių tradicijoje yra nuolat pabrėžiamas. Remiantis moksliniais ir tautosakiniais darbais išryškėja akmens, Skaityti toliau

G. Burneika. Skirtumai ir panašumai tarp biblinio ir baltų Dievo (video) (45)

Gintaras Burneika | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Skelbiame religijotyrininko Gintaro Bureneikos paskaitą, perskaitytą Romuvos stovykloje Dvarciškiuose (Švenčionių r.) 2018 m. rugpjūčio 15 Žolynų dieną.

„Šiandien tauta vertybių ir tapatybės kryžkelėje. Krikščionybė, sukompromitavusi deklaruojamas moralines vertybes, užleidžia vietą jos pagimdytai priešpriešai liberalizmui, ateizmui, agnosticizmui. Daugelis Lietuvos žmonių, siejančių krikščionybę su savo tautine tapatybe gręžiasi link savo gelminių baltiškų šaknų, tradicijų ir bando jas derinti su krikščioniškosiomis. Ar jos labai skiriasi? Ar suderinama Skaityti toliau

G. Burneika. Kaip atgaivinti tautos šaknis (II) (35)

Pixabay.com nuotr.

2. Krikščioniškosios doktrinos ontologinis netikrumas

Krikščionybė išvaro žmogų iš jo namų – iškerta iš prigimtinių tautinių šaknų ir pakerta gelminius ryšius su senosios pasaulėjautos archetipais, arba dievais ir jų galiomis (žr. I dalį). Savų papročių, siejančių tautą su jos gamta, gyvenamąja tikrove, išreiškiančių meilę vietai ir teikiančių būties tikrumą, vieton ji bruka svetimus.

Priėmęs krikščionybę žmogus iškrenta iš savo tautos ir tampa Skaityti toliau

A. Gurevičius. Ragana kaime ir teisme (kaip magiją suprato liaudis ir mokytieji) (III) (1)

Francisko Gojos (1746-1828) paveikslo „Inkvizicijos naktis“ fragmentas

Tęsiame Arono Gurevičiaus, vieno žymiausių pasaulyje XX a. antrosios pusės ir XXI a. pradžios Rusijoje (Maskvoje) gyvenusių ir rusiškai rašiusių viduramžių kultūros istorikų, straipsnio vertimo skelbimą.

Straipsnyje nagrinėjamos vadinamosios raganų medžioklės priežastys, ištakos, prigimtis ir pamokos. Esminis kampas, kuriuo autorius žiūri į šį tragišką Vakarų istorijos reiškinį, yra santykis tarp „aukštosios“ kultūros (bažnyčios, dvaro, mokytų žmonių, švietėjų) ir liaudies kultūros. Raganų persekiojimas, autoriaus sprendimu, – tai bažnyčios ir mokytųjų kultūros karas prieš liaudies kultūrą visomis jos apraiškomis. Skaityti toliau

N. Laurinkienė. Dausos ir Perkūno karalystė – pomirtinio pasaulio danguje vaizdiniai (10)

Gintaras Beresnevičius | R. Jurgaičio nuotr.

Prieš 10 metų, 2006 m. rugpjūčio 6 d., netekome talentingo religijotyrininko, publicisto, prozininko, eseisto Gintaro Beresnevičiaus. Šių metų liepos 7 d. šiam pirmiausia mokslininkui mitologui būtų suėję 55 metai – tai galėjo būti jo brandaus kūrybingumo amžius. Mudviejų su Gintaru tas pats Zodiako ženklas – Vėžys. Sako, kad šio ženklo atstovai neretai gilinasi į praeities, tradicijų klodus, į dvasinį paveldą. Galbūt dėl ryšio su tuo pačiu dangaus ženklu man suprantamas jo turėtas polinkis į archaikos prasmių atvėrimus, artima jo kaip žmogaus ir kūrėjo prigimtis, pasireiškusi kaip poetinė pasaulio įžvalga, artima mitinei mąstysenai, sklandymas idėjų ir vaizdinių pasaulyje, intuityvumas (vidinis dalykų esmės nujautimas) ir emocingumas. Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Kaip velnias žmogui pinigų paskolino (audio) (3)

Vėlinas. R. Petrausko kolekcija | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Sako, juog velniai seniaus daug dažniaus rodęsi žmonėms negu dabar. Seneliai pasakoja, kad kaip jie, būdami dar piemenimis, ridinėdavo kartais ripkas, tai nušoks, būdavo, velniukas nuo tvoros ir prašosi leisti jam kelissyk paristi.

