Pelenų diena. Aliuzija į du, lyg ir nesuderinamus reiškinius – laikinumą ir amžinybę. „Dulkė esi, į dulkę pavirsi“, – šiais žodžiais mes dar kartą patikim, pradėdami Gavėnios laikotarpį.
Kad virstum amžinybės pelenais, pirmiau reikia tapti žmogumi. Tokiu, kokį sukūrė Aukščiausiasis. Juk visi norim išlaikyti tą pirmapradį panašumą į Dievą! Bet ar mums suteikta laisva valia ir sveikas protas neparklumpa prieš šalia vaikščiojančią nuodėmę?
Šios mintys man, kaip krikščionei, katalikei iškyla ypač dabar, bažnytinės Gavėnios laikotarpiu, nors, klupdami keliaujam per pasaulietinę „Gavėnią“ ne nuo pandemijos pradžios, bet daug anksčiau!
Šis laikotarpis skirtas apsivalymui, atgailai, savo klaidų apmąstymui, teisingesnių kelių ieškojimui. Taip buvo daugybę metų, nuo pat to laiko, kai žmonės suvokė atgailos ir apsivalymo reikšmę. Gal net dar anksčiau, nei į Lietuvą atkeliavo krikščionybė. Nes tik moralios prigimtinės formos galėjo vesti žmogų į priekį, į gyvenimą ir išlikimą.
Nežinau visų Baltiškojo tikėjimo tradicijų, bet jų dvasinė esmė perėjo ir į lietuviškąją krikščionybę. Juk skaistumas, dora, ištikimybė, teisingumas ir tiesa buvo pagrindas ant kurio statėsi Lietuvos valstybė. Vaikai buvo mokomi gerbti vyresnius, mylėti gamtą ir ją saugoti, bijoti Dievo ir paklusti jo įsakymams.
Net sovietiniai ideologai sukūrė Moralinį komunizmo statytojo kodeksą, kuris apėmė 12 dorovės principų. Ar jais buvo vadovaujamasi, ar jie galiojo, tai kita kalba, bet įvardintas sąžiningumas ir teisingumas, dorovinis tyrumas, paprastumas ir kuklumas, savitarpio pagalba šeimoje, rūpinimasis vaikų auklėjimu, nesitaikstymas su neteisingumu, karjerizmu ir gobšumu kai kam ir buvo tam tikri gyvenimo kelrodžiai. Nors tikintys krikščionys vadovavosi tūkstančius metų patikrintu Dekalogu, tapusiu pagrindiniu gyvenimo pamatu. Sinajaus kalno išminties pakeisti neįmanoma…
Neseniai sapnavau keistą sapną.
Katedros aikštėje, žmonių minioje, prie manęs priėjo žilstelėjęs, baltai apsirengęs žmogus ir paklausė, ar aš esu krikščionė, katalikė. Atsakiau, kad tokia esu. Ranka rodydamas į minią jis tęsė klausimą, ar ir šitie yra krikščionys? Pagalvojus atsakiau, kad, ko gero, ir jie yra krikščionys, jei renkasi prie bažnyčios. Ir tada, griausmingu balsu, kaip būna tik sapne, jis ištarė: „Ne, jie neturi teisės vadintis krikščionimis, nes kasdien nusižengia bent penkiems Dievo įsakymams“. Iškėlęs ranką su išskleistais penkiais pirštais jis išnyko iš mano sapno.
Prabudus pradėjau galvoti, o kokios tos penkios nuodėmės lydi mus kasdien, į kurias mes jau net nekreipiame dėmesio!
Meluojame net nemirksėdami, kasdien ir visur, visuose visuomenės lygiuose, vienas kitą apgaudinėdami,
Vagiame iš valstybės, iš kaimynų, net iš savo artimųjų,
Šmeižiame, niekiname, smurtaujam, net prisidedam prie žudynių, visai nesusimąstydami, kad tai mirtina nuodėmė,
O apie paleistuvystę, tai net tokio žodžio neišdrįstame ištarti.
Juk šis veiksmas tapo neatsiejamu gyvenimo reiškiniu! Ir yra ne smerkiama, bet toleruojama. Apie dorą ir skaistumą išdrįsta kalbėti tik bobutės ir kunigai, ir tai tik evangelijos tekstą aiškindami!
Na, ką gi, juk LAISVĖ!
Laisvė būti neatgailaujančiu nusidėjėliu!
Laisvė būti nebaudžiamu nusikaltėliu!
Laisvė būti akiplėšišku melagiu ir apgaviku!
Aš nenoriu ir negaliu būti įtraukta į nuodėmę, kuri vyrauja visur aplinkui ir tampa visuomenės norma! Tai tarsi vilkas, apsisiautęs nekaltos avelės kailiu…
Niekad nepritarsiu tiems įstatymams, kurie griauna moralę, ardo šeimą – Dievo sukurtą gyvybės ląstelę, atima iš žmogaus viltį švariu dvasios rūbu pasiekti Amžinybę… Šis laikotarpis iš tiesų yra labai sudėtingas. Iš visų pašalių kylančios priešiškos jėgos verčia dar kartą permąstyti ir pasitikrinti – ar aš esu tas, pagal Dievo paveikslą sukurtas žmogus?
