Žymos archyvas: Saulės arkliukai

K. Sakalauskas. Karališkosios Portugalijos karietos (nuotraukos) (0)

Viena iš karietų Nacionaliniame karietų muziejuje Lisabonoje K. Sakalausko nuotr.

Verta aplankyti šį Portugalijoje veikiantį Nacionalinį karietų muziejų (Museu Nacional dos Coches) – mane jų dizainas, inžinerija, puošyba, dėmesys detalėms pribloškė, gal net labiau negu NASA kosminės kapsulės, ir net neįsivaizduoju, kokį efektą jos turėjo daryti XVI ar XVII amžiaus šienpjoviams, kai kirsdavo jų laukus nuo vienos savo pilies iki kitos.

Nacionalinis karietų muziejus yra Lisabonoje, Belemo rajone, Afonso de Albuquerque skvere. Muziejuje – visame pasaulyje puikiausia istorinių karietų kolekcija, kurios apžiūrėti ateina daugiausia lankytojų visame mieste. Skaityti toliau

Atmintys: turėjo ir turės Lietuva Paulių Normantą (0)

Vienas iš mūsų susitikimų su Pauliumi Normantu ir jo sūnumi (kurį leido vadinti paprastai – lyg tai Pranuku) „Klaipėdos“ laikraščio redakcijoje 1998 m. rugpjūčio 15 d.| A. Juškevičiaus nuotrauka.

Profesionalus valkata – taip dažnai pats save vadindavo šis pasaulinio garso keliautojas, fotomenininkas. Na, pats pridėdavo, kad… pasaulio valkata. Suprantu puikiai tokį jo savęs įvardijimą. Norint čia ką nors aiškiau paaiškinti, būtų ištisa filosofija, nelengvai tepasiduodanti išrutulioti žodžiais. Reikia būti pačiam mačiusiam, jautusiam Pauliaus darytas fotografijas, skaičiusiam jo poezijos, būti bendravus su juo, būti išgirdusiam jo paprastumu nepaprastą meninę maištingą sielą…

Jis buvo kitoks nei visi mes. Himalajų vėjuose, Tibeto veiduose, kalnų kalbėjime, gimtinės ilgesy, draugų šilumos ieškojime tebegyvena nemari jo dvasia. Paulius visada Skaityti toliau

Telydi Naujuosius muzika! (audio) (0)

Simona Jašauskytė | Asmeninė nuotr.

Su Naujaisiais metais, mieli bičiuliai!

Linkime kuo geresnių, džiugesnių ir laimingesnių!

Kas ūžia vakarėliuose, tiems šį vakarą ne internetas svarbu, o kas ramiai įsitaisę namuose – štai tiems būtent šį vakarą ir skiriame jaunų muzikantų ir dainininkų Simonos Jašauskytės ir Modesto Kapustinsko dainas. Skaityti toliau

„Aš noriu būti tyras“ (2)

Beatričė Rastenytė | D. Rastenienės nuotr.

Parašiau šį pavadinimą todėl, kad labai patinka ta eilėraščio eilutė, įstrigusi iš filmo, kuriame vaikinuką, įklimpusį į narkomaniją, tačiau iš jos išsikapsčiusį ir išleidusį poezijos rinkinį, vaidino Leonardas DiKaprio (Leonardo DiCaprio). Tai amerikiečių drama  „Krepšinio dienoraštis“ („The Basketball Diaries“) , kurią 1995 m. pastatė režisierius Skotas Kalvertas (Scott Kalvert) pagal autobiografinę to paties pavadinimo Džimo Kerolo (Jim Carroll) knygą.

Gal mes visada norime būti tyri? Prieš Kalėdas šis jausmas labai sustiprėja. Per adventą dažniau lankome teatrus, koncertus, skaitome poeziją. Per šventes rengiame karnavalus. Skaityti toliau

Ramybės Jūsų namams! (0)

„Saulės arkliukai“, 2013, nr. 3. Viršelis.

