Žymos archyvas: Saulės arkliukai

Dabikinė: grafų langai ir senas parkas (nuotraukos) (0)

Dabikinės dvaras. Akmenės r. | J. Zvonkuvienės nuotr.

Dabikinės dvaras. Jau turėjau laimės savo akimis paliesti ir šį Žemaitijos taškelį. Tiesa, svarbesni man yra Brėvikiai, priklausę bajorams Narutavičiams. Tai nuošalus medinis dvarelis šalia Alsėdžių, bet jau Telšių rajone. Ten 1891 m. gimė, paaugo mano Babūnelė Domicelė Kybartaitė-Ginčauskienė. Ji vis minėdavo Brėvikius, nuolat kartodavo ir Dabikinės pavadinimą. Deja, per maža buvau suprasti, kokia tarp jų sąsaja, apie ką visa tai… Tiek tesupratau, kad apie ponus, kurie važiuodavo, išvažiuodavo, nuvažiuodavo, parvažiuodavo… su kažkokiomis naujienomis. Vėliau neužteko supratingumo ko nors paklausinėti. Dabar jau seniai seniai nebėra ko bepaklausti. Brėvikių dvarelį žinau gerai ir netuščiai, o Dabikinė vis tebebuvo paslaptis. Svajojau surasti ją, nors ilgai nežinojau, nė kurioje ji pusėje.

Skaityti toliau

Alfredas Šatas: „… alsuoju Ramybe“ (nuotraukos) (1)

A. Šato natiurmostas iš ciklo „ ... alsuoju Ramybe“ | D. Slavinsko nuotr.

Nuo lapkričio 12 d. iki gruodžio 4 d. Kauno Kristaus prisikėlimo bažnyčioje vyksta personalinė dailininko Alfredo Šato (1948–2014) personalinė paroda, kurioje eksponuojamas jo darbų ciklas „… alsuoju Ramybe“.
A. Šatas gimė 1948 metų spalio 6 dieną Kaune. Likimas lėmė, kad dar vaikas būdamas susirgo sunkia širdies liga, gulėdamas ligoninėje kopijavo „Pifo nuotykius“. Pasveikęs gerai žaidė šachmatais, tačiau vėl pakirstas negalios griebėsi pieštuko. 1969 metais A. Šatas baigė Juozo Naujalio vakarinę dailės mokyklą, po to mokslus tęsė Vilniaus dailės instituto Kauno vakariniame skyriuje, tačiau teko studijuoti ne tapybą, o tekstilę. Ir tik būdamas penktame kurse atsidūrė Vilniaus dailės institute, kurį baigė 1978 metais.

2008 metais Kauno paveikslų galerijoje buvo surengta jubiliejinė A. Šato tapybos darbų ir pirmą kartą eksponuojamų piešinių paroda „Kūryba man – mano gyvenimas“, visapusiškai atskleidžianti menininką. Vertindamas kolegą tada Vidmantas Kiaušas „Nemuno“ žurnale citavo A. Šatą: „Buvo metas, kai dirbdavau iki nukritimo. Tačiau ne tai svarbiausia. Tapant turi susilieti jausmas ir logika, privalai išsiveržti iš bet kokio susikaustymo, išlaisvėti. Ir nenorėk rezultato iš karto! Aliejinė tapyba turi susistovėti, susisluoksniuoti, atsirasti faktūros. Kai visi pasluoksniai ir sluoksniai pradeda virpėti kaip pieva pavasarį arba rudenį, tik tada galime kalbėti apie meną. Kalbėti apie tai, dėl ko verta dirbti“.

Drauge su A. Šatu meno ir gyvenimo keliu žygiavo ir jo žmona tekstilininkė Aldona, dukra tapytoja Indrė, o sūnus Daumantas pasirinko verslą.

„A. Šatas buvo tikra legenda“, – taip tvirtina liūdnos naujienos proga „Lietuvos žinių“ žurnalisto kalbintas menotyrininkas Vidas Poškus. „Prieš susipažindamas su Alfredu ir jo kūriniais, jau žinojau nemažai istorijų, kurias Kauno tapytojai pasakojo apie šią asmenybę“.

