Žymos archyvas: Saulės arkliukai

L. Purlienė. Mano vaikystės protestas (Romo Kalantos atminimui) (0)

Mano mamytė prieš Kauno muzikinį dramos teatrą. | Asmeninė nuotrauka

Mūsų sąmoningumas bręsta kartu su mumis, mums augant. Ar labai anksti? Kas čia dabar pasakytų ir nesuklystų? Bet mes auginome save kaip kas mokėjome, kokioje dirvoje augome ir kas mus augino. Juk visko būta.

Ar dabar tiksliai prisiminsiu tą 1972 metų gegužės dieną? Tikrai ne. Ar ji buvo savaitę po gegužės 14-osios ar dar po savaitės? Žinau, kad prieš tą dieną, kurią norėčiau tiksliau prisiminti, iš Kauno buvo atvažiavęs tėvelio brolis. Skaityti toliau

Kūrybinės biografijos: iš Antano Bernatonio prisiminimų (X) (0)

Antanas Bernatonis | Asmeninė nuotrauka

PRIEŠISTORIJA

Į 1960 m. įkurtą Lietuvos veterinarijos mokslinio tyrimo institutą (LVMTI), vadovaujamą Marijono Babensko, greitai suplūdo daug jaunų žmonių. Be mokslo darbuotojų, daugiausia įvairiais metais baigusių Lietuvos veterinarijos akademiją (LVA), čia buvo reikalingi ir laborantai, administracijos darbuotojai, vairuotojai, o prie instituto įkurtame eksperimentiniame ūkyje (EŪ) –  ir žemės ūkio specialistai. Instituto direktorius M. Babenskas stengėsi visokeriopai integruotis į Kaišiadorių rajono gyvenimą, skatino meno Skaityti toliau

Kūrybinės biografijos: iš Antano Bernatonio prisiminimų (IX) (0)

Antanas Bernatonis | Asmeninė nuotrauka

KAZACHSTANAS, 1958 m.

Liepos pradžioje išvažiavome. Prieš tai dar parvažiavau į Platelius. Mamutė nupirko kažkokios tvirtos medžiagos, o pas Budrienę gyvenusi iš Sibiro grįžusi Lotužienė Justina pasiuvo darbines kelnes.

– Šitas ilgai nešiosi, – tarė siuvėja, atiduodama pasiūtas juodas kelnes – rusai šią medžiagą vadino čiortokoža (velnio oda). Ji labai stipri. Ir tikrai – visus tuos tris mėnesius (liepą, rugpjūtį, rugsėjį) kasdien nešiojau prie darbų, atlaikė. Skaityti toliau

Kūrybinės biografijos: Iš Antano Bernatonio prisiminimų (VIII) (0)

Antanas Bernatonis | Asmeninė nuotrauka

Salantų vidurinė mokykla, 1952-1954 m.

Buvo gražus rugpjūtis. Ypač jo pabaiga. Saulėtos ramios dienos. Ežere jau plaukiojo du burlaiviai – švertbotai „Kastytis“ ir „Jūratė“. Jais plaukiodavo Platelių provizorius Stasys Žukauskas, atvažiuodavo Alsėdžių vaistininkas Leipus arba mokytojas P. Sadauskas. Prie ežero išdygo pirmasis būsimo jachtklubo pastatas – lentinė daržinėlė, kur buvo laikomos burės ir kitokie reikmenys. Sadauskas labiausiai stengdavosi, kad buriuoti išmoktų vaikai ir tam negailėjo laiko. Ne tik Skaityti toliau

Kūrybinės biografijos: iš Antano Bernatonio prisiminimų (VII) (0)

