Žymos archyvas: krikščionys

„Romuvos“ pripažinimo klausimo svarstymą Seimas atidėjo rudeniui (11)

Lietuvos Romuvos nuotr.

Birželio 30 d. Seime turėjo būti svarstomas ir priimamas nutarimas „Dėl valstybės pripažinimo suteikimo Senovės baltų religinei bendrijai „Romuva“ projektas (Nr. XIIIP-2016(2)). Tačiau klausimo svarstymas buvo atidėtas rudeniui.

Valstybės pripažinimas reikštų, jog valstybė palaiko Senovės baltų religinės bendrijos  „Romuva“ dvasinį, kultūrinį ir socialinį palikimą. Tai nesuteikia religinėms bendrijoms tokio pat statuso ir tokių pačių privilegijų, kokias turi valstybės pripažintos tradicinės Skaityti toliau

M. Kundrotas. Kai jie ateina tavęs (17)

Marius Kundrotas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Vokietijoje įsitvirtinus naciams vienas pastorius-disidentas taip įvardijo savo šalies padėtį. Kai jie atėjo sunaikinti žydų, aš jų negyniau, nes žydas nebuvau. Tada jie atėjo sunaikinti profsąjungų, aš jų negyniau, nes jokiai profsąjungai nepriklausiau. Po to jie atėjo sunaikinti katalikų, aš ir jų negyniau, kadangi buvau protestantas. O kai jie atėjo sunaikinti manęs, tai manęs ginti jau nebebuvo kam.

Susidūrimai su totalitarinėmis ideologijomis visada panašūs. Jos palaipsniui naikina atskiras visuomenės ir politinės Skaityti toliau

G. Burneika. Kanibalizmas ir žmonių aukojimas Biblijoje (9)

Viešas tėvo Urbano Grandierio (Urban Grandier) sudeginimas apkaltinus sutarties su Velniu sudarymu | Amžininko piešinys, Ludenas, 1634 m.

Įprasta manyti, kad Biblijoje kalbama tik apie pasiaukojimą, bet tai tik dalis tiesos. Šv. Rašte aiškiai sakoma, kad  bibliniam dievui  žmonės ne tik aukojosi, bet ir aukojo kitus. Būdamas krikščioniu, tokių Biblijos vietų aš tiesiog nepastebėdavau, o kai pastebėdavau, mano protas spruko nuo jų šalin, bijodamas jas deramai įvertinti. Kaipgi galima negerai galvoti apie tai, kuo tiki, kuo tiki tau artimi žmonės, bendruomenė? Be to, studijuojant Bibliją joje paprastai ieškoma simbolinės įvykių prasmės, taip apeinant doroviškai nepriimtiną ir nepatogią tiesioginę reikšmę. Tad objektyvesnis biblinės ideologijos vaizdas tegali atsiverti tik nuo jos atsiskyrus, iš šalies.. Skaityti toliau

Vengrijos vyskupas: Popiežius yra neteisus dėl pabėgėlių, tai invazija (2)

Pabėgėliai iš Afrikos | Wikipedia.org nuotr.

Popiežius Pranciškus yra daugybę kartų pasisakęs apie tai, kad katalikai privalo padėti į Europą plūstantiems šimtams tūkstančių migrantų, ir jiems atverti savo bažnyčių, vienuolynų bei namų duris.

Tačiau Vengrijos vyskupas Laslo Kis-Rigo (Laszlo Kiss-Rigo) šią savaitę pareiškė, kad popiežius šiuo klausimu klysta.

„Jie nėra pabėgėliai. Tai invazija“, teigia Segedo–Csanado vyskupijos vadovas. „Jie ateina čia šaukdami „Alahu Akbar“. Jie nori perimti.“ Skaityti toliau

M. Kundrotas. Tiesa – aukščiau visko (16)

Marius Kundrotas | Aasmeninė nuotr.

