Žymos archyvas: dvasia

T. Statkuvienė: Pamirus kiek laiko būna gėlėse, o iš tų gėlių vėl gema žmonės (0)

Prie Tado Ivanausko sodybos Obelynėje | Kauno raj. saviv. nuotr.

Besirengiant lapkričio mėnesio ekskursijai po baltų kultūros vietas Ignalinos krašte, iš atminties iškilo nepaprastai įdomus pasakojimas, kurį teko girdėti tautosakinės ekspedicijos metu prieš daugiau kaip dvidešimt metų. 74 metų Jonas Martinkėnas iš Ažušilės kaimo (Ignalinos r.) ne tik priporino gražių sakmių apie velnius, sutemoje išslenkančius iš greta pirkios esančios Velniabalos, bet ir prabilo apie kur kas rimtesnius dalykus − sielų persikūnijimą:

„Nežinai, kiek atbūta jau sielų, maž jau trečią ar ketvirtą sielą turim. Numiršta, nuo amžinybės pabūva, i vė Dievas jų siuncia takian i takian kūnan“. Skaityti toliau

D. Razauskas. Kaip „sustabdyti emigraciją“ (51)

Dainius Razauskas | Asmeninė nuotr.

Žmonių veiksmai ir poelgiai priklauso nuo minčių. Juos lemia mintys. Dar griežčiau: veiksmai ir poelgiai tiesiog yra įsikūnijusios ar įkūnytos mintys. O jei kas to nesupranta, tai tik dėl to, kad išvis nemato, nepastebi savo minčių, o gal net ir savo veiksmų – vien tik padarinius ir tik tada, kai jie jau užgula visu svoriu.

Tačiau mintys nebūna pavienės, atskiros – mintys gyvena sūkuriais, arba spiečiais. Štai įsisuko vienoks minčių sūkurys, apniko vienoks minčių spiečius, štai kitoks. Skaityti toliau

Medininkų pilyje atidaroma Sofijos Kanaverskytės vėliavų paroda „Lietuvos valdovai“ (0)

s-kanaverskytes_veliavu-paroda_skrastas-lt

Gruodžio 1 d., ketvirtadienį, 15 val. Medininkų pilyje vyks dailininkės Sofijos Kanaverskytės vėliavų parodos „Lietuvos valdovai“ atidarymas. Renginį organizuoja Trakų istorijos muziejus.

„Parodoje eksponuojamos originalios aplikacijos ir siuvinėjimo technika atliktos dailininkės Sofijos Kanaverskytės vėliavos, kuriose įamžinti Lietuvos valdovai, – sako Gintautas Terleckas, Medininkų pilies skyriaus vedėjas. – Praeityje tikėta, kad vėliavos prikelia protėvių vėles ir jų dvasia gali lemti pergalę, taigi paroda puikiai papildo pilies nuolatinę ekspoziciją“. Skaityti toliau

R. Jasukaitienė. Garbanota alyvos šakelė (1)

aukuras_R.Jasukaitiene

Prisimenu tokį pat žydintį pavasarį… Lietuvių kalbos mokytoja mus, Seredžiaus vidurinės mokyklos vienuoliktokus, nusivedė į kabinetą, kuriame buvo televizorius – bene vienintelė techninė mokymo priemonė mokykloje. Klausėmės laidos apie K.Donelaičio „Metus“. Bet įsiminiau visai ką kita, o būtent, poeto Algimanto Mikutos retorinį klausimą, kurio pažodžiui jau nepakartosiu: ar 21-ajame amžiuje bus vietos Poezijai? Ar žydės garbanota alyvos šakelė? Kaip dar toli anuomet buvo 21-asis amžius! Kiek daug per tą laiką įvyko! Ir realiame gyvenime, o dar daugiau –  žmogaus sieloje… Ar naujų technologijų pasaulyje tebežydi poezijos alyvos? Ar – garbanotos? Skaityti toliau

R. Cibas. Klestėjimas ir nykimas (2)

Romas Cibas | asmeninė nuotr.