Antanas Bernatonis | Asmeninė nuotrauka

MANO MOKSLAI

Platelių pradžios mokykla

Į mokyklą mane nuvedė dar vokiečių laikais, kai Mamutė dar ten dirbo. Turbūt apie 1943 metus. Mažai ką ir atsimenu iš to laiko. Mokykla buvo Salantų gatvėje, medinė, dviejų aukštų, nudažyta geltona spalva. Buvo erdvus kiemas, apsodintas geltonųjų akacijų gyvatvore. Už mokyklos buvo dar ūkinis pastatas ir lauko tualetas. Į tą mokyklą ėjau pavasarį – turbūt tai buvo paruošiamoji grupė, nes tikrieji mokiniai buvo vadinami pirmaskyriais, antraskyriais Skaityti toliau

Kūrybinės biografijos: Iš Antano Bernatonio prisiminimų (VI) (0)

Antanas Bernatonis | Asmeninė nuotrauka

MŪSŲ ŽIEMOS

Žiemos Plateliuose visai kitokios negu kitur Lietuvoje. Čia jos prasideda anksčiau ir baigiasi vėliau. Be to, čia visada sniego būna žymiai daugiau.

Mūsų žiema prasidėdavo pašalu ir gruodu. Užšaldavo balos ir balutės, mažesnės – baltu traškiu ledu, vadinamuoju sausledžiu, kuris lengvai lūždavo, o balutėje vandens nebūdavo. Žemę ir purvynus sukaustydavo gruodas. Skaityti toliau

Kūrybinės biografijos: iš Antano Bernatonio prisiminimų (V) (0)

Antanas Bernatonis | Asmeninė nuotrauka

MŪSŲ PAVASARIAI

Į Platelius pavasaris ateina vėliau negu kitur, o pas mus – dar vėliau, nes ežeras šiek tiek stabdo. Ir vis tiek ilgėjančios dienos ir aukštyn kylanti saulė nenumaldomai kviečia pavasarį. Daugėja giedrų saulėtų dienų. Pradeda tirpti sniegas labiausiai į pietus atsigręžusių kalvų šlaituose. Ir pas mus pirmiausia nuo sniego išsivaduodavo daubos šlaitas, atsigręžęs į pietus, kur Tėtukas svajojo įrengti vynuogyną. Kita vieta, kur pirmiausia nutirpdavo sniegas – prie namo pietų pusės. Per keletą metrų nuo namo visada Skaityti toliau

A. Stabrauskas. Mediniai Vilniaus Žvėryno namai (11): Sėlių g. 2 (nuotraukos) (2)

Vilnius, Žvėrynas, Sėlių g. 2. Pietryčių fasadas | A. Stabrausko nuotr.

Šis istorizmo stiliaus namas pastatytas 1910 m. (XX a. antrojoje pusėje nežymiai rekonstruotas). Jam suteiktas valstybės saugomo paminklo statusas (kodas Nekilnojamųjų kultūros vertybių registre 2658). Nustatytas regioninis reikšmingumo lygmuo. Šį reikšmingumą lemia namo architektūrinė vertė, be to, yra originalių aukšto meninio lygio puošybos elementų.

Buvusi paskirtis – gyvenamoji. Šio šimtmečio pradžioje pradėtas palengva apleidinėti. Atėjus fotografuoti 2008 m. gruodį buvo justi, kad jame kažkas tebegyvena, Skaityti toliau

Kūrybinės biografijos: iš Antano Bernatonio prisiminimų (IV) (0)

Antanas Bernatonis | Asmeninė nuotrauka

MŪSŲ GYVULĖLIAI

Mūsų sodyba buvo kuriama ant pliko lauko. Pirmiausia statė namą, o jo nebaigus, pastatė ir daržinę – ant kalno priešais namą, kokių 50 metrų atstumu. Tvarto nespėjo pastatyti, todėl mūsų gyvulėliai žiemodavo daržinėje. Nebuvo jiems šilta lentiniame plyšiuotame pastate. Sutilpo čia ir šienas, ir javai, ir gyvulėliai. Ketvirtadalį daržinės užimdavo šienas, dar du ketvirtadalius prikraudavome javų: rugių, kviečių, avižų. Daržinė buvo gana aukšta, todėl pakankamai talpi. Čia sutilpdavo visi javai ir ketvirtadalis Skaityti toliau

Kūrybinės biografijos: iš Antano Bernatonio prisiminimų (III) (0)

