Režisierius Eugenijus Titarenko (Yevhen Titarenko) turi drąsos parodyti realybę. „Rytų frontas“ – tai filmas, kurį žiūrėdamas savo jau sugadintomis akimis vis nustebdavau, „kodėl nebliurinta“?
Mes jau esam tiek sugadinti vakarietiško pseudojautrumo, kad bijom pažvelgti realybei į akis. Tai nereiškia vien herojų su nutrauktomis galūnėmis ir pasiaukojančių karių poelgių. Tai reiškia visą šūdiną realybę, kuri dažniausiai nebūna nei saldi, nei herojiška. Kuri būna ciniška ir mokanti pasijuokti iš savęs ir mirties. Kur nežinai, kiek tau liko, bet jau nebebijai kalbėti apie nepatogius dalykus.
Tai režisierius, kuris savo filme nebijo parodyti dalykų, kurių nepamatysime žiniasklaidoje. Dalykai, kurie pas mus traktuojami kaip per daug žiaurūs viešam rodymui, čia pateikiami su sveiko humoro doze. Tiesa, ta humorą geriausiai supras kare buvę žmonės.
Tai sunku apibūdinti. Tą reikia pajausti. Ir grįžus iš ten nekyla klausimų kodėl ukrainietis karys sušaudo šunį ar niekas nepadeda dešimtims dvesiančių karvių.
Filmas karo dalyvio akimis. Ne to, kuris šaudo. To, kuris gelbsti gyvybes iš ten , kur kiti nenori važiuoti. Ten, kur skausmas ir mirtis tampa tokia kasdienybe, kad nebepameni, kiek išgelbėjai, o kiek mirė bebandant juos ištraukti iš kovos lauko.
Bežiūrint filmą man pramušė ašaros. Ne dėl pamatytų žiaurumų. Dėl atgaivintų prisiminimų. Ir tai turbūt yra viena iš tų priežasčių kodėl nebevažiuoju į karą. Ne dėl to, kad bijau ten būti. Bijau to, kas bus sugrįžus.
Su filmo režisieriumi Ženia susipažinau dar 2015 m. intensyviausių kovų prie Donecko oro uosto metu. Kartu slėpėmės nuo snaiperių, lakstėme milžiniškais greičiais artilerijos apšaudomais keliais ir kartu bandėme fiksuoti realybę. Skirtumas tas, kad mano susidūrimas su karu trukdavo daugiausia dvi savaites, o jo – mėnesių mėnesius.
Manau, kad aš tapau jau per silpnas karui. O jis toliau tęsia savo darbą. Todėl kviečiu visus, kurie dar turi galimybę, nueiti į „Scanoramos“ repertuare šeštadienį rodomą filmą „Rytų frontas“. Neabejoju, kad po filmo ploti nesinorės.
Nuotraukoje mudu su Ženia 2015 m. per patį kovos įkarštį kažkur Donecko oro uosto prieigose. Tai buvo vienas pirmųjų susitikimų.
Vienas paskutiniųjų – Lvive pirmosiomis karo dienomis geriant alų daugiabučio virtuvėje ir klausantis oro pavojaus sirenų. Jos jau nebedarė mums įspūdžio. Bet neabejoju, kad jo filmas – padarys. Ir jeigu tik turite galimybę – nueikite šeštadienį, jeigu tik dar yra bilietų.