Štai ir vėl mes įkėlėme klaipėdietės profesionalės žurnalistės Janinos ZVONKUVIENĖS nuotraukas, nes labai jau atspindi ramią ir džiugią tuoj tuoj ateisiančių Kalėdų nuotaiką. Ne tik šventes atspindi, ir pačios Janinos sielą. Savo įrašus ji skelbia nepriklausomai nuo kieno nors norų ar prašymų, nepriklausomai ir savarankiškai skirdama juos savo gausiems draugams socialiniame tinklapyje „Facebook“. Tie palinkėjimai tokie mieli ir nuoširdūs, kad, manyčiau, galime juos visus priskirti ir sau, ir džiaugtis ramia širdimi, kad rašančioji apie darbščius, gerus, sąžiningus žmones, mums apie juos pasakojanti ir Žemaitijos grožį skleidžianti, pati tokia yra. Kitaip – nepamatytų, neįvertintų, pagaliau – ir nevažinėtų po Žemaitiją… DĖKOJAME Janinai už nesavanaudišką bendradarbiavimą, už neblėstantį Skaityti toliau

Degaičių parkas – lyg tolimas nežinomas kraštas (nuotraukos) (1)

Degaičių parkas | J. Zvonkuvienės nuotr.

Tokį grožį nejučiomis visi su atsidūsėjimu pavadiname vienu paprastu žodžiu – pasaka! Tikrų tikriausia pasaka! Ji šalia mūsų. Ji aplink mus. Ji – prie Telšių, prie mano gimtinės. (Pajūriuose visada daugiau žliaugiančio rudens, o Žemaitijos kalneliuose ir gojeliuose – bent žiemą būna ir žiemos…)

Antrą kartą čia buvau taip giliai įspūdingo grožio sukrėsta. Pirmą kartą, kai visas Degaičių parkas, kiek tik jo plotų matyti, buvo užlietas žydinčių neužmirštuolių. Tai buvo Pavasario ir Meilės pasaka. Nes gegužę būna Mildos diena. Dabar, gruodį, – žiemos pasaka. Skaityti toliau

Kalėdoms artėjant: kiškelis (0)

D. Rastenienės nuotr.

Gera suprasti, kad vis dar atsimenu metus, kai Kalėdos reiškė šventę, kai šitas žodis nesukeldavo streso ir nesusukdavo skrandžio, nereiškė grūdimosi milžiniškuose prekybos centruose, paniškos reikalingų ar nereikalingų dovanų paieškos, nežadėjo išūžti ausų visur skambančia „last christmas“ ar „jingle bells“ melodija. Viso to tarsi nė nebuvo tada.

Tada… artėjančios Kalėdos reiškė dovanas ir gimines, tačiau didžiausia Kalėdų šventimo paslaptis buvo Kūčios, kurios savo ramiu skambesiu nešė žvakių apšviestus tėvų, senelių ir prosenelių veidus, už langų čežančią minkštą tamstą, Skaityti toliau

Prisiminimai Kalėdoms artėjant: Kūčios ir eglės šakelė (0)

D. Rastenienės nuotr.

Kartais žiemiškai šalvenant ima ir atplaukia artėjančio stebuklingojo kalėdinio laiko nuojauta. Atrodo, lyg tik ten už snieguoto šalto metų užbaigų horizonto galėtų tūnoti šilta ir jauki neišsipildžiusių svajonių fėja… Žinoma, nenusakomo Kalėdų stebuklo laukimo pojūtis ryškiausias vaikystėje. Dabar, kai aš jau nebesvajoju, o būtent tam skirtą laiką užpildau prisiminimais, imu ir pasvarstau, dėl ko gi taip anuomet laukta Kūčių?

Nepatikėsite, bet ankstyvoje vaikystėje ant mano šeimos Kūčių stalo niekada nebuvo dvylikos patiekalų. Ką ten dvylikos – penkis geriausiu atveju surinkdavom. Motulė būtinai Skaityti toliau

Prisiminimai Kalėdoms artėjant: batai (0)

Batai | D. Rastenienės nuotr.

Keista, kad maždaug iki dvylikos metų neprisimenu Kūčių vakarienės nė Kalėdų. Nei kaip atrodė šventinis stalas, nei valgių, nei sumaišties, nei skubėjimo. Buvo jos ar nebuvo?

Bet maždaug nuo penkerių prisimenu, kaip drauge su pusbroliu puošiam eglutę, ji pastatyta kambario kampe, patraukus etažerę, fikusą ir filodendrą, madingas pokario metų kambarines gėles, kurių lapus šeštadieniais kuo švariausiai nušluostyti buvo mūsų abiejų pareiga. Su pusbroliu todėl, kad tuomet gyvenome, kaip senovėje, neišsiskyrusia didžiąja šeima: bobutė, dvi seserys ir du jų vaikai. Vyrų toje šeimoje jau nebuvo likę, na, nebent pusbrolis. Skaityti toliau

L. Jakimavičius. Kalėdinis etiudas (1)

Liudvikas Jakimavičius | Asmeninė nuotr.