MŪSŲ ŽEMĖ

Mūsų žemė, kurią Tėtukas nupirko iš Platelių dvaro savininko grafo Liudviko Šazelio, buvo ant Platelių ežero kranto prie Šeirės miško apie 1 km atstumu nuo Platelių miestelio. Nebuvo derlinga mūsų žemė: molinga, vietomis užmirkus, poroje vietų – šioks toks smėliukas. Nedaug ir tos žemės buvo – 12 ha, bet maitintis iš jos buvo galima, o be to – labai gražioje vietoje, prie pat ežero. Nežinau, ar grafo laikais ši žemė buvo dirbama, ar tik ganoma ir šienaujama. Tėvai turbūt nė negalvojo čia ūkininkauti ar bent gyventi iš ūkininkavimo. Svarbiausia turbūt buvo turėti savo žemės, savo namą, savo sodą. Tada Skaityti toliau

Kūrybinės biografijos: iš Antano Bernatonio prisiminimų (II) (0)

Antanas Bernatonis | Asmeninė nuotrauka

MANO TĖVAI

Buvau Tėtuko mylimiausias vaikas. Taip man sakydavo kiti – Mamutė, mano sesuo Dangutė, broliai Algis, Kastytis. Gal taip ir buvo, bet  ar didesnio dėmesio, ar ko nors išskirtinesnio nejaučiau. Nebent, kad, važiuodamas į kaimus matuoti žemių, mane dažniau pasiimdavo. Buvau ramus, tylus, net, sakyčiau, drovus, nelįsdavau į akis, gal todėl ir imdavo mane, nes tikrai jo darbui netrukdydavau. Rašau tai todėl, kad man, kaip mylimiausiam vaikui, Skaityti toliau

Kūrybinės biografijos: iš Antano Bernatonio prisiminimų (I) (0)

Antanas Bernatonis | Asmeninė nuotrauka

Šiuo metu, po ligos, „Verpetos“ folkloro ansamblio įkūrėjui ir ilgamečiam vadovui Antanui Bernatoniui būtų nelengva priiminėti žurnalistus ir atsakinėti į jų klausimus, bet visa laimė – Jis yra parašęs išsamius prisiminimus, kurie, tikriausiai, bus atspausdinti atskira knyga. „Saulės arkliukų“ redakcijai pasidomėjus ir paprašius, A. Bernatonio sūnus Aidas atsiuntė pluoštą šių prisiminimų. Prisiminimai apima didžiulį kontekstą – kiek pats A. Bernatonis surinko archyvuose žinių apie savo giminę ir apylinkes, kiek pats prisimena nuo anksčiausių laikų, kiek mamos Skaityti toliau

V. Kilinskienė. Vincentas Vasiliauskas (1895–1989): snaiperis, krautuvininkas, tapytojas (0)

V. Vasiliauskas. Indauja. Popierius, guašas. 54,5 x 72,5 cm. Autoriaus šeimos kolekcija.

Pasaulyje jau nieko nebestebina meno lauko užribyje užgimęs savamokslių menas. Dailės  muziejuose ir galerijose kartkartėmis vykstančios savamokslių kūrėjų parodos išraiškingai liudija, jog iš tikrųjų nėra profesionalaus ir neprofesionalaus meno. Meninį išsilavinimą įgiję autoriai gali kurti toli gražu ne pačius geriausius kūrinius, o tokio išsilavinimo neturintys kūrėjai – tapyti jautriai ir itin talentingai. Viskas priklauso nuo žiūrovo žvilgsnio, kuriam Skaityti toliau

O. Navikaitė-Drobelienė. Nesmuša sviestas – mesk šliubavų žiedukų! (0)

Į ganiavą | O. Navikaitės-Drobelienės nuotr.

„Išmincies iž dziedų sėmėmės. Prismenu, kap sakydavo: nesmuša ilgai sviestas –  raikia inmesc šliubavų žiedukų. Tadu vos pamuši ir sviestas gula dugnan.