Nesmagu veltis į religinius karus, skaldančius lietuvių tautą. Vis dėlto kai kam to labai norisi. Skaldytojų galima rasti įvairiose konfesijose, tiek krikščionių, tiek pagonių, o taip pat ir ateistų gretose. Žinoma, kiekvienas turi teisę ir gal net pareigą skelbti kitiems tiesą, kaip jis ją suvokia. Tik tai turėtų būti daroma korektiškai tiek etikos, tiek faktų atžvilgiais. Įvairios religijos, konfesijos ir denominacijos turi savyje gerų dalykų ir etiška būtų jas pripažinti.

Deja, Gintaras Burneika, tiek savo pirmajame straipsnyje krikščionybės tema, tiek atsakyme į išsakytą kritiką laikosi agresyvios, netgi demonizuojančios retorikos, provokuodamas atitinkamą atsaką senojo Skaityti toliau

M. Kundrotas. Krikščionybė ir tautiškumas: karas ar darna? (31)

Pixbay.com nuotr.

Atrodytų, jog religiniai karai Vakarų pasaulyje – gūdi praeitis. Tik atvykėliai iš islamo šalių kartais ima ir pagadina visą humanizmo ir demokratijos idilę. Dar galima pastebėti, kaip karingas sekuliarizmas politinės galios priemonėmis bando išstumti iš viešųjų erdvių bet kokią religiją. Vis dėlto karai tarp tikinčių vakariečių jau daugiau istorijos, negu nūdienos aktualijų tema. Tiesa, pasitaiko išimčių. Atskiri žmonės arba jų grupės vis bando sugrąžinti mus į viduramžių kovas.

Lietuvoje, ilgus amžius buvusioje darnos ir įvairovės šventove, kyla savi džihadistai. Iš Skaityti toliau

G. Burneika. Kaip krikščionybė kėsinasi į lietuviškąją tautinę tapatybę (34)

Pilėnų gynimas. Dail. Aleksandras Vitulskis, 1965 m.

Daugelis Lietuvos eilinių katalikų yra nuoširdžiai atsidavę savo tautai. Tačiau jie net neįtaria, kad krikščionių šventas raštas, kuris kasdien skaitomas bažnyčiose ir kuriuo remiasi katalikų ideologai ir kunigai, menkina bet kokį tautiškumą, papročius ir tradicijas, išskyrus išrinktosios Abraomo palikuonių, šiuo atveju – žydų tautos.

Žydų tauta yra gerbtina ir daugeliu atvejų dėl istorijos bėgyje iškilusių sunkių išbandymų verta užuojautos. Tačiau kito pagarba be savęs gerbimo yra ne tikra pagarba, o pataikavimas ir kito aukštinimas savęs menkinimo sąskaita. Šiame straipsnyje Skaityti toliau

A. Butkus. Replika dėl Brunono, kurį nužudę „nedorėliai lietuviai“ (19)

Brunonas Pazaislio freskose_xxiamzius.lt nuotr

Dėl Lietuvos krikšto datos iki šiol nėra vienos nuomonės. Dalis lietuvių, tarp jų ir šios replikos autorius, Lietuvos krikštu laiko mindauginį krikštą 1251 m., kiti gi teigia, jog Lietuva krikštyta 1387 m., vykdant Jogailos įsipareigojimą Lenkijai mainais į jos sostą. Dar kiti prie Lietuvos krikšto pritempia pirmąjį jos vardo paminėjimą per nesėkmingą vyskupo Brunono misiją 1009 m., pasibaigusią misionieriaus žūtimi. Ir misija, ir žūtis yra hiperbolizuota, sureikšminta, akcentuojant misijos pagrįstumą ir kriminalizuojant vietinių reakciją bei elgesį. Skaityti toliau

S. Jalsevac. Stebinanti tikroji neapykantos Donaldui Trampui priežastis (video) (28)

Donaldas Trampas | Alkas.lt nuotr.

Pamirškite daugumą pasipiktinimų ir kaltinimų, nukreiptų prieš Donaldą Trampą, kuriuos girdite šiomis dienomis. Vis labiau įsiplieskia augantis, bjaurus ir smurtingas karas prieš Trampo administraciją ir jos rėmėjus. Didžiąja dalimi šiam karui vadovauja ir jį finansuoja stambiojo kapitalo elitas, priklausantis bendram prieš kelis dešimtmečius prasidėjusiam judėjimui už agresyviai sekuliarią, be sienų, radikaliai sumažintu gyventojų skaičiumi Naująją pasaulinę tvarką ir pasaulinę vyriausybę.