Metai ritasi į paskutinę advento savaitę. Čia pat išsiilgta Kūčių vakarienė ir smagus Kalėdų klegesys namuose ir miesto gatvėse. Viskas tuoj pat, tuoj pat bus. Tokios trumpos mielos atostogėlės, atgaiva pavargusiai sielai po sunkių, pilnų įtampos metų.

Prisikaupė per juos daug šiukšlių, mizeriškos, šurmulingos nešvaros. Be Dievo pagalbos nelabai ir išsikapstysi. Nesinori apie tai ir kalbėti. Gal ir gerai, kad 2017-ieji nenusipelno būti kaip nors ypatingiau pažymėti kalendoriuje. Beveik niekiniai, neistoriški. Mūsų laimei, nieko reikšmingo, istoriško per šiuos metus neįvyko. Nei blogo, nei per daug gero. Neaišku, ko daugiau, nėra kaip pasverti. Skaityti toliau

Nasrėnai gyvuoja (nuotraukos) (0)

Vyskupo Motiejaus Valančiaus gimtoji sodyba muziejus | J. Zvonkuvienės nuotr.

Pro atkeltus plačius vartus įžengėme į senovišką sodybą. Jau antri metai, kai vyskupo Motiejaus Valančiaus gimtinės muziejaus direktorius Algis Čėsna žvelgia į mus iš Ten. Itin sudėtingos ligos kaustomas, nė dienai, nė valandai neatsisakė savo darbo, savo veiklos, savo meilės M. Valančiaus atminimui, žemaitiškiems papročiams, kalbai, visiems žmonėms. Lankytojai jau buvo apsipratę, kad vos sustojus prie muziejaus sodybos vartų, juos iš tolo pasitikdavo vežimėlyje sėdintis direktorius. Ir prabildavo į visus sveikinančia, juokaujančia švelnia žemaitiška kalba. Direktorius Algis Čėsna šį muziejų prikėlė, iškėlė, įtvirtino kiekvienais metais vykstančių įvairių švenčių tradicijas. Susirgo neįveikiama liga – išsėtine skleroze. Iškentė didžias Skaityti toliau

Kauno parodos: Gintaras Zubrys ir Žydrūnas Šlajus (nuotraukos) (0)

G. Zubrys. Moliūgas. 2014 m. 180/100. Drobė, aliejus | D. Slavinsko nuotr.

Nuo 2017 gruodžio 12 d. iki 2018 sausio 7 d. Kauno valstybinėje filharmonijoje veikia Gintaro Zubrio tapybos ir Žydrūno Šlajaus grafikos paroda „Iš rankos ir širdies“. Parodos pavadinimas ir darbai yra meistrystės ir jausenos sintezė, tai, iš ko gimsta transcendentinis matmuo mene. Šiandien tai modernios gyvensenos akivaizdoje kiek primiršta, bet nepamiršta ir išsiilgta. Parodos pavadinimas ir darbai natūraliai vadovaujasi šia paradigma. Viena šios parodos dalis – natiurmortai. Jie nėra tik daikto fiksavimas – tai tas pojūtis, ta neapčiuopiama būsena, kai objektai virsta subjektais, kaip senos palėpės turtai, kurių tų nenumanei esant. Kita dalis – tai optinio meno egzemplioriai. Paveikslų pavadinimai: „Komunikacija“, „Išėjimas“ fiksuoja metafiziką, jos artefaktus.
Skaityti toliau

Gaiva Paprastoji. Autsaiderių menas (video) (0)

Adam Jepessen.CL COPAIPO, 2015 Archival pigment print folded on rice paper. 88 X 109 CM EDITION OF 5 + 2 AP | Gallery taik persons nuotr.