Mumi tai tep nuciko. Inmetė motulė jir užmiršus išpylė su maslionkom kiaulėm. Dzingo žiedelis. Sako, neseka pamesc šliubavo žieduko – nesiseks gyvenimas. Nesisekė mano motulai su tėveliu gyvenc…

Skaityti toliau

A. Svidinskas. Na katros dainos, na katros raidęs? Poezija tarmiškai (1)

Algirdas Svidinskas | Algimanto Šiukštos nuotr.

Ne per seniausiai skelbėme A. Svidinsko kūrybinę biografiją. Pasakodamas apie savo veiklą, Algirdas dažnai minėjo ir eilėraščių rašymą, kuriems, anot jo, neskyrė daug dėmesio ir reikšmės. Rašė sau. Nemažai tų eilėraščių paskutiniuoju dešimtmečiu buvo parašyta tarmiškai, rytų aukštaičių tarme. Tarmiška poezija geba išryškinti ne tik mūsų kalbos įvairovės grožį, ji geba etnografiškai susieti kalbantįjį su gimtine, tėviške, geografine vieta. Tarmiškai parašytoje poezijoje bet kokie universalūs, visam pasauliui bendri žmogaus gyvenimo trapumo, Skaityti toliau

J. Zvonkuvienė. Su kalnu pakalbėti (nuotraukos) (1)

Klaipėdos romuviečiai ant Purmalių piliakalnio. Sureiga deivei Žemynai pagerbti. 2016-08-15

Priartėjo lygiadienis. Eisiu su kalnu pakalbėti. Kai yra netoli, einu ant švento kalno – ant kokio nors alkakalnio. Kai tokio arti nežinau, einu ant beveik švento. O tokiais jau galima vadinti kiekvieną piliakalnį, menantį tolimas protėvių kartas, jų sumanumą vien savo rankomis visa ką išlaikyti, auginti, mokyti, apginti. Ir Motinos Gamtos nesužeisti. Palikti ją švarią, gryną būsimoms kartoms. Piliakalniai verti pagerbti. Jūs neinate? Manote, kad nėra ką su kalnu kalbėti… Nerastumėte nei žodžių, nei minties. Skaityti toliau

B. Rastenytė. Iš gėlių simbolikos (0)

S. Botičelis. Flora, romėnų gėlių deivė. Italija, 1482. Fragmentas

Kažkada maniau, kad galima atrasti naujus, originalius įvaizdžius. Apie tai parašiau laiške draugei, bet ji buvo labai nustebusi dėl tokių mano įsivaizdavimų. Negi tu galvoji, kad galima poezijoje atrasti kažkokius naujus įvaizdžius? Viskas jau seniai atrasta, begalima tik perteikti senais įvaizdžiais individualius, naujus potyrius, atrašė ji man. Tuo dabar net neabejoju, nors tada man kažkodėl atrodė, kad sarkofagas yra labai originalus mano eilėraščio įvaizdis, nes buvau labai autentiškai jį išgyvenusi, ir kaip aš nustebau, atradusi lygiai tokį patį įvaizdį įžymiosios Silvijos Plat (Silvia Plath) kūryboje. Įvaizdis – individualus perkeltinis posakis poezijoje, bet jie kartojasi! Ir kai aš pradedu „googlinti“. surandu daugybę savo eilėraščių Skaityti toliau

A. Stabrauskas. Mediniai Vilniaus Žvėryno namai (9): Vytauto g. 34 / Treniotos g. 1 (nuotraukos) (1)

Vilnius, Žvėrynas, Vytauto34. Namo vaizdas iš pietryčių | A. Stabrausko nuotr.