Labai gražu ir sveikintina, kad yra noras vienytis, kad dedamos tam pastangos. Bet vien norų neužteks, būtinos tam sąlygos. O jas, bent jau pamatines, galime įžvelgti gamtoje. Joje ir pačiuose mumyse vyksta du procesai:

1. Augimas, klestėjimas, žydėjimas,
2. Nykimas ir pražūtis.

Galima dar išskirti tarpinę brendimo ar brandos fazę, bet tai nekeičia esmės. Tos esmės, kad šitam scenarijui paklūsta visos trys šio pasaulio karalystės (mineralų, augalų ir gyvūnų). Net akmenys ir kalnai būna jauni ir seni, o ką jau kalbėti apie augalus, gyvūnus ar žmones. Kas gimsta – tas ir miršta… Skaityti toliau

J. Vaiškūnas. Didžiausios Kalėdų dovanos – mūsų papročiai ir mūsų kalba (108)

Vėlinių ugnys | A. Valūno nuotr.

Pačios didžiausios Kalėdų dovanos tekusios mums – mūsų papročiai ir mūsų kalba paveldėta iš protėvių. Priimkime jas, gyvenkime su jomis ir jos suteiks mūsų gyvenimui prasmę, įkvėps galių kelionėje į tikslą, pripildys gyvybės dvasios mūsų būtį čia ir, gal būt, net anapus.

Šventinis laikas nuo Kalėdų iki sausio 6 d. nuo seno vadinamas „tarpušvenčiais“, „tarpukalėdžiais“ arba „šventvakariais“. Šiuo laiku dienos ir nakties trukmė beveik nesikeičia. Atrodo, kad Saulė „sustoja“. Skaityti toliau

V. Bagdonavičius. Panašūs gyvenimai – panašios mintys. Vydūnas ir Šveiceris (1)

Albertas_Sveiceris-wikipedia.or-nuotr.jpg

Įžymus XX a. mąstytojas, gydytojas, teologas, muzikas, visuomenės veikėjas, Nobelio taikos premijos laimėtojas Albertas Šveiceris (Albert Schweitzer) (1875 – 1965) dar tebegyvendamas buvo ir dabar tebėra viena iš įstabiausių ir pasaulyje plačiausiai žinomų asmenybių. Jo humanistinę veiklą labai aukštai vertino ryškiausi pasaulio žmonės, tarp jų A. Einšteinas, R. Rolandas, B. Ruselas, M. Gandis, Dž. Neru, M. L. Kingas ir kt. Apie jį įvairiomis kalbomis parašyta keliolika knygų, šimtai straipsnių. Ryškiausių darbų apie A. Šveicerį autoriai – Dž. Fešote (J. Feschotte) (4), Dž. Pie (J. Pierh) (8), N. Kazinsas (N. Cousins) (3), G. Liongfeldtas (G. Langfeldt) (6), B. Vinabstas (B. Winnubst) (12), R. Grabsas (R. Grabs) (5), G. Gesingas (G. Getting), Dž. Brabazonas (J. Brabazon) (2), P.H. Frajeris (P. H. Freyer) , V.Petrickis , B. Nosikas , I. Lazari – Pavlovska (7) ir kt. Skaityti toliau

Ypatingoje kultūros paveldo vietovėje klajos „dūšelės“ (1)

„2 RATU: DŪŠELĖS“ | Rengėjų nuotr.

Spalio 10 d., šeštadienį, vyksiantis renginys „2 RATU: DŪŠELĖS“ pakvies į prie Vilniaus esantį Karmazinų pilkapyną. Lietuvoje kasmet vis labiau augant susidomėjimui savo šalies kultūros paveldu, aplink mus vis dar galima rasti daugybę dažnam nepažintų praeities kultūrų pėdsakų. Turbūt vienas iš tokių – pilkapynai, senosios baltų genčių laidojimo vietos.

Neries regioniniame parke vyksiančiame Skaityti toliau

R. Ragauskaitė. Ąžuolų medus (1)

Stelmuzes-azuolas

Dūzgia…Pakeliu galvą – boluoja liepų žiedų pumpurėliai. Dar nežydi. Dar kokią savaitę palauks. Bet bitės jau dūzgia – užuodžia nektarą. Nuo jų dūzgimo liepa net gaudžia. Bus medaus. Medaus bus.