Šį pavasarį Amsterdame vyko didžiulė tarptautinė meno birža su keistu akcentu – autsaiderių menas (Outsider Art). Nuėjus pasižiūrėti  pasirodė, jog ten daugmaž susirinkę galerijos ir pristato autorius, nelabai telpančius į dabartinę vyraujančią madą  ar apskritai į šiuolaikinio meno kryptį… Autoriai ir darbai įdomūs, bet, matyt, sunkiai randama galimybė juos pristatyti publikai ir nelabai aišku, kokiu formatu juos pasiūlyti pirkti… Vaizdas buvo labai margas, bet bendra kokybė nustebino ir paskatino pasidomėti plačiau, kas tas „Outsider Art“, iš kur, su kuo valgomas…

Skaityti toliau

N. Marcinkevičienė. Mėnesiai ir šventės: gruodis (nuotraukos) (0)

D. Rastenienės nuotr.

Kai atvėsta nuo rudens darganų ir darbymečio įkarščio laukai, pažliugusią raukšlėtą žemę sutraukia gruodas. Gruodis. XIX a. raštuose šio mėnesio vardas dėl ypatingų švenčių sankaupos pavadinamas ir Kalėdų mėnesiu.

Gruodžio diena trumpa. Nespėjo prašviesėti, o jau vakaru kvepia. Šis tamsus, niūrus laikas tik laukimui – adventui ir tikęs. Laukta ne žemiškų gėrybių, o šviesos, meilės, linksmybės… Kad ką nors ypatingo gautum, reikia ką nors ir paaukoti, t. y. perdėtai Skaityti toliau

Tėvynės meilė pilku švarkeliu (nuotraukos) (1)

Romas Daujotas | J. Zvonkuvienės nuotr.

PAVEIZĖJIMAI 2016.* TĖVYNĖS MEILĖ PILKU ŠVARKELIU. Ir čia toji meilė – iš giliausios esmės. Iš kuklių, bet pasišventusio vieno žmogaus jėgų. Pilėnų garbei jis kantriai pylė piliakalnį. Supylė. Vienas – vien savo rankomis. Vien Tėvynę, jos žemę ir darbą mylinčiomis rankomis.

Pirmą kartą tokią stiprią Tėvynės meilę mačiau konkrečiai, mačiau iš arti. Gal tai paskutinioji karta, kuri pajėgi buvo rasti tiek meilės, tiek romantinio idealizmo, tiek Meilės Tėvynei, jos žemei, jos poetams. Ta meilė apsivilkus pilku švarkeliu. Švarkelis geros Skaityti toliau

A. Stabrauskas. Žvėryno (Vilniaus m.) medinių namų puošyba (XV): bokšteliai (situacija 2008 – 2010 m.) (nuotraukos) (0)

 Dionizo Poškos g. 61. Pietų fasado vakarinio galo fragmentas | A. Stabrausko nuotr.

Straipsnių ciklo – neformalaus puošybos katalogo – tęsinys; pradžia – „Liaudies kultūra“, 2011, nr.4: I. Vartai, varteliai, tvoros. „Saulės arkliukai“: II. Laukujos durys; III. Priebučiaiverandos, pavėsinės; IV. Langai; V. Sienos ir kerčios; VI. Rizalitai; VII. Mezoninai; VIII. Balkonai bei galerijos; IX. Stogų skydai; X. Švieslangiai; XI. Frontonai; XII. Stoglangiai; XIII. Tūrinės laiptinės; XIV. Sijos, gegnės bei pasparos

XV skyrius. Bokšteliai

Medinių namų su bokšteliais Žvėryne labai mažai, tik keli. Galbūt daugiau neišliko. Skaityti toliau

H. G. Gadameris apie nebylią šiuolaikinės dailės kalbą (0)

Hansas Georgas Gadameris gimė 1900 m. vasario 11 d. Breslau mieste (dabar Vroclavas). Jo interesai išryškėjo labai anksti, taigi filosofijos studijos Marburgo universitete atrodė savaime suprantamos. Gadameriui pasisekė. Tarp filosofijos mokytojų jam dėstė Nikolajus Hartmanas ir Rudolfas Bultmanas, tarp teologijos dėstytojų – Paulis Tilichas ir Rudolfas Oto, klasikinę filologiją dėstė Paulis Fridlenderis, meno teorijos ir istorijos kursą – Ernstas Robertas Kurcijus. Baigęs studijas, iš pradžių dėstė filosofijos istoriją Marburgo universitete, vėliau – Leipcige. Skaityti toliau

Lyg savi namai: folkloro ansamblio „Šukupis“ 25-metis (nuotraukos) (0)

Šukupietė | J. Zvonkuvienės nuotr.

