Balandžio 3 d. ryte, lygiai prieš 5 metus 2015 m., Kaune mirė politinis bei visuomenės veikėjas, Kovo 11 d. akto signataras, laisvės kovotojas, inžinierius technologas, poetas, dėstytojas Algirdas Vaclovas Patackas (poetinis slapyvardis Algis Rudamina).
Algirdo Patacko kalba per savo paties laidotuves pasakyta brolio Gintaro lūpomis: Skaityti toliau
Meteoru sušvitęs ir taip greitai užgesęs. Čia. Lietuvoje. Bet ten gyvas, teisingas, tiesus, atviraširdis. Gabus, rimtas mokslininkas. Galėjo ramiai kilti į kūrybines aukštumas, galėjo suteikti daug džiaugsmo.
Mindaugo tėvas bibliografas Stasys Tomonis.
Galėjo. Bet buvo nužudytas. Čia. Lietuvoje. Jam buvo trisdešimt penkeri. Pats fizinių jėgų ir talento žydėjimas. Kaip ir lituanisto prof. Jono Kazlausko. Abiejų žudikai dar vaikšto tarp mūsų. Džiaugiasi gyvenimu… Skaityti toliau
Mūsų, signatarų – LR Aukščiausiosios Tarybos deputatų tarpe ypatingos išskirtinės asmenybės yra ne tos, apie kurias nenuilstamai rašo ir rodo valdžiai ar verslui tarnaujanti žiniasklaida, ne atskirų politinių ar interesų grupių pasirinkti ir propaguojami jų buvę lyderiai ar jų ginklanešiai, o tyliai, ramiai, tačiau nuosekliai ir nenuilstamai dirbantys/dirbę Tėvynės labui, ištikimai atsidavusiai ir pasiaukojančiai tarnaujantys/tarnavę lietuvių Tautos ir Lietuvos valstybės atkūrimui, įtvirtinimui ir išsaugojimui. Tokie žmonės vadinami žemės druska. Tokių, jau iškeliavusių į Anapilį tarpe ryškiai spindi istorinės asmenybės: B. Gajauskas, A. Svarinskas, Č. Kudaba, A. V. Patackas, B. Nedzinskienė, G. Iešmantas, J. Mačys, M. Treinys… Tokių dar stovinčių Skaityti toliau
Savo laiku mūsų amžininkai jį vadino „Lietuvos sąžine“. Ir jis visada būdavo ten, kur padėtis būdavo kebli ir pavojinga. Kai už Lietuvos laisvę susidegino Kaune Romas Kalanta, pirmasis, kuris atėjo į Kauno muzikinio teatro sodelį po susideginimo buvo Algirdas Patackas, nors ir žinojo jis, kad tai pavojinga. Ir iš tikrųjų – jis buvo KGB suimtas, uždarytas į areštinę ir laikomas tol, kol aistros aprims.
Kai 240 gen. Policijos komisaro Sauliaus Skvernelio žaliūkų „ėmė“ šešiametę Deimantę iš Klonio gatvės A. Patackas Venckų sodybos kieme buvo įsirengęs vagonėlį, kad Skaityti toliau
Kovo 11-osios Akto signatarui, filosofui, mąstytojui, Lietuvos Sąjūdžio vienam ideologų Romualdui Ozolui – 80.
Taip apibūdino Romualdo Ozolo gyvenimo esmę Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė savo Žodyje In memoriam pažymėjusi: „Netekome mąstytojo nepailstamai ieškojusio laisvos, stiprios ir sėkmingos Lietuvos modelio. Profesorius R. Ozolas turėjo šviesią nepriklausomos ir tvirtos Lietuvos viziją, kurią įkvėpė sąjūdininkams. Tai buvo Sąjūdžio smegenys. Jo autoritetas ir gili mintis padėjo kurti valstybę, kurios siekė mūsų Tauta“, – sakoma mūsų šalies vadovės užuojautoje (In Memoriam. Netekome R. Ozolo // Lietuvos žinios. – 2015, bal. 7, p. 2). Skaityti toliau
Spalio 25 d., ketvirtadienį, 17.30 val. Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje (Radastų g. 2, II a. fojė) pristatoma unikali paroda „Algirdo Patacko „Pastogės“ Lietuva“.