Kaimynai šiandien, mačiau, jau kopinėja. Pirmąjį, pavasarinį medų ima. Smilksta dūmelis… „Galėtų pavaišinti“, – dingteli galvon. Po valandžiukės – bar, bar į duris. Moteris šypsosi, rankose laikydama stiklainiuką. Skaityti toliau

R. Cibas. Sistema (4)

Romas_Cibas_asmenine-nuotr

Visame kame yra tam tikra tvarka. Kur be nukreiptumėm žvilgsnį, į mineralų pasaulį, augalų ar gyvūnijos, visur rasime tam tikrą racionaliai veikiančią sistemą. Bet nieko nėra amžino, viskas kinta, „nėra nieko pastovesnio už laikinumą“. Ar jau taip seniai klestėjo dinozaurai? Kaip tada atrodė mūsų planeta? Turbūt neatpažintumėm, net kontinentai buvo kitokie… O kaip pasikeitė augalai? Kiek jų išnyko, neprisitaikę prie pakitusių sąlygų, kiek atsirado naujų? Milžiniškų paparčių dabar galime rasti tik pėdsakus (atspaudus) kur nors akmens anglyje. Sekvojų dar yra, yra dar daug dalykų, labai daug, kurie gali mums žmonėms priminti apie laikinumą. Skaityti toliau

Vydūnas. Tautos laisvė ir reikšmė (III) (0)

Vydūnas | Alkas.lt koliažas

Vasario 16-osios – Valstybės atkūrimo dienos proga toliau primename  Vydūno 1923 m. skelbtas mintis apie Laisvė ir Tautą. Pirmas šio rašinio dalis rasite ČIA ir ČIA,

Žmogus turi laisvėti ir būt reikšmingu savo asmens gyvatoje. Ir čia yra santykiavimo tarp žmogaus ir jo aplinkumos. Tik reikia žmogų tuo suprasti, kas jis iš tikrųjų yra, būtent dvasia-siela. Šita esmingoji žmogaus gyvybė turi pirma žmogaus asmenyj galėt gyva būti. Ji turi savo aplinkumą, tai esti savo asmens jėgas, tiek paveikti, kad ir jai būtų galimybės šalia jų ir kiek reikšti. Toliau tad ji turi joms prisitaikinti, kas įvyksta, kad ji išmoksta jomis veikti. Skaityti toliau

Vydūnas. Tautos laisvė ir reikšmė (II) (1)

Vydūnas

Artėjant Vasario 16-osios – Valstybės atkūrimo dienos sukaktuvėms toliau primename  Vydūno 1923 m. skelbtas mintis apie Laisvė ir Tautą. Pirmą rašinio dalį skaitykite ČIA.

Laisvė tėra pastovi būdama žmonių būtimi. O kur laisvė nerūpi žmonėms, čia ji nėra jų dvasios dalyku. Čia žmonės gyvena dar silpna gyvybe. Ir toji nestiprėja, nedidėja, neleidžia tų spindulių, kuriuose vadiname kultūra. O kur nėra sveikos, tvirtėjančios gyvybės, čia kita, sveikesnė gyvybė, kita kultūra užima vietą. Nėra jai tatai tik leidžiama. Ji stačiai kūrybos valios verčiama tai daryti. Ir ji pati baudžiama silpnėjimu, jeigu ji tai nedaro. Skaityti toliau

V. Mikailionis. Romuviai ir Dievturiai susitiko Puokainių girioje (nuotraukos) (23)

romuviai-ir-dievturiai-r.pakerio-nuotr

Trečiąjį spalio mėnesio savaitgalį Lietuvos romuviai iš Vilniaus, Kauno, Žemaitijos traukė į šiaurę pas savo dvasios brolius ir seseris latvių dievturius, kurie sukvietė į jau tapusį gražia tradicija susitikimą. Ši bendra Baltų Krivulė buvo jau ketvirtoji, o Latvijoje antroji. Lygiai tiek pat kartų apie tikėjimo potyrius ir naujus dvasinio pobūdžio atradimus kalbėtasi ir Lietuvoje.