LYG SAVI NAMAI IR DAUG NEMATYTŲ SVEČIŲ. Kai netyčia atsiduriu savo tikrosios kalbos aplinkoje, ištinka toks geras jausmas – atrodo, kad namo parėjau! Prigimtinė kalba yra namai. O vieną tamsų vakarą, nelabai tesuprasdama, kur veža, atsidūriau Kretingos rajono Šukės kultūros namuose. Ten gražus subruzdimas buvo. Parodė, kur burnosą pasikabinti… Durys praviros.. Girdžiu ramiai šnekantis: „A jau ir atneše?“ „Atnešiau!“ „No ta nešk už karta i padiek tėn. Durys atdaras y. Aš daba da leko biški papruosavuotė.“ „A saka daba jau padietė? Vuo rasietas tik paskou reikiejė?..“

Skaityti toliau

Dabikinė: grafų langai ir senas parkas (nuotraukos) (1)

Dabikinės dvaras. Akmenės r. | J. Zvonkuvienės nuotr.

Dabikinės dvaras. Jau turėjau laimės savo akimis paliesti ir šį Žemaitijos taškelį. Tiesa, svarbesni man yra Brėvikiai, priklausę bajorams Narutavičiams. Tai nuošalus medinis dvarelis šalia Alsėdžių, bet jau Telšių rajone. Ten 1891 m. gimė, paaugo mano Babūnelė Domicelė Kybartaitė-Ginčauskienė. Ji vis minėdavo Brėvikius, nuolat kartodavo ir Dabikinės pavadinimą. Deja, per maža buvau suprasti, kokia tarp jų sąsaja, apie ką visa tai… Tiek tesupratau, kad apie ponus, kurie važiuodavo, išvažiuodavo, nuvažiuodavo, parvažiuodavo… su kažkokiomis naujienomis. Vėliau neužteko supratingumo ko nors paklausinėti. Dabar jau seniai seniai nebėra ko bepaklausti. Brėvikių dvarelį žinau gerai ir netuščiai, o Dabikinė vis tebebuvo paslaptis. Svajojau surasti ją, nors ilgai nežinojau, nė kurioje ji pusėje. Skaityti toliau

Alfredas Šatas: „… alsuoju Ramybe“ (nuotraukos) (1)

A. Šato natiurmostas iš ciklo „ ... alsuoju Ramybe“ | D. Slavinsko nuotr.

Nuo lapkričio 12 d. iki gruodžio 4 d. Kauno Kristaus prisikėlimo bažnyčioje vyksta personalinė dailininko Alfredo Šato (1948–2014) personalinė paroda, kurioje eksponuojamas jo darbų ciklas „… alsuoju Ramybe“.
A. Šatas gimė 1948 metų spalio 6 dieną Kaune. Likimas lėmė, kad dar vaikas būdamas susirgo sunkia širdies liga, gulėdamas ligoninėje kopijavo „Pifo nuotykius“. Pasveikęs gerai žaidė šachmatais, tačiau vėl pakirstas negalios griebėsi pieštuko. 1969 metais A. Šatas Skaityti toliau

Kauno modernas: prisiminimas ar atgimimas? (nuotraukos) (0)

Moderno stiliaus stalinė lempa ir „gramofonas“ | D. Slavinsko nuotr.

Šiandien  iš naujo atrastas XIX a. pabaigoje –XX a. pradžioje architektūroje ir interjeruose klestėjęs sececijos stilius. Populiaru apie jį kalbėti, žavėtis juo kaip labai žmogui jaukiu, patogiu ir gražiu stiliumi.

