
Neik su velniu obuoliáuti – liksi be obuolių ir be maišo.
Mūsų tautos išmintis įkūnyta patarlėse. Ką reiškia, ką slepia ši patarlė, jei taikysime ją šiems laikams? Aišku, galimos ir kitos interpretacijos, patarlių išmintis yra daugiabriaunė ir daugiareikšmė. Šįkart pritaikysime ją populiariai ir madingai nūnai temai apie diskusijas. Visur girdime – na, tai sėskime ir padiskutuokime; tik diskusijose randama tiesa ir t.t. Bet čia bus kalbama apie tai, kad diskusijose gali slypėti ir pavojus. Tautos išmintis perspėja – neprasidėk su nelabuoju; nesmalsauk blogio. Ar tai tinka ir šiems laikams, kai diskusijų menas, mokėjimas valdyti liežuvį ir šituo manipuliuoti yra pasiekęs aukštumas, įsiverždamas net į pasąmonės sritį?
Bet apie viską iš eilės. Pirmiausia – ką reiškia obuoliauti? LKŽ sako: „2. prk. draugauti, bičiuliauti: Jei jaunikis su merga mergaujasi, tai prūsų Lietuvoje vadinama „obuoliauti“ LTIII408(Bs). Su ta tai neobuoliáusi! Slm.“. Taigi, pats obuoliavimas yra nieko blogo – tai tiesiog bičiulystės, draugiško bendravimo sinonimas. Tačiau ar tarptautinis „diskutuoti“ yra tas pats kaip „obuoliauti‘? Paklauskime savęs: ar tikrai diskusijos yra tik gerai, ar tikrai diskusijose randama tiesa? O gal jos yra slaptas velnio ginklas, kaip sako minėtoji patarlė?
Pradėkime nuo žodžio kilmės ir jo prasmės suvokimo. TTŽ randame: „diskusija [lot discussio – tyrimas, nagrinėjimas] kurio nors klausimo, problemos viešas aptarimas, svarstymas; ginčas (V. 2013)“. Pastebėkime, šis žodis prasideda priešdėliu dis, reiškiančiu neigimą, priešingumą, atskyrimą, išskirstymą, sutrikimą. Jau vien tai kelia abejonių, ar toks pokalbis, kurį įvardija žodis diskusijos, gali vesti į santarvę.
Lotynų kalbos žodynas nurodo, kad discussio yra kilęs iš veiksmažodžio dis-cutio, o šis iš veiksmažodžio ąuatio. Dis-cutio reiškia: 1) sudaužyti, smulkinti, griauti; 2) išvaikyti, išblaškyti; 3) krikdyti, ardyti, neigti ir tik vėlyva prasmė 4) tyrinėti, svarstyti. O pirminio veiksmažodžio ąuatio prasmės yra tokios: 1) purtyti; 2) sugluminti; 3) siūbuoti; 4) kratyti, jaudinti, kankinti, trikdyti; 5) atpalaiduoti; 6) stumti, vyti; 7) laužyti, sudaužyti; 8) iškratyti, išmesti.
Netikėta išvada – pasirodo, po nekaltu „diskutuoti“ gal būt slypi ne itin pozityvios reikšmės. Kaip matyti iš veiksmažodžių dis-cutio ir ąuatio prasmių, diskusijos, vaizdžiai sakant, yra „vandens drumstimas”. Šiuolaikinėse diskusijose, jų drumstame vandenyje slypi galimybė išviešinti ir paskleisti daug neleistinų, absurdiškų ar sveikam protui nesuvokiamų dalykų.
Buvo atliktas tyrimas, kaip galima keisti žmogaus požiūrį į tai, kas yra tiesa. Tiriamieji kas dvi savaites buvo prašomi atsakyti, ar jiems pateikti teiginiai teisingi. Eksperimento dalyviams kai kurie teiginiai (tiek teisingi, tiek klaidingi) vėliau būdavo pateikiami pakartotinai. Rezultatai buvo akivaizdūs: jei tiriamasis buvo susidūręs su teiginiu atlikdamas ankstesnių savaičių testus ir net jei jam nuoširdžiai atrodydavo, kad šį teiginį mato pirmą kartą, vis tiek kur kas noriau laikydavo jį teisingu. Ši tendencija buvo pastebima ir tada, kai eksperimentą atliekantis darbuotojas tiriamiesiems pasakydavo, jog teiginys, kurį jie netrukus išgirs, yra klaidingas, – nepaisant to, vien tam tikros idėjos paviešinimo pakako, kad dar vėliau ją išgirdus žmogui ji atrodytų gerokai įtikinamesnė (Eagleman David, Incognito, V., 2014, p. 82).