Šis namas yra įrašytas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą:  kodas 12380, įregistravimo data 2001-03-13, dosjė Nr. PD-12380. Namas turi valstybės saugomo paminklo statusą. Pripažinta, jog objektas vertingas architektūriniu, Lietuvos architektūros vystymosi istorijos požiūriu, puošyba. Vienas iš seniausių Žvėryno medinių namų, pastatytas 1901 m. Autorius – Antonas Filipovičius-Dubovikas. Stilius – istorizmo. Tai didelio Skaityti toliau

B. Rastenytė. Iš „Afroditės kuoduko“: Papūgos kakadu (0)

B. Rastenytė. Asmeninė nuotr.

Papūgos kakadu

Šią vasarą Laska norėjo nusipirkti papūgų, – kakadu. Stovėjo „Kikoje“ ir žiūrėjo, – jos buvo trys, su kuodais ant galvų, skirtingų spalvų – žalia, mėlyna ir geltona. Laska norėjo parsinešti jas į namus ir laikyti narve savo kambary. Jų čiulbėjimas sukurtų amžinos vasaros įvaizdį – jūrą ir saulę, rojaus sodą. Kai jos nusibostų,  ji jas uždengtų. Joms nebūtų liūdna ir nuobodu, nes jos būtų kelios. Grįžus namo prie durų, ji išgirdo Skaityti toliau

V. Kilinskienė. Knygų ir knygrišystės magija (0)

Leonora Kuisienė. Įkvėpimas. 2019 | L. Kuisienės nuotr.

Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus naujus mokslo metus pasitiks kviesdamas lankytojus į knygų pasaulį. Čia vyks ne tik atvirų durų diena muziejaus skaitykloje, bet ir bus atidaryta meninės knygrišystės paroda, pristatanti kadaise buvusį savaime suprantamą, o mūsų dienomis egzotika ir prabanga tampantį reiškinį – meninį knygos įrišimą. Parodos veikimo laikotarpiu vyks kūrybinės dirbtuvės, kurių metu parodos autorė kaunietė knygrišė Leonora Kuisienė mokys įsirišti natūralios odos viduramžišką užrašinę, Skaityti toliau

O. Gaidamavičiūtė. Dailininkės Monikos Jonaitienės kūrybos gija (nuotraukos) (0)

Monika Urmanavičiūtė-Jonaitienė | Asmeninė nuotr.

Šiame straipsnyje bene pirmą kartą ketinama išsamiai apžvelgti grafikės, tapytojos Monikos Urmanavičiūtės-Jonaitienės (1935–1999) kūrybos kelią. Remiamasi pokalbiais su dailininkės sūnumi Kęstučiu Jonaičiu, analizuojama, fenomenologiniu požiūriu interpretuojama dailininkės kūryba, pabrėžiama patirties svarba.

Deja, dailininkės svarstymų, pasisakymų apie kūrybą neaptikta, apie dailininkę visiškai nepelnytai nėra parašyta išsamių straipsnių, juo labiau studijų, tad šiuo straipsniu bent kiek bandoma tai kompensuoti. Skaityti toliau

A. Stabrauskas. Mediniai Vilniaus Žvėryno namai (8): Lenktoji g. 30 (nuotraukos) (2)

Vilnius, Žvėrynas, Lenktoji g. 30. Namo vaizdas iš šiaurės pusės | A. Stabrausko nuotr.

Šis namas yra įrašytas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Jo kodas – 32616. Pripažinta, jog objektas yra vertingas architektūriniu požiūriu ir turi daug drožinėtų, ažūrinių bei profiliuotų puošmenų; reikšmingumo lygmuo – vietinis. Namas dviejų aukštų su pastoge, karkasinis, rąstų, kurie apkalti lentomis; jo tūris kompaktinis, stačiakampio planoPastatytas XX amžiaus pradžioje. Autorius – inžinierius V. Griaznovas. Stilius – istorizmo. Pirminė istoriškai susiklosčiusi ir tebesanti paskirtis – gyvenamoji.

Kas čia, žvelgiant į šį namą iš tolėliau (1 ir 2 nuotr.), labiausiai krenta į akis? Jis didelio tūrio ir labai paprastos konfigūracijos, simetriškas, iš tolo matomi išlikę langų ornamentai Skaityti toliau

Palėpė: Lietuvos miestų vardai – Kaunas (3)

D. Rastenienės nuotr.

Mes ir vėl grįžtame prie Aleksandro Vanago knygos „Lietuvos miestų vardai“.  Šį kartą apie antrą didžiausią Lietuvos miestą Kauną. Pažiūrėkime, ką mokslininkas rašo apie Kauno vardo kilmę.