Skirtingose šalyse šis stilius vadinamas skirtingai. Vokietijoje ir Skandinavijos šalyse šis stilius buvo vadinamas jugendu ( jugendstil, liet. jaunimo stilius). Prancūzijoje jis buvo vadinamas art noveau (naujasis menas). Italijoje – laisvės stiliumi, Didžiojoje Britanijoje  ir JAV – modernu, Rusijoje ir Lietuvoje – taip pat moderniu stiliumi, arba tiesiog modernu. Plačiau apie šį judėjimą labai siūlome paskaityti trumpą, aiškų ir informatyvų  Ievos Svirelytės straipsnį čia. Skaityti toliau

50-ųjų jaunimo poezija. K. Rastenis. Senamiesčio ciklas (0)

K. Rastenis, VU studentas |Asmeninė nuotr.

Senamiesčio ciklas

 Skiriu Stiklių gatvei

Sidabrinis paukštis
Juodų balandžių
Virtinės vis lekia
Ir skausmą
Nešasi per pusę
Girdžiu prakeiktą
Sidabrinę šneką Skaityti toliau

N. Marcinkevičienė. Mėnesiai ir šventės: lapkritis (nuotraukos) (0)

Rasų kapinės per Vėlines. 2015 m. Iš FB puslapio „ We love Lithuania“.

Vis labiau rudenėja, žmonės vis mažiau varsto savo būsto duris, žiemamiegiai laukų ir miškų gyviai baigia ruoštis žiemos poilsiui. Barsukai, sočiai prisiriję, į urvus tempia sausą žolę, virš jos kloja švarias samanas, šalia deda vieną kitą padžiūvusį grybą, gilę, vaisių… Tuo tarpu tinginiai mangutai akylai stebi jų darbą, kad, pasitaikius progai, užimtų patogų barsuko migį. Lazdyninės miegapelės ilgam poilsiui išsinuomoja paukščių inkilus, margo genelio uoksus. Bebrai skuba ręsti namus, kad iki didesnių šalnų suspėtų įsikurti, o ežiukai pasitenkina sausų lapų krūvele, po medžių šaknimis susidariusia landa

Skaityti toliau

Sielų upė. Vėlinėms (video) (0)

S. Jašauskytės asmeninė nuotr.

Tai jiems – išėjusiems į Amžinąją Šviesą, mūsų mylimiems ir pasiilgtiems artimiesiems! 

Su Modestu Kapustinsku  jau seniai turėjome šią šviesią idėją ir dabar paleidome ją į pasaulį.

Mirtis nėra vien Nežinomybė. Mirtis yra skriejimas į ten, kuo tikėjai. Viską išgirsite dainoje. Skaityti toliau

A. Stabrauskas. Mediniai Žvėryno namai (4): Sėlių g. 37 (1)

Vilnius, Žvėrynas, Sėlių g. 37. Namas iš šiaurės vakarų | A. Stabrausko nuotr.

Į Lietuvos Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą neįrašytas kampinis namas dviejų gatvių sueityje priešais neužstatytą erdvę kitoje Sėlių gatvės pusėje (1 nuotr.). Žvėryne anuomet statytuose namuose tokiu atveju buvo būdinga pašalinti gatvių sankirtos aštrumą, taip ir padaryta. Čia viršuje gražiai iškeltas mezoninas – mansarda, kurią abipus supa tūriniai stoglangiai su dvišlaičiais stogeliais (2 nuotr.). Pirminio, buvusio namo vaizdo nematome, dar daugiau: į sankryžą atgręžtas namo fasadas apačioje perdirbtas (3 nuotr.). Čia vis dėlto buvo namo reprezentacinis įėjimas. Ir laipteliai buvo ne tie ir ne tokie. Skaityti toliau

Parodos Nacionalinėje dailės galerijoje: Vilnius. Topophilia. Vilniaus vaizdai iš advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ kolekcijos (0)

Vytautas Mackevičius. Vilnius. Didžioji gatvė, 1942. Fragmentas

Vilniui būdingas stebėtinas, vargiai racionaliai paaiškinamas bruožas, tam tikra magija, per kurią žmonės įsimyli šį miestą tarsi gyvą būtybę. Daugybė tapytojų ir grafikų daugiau kaip du šimtmečius piešė Vilniaus architektūrą ir vaizdus“ (Czesław Milosz. Abėcėlė, Vilnius, 2012, p. 106).

Vilnių mėgo vaizduoti įvairių tautų dailininkai, ir vietiniai menininkai, ir svečiai, o jų kūrybai apibūdinti tinka graikiškas žodis „topophilia“, reiškiantis „vietos meilę“. Paroda „Vilnius. Topophilia“ apžvelgia Lietuvos sostinės ikonografijos raidą XIX – XX a.: kaip per Skaityti toliau

Parodos Nacionalinėje dailės galerijoje: Vilniaus piešimo mokykla (0)

Karčiama Vilniuje, Subačiaus gatvėje. Vilniaus piešimo mokyklos vadovo dailininko Ivano Trutnevo paveikslas.