Menotyrininko teigimu, A. Šatas buvo tikras devintojo dešimtmečio menininkas, neapsirgęs konformizmu, buvęs nuošaliai nuo ideologinių sistemų, įtakų. Tokią disidentišką poziciją išsaugojo iki paskutinio atodūsio. Tapytojas A. Šatas buvo aukščiausios prabos meistras. Jo kūriniuose atsiskleidė ir senoji „arsininkų“ tradicija, ir modernumo pastangos. „Ryškūs spalviniai sprendimai, dėmesys plastikai rodė, kad tai – aukštos kultūros meistras“, – teigė V. Poškus. Tapytojo talento jėga nepaisė bėgančio laiko, kūrybos tarpsnių, ideologinių pančių. „Alfredas atstovavo kartai, kuri mėgino užčiuopti europinės tapybos pulsą, jautė didelę žymaus britų menininko Franciso Bacono įtaką“, – sakė menotyrininkas.

A. Šatas, Arvydas Pakalka, Vaidotas Žukas buvo to meto lietuvių dailės lyderiai. „Dabar tai kiek primiršta, tačiau būtent jie brėžė naujas tapybos kryptis, vektorius. Drobėse A. Šatas nevengė ir radikalių, ir įprastų, bet ne paprastų temų kaip gyvenimas ir mirtis. Pats ne kartą žvelgė mirčiai į akis, tad kūriniai buvo nuspalvinti gyvenimo ir mirties artumo. Matyt, pajutęs mirties alsavimą žmogus labiau moka džiaugtis gyvenimu“, – svarstė V. Poškus. „Lietuvos žinių“ informacija.

Išsamiausiai apie šią šių metų parodą rašoma „Kamanėje“. Skaitykite čia.

Kaunas gyvena intensyvų kūrybinį ir kultūrinį gyvenimą. Iki gruodžio 4 d. dar yra laiko, tad panorėję kauniečiai ir ne kauniečiai galėtų suspėti aplankyti Alfredo Šato personalinę parodą Kauno Kristaus prisikėlimo bažnyčioje. O ir pačioje bažnyčioje tikriausiai ne kiekvienas yra pabuvojęs. Labai rekomenduojame ir publikuojame Deivio Slavinsko nuotraukas iš parodos.

Deivio Slavinsko nuotraukos.

Kauno modernas: prisiminimas ar atgimimas? (nuotraukos) (0)

Moderno stiliaus stalinė lempa ir „gramofonas“ | D. Slavinsko nuotr.

Šiandien  iš naujo atrastas XIX a. pabaigoje –XX a. pradžioje architektūroje ir interjeruose klestėjęs sececijos stilius. Populiaru apie jį kalbėti, žavėtis juo kaip labai žmogui jaukiu, patogiu ir gražiu stiliumi.

Skirtingose šalyse šis stilius vadinamas skirtingai. Vokietijoje ir Skandinavijos šalyse šis stilius buvo vadinamas jugendu ( jugendstil, liet. jaunimo stilius). Prancūzijoje jis buvo vadinamas art noveau (naujasis menas). Italijoje – laisvės stiliumi, Didžiojoje Britanijoje  ir JAV – modernu, Rusijoje ir Lietuvoje – taip pat moderniu stiliumi, arba tiesiog modernu. Plačiau apie šį judėjimą labai siūlome paskaityti trumpą, aiškų ir informatyvų  Ievos Svirelytės straipsnį čia.

Skaityti toliau

50-ųjų jaunimo poezija. K. Rastenis. Senamiesčio ciklas (0)

K. Rastenis, VU studentas |Asmeninė nuotr.

Senamiesčio ciklas

 Skiriu Stiklių gatvei

Sidabrinis paukštis
Juodų balandžių
Virtinės vis lekia
Ir skausmą
Nešasi per pusę
Girdžiu prakeiktą
Sidabrinę šneką Skaityti toliau

N. Marcinkevičienė. Mėnesiai ir šventės: lapkritis (nuotraukos) (0)

Rasų kapinės per Vėlines. 2015 m. Iš FB puslapio „ We love Lithuania“.