Primygtinai siūlau pažiūrėti vaizdo įrašą, kurį sukūrė Remnant televizija. Jame Skaityti toliau

A. Gurevičius. Ragana kaime ir teisme (kaip magiją suprato liaudis ir mokytieji) (III) (1)

Francisko Gojos (1746-1828) paveikslo „Inkvizicijos naktis“ fragmentas

Tęsiame Arono Gurevičiaus, vieno žymiausių pasaulyje XX a. antrosios pusės ir XXI a. pradžios Rusijoje (Maskvoje) gyvenusių ir rusiškai rašiusių viduramžių kultūros istorikų, straipsnio vertimo skelbimą.

Straipsnyje nagrinėjamos vadinamosios raganų medžioklės priežastys, ištakos, prigimtis ir pamokos. Esminis kampas, kuriuo autorius žiūri į šį tragišką Vakarų istorijos reiškinį, yra santykis tarp „aukštosios“ kultūros (bažnyčios, dvaro, mokytų žmonių, švietėjų) ir liaudies kultūros. Raganų persekiojimas, autoriaus sprendimu, – tai bažnyčios ir mokytųjų kultūros karas prieš liaudies kultūrą visomis jos apraiškomis. Skaityti toliau

A. Gurevičius. Ragana kaime ir teisme (kaip magiją suprato liaudis ir mokytieji) (I) (14)

Žanos d'Ark sudeginimas 1431 m. | Žiulio Eženo Lenevjo (Jules Eugène Lenepveu 1819 – 1898) freskos fragmentas

Aronas Gurèvičius (Арон Яковлевич Гуревич, 1924–2006) – vienas žymiausių pasaulyje XX a. antrosios pusės ir XXI a. pradžios Rusijoje (Maskvoje) gyvenusių ir rusiškai rašiusių viduramžių kultūros istorikų. Mokslų daktaras, profesorius nuo 1992 m. vadovavo Pasaulinės kultūros instituto prie Maskvos valstybinio universiteto Viduramžių ir šiuolaikinės kultūros bei mokslo skyriui. Skaitė paskaitas garsiausiuose Anglijos, Danijos, Italijos, JAV, Norvegijos, Prancūzijos, Švedijos, Vokietijos universitetuose. Rusijos Humanitarinių tyrimų akademijos tikrasis narys, Amerikos medievistikos akademijos narys korespondentas, Renaissance Academy of AmericaSociété Jean Bodin (Belgija), Norvegijos Karališkosios mokslo draugijos, Skaityti toliau

J. Dapšauskas. Ar religijos skatina terorizmą, ar kuria žmogiškumą? (42)

Juozas Dapšauskas | asmeninė nuotr.

Pasaulį vis labiau neramina teroristiniai veiksmai, atliekami religijos vardu. Kiekvieną dieną žiniasklaida praneša apie vis naujus išpuolius. Visus sukrėtė ir kunigo nužudymas bažnyčioje Prancūzijoje. Galime tik ramintis, kad pas mus tokie konfliktai nekyla ir, viliuosi, artimiausiu metu neįvyks. Tačiau šiomis karštomis dienomis pasigilinkime bendrai į religinės pakantos esmę. Pas mus tikrai nesigriebiama nei šautuvų, nei peilių dėl savo religinės „tiesos“ įrodymų, bet minties lygmenyje tos tikrosios pakantos kitaip mąstančiam, turinčiam kitokią pasaulėžiūrą tikrai pritrūksta. Kai kurie krikščionys su didžiausia pagieža atsiliepia apie Skaityti toliau

S. Lapėnas. Džihadas Lietuvoje? (II) Saugumo specialistai apie migracijos grėsmes (5)

atlantico.fr nuotr.