Tad kokiems darbams Tautos išrinktieji prašo Dievo pagalbos, prisiekdami tarnauti Valstybei ir Tautai?
Nevardinsiu visų konvencijų, nutarimų ir įstatymų pataisų punktų, kurie prieštarauja žmogaus – kūrėjo ( ne GRIOVĖJO !) prigimčiai. Pastarosiomis dienomis mes juos, ko gero, galime mintinai cituoti!
Bet ar visi sugebėtume pacituoti tuos dorovės ir krikščioniškos moralės principus, kuriais vadovaudamiesi išbridome iš baisių kančių nakties carinės priespaudos metais, atgimusios Lietuvos kūrimosi ir išlikimo laikotarpiu, visų okupacijų, trėmimų ir persekiojimų Golgotoje?
Tai mano, kaip krikščionės, katalikės pamąstymai šiuo Gavėnios laikotarpiu.
Ar visi išdrįsime ramia sąžine sulaukti SAVO VELYKŲ?!
Susiję straipsniai:
- M. Kundrotas. Edmundo Berko konservatizmas ir šiuolaikiniai lietuviškieji konservatoriai (I)
- A. Žarskus. Kita laisvių ir teisių pusė
- Vydūnas. Mūsų uždavinys (II)
- M. Kundrotas. Aš irgi svajoju
- M. Kundrotas. Sustabdykime liberalųjį satanizmą
- M. Kundrotas. Kai jie ateina tavęs
- M. Kundrotas. Dvasinė paauglystė
- G. Burneika. Prakeikimas – aukojimas Jahvei
- M. Kundrotas. Liberalieji totalitarai pagaliau nusimeta kaukes
„1 Tes 5,18 Už viską dėkokite, nes tokia Dievo valia jums Kristuje Jėzuje. Rom 13,2 Todėl kas priešinasi valdžiai, priešinasi Dievo tvarkai. Kurie priešinasi, užsitraukia sau teismą. Gal 3,28 Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi esate viena Kristuje Jėzuje!“
Amen!!!
O 3,28 ar apie gyvenimą žemėje ar apie būsena Anapilyje, gudrutį???
Atsakau: nėra jokio anapilio, o tik grynųjų rinkimas už pažadus ten patekti.
Vienam tokiam netyčia išsprūdo paaiškinimas: “Moralė ne šių laikų dimensija”. Tokį pasirinkimą jie padarė, todėl visiškai logiška vadinti juos – amoralios sanklodos.
Brangi kovotoja Dalia,
pats aukščiausias dėkui už kvietimą dėl Velykų,
– SAVO !!!
Taip svarbu, kad grąžindami kadais ta pačia “laisvės” niekinimo samprata i š p r i e v a r t a u t ą krikščioniškos administracijos (sau viską leidusių, tik SAU, savosios ordinarines sanklodos aplinkos Gerovei) vadukais, popiežių rašteliais, – Pavasarinę Laiko ATSKAITĄ (įkergtą Sausio pirmon), atkūrime SAVŲ, Tūkstantmečiais gyvuojančių, nors it kelis šimtus metų “permetinejamu” lyg karštą kąsnį kasmet … VELYKŲ, – prisimenam
b ū t i n y b ę jau netgi čia ir dabar susigrąžinti ir
Naujus Metus, ir Jorės šventę po
visuomet tuo Pačiu metu švęsto Velykmečio.
Dėkingi už tiek širdinga kvietimą!
Baltiškasis (kad ir neselmaniškai – baltietiškai””, ontrepinis) ,tačiau tiksliau Aistiškai, Lietuviškai, Latviškai, Prūsiškai prigimtinis aplinkos ir tikybos suvokimas, tiksliau dar Jūsų viduje (kaip Gynėjos) nenužudytas pradas
– tą pareiškė.
Lygiai nepriimant laikinai užplūdusio iškrypėliškojo laisvumo, kuris ryškiai nesiskiriantis nuo VIENU RAŠTELIU kadais kokio tai popiežinio nesusipratelio (“švelniai”) iškreipusio visą LAIKO APSKAITĄ; tuomet dar ne iš Vatikano, todėl –
Jūsų kvietimas a t s t a t a n t SAVAS VELYKAS, grįžt į visuotinės Doros kelią – grąžinimo galią bei galimybe Laiko ATSKAITOS pateikiant jau Vatikanui, tą “išliuosinimo” klaidą jų pačių per grubiai į Nelaisvę
pavasarinės K A S M E T E S LAIKO – Metų PRADŽIŲ dienos uždarymą … išleist 🙂
Arba, teks patiems tą atlikti, ir jūsų, – dorybingų krikščionių paklydeliu dėka, taip – dorybingumo dar visiškai nepraradusi, tačiau nedorų. Nes pavogę …ir Velykas su Jore.