Vis labiau rudenėja, žmonės vis mažiau varsto savo būsto duris, žiemamiegiai laukų ir miškų gyviai baigia ruoštis žiemos poilsiui. Barsukai, sočiai prisiriję, į urvus tempia sausą žolę, virš jos kloja švarias samanas, šalia deda vieną kitą padžiūvusį grybą, gilę, vaisių… Tuo tarpu tinginiai mangutai akylai stebi jų darbą, kad, pasitaikius progai, užimtų patogų barsuko migį. Lazdyninės miegapelės ilgam poilsiui išsinuomoja paukščių inkilus, margo genelio uoksus. Bebrai skuba ręsti namus, kad iki didesnių šalnų suspėtų įsikurti, o ežiukai pasitenkina sausų lapų krūvele, po medžių šaknimis susidariusia landa

Skaityti toliau

Sielų upė. Vėlinėms (video) (0)

S. Jašauskytės asmeninė nuotr.

Tai jiems – išėjusiems į Amžinąją Šviesą, mūsų mylimiems ir pasiilgtiems artimiesiems! 

Su Modestu Kapustinsku  jau seniai turėjome šią šviesią idėją ir dabar paleidome ją į pasaulį.

Mirtis nėra vien Nežinomybė. Mirtis yra skriejimas į ten, kuo tikėjai. Viską išgirsite dainoje. Skaityti toliau

A. Stabrauskas. Mediniai Žvėryno namai (4): Sėlių g. 37 (1)

Vilnius, Žvėrynas, Sėlių g. 37. Namas iš šiaurės vakarų | A. Stabrausko nuotr.

Į Lietuvos Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą neįrašytas kampinis namas dviejų gatvių sueityje priešais neužstatytą erdvę kitoje Sėlių gatvės pusėje (1 nuotr.). Žvėryne anuomet statytuose namuose tokiu atveju buvo būdinga pašalinti gatvių sankirtos aštrumą, taip ir padaryta. Čia viršuje gražiai iškeltas mezoninas – mansarda, kurią abipus supa tūriniai stoglangiai su dvišlaičiais stogeliais (2 nuotr.). Pirminio, buvusio namo vaizdo nematome, dar daugiau: į sankryžą atgręžtas namo fasadas apačioje perdirbtas (3 nuotr.). Čia vis dėlto buvo namo reprezentacinis įėjimas. Ir laipteliai buvo ne tie ir ne tokie. Skaityti toliau

Parodos Nacionalinėje dailės galerijoje: Vilnius. Topophilia. Vilniaus vaizdai iš advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ kolekcijos (0)

Vytautas Mackevičius. Vilnius. Didžioji gatvė, 1942. Fragmentas

Vilniui būdingas stebėtinas, vargiai racionaliai paaiškinamas bruožas, tam tikra magija, per kurią žmonės įsimyli šį miestą tarsi gyvą būtybę. Daugybė tapytojų ir grafikų daugiau kaip du šimtmečius piešė Vilniaus architektūrą ir vaizdus“ (Czesław Milosz. Abėcėlė, Vilnius, 2012, p. 106).

Vilnių mėgo vaizduoti įvairių tautų dailininkai, ir vietiniai menininkai, ir svečiai, o jų kūrybai apibūdinti tinka graikiškas žodis „topophilia“, reiškiantis „vietos meilę“. Paroda „Vilnius. Topophilia“ apžvelgia Lietuvos sostinės ikonografijos raidą XIX – XX a.: kaip per Skaityti toliau

Parodos Nacionalinėje dailės galerijoje: Vilniaus piešimo mokykla (0)

Karčiama Vilniuje, Subačiaus gatvėje. Vilniaus piešimo mokyklos vadovo dailininko Ivano Trutnevo paveikslas.

Iki lapkričio 26 d. Nacionalinėje dailės galerijoje vyksta paroda, skirta Vilniaus piešimo mokyklai, gerokai primirštai ir iki galo neįvertintai mokslo įstaigai, kurią 1866 m. pabaigoje įkūrė carinės Rusijos valdininkai, apsižiūrėję, kad nėra kam tapyti ikonas stačiatikių cerkvėms.

