Kaip jau kalbėjome anksčiau, nemažai tautinio kostiumo detalių prigyja prie šiuolaikinės aprangos. Daugelis moterų pamėgo dėvėti riešines, tradiciškas, siuvinėtas karoliukais. Atrodo, kad tradicinė tautinio kostiumo liemenė taip pat puikiai žiūrėtųsi prie džinsų.
Panašu, kad daugelis šiais laikais skiria mažai dėmesio buičiai. O štai puslapis socialiniame tinkle „Facebook“ „Močiučių raštai“ skirtas savo seneliams ir proseneliams prisiminti, – tai dar iš tų laikų ateinančios tautinės pirštinės, kojinės, užtiesalai, užvalkalai, rankšluosčiai, skaros, riešinės, delmonai, tautinės juostos, rūbai tautiniais motyvais, kai išpuoselėta buitis buvo neatskiriama kasdienybės dalis.
Šiuolaikiniai žymūs dizaineriai sukuria kolekcijų tautiniais motyvais šiuolaikiniame rūbe panaudodami detales tautiniais motyvais kaip ir paprasti žmonės, prisimindami savo močiutes, siūlo tautinės aprangos detales pritaikyti šiuolaikinėje aprangoje.
Pirštinės, rankšluosčiai, užtiesalai (kapos) buvo dovanojami per vestuves, krikštynas, atsilyginant už darbą. Iš tikrųjų ir šiais laikais tai puiki dovana.
Ryškiaspalves, tautiniais ornamentais megztas pirštines nešiojo valstiečiai. Ši aprangos detalė puikiai dera ir prie dabartinių rūbų, yra pamėgta ir šiuolaikiniame pasaulyje.
Riešinės, skaros taip pat gali tapti puikiu šiuolaikinės aprangos elementu, o lovos užtiesalai, rankšluosčiai – šiuolaikinės buities detale.
Iš merino vilnos audžianti skareles Vaida Matonė rašo: „Šiuolaikinėms moterims jau seniai pamiršta garderobo dalis – ant galvos ryšima skarelė daugeliui vyresnės kartos atstovių tarsi atversta istorijos knyga, menanti laikus, kai ištekėjusiai moteriai skarelė buvo privaloma ir kone pagrindinė puošmena.
Šiai dienai skarelė gali būti naudojama ne tik ant galvos ar kaklo, kaip dauguma įpratę manyti, jai panaudoti yra daug daugiau būdų. Ja drąsiai galite puošti savo rankines, rankas.
Dažnai rankinės ant juosmens vadinamos delmonais, delmonas (arba dalmonais), Tai lietuvių moterų puošni kišenė, austine juostele (rištuvu) rišta prie juosmens, būdinga tik Mažajai Lietuvai. Delmonai siūti iš aksomo, šilko, vilnelės, medvilnės. Tai specialus maišelis, pasiūtas iš tamsesnės medžiagos, išsiuvinėtas įvairiaspalvių siūlų gėlytėmis, paukščiukais, papuoštas dar ir karoliukais. Kampuose kartais buvo išsiuvinėjami savininkės inicialai, data. Moterys delmone laikydavo pinigus, nosinaitę, įvairias smulkmenas. Iki XX a. buvo klaipėdiškių moterų tautinių drabužių dalis. Vyresnės moterys delmonus ryšėjo iki XX a. 5 dešimtmečio.
Pririšami krepšeliai prie juosmens aptinkami jau archeologiniame kostiume, populiarūs jie buvo ir viduramžiais.
Siūvami delmonai ir šiais laikais, jie taip pat gali tapti puikia aprangos detale, o žemiau mūsų pateikiamoje galerijoje galite pamatyti nuostabius aksominius delmonus.
„Močiučių raštuose“ stengiamasi skleisti lietuviška ornamentika puoštų mezginių pavyzdžius, nemažai čia įkeliama ir šiltų spalvingų vilnonių kojinių žiemai nuotraukų. O ryškiaspalviai austi rankinukai čia pristatomi kaip šiuolaikinės aprangos akcentas.
Pateikiamos uniforminės apykaklaitės gali pritikti prie mažos juodos suknutės (prisimenant žymiąją Coco Chanel suknutę, pasiūtą draugei aktorei).
Promočiutės austi užtiesalai, primenantys vaikystės namus, puikiai tinka ir šių laikų interjerui, o austi kilimėliai gali tikti kaimo sodyboje.
Nertos servetėlės taip pat gali pagražinti mūsų buitį.