Iki lapkričio 26 d. Nacionalinėje dailės galerijoje vyksta paroda, skirta Vilniaus piešimo mokyklai, gerokai primirštai ir iki galo neįvertintai mokslo įstaigai, kurią 1866 m. pabaigoje įkūrė carinės Rusijos valdininkai, apsižiūrėję, kad nėra kam tapyti ikonas stačiatikių cerkvėms.

Iš tiesų, 1832 m. uždarius Vilniaus universitetą, Lietuvoje nebuvo likę jokios profesionaliosios dailės ugdymo bazės  – XIX a. viduryje Vilniuje, išskyrus privačias iniciatyvas, nebuvo net paprasčiausios piešimo mokyklos. 1864 m. Vilniuje įkurta ikonų dirbtuvė šią problemą išspręsti irgi nebuvo pajėgi. Piešimo mokyklai Vilniuje organizuoti buvo Skaityti toliau

A. Stabrauskas. Išėję Žvėryno namai (6): Lokių g. 17 (nuotraukos) (1)

Šįkart straipsnio objektas – ne namas su vienokia ar kitokia puošyba.  Lokių g. 17 namo mansardoje, 4-ame bute, nuo 1946 iki 1969 metų gyveno kraštotyrininkas, muziejininkas, spaudos darbuotojas bei poetas Vladas Šaulys (1902–1977). Tai jis 1946 m. kūrė Trakų kraštotyros muziejų ir buvo pirmuoju jo vadovu. Plačiau apie V. Šaulį, XX a. Lietuvos kultūros darbuotoją, skaityti čia:  A. Stabrauskas. Vlado Šaulio (1902 –1977) archyvas. Liaudies kultūra, 2008, Nr. 5, p. 62–67.

Būtent jo archyve rasti šeštojo–aštuntojo XX a. dešimtmečio Žvėryno medinių namų nuotraukų negatyvai.

Skaityti toliau

Juozapavas. Keli tiesos paveikslėliai (nuotraukos) (0)

Juozapavo cerkvė, statyta apie 1924 m. Dar prižiūrima. Telšių rajonas, Nevarėnų seniūnija, 2017 m. J. Zvonkuvienės nuotr.

Tik tiesos paveikslėliai. Labai skuboti. Bet džiaugiausi ir tuo, nes buvau pažadėjus… O tiesa paveikslėliuose – tai tik noras parodyti, kaip kas atrodė tą dieną tame pasirinktame taškelyje, kai lankiausi, žvalgiausi.

Kartais žmonės žiūri tik ieškodami „geros nuotraukos“.  „Gera“ man pasitaiko tik iš netyčių. Man rūpi tik tiesa žemelės, ant kurios buvau. Miesto tiesa, kokio daiktelio tiesa. Daryti gražias nuotraukas – kita užduotis. Čia ir sugebėjimų reikia, ir laiko neskubaus. Sugebančiųjų šioje srityje tikrai netrūksta.

Taigi brendu per bet kokią žolę, per lauką bet kokį, kopiu į kalnelį… Krūmas tegu Skaityti toliau

J. Zvonkuvienė. Meniška siela nenusigyvena… (nuotraukos) (1)

Paragių dvaro savininkas dailininkas Nikodemas Erazmas Ivanauskas | Autoportretas.

Taigi, tos mintys lyg rudenio ūkana vis tvyro ir tvyro ties Paragiais. Plauko ten palaukėmis, pakelėmis, paplentėmis… Kiekviena vietovė juk, be akivaizdžių dalykų, kuriuos nesunku prisiminti, perprasti, palyginti, palieka dar ir savo paslapties dvelksmą – lyg mįslę kokią… Lankiausi čia vasaros pabaigoje – dėl renginio. Bruzdesys. Daug žmonių, daug mašinų. Ir, žinoma, tas šiemetinis lietus… Lietus ir lietus. Kai nustodavo lyti, galima buvo šiek tiek pasižvalgyti po aplinką. Vidus liko „neišskaitytas“. Tad vyliausi pargrįžti. Be jokių pareigų – tik pabūti čia. Pabūti…

Pabūti… Kad eidama sena alėja iki to mažo prūdelio, pažiūrėjusi į jo spindesį, į lygius Skaityti toliau