Iš tiesų, 1832 m. uždarius Vilniaus universitetą, Lietuvoje nebuvo likę jokios profesionaliosios dailės ugdymo bazės  – XIX a. viduryje Vilniuje, išskyrus privačias iniciatyvas, nebuvo net paprasčiausios piešimo mokyklos. 1864 m. Vilniuje įkurta ikonų dirbtuvė šią problemą išspręsti irgi nebuvo pajėgi. Piešimo mokyklai Vilniuje organizuoti buvo Skaityti toliau

A. Stabrauskas. Išėję Žvėryno namai (6): Lokių g. 17 (nuotraukos) (1)

Šįkart straipsnio objektas – ne namas su vienokia ar kitokia puošyba.  Lokių g. 17 namo mansardoje, 4-ame bute, nuo 1946 iki 1969 metų gyveno kraštotyrininkas, muziejininkas, spaudos darbuotojas bei poetas Vladas Šaulys (1902–1977). Tai jis 1946 m. kūrė Trakų kraštotyros muziejų ir buvo pirmuoju jo vadovu. Plačiau apie V. Šaulį, XX a. Lietuvos kultūros darbuotoją, skaityti čia:  A. Stabrauskas. Vlado Šaulio (1902 –1977) archyvas. Liaudies kultūra, 2008, Nr. 5, p. 62–67.

Būtent jo archyve rasti šeštojo–aštuntojo XX a. dešimtmečio Žvėryno medinių namų nuotraukų negatyvai.

Skaityti toliau

Juozapavas. Keli tiesos paveikslėliai (nuotraukos) (0)

Juozapavo cerkvė, statyta apie 1924 m. Dar prižiūrima. Telšių rajonas, Nevarėnų seniūnija, 2017 m. J. Zvonkuvienės nuotr.

Tik tiesos paveikslėliai. Labai skuboti. Bet džiaugiausi ir tuo, nes buvau pažadėjus… O tiesa paveikslėliuose – tai tik noras parodyti, kaip kas atrodė tą dieną tame pasirinktame taškelyje, kai lankiausi, žvalgiausi.

Kartais žmonės žiūri tik ieškodami „geros nuotraukos“.  „Gera“ man pasitaiko tik iš netyčių. Man rūpi tik tiesa žemelės, ant kurios buvau. Miesto tiesa, kokio daiktelio tiesa. Daryti gražias nuotraukas – kita užduotis. Čia ir sugebėjimų reikia, ir laiko neskubaus. Sugebančiųjų šioje srityje tikrai netrūksta.

Taigi brendu per bet kokią žolę, per lauką bet kokį, kopiu į kalnelį… Krūmas tegu Skaityti toliau

J. Zvonkuvienė. Meniška siela nenusigyvena… (nuotraukos) (1)

Paragių dvaro savininkas dailininkas Nikodemas Erazmas Ivanauskas | Autoportretas.

Taigi, tos mintys lyg rudenio ūkana vis tvyro ir tvyro ties Paragiais. Plauko ten palaukėmis, pakelėmis, paplentėmis… Kiekviena vietovė juk, be akivaizdžių dalykų, kuriuos nesunku prisiminti, perprasti, palyginti, palieka dar ir savo paslapties dvelksmą – lyg mįslę kokią… Lankiausi čia vasaros pabaigoje – dėl renginio. Bruzdesys. Daug žmonių, daug mašinų. Ir, žinoma, tas šiemetinis lietus… Lietus ir lietus. Kai nustodavo lyti, galima buvo šiek tiek pasižvalgyti po aplinką. Vidus liko „neišskaitytas“. Tad vyliausi pargrįžti. Be jokių pareigų – tik pabūti čia. Pabūti…

Pabūti… Kad eidama sena alėja iki to mažo prūdelio, pažiūrėjusi į jo spindesį, į lygius Skaityti toliau

Be išeities… (4)

J. Zvonkuvienės nuotr.

Deja, tikrai be išeities. Ir kai buvo nelaisvė, buvo tokių. Ir kai laisvė, yra tokių. Dar beviltiškiau. Miega. Jeigu tai miegas. Dulkė smulkus lietus. Bet ant jo nelyja. Yra stogelis. Stotelė jam namai. Aprūpinti namai. Nes šalia stovi tik pradėtas gerti butelis. Tik pradėtas. Nubus, pasuks galvą – yra! Keletas gurkšnių, ir toliau – gyvenimas po stogeliu… Visa stotelė jo. Tiktai jo. Kad ir dulkia lietutis, niekas iš keleivių neina į ją atsisėsti ar bent atsistoti šalia. Užimta! Tai ir stovi šalia stotelės.
Stovi mokytoja. Ji dirba mieste, o gyvena miestelyje – autobusu važinėja. Ji gerai supranta, koks likimas, koks gyvenimas to miegančiojo… Skaityti toliau

N. Marcinkevičienė. Mėnesiai ir šventės. Spalis (0)

Rudens vakaras | R. Motiejūno nuotr.