Tautine juostele papuošusi per rugsėjo pirmąją savo sūnų mama apgailestauja, kad nebeliko šios tradicijos ir kad jos sūnus tauriai pasipuošęs vietoj kaklaraiščio tautine juostele, bus ne tik vienintelis klasėje, bet ir mokykloje.
Taigi siūlome pasižiūrėti galeriją ir pasisemti iš jos įkvėpimo. O pabaigai – Eglės Joanos Šatkutės iš Alantos, Utenos apskr., įrašas iš „Močiučių raštų“:
„Visi nori tik į priekį eiti. Bet aš manau, šiandieną yra daug gudriau eit atgal. Žiūrėt, ieškot, ką praradom. Ką praradom su savo visa „pažanga“. O praradom ne tik daug: galimas daiktas, kad mes esam praradę viską: orą, vandenį, žemę, upes, upelius, medžius, gėles, dainas, nekaltumą, tikėjimą į viską, kas šventa. Labai lengva eiti į priekį: nereikia galvoti, nes eini su minia: su televizija, su technologija, kompiuteriais, Amerika… Eini į priekį ne su galva, bet tik kad kiti jau eina į priekį.
Aklai, kaip visos avys eina, taip ir aš einu… Bet viena avis ėjo prieš srovę, atgal… į senas, žalias pievas. Avis dar sapnavo, dar prisiminė…
Sako: Nepamesk kelio dėl takelio…
A, žiūrint kur kas eina. Žiūrint kur kas nori nueiti…“ Jonas Mekas.
Aš noriu eiti takeliais ir smėlynais, papievėmis ir stačiais šlaitais iki pačių švariausių šaltinių, versmių, pačių rečiausių natūralių gamtos resursų – tylos. Iki jų neveda nei asfaltuoti keliai, nei daugiajuosčiai greitkeliai.
Aš noriu nueiti iki Sodų alėjos, kurioje suklypusiame daugiabutyje, be šilto vandens patogumo, antrame aukšte gyvena ponia Stasė.
Lipti pas ją, kasdien sėdinčią prieš televizorių, mažyčiame kambarėlyje tarp maišų drabužių ir audinių, reikia iš kiemo pusės.
Stačiais laiptais, apačioje šūktelėjus, pakylu pas Stasę. Šiandien jos gimtadienis ir mes besijuokdamos nerišliai sudainuojame posmą apie Suvalkiją, iš kurios atkeliavo į šį svietą Stasės tėtis.
O Stasė neria kilimus. Tokius, kaip mano mamulė iš senų drabužių ir audeklo atraižų vąšeliu nerdavo. Mazgais surišdama į virves, akį prie akies dėliodama, išmegzdavo po platų svietą išbarstytas pramočių istorijas ir taip tvirtą pagrindą po kojomis šeimyniškiams paklodavo.
Stasė beveik akla, Dievas jai nepagailėjo anei glaukomos, anei kataraktos. Mato ji visokius šešėlius, nesupaisysi, kaip ji susigaudo spalvose.. Sėdi dažniausiai Stasė viena visą dieną ir neria užmirštas žmonių dienas ir naktis į vieną giją kaip tikra ragana. Ai, šiandien į vienintelės kambaryje stovinčios lovos patalus glaustėsi anūkės ryža kalytė Leila.
Su kiekviena diena mane vis intensyviau traukia magiškas praeities pasaulis, pamestos miškuose kilpos, tepaluotos odos, kinivarpų sugraužtos sienos, pakulomis užkamšyti plyšiai lubose, kuodelių smeigtukai ir verpstės, rastos mirusių promočių karstuose.
Va kaip atrodo Stasės nerti kilimai.
Viename jų sumezgė Ąžuolo paskutinių dviejų paaugliško gyvenimo metų likučius. Margas, tvirtas kilimas gavosi.
Stasė gali nunerti ir iš jūsų minkštų audinių, šilkinių ir prabanga spindinčių siūlų likučių. Bijau būti nesuprasta tiesiogiai, bet ir iš odos likučių nunerti gali.
Įsigykite vieną iš apvalainų kilimų ir pasidėję kaimo sodyboje, pirtelėje ar terasoje po kojomis, akis ganysite po siūlų vingius. Iki begalybės. Iki savęs savyje sulig paskutinio taško susukto.
E. J. Šatkutė.
Parengė Beatričė Rastenytė
Projektas Svarbiausi tautinės tapatybės dėmenys –
kalba ir etninė kultūra, 3 tūkst.