Pasirodo, kad realusis pasaulis pasireiškia per paslėptą, pasąmoninę (implicitinę) atmintį. Ši smegenų veiklos savybė vadinama tiesos iliuzijos poveikiu, o senoviškai – neik su velniu obuoliauti. Jos esmė ta, kad labiau tikėtina, jog pateiktas diskusijose teiginys jums atrodys labiau teisingas tada, jei jau būsite jį girdėję, ir visai nesvarbu, ar tas teiginys bus teisingas, ar ne. Taigi, kiek kartu reikia obuoliauti su velniu arba keliose diskusijoje reikia sudalyvauti, kad absurdas atrodytų teisingas?
Amerikiečių sociologas (Joseph P.Overton) šį klastingą metodą aprašė kaip penkias pakopas, kuriomis palaipsniui yra drumsčiama žmogaus savimonė: 1) nuo nepriimtino iki radikalaus; 2) nuo radikalaus iki priimtino; 3) nuo priimtino iki protingo; 4) nuo protingo iki populiaraus; 5) nuo populiaraus iki politinio (primesto).
Sakant senoviškai, tereikia kelis kartus padraugauti su velniu, o šiuolaikiškai – sudalyvauti keliose diskusijoje, kad nepriimtinas dalykas taptų galimas, priimtinas ar bent toleruotinas.
Tai nereiškia, kad diskutuoti negalima. Ne, apie buitinius dalykus diskutuokite iki užkimimo. Tačiau labai svarbu žinoti, kad yra sakralūs, šventi, nediskutuotini dalykai. Kodėl šventi dalykai yra nediskutuotini? Todėl, kad jie išreiškia pagrindinius, nekintamus dieviškuosius gyvybės ir kosmoso dėsnius. Leistis į diskusijas dėl jų – reiškia juos išniekinti, gal būt net padaryti nuodėmę. Pažeidęs šį dėsnį, lieka „be obuolių ir be maišo“. Jį pamiršusi, sudrumsta civilizacija ar kultūra ima nykti.
Kol nediskutavome apie šeimą, buvo aišku kas yra šeima ir kokia ji gali būti. Pradėjome diskutuoti, atsirado įvairų nuomonių ir tapo nebeaišku. Kol nediskutavome apie lytiškumą, buvo aišku, kas yra lytiškumas, kokia jo paskirtis ir kiek yra lyčių. Pradėjome diskutuoti ir jau nežinome, kiek yra lyčių ir kam jos skirtos. Žinojome kas yra kraujomaiša ar pedofilija, o dabar Europa jau apie tai diskutuoja. Netrukus ir mes prisijungsime. Palengva, be prievartos per diskusijas žlugdantys dalykai tampa norma, ir patarlės nelabasis triumfuoja…
Švari širdis ir sveikas protas žino, kas yra gėris, ir tam žinojimui nereikia jokių diskusijų. Įvelti tokią nekaltą sielą į diskusijas, sudrumsti yra pirmasis ir labai klastingas piktojo siekis.
Vergaujančius kūnui „Palaimintoji giesmė“ (Bhagavadgita) taip aprašo:
Dvejopas yra būtybių gyvenimas pasaulyje, su dieviškumu ir su demoniškumu.
Demoniškieji žmonės nežino, kas darytina ir kas nedarytina; juose nėra nuoširdumo, nei teisaus elgesio, nei tiesos.
Jie sako, pasaulyje nėra tikrumos, nėra jame kokio nors neapčiuopiamo pagrindo, nėra Dievo, viskas čia atsiranda, vienas iš kito, be vieno prado vadovavimo; visa ko priežastis yra noras ir geismas.
Užkietėję šioje nuomonėje, šie sugadintos esmės ir menko supratimo žmonės gimsta geismingiems veiksmams, kuriais griauna gyvenimą kaip piktadariai.
Atsidavę sunkiai patenkinamiems geiduliams, patekę į vylingumą, į pasigyrimą ir į apsvaigimą, savo apsiniaukime įsivelia į niekšiškus siekimus, susisaisto nešvariais ryšiais.
Siekdami neįgyvendinamų tikslų, kurie žmogų tik pražudo, savo užgaidų pomėgį laikydami aukščiausiu siekimu, jie mano, kad tai ir yra gyvenimo viršūnė.
Suvaržyti šimtais lūkesčių pančių, atsidavę geidulingumui ir neapykantai kaip aukščiausiems tikslams, jie stengiasi neteisingai susikaupti lobio, savo užgaidoms patenkinti.
„Štai kas man šiandien teko! O ko geidžiu, dar laimėsiu! Šis lobis jau mano, o kitą taipgi įsigysiu!?
„Šį priešą jau nukoviau, ir kitus įveiksiu lygiu būdu! Aš esu viešpats, aš lobiais mėgautis galiu, aš tobulas, aš galingas, aš laimingas!“
„Aš esu turtingas, garsios giminės! Nėra kas man galėtų prilygti! Aš aukosiu, dovanas dalinsiu, visa-kuo gėrėsiuosi!“ Taip kalba neišmanymo apakintieji.