Spalio mėnesį žmonės jau baigia prisikrauti maisto podėlius žiemai, o gyvulėliai ir paukšteliai pradeda rudenines puotas: praskrendančios laukinės žąsys renka grūdus artojų pamirštose ražienose, skabinėja lesinėja vos prasikalusius rugių želmenis, jėgas kelionei kaupia. Griežlės, skrisdamos sunkiai ir lėtai šiltosios Afrikos link, pakeliui nutupia pastypinėti ant savo ilgų kojų, palesinėti jau apvytusių laukinių augalų sėklų ir sėklelių… Pasisotinę papilkėjusiose miežienose dausų link kyla gervių virtinės. Vaikai, pamatę paukščių rikiuotę, suka kepurę ir šaukia: „Žąsinėli, gervinėli, netiesus kelias ant jūrų marių, virvės galelis!“ Po kelių tokių šūksnių paukščiai pasimeta, iškrinka. Vaikai vėl šaukia: Skaityti toliau

N. Marcinkevičienė. Apie bulviakasį ir kitus mažmožius (nuotraukos) (0)

Etnologė Nijolė Marcinkevičienė | Asmeninė nuotr.

Seniai seniai mano motulė ir dvi jos kaimynės Jonės ėjo šieną grėbę ir, be kitokių moteriškų balabaikų,  užvedė kalbą apie mėgstamiausius kvapus. Vienai Jonei maloniausias žibalo kvapas, kitai Jonei – šviežių arklio obuolių šiltas garas, o mano motulai – žydinčių pašarinių dobilų aromatas… Ir aš vis ieškojau savo mėgstamiausio kvapo. Šiandien einu link Petruko tvarto prikaltos pašto dėžutės pasiimti rajoninio laikraščio „Merkio kraštas“ – ima ir pakutena šnerves seniai primiršto, kartoko deginamo bulvienojo dūmelio dvelksmas. Ar nebus tai mano mieliausias kvapas? Jei ir ne mieliausias, tai bene daugiausia tolstančios vaikystės vaizdus kaip pasakų slibinus išjudinantis, Skaityti toliau

Vakaras Degaičių parke (nuotraukos) (1)

Degaičių parke | J. Zvonkuvienės nuotr.

Dar kartelį „užvesiu“ jus į Degaičių parką. Pavaikščiokite čia, kai saulelė vos medžių viršūnes besiekia – ji jau arti laidos. Spindi gamtos grožis, kurį kelis dešimtmečius formavo išmintingos menininko Adolfo Kišono rankos. Atraskite šį parką, ir jis jūsų nenuvils. Tai greta Telšių.

Degaičiai, 2017 m. rugsėjis.

Skaityti toliau

A. Stabrauskas. Žvėryno (Vilniaus m.) medinių namų puošyba (XIII). Tūrinės laiptinės (situacija 2008–2010 m.) (nuotraukos) (0)

Vilnius, Žvėrynas, Stanislovo Moniuškos g. 32: namo fragmentas iš šiaurės rytų | A. Stabrausko nuotr.

(Straipsnių ciklo – neformalaus puošybos katalogo – tęsinys; pradžia – „Liaudies kultūra“, 2011, Nr.4: I. Vartai, varteliai, tvoros; „Saulės arkliukai“: II. Laukujos durys; III. Priebučiaiverandos, pavėsinės; IV. Langai; V. Sienos ir kerčios; VI. Rizalitai; VII. Mezoninai; VIII. Balkonai bei galerijos; IX. Stogų skydai; X. Švieslangiai; XI. Frontonai; XII. Stoglangiai)

XIII skyrius. Tūrinės laiptinės

Tai laiptinės, kurios veda iš lauko (kiemo) į antrąjį namo aukštą ir / arba mansardas. Jos profiliuotos namų Skaityti toliau

Paukšteliu – virš piliakalnių: Sauliaus Gudo parodoje (nuotraukos) (0)

Fotografas Saulius Gudas | J. Zvonkuvienės nuotr.