Kiekviena bendra Krivulė skiriama kuriai nors svarbiausiai temai. Šį kartą pasiūlyta pasigilinti į tai, ką mes vadiname baltų dvasia. Skaityti toliau

V. Bagdonavičius. Senoji baltų religija ir krikščionybė Vydūno žvilgiu (29)

dr. Vaclovas Bagdonavičius

Skiriu bičiulio Jono Trinkūno – Krivio Jauniaus atminimui

Senoji baltų religija ir krikščionybė, jų santykiai yra vieni  iš svarbiausių Vydūno filosofijoje ir grožinėje kūryboje aptariamų bei vaizduojamų dalykų. Tie dalykai esmingai įsikomponuoja į jo religinės filosofijos sistemą, kurios pagrindą sudaro indiškuoju vedantizmu ryškiai dvelkiantis panenteistiškasis būties aiškinimas, postuluojantis ir imanentinį, ir transcendentinį Dievą. Toksai vydūniškasis aiškinimas labai akivaizdžiai susišaukia su indiškųjų upanišadų būties samprata, kurią įžymus šiuolaikinis indų filosofas (beje, vedantos atstovas) Sarvepalis Radhakrišnanas yra taip apibūdinęs: Skaityti toliau

V. Bagdonavičius. Sveiko gyvenimo ir skaidrios būties apologija (2)

Vaclovas Bagdonavičius

Pastaroji akcija įvyko Vydūno draugijos (jai beje lapkričio 5 d. sueina 25 –eri), Vokietijos ambasados Lietuvoje, Detmoldo  miesto savivaldybės bei Lipės apskrities evangelikų bažnyčios bendrų pastangų dėka. Vydūno  išskirtinį įnašą į tautos sveikatingumo ugdymą išryškino Vydūno draugija fotografuotiniu būdu išleisdama pagrindinį klasikiniu tapusį sveikos gyvensenos pagrindus išdėstantį  mąstytojo veikalą „Sveikata, jaunumas, grožė“. Tokiu paties Vydūno suteiktu  pavidalu (o jame svarbiausia yra originalus vydūniškasis raštas) jau perleistos kelios pačios svarbiausios Vydūno filosofinės ir grožinės knygos. Bus leidžiamos ir kitos. Šio gražaus leidybinio projekto sumanytojas ir vykdytojas – draugijos vicepirmininkas gydytojas Tomas Stanikas. Skaityti toliau

V.Juozapaitis. Bernardo Brazdžionio žodžiai vis dar opūs (5)

Vytautas Juozapaitis | facebook.com nuotr.

Į naują vieškelį, į naują buitį, kur niekad šiaurūs vėjai neužpūs.
Šaukiu lietuvį burtis prie lietuvio ir gyvą širdį prie gyvos širdies,
Kad tamsiame vidurnakty nežuvę, pakiltų rytmečiui gyventi ir žydėt…

Šie iki skausmo pažįstami ir tiek kartų girdėti, dainuoti, deklamuoti tautos dainiaus Bernardo Brazdžionio eilėraščio pirmųjų eilučių žodžiai, parašyti gūdžiais 1941-aisiais, kuomet sovietų išprievartauta Lietuva plūdo kraujuose ir skausmo jūroje, ir šiandien skamba kaip dvasinio tautos atgimimo priesakas. Skaityti toliau

A. Patackas. Giria – mūsų protėvynė (28)

mjr.lt nuotr.

Nedaug tautų gali šitaip pasakyti – kad gyvena ten, kur gimė („kur radosi, ten glūdi“ Vaižgantas). Daugelis tautų gimė vienur, o apsigyveno kitur, o yra ir tokių, kurios nežino, kur ir kada gimė. Kai iš Europos šiaurės atsitraukė paskutiniai ledynai, kai jos lygumos vėl apaugo giria, toje girioje gimėme ir mes – baltai, aisčiai. Ši giria – mūsų gimtinė, mūsų prigimtoji būtovė. Joje tebegyvename ir dabar, bet jau mentaline prasme, nes tūkstantmečiai negalėjo praeiti be pėdsakų, nepalikti įspaudo tiek fizinėje, tiek dvasinėje genetikoje. Gal giliausiai lietuvišką–baltišką gyvenseną Skaityti toliau

V.Bagdonavičius. Ar pavyks išgirsti Vydūno balsą ? (2)

Vacys Bagdonavičius | lt.wikipedija.org nuotr.

Vokietijai pripažinus ką tik gimusią Lietuvos nepriklausomybę, 1918 m. balandžio 10 d. Vydūnas pasiuntė sveikinimo laišką tuometiniam Lietuvos Tarybos pirmininkui Antanui Smetonai. Jame mąstytojas išreiškė tikėjimą tuo, kad „Amžinoji Apvaizda yra pasirinkusi Lietuvą aukštam uždaviniui“ – „būti pasaulyje viena aiškiausiųjų žmoniškumo reiškėjų“. Vydūnui atrodė, jog greitai ateis ta diena, kai pasijausime esą „dėkingi, kad mums likimas parinko gyventi Lietuvai“.