Įvairių minčių apkvaišinti, įpainioti į nesusipratimų tinklą, atsidavę geidulių tenkinimui, jie griūva į bjaurumo prarają. (XVI, 6-16, Vydūno vertimas).
Tačiau švari širdis ir sveikas protas visada gali pasakyti: šie dalykai yra Dievo ar jo kūrinio – gamtos duoti, todėl jie šventi ir nelygstami. Kai Dievą, religiją ir kitus šventus dalykus paskandiname drumstame diskusijų, netikro obuoliavimo vandenyje – juos nuvertiname, paniekiname, netenkame gyvenimo centro, prarandame ašį.
Be griežto, vienareikšmiško – NE!- bandantiems mus skandinti drumstuose blogio vandenyse pražūsime, kaip kad žuvo ir griuvo ne viena civilizacija. Toks siekinys atrodo dabar beveik neįtikėtinas, kai dauguma gyvena minios gyvenimu, o kova – beviltiška.
Bet ar turime kitą išeitį? Ar yra kita alternatyva, nei ištarti kartu su Nukryžiuotuoju „Eik šalin, šėtone!“; ar yra kitas kovos būdas, nei paklusti maksimai „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi“? [Mt 16,23-24]
Turime išminčių, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto mokslininkai yra parengę ir išleidę tris „Lietuvos politinės minties antologijos” tomus, bet patys rengėjai nežino kaip tai „sudabartinti”. nes šiandien mes tiek teoriniu, tiek politiniu lygiu esame nesusipažinę ir nesinaudojame lietuvišku politinės minties palikimu, dažnai nekritiškai vaikomės svetimų idėjų ir perimame jas mechaniškai. Taigi, gal Žarskus ar komentatoriai patartų universiteto mokslo šulams.ką galima būtų „sudabartinti”?
ąuatio ar quatio?
Mano nuomone tai klaida.
Dėkoju autoriui. Jūs tikrai teisus. Diskusijos vargina ir silpnina.
Ir koks nelabasis tempia už liežuvio į jas veltis?
Klampiausia terpė – tai politika. Čia niekas nenori ieškoti Tiesos, kiekvienas įrodinėja ir gina savas tiesas, puikuodamasis savo “išmintimi”.
“Įvairių minčių apkvaišinti, įpainioti į nesusipratimų tinklą, atsidavę geidulių tenkinimui, jie griūva į bjaurumo prarają”-tinkamiausias apibūdinimas tam, kas vyksta mūsų politikoje.
Diskusijos nepasiruošus – silpnina, tinkamai pasiruošus – stiprina. Labai teisingas pastebėjimas – šventi, sakralūs dalykai. Psichologai tai vadina – mąstymo atskaitos taškai. Jei žmogaus mąstymo atskaitos taškai aukšti – Tauta, Žmonija, Dievas, Dievai, Protėviai, jei žmogus diskusijose ieško Tiesos, o ne bando įrodyti “savo” tiesą ar šiaip siauros grupuotės tiesą – tada žmogus diskusijose ir gyvenime tampa stiprus. Aišku tam irgi reikalingas atitinkamas pasiruošimas. Tada galima, kad ir su pačiu “velniu eiti obuoliaut”. Šiuolaikinis masių valdymo būdas, žmonėms kurie patys nesugeba sau pasirinkti mąstymo atskaitos taškų, įteigti savo mąstymo atskaitos taškus. Svetimas tikėjimas, svetima pasaulėžiūra, na o dabartinis svetimas atskaitos taškas – turtas, pinigai. Jei aukščiausias mąstymo atskaitos taškas – pinigai, vadinasi viską galima nupirkti, viską galima parduoti… Todėl taip ir gyvename – dirbame “ekonomikai”, o ne atvirkščiai…
Stiprina aštrūs ginčai. Net, jei pralaimi, suvoki savo silpnumą – naudinga.
Na taip – už viena mušta, dešimt nemuštų duoda :)…
Bet už užmuštą neduoda nieko 🙂
Mirtis lygiai taip pat šventa, kaip ir gimimas 🙂
Tik kažkodėl šią šventę mes vis norime atidėti vėlesniam laikui:)
Tu teisi, kaip visada 🙂
nejaugi visada? 🙂
Malonu, buvo persimesti keliais žodeliais 🙂
Aštriuose ginčuose paprastai ginčijamasi tik tarp juodo ir tarp balto. Ir nugali tik juoda arba balta.
Bet tarp juodo ir tarp balto dar yra visa spalvų įvairovė, kurios paprastai besiginčijantys nemato 🙂
Baltoje spalvoje ‘telpa’ VISOS spalvos 🙂
…bet deja mes jų nematome.:)
Tikra tiesa.