Vienur medžiai lyg įsibėgėję puola į pilies kalną, kitur nežinomo vardo upelė lyg raizgyta virvelė apsivijusi kalvą. Dar kitur pati kalva lyg didžiulis dubuo… Lyg nematyta, lyg neatpažįstama, kol pavadinimo neperskaitai. O kai perskaitai – taigi ne kartą ten kojos užnešusios buvo. Beveik ant visų vaikščiota, ir ne po kartą. O čia jie visai kitokie, lyg visai kiti, lyg žemėj kitoj…

Taigi su tokiu paslapukavimu Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje Klaipėdoje atidaryta Sauliaus Gudo fotografijų paroda „Pagoniška Lietuva: kuršių ir žemaičių piliakalniai“. Skaityti toliau

Iš parodos 120-osioms Balio Buračo gimimo metinėms Čiurlionio dailės muziejuje (0)

Elzė Jankauskienė su tautiniais drabužiai B. Buračo nuotr.

Paroda 120-osioms Balio Buračo gimimo metinėms Čiurlionio dailės muziejuje veikė 2017-08-17 – 2017- 09-17. Nežinau, ar ji buvo labai lankoma, bet, nepaisant visko, Balys Buračas yra vienas iš labiausiai nusipelniusių Lietuvai ir mums visiems fotografijos klasikų. Parodos kuratorė – Monika Gineikienė. Dideliausiai jai dėkoju! Fragmentų iš parodos paskelbiau savo paskyroje Facebooke.

Tai pamačiusi, parodos kuratorė man parašė: „Dėkoju, kad perkėlėte parodą į Facebook erdvę. Reikia skleisti žinią apie Balį Buračą kuo plačiau, nes jis to nusipelnė išvaikščiojęs basas su fotoaparatu Lietuvą ir paliko mums vertingą fotografinį palikimą. Ekspozicija buvo gausiai lankoma. Ją matė japonai, prancūzai, italai, ispanai ir kiti lankytojai. Skaityti toliau

Čiurlionio namai kviečia į renginių ciklą „Lietuvių dailės draugijai – 110“ (0)

M. K. Čiurlionis. Saulė. 2007 m. | Rengėjų nuotr.

1907 m. rugsėjo 15 d. (senuoju stiliumi – rugsėjo 2 d.) Vilniuje įsteigta Lietuvių dailės draugija. Besitelkiantis lietuvių menininkų sambūris buvo ne tik ypatingai svarbus akstinas M. K. Čiurlioniui galutinai apsisprendžiant apsigyventi Vilniuje, bet ir nepaprastai reikšmingas reiškinys, kuriant modernios lietuvių tautos tapatybę, žadinant lietuvių kultūrinę savimonę ir valstybingumo aspiracijas. M. K. Čiurlionis aktyviai įsitraukė į lietuvių dailininkų sąjūdį nuo pirmųjų šio judėjimo žingsnių: dalyvavo pirmojoje lietuvių dailės parodoje, pats organizavo antrąją parodą, kūrė Lietuvių dailės draugijos įstatus, projektavo jos veiklą, prie Draugijos inicijavo Muzikų sekciją, aktyviai plėtojo Tautos namų projektą, pirmasis pažadėjo savo darbus dovanoti lietuvių dailės muziejui. Lietuvių dailės draugijos Čiurlionio kuopa labai nusipelnė, superkant ir Lietuvai išsaugant šio menininko palikimą.

Skaityti toliau

A. Stabrauskas. Žvėryno (Vilniaus m.) medinių namų puošyba (situacija 2008–2010 m.) (XII): stoglangiai (nuotraukos) (2)

Vilnius, Žvėrynas, Vytaauto g. 299. Stoglangis | A. Stabrausko nuotr.

Straipsnių ciklo – neformalaus puošybos katalogo – tęsinys; pradžia – „Liaudies kultūra“, 2011, Nr.4: I. Vartai, varteliai, tvoros; „Saulės arkliukai“: II. Laukujos durys; III. Priebučiaiverandos, pavėsinės; IV. Langai; V. Sienos ir kerčios; VI. Rizalitai; VII. Mezoninai; VIII.Balkonai bei galerijos; IX. Stogų skydai, 1 dalis2 dalis; 3dalis; X. Švieslangiai; XI. Frontonai.