Prieš interviu su žinomu Vokietijos policijos konsultantu (apie kurį žadėjau parašyti straipsnyje „Džihadas Lietuvoje? (I)“) religinio ekstremizmo klausimais, Lietuvos skaitytojui turiu paaiškinti „migracinio“ pavojaus esmę, apie kurią jis kalba. Tai verčia daryti tyla, vyraujanti lietuviškos žiniasklaidos tinklaruoščiuose ir publikacijose apie „Islamo valstybės“ veiksmus ES teritorijoje, kai beveik visai nekalbama apie jau esamas realias problemas ir faktus, susijusius su abipuse migracija.

Šios itin pavojingos grėsmės Europos ateičiai, susijusios su abipuse migracija, neįmanoma išspręsti kvotų pagalba ar biurokratų nurodymais, arba statant sienas. Ir kaip teigia JAV, Britanijos ir kitų šalių saugumo specialistai, kurių nuomonė pateikta šiame straipsnyje, Skaityti toliau

V. Ibianska. Ką mes žinome apie islamą? (4)

Vanda Ibianska_bernardinai.lt nuotr

Ištikus pabėgėlių krizei, Europa sutriko. Iš vienos pusės žiūrint, privalu gelbėti bėgančiuosius nuo represijų,  karo, ir jokių abejonių čia kilti negali. Iš kitos – bado akis religijų ir kultūrų skirtumai, akivaizdžiai sukelsiantys nemenkų pavojų. Prancūzija ir Vokietija jau turi karčią patirtį. Kaip išmintingai ir moraliai turime pasielgti mes, europiečiai, regis, nežino niekas. Jaudina ir graudina nedidelę migrantų dalį sudarančios moterys su vaikais, tačiau nerimą kelia jauni, sveiki ir stiprūs vyrai. Jie – didesnioji dalis. Tad priimti ar ne, tapo sunkiai išsprendžiama dilema. Kaip tikruosius karo pabėgėlius ir tariamus pabėgėlius diferencijuoti? Skaityti toliau

Uoli katalikė V. Abramikienė siūlo pusšimčiu metų prailginti netradicinių religinių bendruomenių nepripažinimą (12)

V. Aleknaitė Abramikienė meldžiasi Dievui | Alkas.lt nuotr.

Spalio 20 d. Seimo narė konservatorė–krikščionė demokratė Vilija Abramikienė (Vilija Aleknaitė Abramikienė) Seime įregistravo Lietuvos respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo (RBB) 6-to straipsnio pakeitimo įstatymo projektą (XIIP-3670), kuriuo siūlo valstybinio pripažinimo siekiančioms Lietuvos religinėms bendruomenėms ir bendrijoms užkirsti kelią tapti oficialiai valstybės pripažintomis.

Jei Seimas pritartų siūlomoms pataisoms tai šiuo metu valstybės nepripažintos religinės bendrijos oficialaus valstybės pripažinimo turėtų laukti ne kaip dabar yra nustatyta – 25-erius metus nuo jų pirminio registravimo Lietuvoje,o turėtų dar palūkėti pusšimtį metų kol joms sukaks 75-eri. Skaityti toliau

M. Kundrotas. Jausmuose tiesos nėra. Darsyk apie migraciją (15)

Tautininkų sąjunga ir „Jaunoji Lietuva“ pasirašė jungimosi deklaraciją| Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Šiandieninė migracijos problema atskleidžia tamsiausias propagandos savybes. Jei vienas pateikia verkiančios moters arba dar baisiau – skęstančio vaiko atvaizdą, kitas būtinai ištrauks piktą, išsižiojusį, kažin ką rėkiantį migrantą, laikantį plakatą, kuriame kurstomas smurtas ar islamo diktatas.

Abiem atvejais apeliuojama į jausmus, ne į protą, ne į dorovę. Po tokio apsikeitimo propagandiniais memais racionali diskusija praranda galimybę – viskas nuleidžiama į primityvių sentimentų ir žemiausių instinktų lygmenį.