Antras pagal didumą Lietuvos miestų kartu yra ir vienas seniausių Lietuvoje. Esama nuomonės, kad pirmą kartą jį paminėjo arabų geografas al Idrisijus 1140 m. Šio keliautojo raštuose spėjamas Kauno vardas rašomas įvairiai – Qaynu, Qanys, Kabnu. Jeigu tai tiesa, tada Kauno vardas Skaityti toliau

D. Rastenienė. Kaip mes švenčiame Rasas (Jonines) (nuotraukos) (0)

Rasų šventė Antanų kaime | D. Vyčinienės nuotr.

Nereikėjo man dabar žiūrėti to filmo apie Černobilio tragediją. Kaip tyčia – socialinio tinklalapio  „Facebook“ srautas „išmetė“ nemokamą lietuviškai dubliuotą visą seriją. Visai sugedo nuotaika. Pati prisimenu tas dienas. Buvo giedra. Turėjau pažįstamų fizikų iš Mokslų akademijos institutų – sklido gandai apie padidėjusią radiaciją, radioaktyvius debesis ir t. t. Stengiausi šeimą laikyti kiek įmanoma daugiau namie, neleidau į lauką. Dabar gailiuosi, kad negėriau degtinės, aš jos niekada negėriau, o ar vaikui irgi galima duoti degtinės? Negėrėme jodo kapsulių… Ir be to filmo žinojome, kad esame ir būsime palikti likimo valiai, mūsų vyrai buvo vežami prie to reaktoriaus darbams, dauguma jų jau mirę, Skaityti toliau

J. Zvonkuvienė. Šeivamedis (1)

Šeivamedžio žiedynai | J. Zvonkuvienės nuotr.

Šventa buveinė – šeivas medelis… Jis nepuola augti, kur papuola. Neužsigriebia vien savo plotų. Vis kukliai prisišliejęs prie kokio jau užgesusio trobesio ar kur nors palei tvoras, kur niekam netrukdo. Šeivas medelis – lyg santūrus inteligentas, kuris daug žino, daug gali, bet veikiau žengs tris žingsnius atgal nei vieną nebūtiną priekin. Pastebėkime jo žaliavimą, jo žydėjimą… Tuoj peržydės.

Pavasarį, vos ima skleisti lapus – jie pilni sveikatos syvų. Valgyk ir stiprėk! Prie skaudamos vietos nedelsk pritverti – numalšins. Birželį – jau kad paduos žiedų!.. Žiedai Skaityti toliau

A. Stabrauskas. Vilniaus Žvėryno medinių namų puošyba (padėtis 2008–2010 m.): papildymai, 8 (nuotraukos) (1)

Vilnius, Žvėrynas, Sėlių g. 34. Ugniasienės kerčia | A. Stabrausko nuotr.

Straipsnių ciklo – neformalaus puošybos katalogo – pabaiga. Pradžia: “Liaudies kultūra”, 2011, Nr. 4: I. Vartai, varteliai, tvoros. Tęsinys: “Saulės arkliukai”: II. Laukujos durys; III. Priebučiai, verandos, pavėsinės; IV. Langai; V. Sienos ir kerčios; VI. Rizalitai; VII. Mezoninai; VIII. Balkonai bei galerijos; IX. Stogų skydai; X. Švieslangiai; XI. Frontonai; XII. Stoglangiai; XIII. Tūrinės laiptinės; XIV. Sijos, gegnės bei pasparos; XV. Bokšteliai; XVI. Stiklai; XVII. Dūmtraukiai; XVIII. Ugniasienės; XIX. Metalo dirbiniai; XX. Krosnys; XXI. Vidaus patalpos Skaityti toliau

M. Balikienė. Politikuojančios sienos (nuotraukos) (1)

Vaclovo aikštėje. | Praha. E. Balikos nuotrauka. 2008 m. rugsėjis.