Pirmiausia peržvelkime paprasčiausius, be puošmenų, vienokios ar kitokios formos stoglangius. Yra trikampių nemansardinio tipo, – čia viso labo tik dvišlaitis įstiklintas stogelis (be „dėžutės“ po juo): Pušų g. 30 (1 Skaityti toliau

K. Stoškus. Nesusikalbėjimo akligatviai (6)

Filosofas dr. Krescencijus Stoškus | Alkas lt., J. Vaiškūno nuotr.

Perspėjimas. Prašytume pagalvoti, ar verta skaityti. Tekstas ilgas, sausas, visiškai nepritaikytas greitam skaitymui, nėra pikantiškų vietų.
Autorius.

1. Beviltiškas sumanymas. Pribrendo laikas įterpti savo trigrašį į lyg jau galintį užsimegzti pašnekesį, kodėl taip mums šiandien nesiseka tarpusavyje susikalbėti. Kalnai nesprendžiamų problemų kasdien griūva ant mūsų valstybės ir jos piliečių galvų, o mes… teįstengiame tik šurmulį sukelti. Audrą Skaityti toliau

V. Džekčioriūtė. Elgetos ir elgetavimas tradiciniame Lietuvos kaime (nuotraukos) (0)

Elgeta. Šiauliai. 1915–1916 m. | Asmeninio P. Kaminsko archyvo nuotr.

Šiandien žmonės, išgirdę žodį elgeta, pagalvoja apie skurstantį, pagalbos prašantį žmogų. Tačiau retas iš jų žino, kad dar visai neseniai elgetos nebuvo vien tik silpnieji ir skurstantieji. Atlikdami tik jiems ir kunigams būdingas pareigas, elgetos užėmė svarbią vietą tarp XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pirmosios pusės Lietuvos kaimo žmonių ir buvo ypač gerbiami.

Miestuose elgetavimas nedaug kuo skyrėsi nuo šiandieninio elgetavimo. Tai buvo opi socialinė problema, kurios mastai buvo kur kas didesni nei dabar. Skaityti toliau

Vasaros laukuose: (V) Nuo mėlynų žiedų iki lelijinių ir ametistinių (0)

Paprastoji trūkažolė | A. Stabrausko nuotr.

Paprastasis ežeinis (Echium vulgare), 1 ir 2 nuotr. Mėlynuojantys ežeinių krūmeliai atrodo įspūdingai, todėl gali būti ir sodybos puošmena. Žydi visą vasarą ir rugsėjį. Auga dirvonuose, palaukėse, ant ežių, dažniausiai sausose, vėjams atvirose vietose. Žiedai turi labai daug nektaro; net yra vabzdžių, kurie minta tik šių augalų nektaru. Seniau buvo pripažįstamas kaip gelbstintis įkandus gyvatei.

Didžiažiedis katilėlis (Campanula persicifolia), 3 nuotr. Vienas gražiausių katilėlių jų gentyje. Žiedai varpo formos, stambūs, net stiebai nuo jų svorio palinksta. Auga pamiškėse, miškų aikštelėse. Skaityti toliau

N. Marcinkevičienė. Mėnesiai ir šventės: rugsėjis (0)

Jaunimas renkasi į Lygiadienio šventę. 2015 | D. Rastenienės nuotr.

Rugių sėjos vardą įgijęs, pirmasis rudens mėnuo kadaise vadintas paukštlėkiu. Kaimiečio akys vis dažniau kyla į dangų, išlydėdamos būrius paukščių… Čaižus kėkštų riksmas lazdynuose primena apie riešučio pačią brandą. Dar diena kita ir riešutai, kad ir mažiausio vėjelio sujudinti, ims kristi iš savo gūželių, slėptis po lapų kilimu.

Valstiečio artimiausi kaimynai ir vyšnių vagišiai špokai didžiausiais būriais jau kadų kadais paliko tėvynę, bet špokai-atskalūnai, išsibuvę, išsiskraidę po plačias apylinkes, Skaityti toliau

A. Peškaitis. Poezija (1)

Arūnas Peškaitis | Asmeninė nuotr.