Jei kuo galima pateisinti vieną atvejį, tai kitu. Skaityti toliau

J. Dombrava. Kvailinimas Europos mastu (8)

Janis_Dombrava_feisbujko_nuotr

Mums bandoma sukelti gailestį, mėginama meluoti ir pasinaudoti žmonių neišmanymu, siekiant, kad Latvija nusileistų ir priimtų migrantus iš Afrikos. Pasitelkiamos priemonės, sukelsiančios ilgalaikę grėsmę Latvijos, kaip nacionalinės valstybės, egzistavimui.

Kai kuriose laidose ir iš politikų esame girdėję demagoginius Afrikos pabėgėlių ir latvių pabėgėlių Antrojo pasaulinio karo metu palyginimus. Mes raginami užjausti nuo karo bėgančius žmones… Bet ar mūsų visuomenė informuota, kad, pavyzdžiui, Eritrėjoje karo nebuvo jau penkiolika metų, o šiandienos Eritrėjos piliečiai Skaityti toliau

V. Turčinavičius. Tapatybės kaita (I) (6)

Mindaugas. Dail. Arūnas Slapšys, 2012 m.

Netikėk ką priešai suoks… reikia būti savimi.
Tautvyda Marcinkevičiūtė, „Rondo“ dainos tekstas

Šios dainos žodžiai vėl tampa svarbūs mūsų besikuriančiai pilietinei visuomenei, o ypač laisvos informacijos sklaidos laikotarpiu, kai melaginga, Lietuvą menkinanti informacija sklinda be mūsų žiniasklaidos tinkamo atkirčio, be mūsų intelektualų plataus ir viešo kalbėjimo.

Kai  atvykę britų intelektualai klausia: „Mums įdomu, kas jūs esate per tauta, kad gyvendami Europos centre iki 13–14 a. sugebėjote būti neapkrikštyti? Skaityti toliau

Vydūnas. Mūsų uždavinys (III) (0)

Vydūnas | Alkas.lt koliažas

Galutinio pasilpimo žymiai

Pažvelgdami į lietuvių tautos 700 metų gyvenimą, išvydome visokias tautos pasilpimo priežastis. Nebuvo auginamas bendrasis tautos gyvenimas. Valdžiava buvo steigiama ne iš noro visos tautos, bet iš didžiūnų galybės geidimo.

Tautos kraujas buvo karuose praliejamas, svetimas priimamas. Ypačiai daug jo parėjo iš Lenkijos po Didžiojo mūšio. Lenkų tauta vyriausiai ir silpnino lietuvių tautos sąmonę. Lenkai nešė Lietuvon savo kalbą ir tikybą. Ėjo taip per šimtmečius. Krikščionių tikyba buvo lenkų tikyba. Dar ir šiandien lenkų kalba ir lenkų tikyba kartu lietuviams teikiama. Skaityti toliau

Vydūnas. Mūsų uždavinys (II) (2)

Vydūnas | Alkas.lt koliažas

Panaikinimas pačios lietuvių tautos stiprybės

Iš paduotų nurodymų, be abejonės, aiškėja, kad lietuvių tautos tikybos naikinimas labai turėjo kenkti lietuvių tautos gyvybei. Galima tiesiog sakyti, kad taip tos gyvybės šaknis buvo kertama. Visai ypatingu būdu tai buvo daroma. Svetimieji ateiviai peikė tikybą ir savąją siūlė žmonėms. Pagaliau dar patys valdovai prisidėjo prie to darbo. Mindaugas krikštydinos su saviškiais. Jis statė naujajai tikybai rūmus. Vienas jo sūnų buvo net tos tikybos skelbėju. O taip darė ir kiti vėlesnių laikų valdovai. Skaityti toliau

Vydūnas. Mūsų uždavinys (I) (24)

Vydūnas | Alkas.lt koliažas

Lietuvių tautos sąmonė senovės tikyboj

Kalbėdami apie tautas, skiriame žmones pagal kraują ir kalbą. Visos žmonių ypatybės pasižymi vyriausiai krauju ir kalba. Ir nėra tai be pagrindo. Krauju ir kalba žmogus sumegztas su regimu gyvenimu. Vienok, norint žmogų pilnai suprasti, reikia dar giliau ir toliau žvelgti. Yra dar vienas dalykas, kuriuo žmogus skiriasi nuo žmogaus, o vyriausiai tautos nuo tautų. Apie jį reikia dar ir pamąstyti.