Tokioj senovėje panorėjo vienas žmogus vesti. Bet, būdamas neturtingas ir turėdamas prie savęs didelę šeimyną, negalėjo nė kokiu kitu būdu išpildyti tą savo norą, kaip tik eidamas svetur ant uždarbio.

Išėjęs ant vieškelio netoli savo namų, susitiko su velniu. Velnias atsiliepė tuojau į žmogų:
– Kurgi dabar eini?
– Einu ieškoti uždarbio. Norėčiau pačią vesti, bet neturiu kuo pradėti gyvenimo, – atsakė Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Dievas ir Velnias kankina vienas kitą savo tvariniais (39)

kviecia-menuo-juodaragis-mjr

Tęsdami „Sekmadienio sakmių“ skiltį skelbiame keletą sakmių iš būsimos „Lietuvių išminties knygos“

Velnias sakęs Ponui Dievui: „Leisk man, kad aš padarysiu [tokius] vabalus, kad Tu, Pone Dieve, niekaip neatsiginsi“. Ponas Dievas jam leidęs. Velnias pridirbęs daugybę uodų ir užleidęs ant Pono Dievo. Ponas Dievas susikūręs ugnelę. Prie ugnelės per dūmus nė vienas velnio padarytas vabalas nelindęs. Paskui Ponas Dievas sakąs Velniui: „Dabar aš ant tavęs užleisiu savo padarytus vabalus, tu ar atsiginsi?“

Ponas Dievas užleidęs ant jo blusas, tai Velnias, kad ir ugnį kūrenęs, kad ir ką daręs, niekur netvėręs. Tai tik ant kuolelio atsitūpęs, susirietęs ledva ne ledva (vos ne vos) per naktį iškentęs. Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Velns žmogui gerą daręs (47)

Velnio duobė | neregetalietuva.lt nuotr.

Jonas Trinkūnas (1939–2014) sukaupė lietuvių sakmių ir pasakojimų rinkinį, kuriame atsispindi mūsų tautos išmintis, jos pasaulio samprata, dorovės pagrindas, taigi senovės žynių palikti pamokymai. Susidarė ištisa knyga tokių „filosofinių“ kūrinių, kuriuos, palydėtus J. Trinkūno pastabomis ir įžvalgomis ruošiamasi šiemet išleisti.  „Lietuvių išminties knyga“  žadama pristatyti Vilniaus Knygų mugėje. Knyga spaudai parengė Vaclovas Mikailionis.

Tęsdami „Sekmadienio sakmių“ skiltį skelbiame keletą sakmių iš būsimos „Lietuvių išminties knygos“. Skaityti toliau

D. Vaitkutė. Ar ką tik gimusi „Vaivos juosta“ toliau gyvuos? (1)

DSC_1157-K100

Šių metų gruodžio 4 d. Baltijos baleto teatras ir kompozitoriaus V.Jakubėno draugija pakvietė šokio mėgėjus į baleto „Vaivos juosta“ premjerą, kuri vyko Lietuvos rusų dramos teatre. Kadangi dalyvavau šio nacionalinio baleto premjeroje, nusprendžiau pasidalinti savo, kaip žiūrovės, mintimis bei kai kurių žinomų visuomenės veikėjų nuomone apie renginį.

Balete išausta Vaivos juosta sujungė du meno pasaulius – šiuolaikinį šokį, kurio pastatymą įgyvendino režisierė Marija Simona Šimulynaitė, ir prieš Antrąjį pasaulinį karą sukurtą kompozitoriaus Vlado Jakubėno muziką. Skaityti toliau

A. Žarskus. Ką šiais laikais reiškia „Neik su velniu obuoliauti“ (16)

Aleksandras Žarckus | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Neik su velniu obuoliáuti – liksi be obuolių ir be maišo.