Kiekvienas savaip supranta grafitį. Vieniems tai tik sienų teplionė. Kitiems – gatvės menas. Kad grafičiai – tai vieša nuomonė apie politinius įvykius, konkrečius politikus, o kartais tiesiog maištas prieš santvarką, prisimename ne visada. Dažniausiai tik tada, kai nerimastingą toną nutaisiusi  žiniasklaida paskelbia, kad mieste ir vėl pasirodė, pavyzdžiui, ksenofobiją, homofobiją, rasizmą kurstantis užrašas. Žinoma, politkorektiška spauda beigi toleranciją skatinančios organizacijos  politgrafitinių opinijų net nevadina nuomone. Jei Skaityti toliau

Palėpė: moterų įvardijimas XVI–XVIII a. (0)

D. Rastenienės nuotr.

Palyginti negausioje lietuvių istorinės antroponimikos literatūroje mažiausiai dėmesio yra sulaukusi moterų įvardijimo raida. (Duomenų apie moterų įvardijimą pateikta: Z. Zinkevičius. Lietuvių antroponimika (V., 1977), Maciejauskienė, V. Moterų įvardijimas XVI–XVIII a. dokumentuose. Iš: Kalbos kultūra. V., 1980, Nr.38, p. 81–89, Ramonienė, M. Vakarų ir vidurio Lietuvos moterų antroponimai XVIII a.pabaigoje. Iš: Kalbotyra. V., 1985, T.36, p.  52–62). Tai lėmė objektyvios aplinkybės, kurių svarbiausia ta, kad lietuvių moterys palyginti retai buvo minimos istorijos dokumentuose Skaityti toliau

A. Stabrauskas. Vilniaus Žvėryno medinių namų puošyba (padėtis 2008-2010 m.): papildymai, 7 (nuotraukos) (0)

Vilnius, Žvėrynas, Sėlių g. 34 | A. Stabrausko nuotr.

Straipsnių ciklo – neformalaus puošybos katalogo – pabaiga. Pradžia: “Liaudies kultūra”, 2011, Nr. 4: I. Vartai, varteliai, tvoros. Tęsinys: “Saulės arkliukai”: II. Laukujos durys; III. Priebučiai, verandos, pavėsinės; IV. Langai; V. Sienos ir kerčios; VI. Rizalitai; VII. Mezoninai; VIII. Balkonai bei galerijos; IX. Stogų skydai; X. Švieslangiai; XI. Frontonai; XII. Stoglangiai; XIII. Tūrinės laiptinės; XIV. Sijos, gegnės bei pasparos; XV. Bokšteliai; XVI. Stiklai; XVII. Dūmtraukiai; XVIII. Ugniasienės; XIX. Metalo dirbiniai; XX. Krosnys; XXI. Vidaus patalpos Skaityti toliau

Gyvoji Velykų tradicija (nuotraukos) (0)

Gamta jau tikrai spėriai bunda ne tik pumpurais, o po šiandienos dangaus dovanoto vasariškai tingaus lietaus, ji dar greičiau nubus. Vakar pirmą kartą šiemet teko pasisveikint su žalčioku, kurio aidas ir išliko marginy... Visus su šia margumo ir spalvingumo švente!

Labiausiai šiemet mus džiugina gyvoji Velykų tradicija. Mūsų socialinio tinklalapio draugai užtvindė „Facebook“ visokiausiomis margučių nuotraukomis. Savos, atspindinčios namus. Daugybė sveikinimų, palinkėjimų! Margučių kuo įvairiausių: „Marmurinių“, su kiaušinių lukštais dažytų, kai kur paįvairintų žiupsneliu dažų, žolyčių atspaudais, skudurėlių įspaudais, bet gausiausia – vašku margintųjų, vėlgi kai kurie profesionaliai išmarginti, kiti – pradedančiųjų darbas… Smagu. Žmonių menas!

Keletas Velykų stalo nuotraukų. Skaityti toliau