Kuomet žmogus tik pradeda apie save, apie savo asmenybę pamanyti, jis tarsi leidžiasi į gyvenimo gelmes. Nebeužtanka jam tad paviršutiniškų santykių. Jo dėmesys kreipiasi į gyvenimo priežastį. Žmogus nori giliausias savo esimo sąlygas ištirti. Skaityti toliau

D.Tamošaitytė. Kam Lietuvoje dygsta asilo ausys? (59)

Daiva Tamošaitytė | feisbuko nuotr.

Domėjimasis baltiškąja-pagoniškąja praeitimi nekėlė jokių valstybingumo atkūrimo vizijų, tik leido pajusti menamą išskirtinumą. (Ramūnas Terleckas, „Sovietinio palikimo pagonys“, www.lzinios.lt, 2013  08 21).

Kad tūkstantmetė lietuvių liaudies kultūra yra tik menamai išskirtinė ir savita, sužinojau iš solidaus Lietuvos dienraščio puslapių praėjus ketvirčiui amžiaus nuo Nepriklausomybės atkūrimo. Autorius rašo: „Mintimis sugrįžti į praeitį privertė keli pastaruoju metu viešojoje erdvėje vis sušmėžuojantys keistoki ir galbūt tarpusavyje nesusiję, bet, mano galva, tiesiog neteisingi dalykai. Skaityti toliau

Gilyn į Indiją (VI) (3)

Alkas.lt toliau skelbia Inijos ir Jono Trinkūnų pasakojimus iš Indijos, kurioje jie šiuo metu vieši.     

Šivos šventyka Čitore

Sausio 17 diena. Čitorgar – indų Pilėnai          

17 dieną iš Džaipūro į Čitorgarą važiavome 5 valandas. Rūpėjo pamatyti garsiąją radžputų kovų vietą. Garsi jinai tuo, kad XIV amžiaus pradžioje radžputų pilį apsupo musulmonai, ir kada gynėjai pamatė, kad neatlaikys musulmonų veržimosi, atliko masinę savižudybę, panašią į žydų Mosado ir į lietuvių Pilėnų.              

Radžputai Čitoro pilį laikė savo rankose iki XVI amžiaus, o per tą laiką jie buvo kelis kartus musulmonų žiauriai puolami ir kelis kartus, nepajėgdami atsispirti, radžputai atliko masinę savižudybę-susideginimą, kuris net turi savo pavadinimą „Jauhar“.              

Artėdami prie Čitoro – taip indai sutrumpintai vadina Čitorgarą – tolumoje pamatėme didelį kalną, ištįsusį per kilometrą ar daugiau. Skaityti toliau

R. Palijanskaitė. Pamąstymai su Vydūnu apie tautą ir tautišką religiją (8)

Rima Palijanskaitė | Asmeninė nuotr.

Vydūnas ir Maironis, pasak kunigo A. Jakšto, išpranašavo tautai laisvę. Pranašais ir dainiais, įžvelgusiais tautos ateitį, visais laikais didžiavosi save gerbiančios tautos ir kaskart naujai permąsto jų išmintį.

Jau 1904 m. išleistoje knygoje Senutė, Vydūnas pateikė ne tik trumpą Lietuvos istoriją, svarbiausius jos įvykius, bet ir apmąstė tautos atsigavimo, jos stiprinimo būdus. Apgailestavo, kad lietuviai iki šiol pakluso tiems, kurie skatino pamiršti ir net niekinti tai, kas labiausiai lietuviška, kur dar slypi tautiška gyvybė – tai liaudies dainos, senoji lietuvių tikyba, papročiai, žymių žmonių atminimas. „Dainos yra lyg versmės, iš kurių atsigaivina nusilpusi tauta“, – rašė Senutėje mąstytojas. Skaityti toliau