Paskutinės litvakų dailininkų parodos Vytauto Kasiulio dailės muziejuje dienos.
Kaip ir dažnoje gerai parengtoje parodoje (parodos kuratorė dr. Vilma Gradinskaitė, architektė Eglė Matulaitytė, dizainerė Edita Namajūnienė) – galimybė trumpam persikelti į praeitus laikus. Kadangi paroda surinkta etniniu pagrindu, – galimybė pajusti litvakų tautinę tapatybę ar jos atšvaitus. Galimybė pajusti praeito šimtmečio Paryžiaus dvasią. Galimybė pasigilinti į pavienių žymių dailininkų kūrinius. Sužinoti daugiau vardų… ir biografinių faktų.
Parodos rengėjų tekstuose – trumpi pasakojimai apie žydų-litvakų to laikotarpio religinio gyvenimo pokyčius, kurie leido dailininkams plačiau išsiskleisti ir išvykti iš štetlų mokytis į Paryžių: „XVIII a. viduryje Vokietijoje susiformavo Haskala (hbr. apšvieta, intelektas) – sąjūdis, skelbęs, kad mokslo žinios ir progresas neprieštarauja Toros įsakymams ir nekelia pavojaus. Tai paskatino uždaras žydų bendruomenes integruotis į pasaulietinę aplinką. Po šimtmečio sąjūdis pasiekė Rytų Europą ir pakeitė Litos štetluose ramiai tekėjusį gyvenimą. Iš religingų žydų šeimų kilę jaunuoliai vyko studijuoti į pasaulietines mokslo ir meno institucijas.
Į Paryžių litvakai dailininkai emigravo keliomis bangomis. Pirmoji banga plūstelėjo XIX a. pabaigoje skulptoriui Markui Antokolskiui Paryžiuje atvėrus dailės studiją, kurios mokiniais tapo Ilja Gincburgas, Naumas Aronsonas, Borisas Šacas ir kt. Antroji gausiausia emigrantų banga buvo įkvėpta Žako Lipšico, atvykusio į Paryžių 1909 m., ir Marko Šagalo, atvykusio 1911 m. Jų dėka Vilniaus piešimo mokykloje pasklido kalbos apie „meniškąjį“ Paryžių ir jos mokiniai Chaimas Sutinas, Pinkus Chremenis, Mišelis Kikoinas, Emanuelis Mane-Kacas ir kt. papildė litvakų dailininkų gretas“. Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui Maksas Bandas, Jokūbas Mesenbliumas ir Arbit Blatas jau iš laisvos Lietuvos prisijungė prie litvakų dailininkų bendruomenės Paryžiuje, o iš sovietinės Lietuvos pavyko emigruoti Rafaeliui Chvolesui.
Parodoje pristatomas 21 dailininkas ir eksponuojama per 130 dailės kūrinių, pasakojančių apie litvakų dailininkų migraciją į Paryžių, jų siekius, laimėjimus, Tėvynės ilgesį ir tradicijų tęstinumą“.
Atskiras tekstas parengtas apie Marką Šagalą: „1911 m. į Paryžių atvykęs Markas Šagalas įsikūrė nedidelėje „Avilio“ studijoje ir puolė dirbti. Ne veltui draugas ir tapytojas Isakas Lichtenšteinas pavadino jį „darbščiausia avilio bite“. Užaugęs nedideliame ir labai religingame Liozno štetle netoli Vitebsko, vėliau dailininkas savo prisiminimus užrašė ir iliustravo autobiografijoje „Mano gyvenimas“, publikuotoje 1931 m. Paryžiuje. Unikali gyvenimo štetle suformuota pasaulio pajauta padėjo Šagalui sukurti savą nepakartojamą stilistiką, o Paryžiaus mokyklos dailininkų siekį vaizduoti gyvenimą čia ir dabar jis praturtino žydiškomis temomis, simbolizmu ir misticizmu.
Paryžiuje Šagalas praleido didžiąją savo gyvenimo dalį, tačiau gimtojo štetlo dvasia ir vaizdai visada dominavo jo kūryboje. Tad dailininko Paryžius virsta nedideliu štetlu, kuriame meldžiasi rabinas, danguje sklando žydų nuotaka, ant namo stogo groja smuikininkas, klajoja klezmeriai, gieda gaidys ir mekena ožka. Paveikslų kompozocijas dailininkas konstravo chasidų pasakos principu, kai iš pirmos scenos išnyra antroji, iš antrosios – trečioji…, o skaitytojui ir žiūrovui jau sunku suprasti, kur realybė, o kur svajonės, kur istorijos pradžia, o kur pabaiga“.
Parengė Dalia Rastenienė
Projektas Svarbiausi tautinės tapatybės dėmenys – kalba ir etninė kultūra, 3 tūkst.