Mūsų tautos išmintis įkūnyta patarlėse. Ką reiškia, ką slepia ši patarlė, jei taikysime ją šiems laikams? Aišku, galimos ir kitos interpretacijos, patarlių išmintis yra daugiabriaunė ir daugiareikšmė. Šįkart pritaikysime ją populiariai ir madingai nūnai temai apie diskusijas. Visur girdime – na, tai sėskime ir padiskutuokime; tik diskusijose randama tiesa ir t.t. Bet čia bus kalbama apie tai, kad diskusijose gali slypėti ir pavojus. Tautos išmintis perspėja – neprasidėk su nelabuoju; nesmalsauk blogio. Skaityti toliau

V.Šatkauskienė. Kas ty mariose? (3)

Kuršių marios | B.Vengalio nuotr., satenai.lt

Norisi kiek pratęsti ramesnes, mąslesnes susikaupimo nuotaikas, kurias prikėlė lapkritis, Vėlinių-Ilgių šventės, kupinos praeitin nugrimzdusių artimųjų atminimo. Jas lyg perima metų bei pasaulio baigmės ir jų atsinaujinimo laukimo laikas, neįsivaizduojamas be ramumos ir pagarbos protėviams. Tarsi laimikis į tinklus „įkliuvo“ šiuo metų tarpsniu mituose ir ypač dainose tyvuliuojančių marių vaizdinys.

Marios – vienas iš vandens telkinio pavadinimų (kaip ir jūra, kartais ežeras ar upė), vartojamas dideliems, neaprėpiamiems, banguojantiems vandenims nusakyti. Marios, jūrės marios minimos visoje Lietuvoje Skaityti toliau

N. Laurinkienė. Vėlių deivė Veliona (32)

Deivė Veliuona, Veliuonoje, Jurbarko r. (skulptorius Erikas Daugulis) | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Senovės lietuvių deivė Veliona (Vielona) – viena iš mitinių vėlių globėjų. Ji buvo paminėta apie 1582 m. Jono Lasickio, kuris ją pristatė kaip vėlių dievą: Vielona Deus animarum (BRMŠ II:582, 595). Šis „dievas“ istoriko buvo siejamas su mirusiųjų maitinimo papročiu: „Veliona – vėlių dievas“ (Vielona), kuriam aukojamos aukos, kai maitinami mirusieji. Jiems paprastai duodama kepintų paplotėlių, patrupinus keturiose vietose, priešpriešiais. Tie paplotėliai vadinami Sikies Vielonia pemixlos (BRMŠ II: 582, 595). Matyt, XVI a. Žemaitijoje dar galėjo būti praktikuojamas šitoks ritualas. Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Apie kalvio ir velnio sutartį (1)

historylib.org nuotr.

Vienas kalvis, vardu Jokūbas, turėjo labai nedorą pačią: ji visa nerimo, kodėl juodu teip vargsta. Vieną sykį su piktumu liepia jinai savo vyrui, idant jis jai būtinai piningų pristatytų. Sako:
– Nors dūšią velniui parduok, o piningai kad man būtų, ir gana!

Nežinodamas, ką veikti, nuėjo į kalvę savo. Arti kalvės pasitinka jį velnias ir klausia:
– Ko teip nuliūdęs esi, Jokūbe?

Jokūbas apsakė velniui visą vargą. Velniui labai patiko. Jis tuojaus ėmė derėtis su Jokūbu. Sutiko ant galo, kad jis, metams praslinkus, atsiųs velniuką atimti Jokūbo dūšią, Skaityti toliau

Norbertui Vėliui šiandien būtų sukakę 75-eri (video) (3)

Norbertas Vėlius užrašo tautosaką Mažųjų Pupojų kaime (Vilniaus r.) 1964 m. | K. Vainoro nuotrauka (LTR 3666).

2013-ųjų metų sausio 1 d. garsiajam Lietuvos etnologui, mitologui, religijotyrininkui, vienam  žymiausių Lietuvos etnokultūrinio sąjūdžio įkvėpėjui ir kūrėjui Norbertui Vėliui būtų sukakę 75-eri.

Ta proga Alkas.lt prašo Norberto Vėliaus bendražygių, bičiulių, visų kam svarbus šio garbaus Lietuvos Kūrėjo atminimas ir palikimas tarti keletą žodžių:

1. Kokį vaidmenį suvaidino profesorius Norbertas Vėlius ir jo darbai Jūsų gyvenime ir profesinėje veikloje?

2) Kaip įvertintumėte N.Vėliaus asmenybę ir jo indėlį į lituanistikos darbų aruodą?