Pro langą mano kaltės
pro langą kelias mano
akelės ak akelės kiek jūs
išverkti galit tikėkit nepražūsiu
man jūsų gaila akys nes jūs
manęs nematę į daiktus kreivai
žiūrit aš myliu ir mylėsiu kaip moku ir
ką moku pro langą kaltės kelias
už mano durų juokas nemoku Skaityti toliau

Vasaros laukuose (IV). Tarp raudonų žiedų (0)

Kvapioji avietė | A. Stabrausko nuotr.

Praslinko sunkus laikotarpis. Vadinamasis, pasak astrologų, užtemimų koridorius (tarp Mėnulio užtemimo rugpjūčio 7 d. ir Saulės rugpjūčio 21 d.), tad dabar galime ramiai pasidžiaugti likusia vasara. Juo labiau kad ir karščiai gal nebekamuos.

Šįkart saujelė raudonžiedžių, retesnių, mažiau težinomų, galbūt ir retai gamtoje tematomų.

Kvapioji avietė (Rubus odoratus), 1 nuotr. Status, plačiai išsiskėtęs krūmas, apie 1,5 m aukščio. Stambūs lapai, o žiedai iki 5 cm skersmens, kekėse. Atkeliavusi iš Skaityti toliau

L. Giedraitis. Sudervės pašonėje (5)

Liudvikas Giedraitis | D. Rastenienės nuotr.

Keliautojas, žygeivis Liudvikas Giedraitis, daugelį metų vedęs moksleivius įvairiais pažintiniais Lietuvos keliais, šį kartą nenutolsta nuo Vilniaus ir siūlo maršrutą PILAITĖ–BUIVYDIŠKĖS–GINEITIŠKĖS–ANTEŽERIS–ZUJŪNAI (7 km). Vilniečiai, prisipažinkime, juk nepažįstame savojo miesto apylinkių!

Atvažiuojam iki stotelės Pilaitė. Pietvakarių pusėj – pušynais apaugusi kalva, kopiam į ją. Tai piliavietė, dvarvietė. Čia,  Sudervės upelės kilpoj, XVI a., pasak archeologų, buvo pastatytas „uždaras gynybinis ir gyvenamasis mūrinių pastatų komplektas“, apjuostas iki 1,5 m storio siena su bokšteliais. Skaityti toliau

Profesija – etnomuzikologas: kalbamės su prof. Daiva Račiūnaite-Vyčiniene (video) (0)

Prof. Daiva Račiūnaitė-Vyčinienė | Asmeninė nuotr.

–  Kokie keliai veda į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją? Kada ir kaip jaunuoliai apsisprendžia rinktis sunkų etnomuzikologo, muziko, muzikologo darbą? Koks būtinas pasirengimas – kur ir kaip?

– Keliai ne visai tie patys – nelygu į kokią specialybę stojama. Aišku, daug specialybių – styginių, fortepijono, pūtikų ir kt., kai grojama kokiu nors instrumentu, reikalauja rengimosi nuo mažens – ar muzikos mokykloje, ar M. K. Čiurlionio meno mokykloje, ar Juozo Naujalio ir kitose. Jie, ar jų tėvai kryptingai siekia tikslo ar įsivaizduoja žiną, kad jų vaikas gros tuo instrumentu visą gyvenimą. Taip nulemiamas vaiko likimas, o kartais galvoti Skaityti toliau

A. Stabrauskas. Žvėryno (Vilniaus m.) medinių namų puošyba (X): švieslangiai (situacija 2008–2010 m.) (nuotraukos) (0)

Vilnius, Žvėryno r., Vytauto g. 10 | A. Stabrausko nuotr.

(Straipsnių ciklo – neformalaus puošybos katalogo – tęsinys; pradžia – „Liaudies kultūra“, 2011, Nr.4: I. Vartai, varteliai, tvoros; „Saulės arkliukai“: II. Laukujos durys; III. Priebučiaiverandos, pavėsinės; IV. Langai; V. Sienos ir kerčios; VI. Rizalitai; VII. Mezoninai; VIII. Balkonai; IX. Stogų skydai, 1 dalis2 dalis; 3 dalis 

X. Švieslangiai

Švieslangis  savo dydžiu mažesnis už langą, kartais visai miniatiūrinis. Tai papildomas vienos ar kitos namo dalies – laukujų Skaityti toliau