Mąstytojas įžvelgė priespaudų nuvargintoje, karo dar labiau nuskurdintoje Lietuvoje tebesant pakankamai daug „jaunatvės pasitikėjimo ir jaunatvės galių“ ir buvo įsitikinęs, kad „Lietuva yra šalis, kurioje žmogus tikrąjį žmoniškumą labai aukštai stato“ [1]. Skaityti toliau

J.Trinkūnas. Mintys žiemos saulėgrįžoje (44)

Jonas Trinkūnas

Adventas, Kūčios, Kalėdos ir šventvakarių metas tai ištisas papročių ir juos lydinčių išgyvenimų spiečius. Prie kūčių stalo prisimenami praėję metai, žvelgiama į ateinančius metus. Prisimenami protėviai, o šventvakariai žadina mintis ir jausmus. Šio laikotarpio tradicijas dar gerai prisimena mūsų tėvai ir senesni žmonės. Žiemos saulėgrįža laikoma pačiu lietuviškiausiu šventiniu laikotarpiu. Bet tenka pripažinti, jog apie kūčias ir kalėdas šiandien daugiau domimasi ir žinoma tik koks šiose šventėse gaminamas maistas, kuo vaišinsimės susirinkę prie šventinio stalo. O susirinkusiems giminėms ir svečiams pradžiuginti Skaityti toliau

L.V. Medelis. Amžinasis Vydūnas (I) (12)

Vydūnas

Vydūno asmuo, principai ir gyvenimas, mokslas ir kūryba sudaro vientisą harmoniškią visumą, kuri imponuoja savo susiderinimu bei vieningumu ir priverčia nusilenkti net tuos, kuriems jo mokslas atrodo nepakankamai moksliškas, o kūryba nepakankamai meniška.
Vincas Mykolaitis-Putinas

Kad Vydūno portretas yra ant šiuo metu kone didžiausio apyvartoje 200 litų nominalo lietuviško pinigo – savotiškas paradoksas. Pinigų jam trūko visada, bet jie niekada nebuvo reikalingi tiek, kad taptų turto, prabangos sinonimu. Vydūnas ir pinigai, godumas, vergija turtui – nesuderinami dalykai. Šis žmogus daugiau ar mažiau žinomas kiekvienam. Žinomas ir gerbiamas, galbūt, net ne visada žinant, už ką. Jei reikėtų parinkti tikslinius žodžius interneto paieškai, papildomai galėtume surinkti nepaisydami žodžių eilės pagal svarbą: lietuvybė, daina, Prūsija, Tilžė, vegetarizmas, dora, joga, teosofija… Skaityti toliau

Mitologas D.Razauskas: lietuviškoji tapatybė – iš savęs ir iš Dievo (67)

Dainius Razauskas

– Susitikome pasikalbėti apie amžinai besisukantį laiko ratą – praeitį, dabartį ir ateitį. Koks lietuviškos tapatybės likimas ir vaidmuo šiame rate?

Iš tiesų tai radikalus istorinis klausimas. Jau XIX amžiuje, dabartinės lietuvių tautos aušroje, žmonės suvokė, kad tapatybė nėra stabili, kad ji keičiasi priklausomai nuo istorinių aplinkybių ir, kad senosios viduramžių Lietuvos tapatybė buvo ne ta pati kaip tautinio atgimimo laikų Lietuvos. Mes tarsi perimame valstybės istorijos tąsą. Jau ta pati tąsa rodytų, kad mes orientuojamės į tapatybes, bet ta raida vis tiek vyksta nuo visų aplinkybių priklausomai. Skaityti toliau

J.Vaiškūnas. Ką iš tikrųjų įkūnija Užgavėnių Morė? (7)

Morė | K.Čachovskio nuotr.

Šiais laikais Užgavėnes švenčiame kaip linksmų pramogų ir „žiemos išvarymo“ šventę. Tačiau tokia šventės samprata susiformavo tuomet, kai buvo užmirštas senovinis gelminis dvasinis-religinis šventės turinys. Juk naivu būtų žiemą varyti apeigomis. Ji, kaip ir bet kuris kitas metų laikas, praeina savaime, be apeigų. Užgavėnių apeigose slypi daug gilesnis – dvasinis turinys.