„Pastogė“ – užuovėjos alegorija ir kultūrinio pogrindžio žurnalo, kurį leido A. Patackas, Juozas Prapiestis ir Gema Vosyliūtė, pavadinimas.
Tai Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veikėjo, Nepriklausomybės Akto signataro, Vytauto Landsbergio asmens sargybinio, kauniečio ir žaliakalniečio A. Patacko interviu pagrindu ir jo paties artimųjų, bendražygių asmeninių archyvų nuotraukomis sukurtas pasakojimas apie laiką ir Lietuvą, egzistavusią iki Sąjūdžio: paralelinę Lietuvą, tinklą žmonių, turėjusių stiprų vertybinį pagrindą ir norą gyventi savo gyvenimą ne melo visuomenėje.
Parodoje pasakojama apie neprisitaikėlius, nekonformistus, kurie su savimi nekonfliktavo. Nes kompromisas su sistema reiškė dvasinį susinaikinimą. „Neik su velniu obuoliauti“, – sakė A. Patackas. Visgi atsisakymas arba pareiškimas, ką galvoji, galėjo baigtis labai liūdnai: poguliu psichiatrinėje ligoninėje su diagnoze „vialo tekuščaja šizofrenija“ ir mirtimi, kaip A. Patacko vaikystės draugui Mindaugui Tomoniui, arba dešimtmečiu lageryje, socialine atskirtimi, persekiojimu, kaip Povilui Butkevičiui, kurį daug kas tuomet tiesiog vadino gydytoju, mokytoju. Po M. Tomonio tragiškos mirties, įsitraukęs į pogrindžio leidybą, A. Patackas dešimt metų šienavo pievas, dirbo geležinkelio stotyje kroviku, naktimis „Kauko“ restorano sargu. Visgi kaip ir daugelis to meto žmonių, kurie save vadino žygeiviais, romuviečiais, eucharistininkais, kraštotyrininkais, sugebėjo gyventi pilnavertį, tikrą gyvenimą už sistemos ribų.
Apie pogrindžio disidentų tinklą Kaune, kuris pradėjo formuotis maždaug nuo 7 dešimtmečio, žinoma nedaug. Gal todėl, kad to laiko amžininkai ir jų artimieji yra išsiugdę gebėjimą kalbėti atsargiai, pasitikrinti pašnekovą. Gal todėl, kad nuotraukos, kurių negalėjo būti, bet kurios visgi yra, skirtos ne viešumai, bet šeimos atminimui. Niekas asmenukių, susirinkę į slaptas paskaitas ar vakarones, nesidarydavo, tik šimtais leisdavosi į „nacionalines ekspedicijas“ Daukanto keliu, švęsdavo Rasos šventes, važiuodavo į etnines lietuvių žemes Baltarusijoje, Karaliaučiaus srityje, rinkdavosi grupelėmis butuose, diskutuodavo apie Lietuvos istoriją, kultūrą, skaitydavo nakčiai paliktą „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“, dalindavosi knygomis, pogrindžio spaudiniais. Visa tai atvedė į virsmą – Kovo 11-ąją, Lietuvos nepriklausomybę.
Paroda atskleidžia keturias temas:
Neginkluoto pasipriešinimo judėjimo pradžią, baltiškosios ir krikščioniškosios Lietuvos paieškas.
Pogrindžio leidybos laikotarpį, pasibaigusį suėmimu.
Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veiklą Kaune, Kauno Sąjūdžio Sekmadieninės lietuvių kultūros mokyklos įsteigimą.
A. Patacko su bendražygiais parengtų pogrindžio spaudinių, veikalų apie baltiškąją ir krikščioniškąją kultūrą, knygų, išleistų nepriklausomybės laikotarpiu, ekspoziciją.
Nuoširdžiai dėkojame A. Patacko, P. Butkevičiaus artimiesiems, fotomenininkui Romualdui Požerskiui, Margaritai Jasilionytei, Rasai ir Jūriui Ambraziejams už nuotraukas, kuriomis pasidalino. Už interviu medžiagą dėkojame Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorei Ainei Ramonaitei.
Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje nemokamai apžiūrėti ekspoziciją bus galima visą lapkričio mėnesį.
Projektą finansuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarija. Partneriai: Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas, Lietuvos kariuomenės Kauno įgulos karininkų ramovė, Kauno tautinės kultūros centras.
Spalio 25 d., ketvirtadienį, 17.30 val., Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje (Radastų g. 2, II a. fojė), bus pristatyta nepaprasta paroda „Algirdo Patacko „Pastogės“ Lietuva“.
„Pastogė“ – užuovėjos alegorija ir kultūrinio pogrindžio žurnalo, kurį leido A. Patackas, Juozas Prapiestis ir Gema Vosyliūtė, pavadinimas.
Tai Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veikėjo, Nepriklausomybės Akto signataro, Vytauto Landsbergio asmens sargybinio, kauniečio ir žaliakalniečio A. Patacko interviu pagrindu ir jo paties artimųjų, bendražygių asmeninių archyvų Skaityti toliau
Neseniai Lietuvoje išplito žinia apie šalyje dar nematyto masto pilietinę kampaniją, kuria, kaip teigiama, siekiama apginti prigimtinę šeimos sampratą. Į daugelį su organizacijos veikla ir dabar vykdomos kampanijos susijusių klausimų atsako vienas iš šio vajaus rengėjų – Dovilas Petkus.
– Jūsų paskelbta peticija prieš LGBT eitynes sukėlė dalies visuomenės pasipiktinimą. Ką atsakytumėte žmonėms, kurie jus kaltina „homofobija“?
– Kai kurių žmonių reakcijos tikrai stebina. Paprastai LGBT šalininkai „neišprususiais“, „tamsiais“ žmonėmis vadina tuos, kurie nepritaria prigimtinės – vyro ir moters šeimos – Skaityti toliau
Rugsėjo 28 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarui Algirdui Vaclovui Patackui (1943.09.28 – 2015.04.3) butų sukakę 75-eri. Šiai nepaprastai asmenybei atminti Lietuvos laisvės gynėjų galerijoje (Seimo I rūmai) surengta nuotraukų paroda. Parodą „Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Algirdas Vaclovas Patackas (1943–2015)“, kurią parengė Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Informacijos ir komunikacijos departamento Parlamentarizmo istorinės atminties skyrius, spalio 11 d., ketvirtadienį, 9.30 val. atvers Lietuvos Skaityti toliau
Vėlyvaisiais sovietų laikais buvo įprasta praktika susidoroti su laisvės kovotojais ir kitaminčiais – uždaryti juos į psichiatrines ligonines. Jos iš dalies pakeitė įprastus lagerius Sibire ir kitose atkampiose Sovietų Sojūzo vietovėse. Ši praktika turėjo tam tikrą vidinę logiką. Sovietų santvarka ir sovietų valstybė – tobuliausia ir geriausia, ką galima sukurti. O jei taip, prieštarauti joms galėjo tiktai piktavaliai arba psichiniai ligoniai.
Prieš devynerius ar dešimtį metų vienas psichiatras, labiau žinomas kaip politikas, priklausantis sparčiai liberalėjančiai, bet Skaityti toliau
Lietuvos Seimas svarsto Senojo baltų tikėjimo religinės bendrijos „Romuva“ valstybinio pripažinimo klausimą. Ta proga vis dažniau su įvairiais rašiniais ir pareiškimais į dienos šviesą išnyra ilgą laiką tylią neapykantą „Romuvai“ kentę veikėjai, ne lyg kokie mitiniai troliai, pasiruošę visaip dergtis ir kenkti, kad tik sprendimas būtų nepriimtas. Neketinau nerti į šių tamsos gaivalų dirbtinai bandomas kelti purvo bangas šiuo itin paprastu teisiniu procedūriniu klausimu tol kol spaudoje rodėsi tų trolių inspiruotų žurnalistų(-čių) rašinėliai. Tačiau į dienos šviesą išnirus patiems troliams – teko šį pažadą pristabdyti.