Savo mintis šiam rašiniui papildyti visus 2013-uosius metus siųskite info@alkas.lt. Skaityti toliau

Penktadienį sutiksime Saulėgrįžą (2)

Apsisuko dar vienas ratas. Galbūt šį kartą – ypatingas. Majai kažkodėl nusprendė, kad baigsis ne vienų metų ciklas, bet kažkoks didesnis, tūkstančius metų apimantis visatos ciklas. Su juo mūsų pasaulis nesibaigs. Juk ir vadiname jį – Pa Saulis. Tad išnykti jis gali tik su Saulės – mūsų motulės – mirtimi, o Saulė, kad ir sena jau motina, panašu, kad pagyvens…

Pergyvens ji kiekvieną iš mūsų. vakar jai meldėsi kunigaikščiai ir žyniai, šiandien jai meldžiamės mes, rytoj – mūsų vaikų eilė. Skaityti toliau

Krivis J.Trinkūnas: Dievai Lietuvą saugo tik tada, kai lietuvis į juos atsigręžia (17)

J.Trinkūnas | DELFI, A.Salomino nuotr.

Visa jėga sovietinei sistemai smogęs Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuvos etnokultūrinis sąjūdis po šalies nepriklausomybės atkūrimo virto religiniu Romuvos judėjimu. Senosios baltų religijos šalininkų gretos auga, vis daugiau žmonių pageidauja tuoktis ir vaikus laiminti prie Amžinosios Ugnies aukurų.

Rudens lygiadienio ir baltų vienybės dienos proga kalbamės su Lietuvos Romuvos kriviu etnologu Jonu Trinkūnu.

– Visą gyvenimą kovojate už Lietuvą, kas paskatino tą daryti? Skaityti toliau

Sirvėtos regioninio parko mitai (4)

Bėlio ežeras irgi apipintas legendomis

Sirvėtos regioniniame parke, buvusiose Nalšios žemėse, yra vietovių bei objektų, kurių atsiradimą atskleidžia mitologinės ir istorinės sakmės. Kone kiekvienas ežeras, upelis, trykštantis šaltinis ar kita ypatinga vieta apipinti legendomis, turi savo atsiradimo istoriją.

Sakmėse minimos Sirvėtos regioninio parko vietovės, jų vardų kilmė. Jose vykstančiuose senovės įvykiuose, veikėjų veiksmuose ar žodžiuose slypi iš gilios praeities atėjusios vertybės, gyvenimo būdas, požiūris į gamtą, kurios prieglobstyje žmogus tebegyvena ir šiandien… Skaityti toliau

Aukštadvario apylinkių velnio duobės (3)

Geografiškai daubos apibūdintinos kaip žemės įdubimai su dugne telkšančiomis pelkėmis. Mitologiniu požiūriu jos susijusios su pasakojimais apie velnius. Dažnai pasakojama, kad daubos atsirado ten, kur prasmego pilys, bažnyčios, dvarai, smuklės.

Aukštadvario apylinkėse žinomos aštuonios vietovės, priskirtinos velnio duobių grupei. Jų apibūdinimai labai panašūs – žmonės pasakoja, kad daubose kažkas nuskendo arba buvo nuskandintas, kad ten vaidenasi ar gyvena velniai. Skaityti toliau

Vėlių laiko (Advento) ir Kalėdų mitologija (II) (6)

Velnio vartai. Juodkrantė, Raganų kalnas | V. Lukšo nuotr.

Žiema – senatvė ir atžalų laukimas

Žvelgdami į mitinį laiką galėtume paminėti pirmąją rašytinę lietuvišką poemą „Metai“. Kristijonas Donelaitis kilęs iš kultūrinės aplinkos, kurioje šalia dar jaunos krikščionybės klesti žemdirbių praktikuojama gamtos ciklų religija. Žiema jo apibūdinama kaip senatvės ir rūpesčių laikas, kova už išlikimą, džiaugiamasi kiekviena diena, jaunystė siejama su pumpuru ir pavasariu, o senatvė ir žilė – su žiema.  Skaityti toliau