Ir šias senąsias dvasines šventės ištakas dar mena pagrindinio šventės veikėjo – Morės, arba ir kitaip vadinamos, moteriškos ar vyriškos pamėklės naikinimo paprotys. Skaityti toliau

V.V.Landsbergis. Sodyba (4)

Vytautas V. Landsbergis

Tarp nedaugelio Viliaus Orvido paliktų rašytų minčių yra ir ši:

„Tesusirenka čia visi – pasiilgę rojaus, poilsio ir ramybės vietos, amžino laimingumo vietos, kur ne­bėra ko bijoti barbarų.“

Šiais žodžiais nusakoma Orvido Sodybos esmė – tikėjimas, jog žemėje įmanoma sukurti sielos tėviškę, į kurią barbarai nerastų kelio.

Kitos – paralelinės, geresnės – Lietuvos kūrimas modeliuojamas ne pirmą sykį. Tarpukariu prof. K. Pakštas panašią idėją realizuoti siūlė Madagaskare; Skaityti toliau

Šventinis Krivio sveikinimas (audio) (18)

Jonas Trinkūnas

Atėjo ypatingas metas –  saulėgrįža – metų pabaiga ir šventvakariai. Šventvakarių mintys ir veiksmai įsikūnija ateinančiuose metuose, įsikūnija gerai arba blogai.

Protėviai  žinojo, kaip elgtis tokiu metu. Smarkesni velka ir degina blukį – jame tai, kas susenę ir nebereikalinga. Prasminga ir ugnelę sukurti, pasėdėti prie jos, kaip tai darė mūsų sentėviai. O svarbiausia – pajusti mūsų papročių nesenstančią galią ir ja pasiremti. Reikia prisiminti protėvius, juos pagerbti, susėdus prie šeimos bendros vakarienės. Skaityti toliau

A. Mikus. Baltų vienybė: praeitis ir dabartis (21)

Baltų vienybės idėja, sklisdama iš Lietuvos bei Latvijos, palengva aprėpia Baltarusiją ir netgi vakarinius Rusijos regionus. Tačiau prieš prabylant apie baltų vienybės perspektyvas šiandieną, reikėtų aptarti, kaip reiškėsi baltų vienybė senovėje ir kiek ta senovė aktuali dabar.

Baltai – pusiausvyros išlaikytojai

Baltų misija senovėje aiškėja pažvelgus į jų gyventą teritoriją, į šio krašto ypatumus. Senovės baltų teritorija žinoma – ją nurodo baltiški vandenvardžiai (upių bei ežerų vardai). Skaityti toliau

Rytų Žemaitijoje bus stiprinama lietuviška dvasia (7)

Lapkričio 28 – gruodžio 1 dienomis Lietuvos Romuvos Krivis, Jono Basanavičiaus premijos laureatas Jonas Trinkūnas ir Kelmės Romuvos vaidila, tautiškumo mokytojas Valdas Rutkūnas susitiks su visuomene, žiniasklaidos atstovais, lankysis mokyklose. Susitikimuose bus kalbama apie tai, kaip tautinės vertybės suteikia naują gyvenimo kokybę, sutelkia bendruomenę, stabdo tautos nykimą ir išsivaikščiojimą, kaip mokykla gali svariai prisidėti prie tautos stiprinimo.

Stiprinti lietuvišką dvasią, pasitelkiant mūsų protėvių per amžius sukauptą ir tradicijose bei etniniuose simboliuose pasireiškiančią žinių visumą, Skaityti toliau

Ketvirtadienio Perkūnkalbė (42)

Vieša pripažintis. Aš melavau, vogiau, keikiausi, negerbiau savo tėvo ir motinos. Bet vis tiek buvau geras žmogus, tu turi tai pripažinti. Niekada neįžeidžiau teisingumo Dvasios. Padariau klaidų, bet kaskart pati labiau save už jas pasmerkdavau, nei kad tu galėtum. Ir niekada neatsisakiau smerktinų dalykų, jei tik jie TEISINGI, stodavau jų ginti atkakliau ir drąsiau, nei tu būtum galėjęs.

Jie išsikraustė. Skaityti toliau