Vienas tokių „Romuvos“, Perkūno bei Ramūno Karbauskio nekentėjąs, slapčia svajojantis apie Lietuvos prezidento kėdę, Skaityti toliau
Liberaliosios žiniasklaidos atstovas Paulius Gritėnas piktinasi Laisvės premijos skyrimu lietuvių rezistentei, laisvės kovų dalyvei Nijolei Sadūnaitei. Ypač jam kliūva rezistentės dalyvavimas Garliavos istorijoje, siekiant apginti Deimantę Kedytę nuo galimo pavojaus jos orumui, sveikatai ir net gyvybei iš pedofilų klano pusės.
Išties galima įvairiai svarstyti, ar šis klanas turėjo ką nors bendro su Garliavos istorija. Nestovėjus su žvake prie lovos labai sunku spręsti. Aišku viena – rezistentės motyvas buvo apsaugoti vaiką. Žmogaus ir Skaityti toliau
Lemtingas smūgis valstybiniam lietuvių kalbos statusui gali būti kirstas netrukus – tereikia Seimui patvirtinti jau užregistruotą projektą, pagal kurį raides W, Q ir X bus leidžiama naudoti asmens tapatybę liudijančio dokumento pagrindiniame puslapyje, taip sukuriant precedentą, t.y. atveriant vartus tolesniam valstybinės kalbos darkymui. Seimo narys Povilas Urbšys mano, kad tai būtų Pandoros skrynios atidarymas.
– Vardų ir pavardžių rašymo originaliais rašmenimis pasuose diskusija trunka jau kone dešimtmetį. Galima daryti išvadą, kad nėra valios priimti sprendimą: Seimo nariai jau pasirengę nebegerbti Konstitucijos, tačiau vis dar bijo ar nedrįsta išduoti?
Birželio mėnuo, kaip ir kiekvienais metais, žymi mūsų tautą palietusius svarbius įvykius – lietuviškos spaudos draudimo pradžią, 1926 metais pradėtas transliuoti Lietuvos radijo laidas, sovietų okupaciją, okupanto vykdytą mūsų žmonių genocidą, tremtį, 1949 metais VLIK-o iniciatyva priimtą Lietuvių chartą, Lietuvos Sąjūdžio gimimą, jo organizuotą Gedimino aikštėje pirmąjį daugiatūkstantinį mitingą. Šis birželis turės dar vieną istorinį įvykį – Vilniuje bus paskelbtas palaimintuoju mūsų tautos dvasingumo puoselėtojas ir gynėjas, perėjęs visus sovietinių lagerių baisumus – arkivyskupas Teofilius Matulionis. Skaityti toliau
Šiandien sukanka du metai kai 2015 m. balandžio 3 d. rytą netekome Laisvės kovų ir etnokultūrinio sąjūdžio dalyvio, Nepriklausomybės Akto signataro, VI, VII ir XII Seimo kadencijų nario, kultūrologo Algirdo Vaclovo Patacko.
„Liūdna, tačiau Lietuvos būsimos kartos gyvoje savo atmintyje, deja, nebegalės išsaugoti tokio Algirdo Patacko gyvenimo ir asmenybės vaizdo, koks jis liko mūsų akyse ir širdyse. Kas ir kaip galėtų perduoti tą nepriklausomą ir kartu vienybės ieškančią unikalaus mąstytojo bei kilnaus kovotojo laikyseną, prieš kurią byra visos amoralių jėgų iliuzijos? Visa, kas netikra, ar tai būtų šiuolaikinės žmogaus teisių gynimo karikatūros, ar kitas Skaityti toliau
Ta sąvoka: „Valdžia duoda – Lietuva gera… Valdžia neduoda – Lietuva bloga“. Beviltiškai įsisiurbė į mus per tuos sovietmečio laikus ir ligi šiol neapleidžia sąmonės…
Dauguma sako: „Valdžia renka mokesčius ir tegu rūpinasi visais mūsų reikalais, nuo materialinės gerovės kūrimo, socialinės rūpybos, kultūros, paminklų statymo ir t.t. Niekur taip mąstydami mes toli nenueisime. Niekas už mus pačius nepasirūpins papročių, savasties, dvasinės, kultūrinės, medžiaginės gerovės ugdymu ir išsaugojimu. Nesiimdami asmeninės iniciatyvos daugelis bergždžiai galvoja apie „aną krantą“, kuriame „rojaus sodai“ noksta ir tik laukia jų, nesulaukia… Skaityti toliau
Prieš Kalėdas įprasta rinkti, be kita ko, ir Metų knygą. Mano Metų knyga būtų šiemet pasirodžiusi antisovietinio pogrindžio dalyvio Juozo Prapiesčio (1949 – 2013) kūrybos rinktinė „Amalo uogos“. Masinės makulatūros jūroje autorius atrodo kaip balta varna. Graudžiai nekomercinis.
Kaip nekomerciniai būtų Vaižgantas ar Antanas Vaičiulaitis, su kuriais savo humanizmu, atjauta žmogui įprasta lyginti brandžiausią programinį Juozo Prapiesčio grožinės literatūros kūrinį „Pasaulė prasideda sodzun“. Skaityti toliau
Lapkričio 21 d. Lietuvos kariuomenės Kauno įgulos karininkų ramovėje iškilmingai atidengta atminimo lenta žinomam politiniam ir visuomenės veikėjui, Kovo 11-osios Akto signatarui Algirdui Vaclovui Patackui.
Skulptoriaus Juozo Šlivinsko darbas – memorialinė lenta iš marmuro ir bronzos, skirta Algirdui Patackui, – tai pirmoji, atidengta Kauno įgulos karininkų ramovės menėje. Pasak vieno iš iniciatyvos autorių mjr. Donato Mazurkevičiaus, Skaityti toliau
Politinis kalinys, nepriklausomybės signataras a. a. Algirdas Patackas yra taikliai pastebėjęs, kad lietuvių tautos sukilimai prieš okupantus prasiverždavo maždaug kas 20–30 metų.
Taigi iš Rusijos imperijos, gniaužusios Lietuvą beveik du šimtmečius, bandė išsiveržti kiekviena lietuvių karta. Nepaisant tūkstančių nukentėjusiųjų, atimtų, surusintų dvarų po 1831 m. sukilimo, 1863-iaisiais vėl visą Lietuvą apėmė ginkluoto pasipriešinimo dvasia; dar po dvidešimties metų gerokai nukraujavusius žemaičius pakeitė suvalkiečių inteligentija, šįkart pakėlusi lietuvius į taikų dvasinį išsivadavimą: Skaityti toliau
Balandžio 3 d. suėjo lygiai metai, kai mirė Algirdas Vaclovas Patackas (1943-2015) laisvės kovotojas, poetas, Lietuvos sąjūdžio kūrėjas, Lietuvos kariuomenės kūrėjas bei garbės savanoris, Kovo 11-osios Akto signataras, VI, VII LR Seimo ir dabartinės kadencijos narys, Vyčio kryžiaus ordino riterio kryžiaus kavalierius.
Ryte buvo aplankytas A. Patacko kapas Petrašiūnų kapinėse, vėliau laikytos šv. Mišios Kauno Arkikatedroje bazilikoje. Velionio šeima ir Kauno įgulos karininkų ramovė, kurioje velionis dirbo dešimtmetį, surengė jo atminimo popietę „Metai be Algirdo Patacko“, kurioje dalyvavo Seimo nariai, Skaityti toliau
Balandžio 3 d., sekmadienį, Kaune bus minimos Lietuvos Nepriklausomybės akto signataro, Laisvės kovų dalyvio Algirdo Vaclovo Patacko pirmosios mirties metinės. Į minėjimą kviečia Kauno įgulos karininkų ramovė ir A.V. Patacko šeima.
Minėjimo dienotvarkėje numatyta:
10.30–11.00 val. – A.V. Patacko kapo lankymas Petrašiūnų kapinėse.
12.00–13.20 val. – Šv. Mišios Arkikatedroje Bazilikoje.
14.00–15.30 val. – Ramovės Didžiojoje salėje atminimo popietė „Metai be Algirdo Patacko“. Skaityti toliau
Eugenijaus Jovaišos knygos Aisčiai – kilmė1 ir Aisčiai – raida2 paskatino parašyti šį straipsnį, kuriame bandysiu ieškoti jungiančių grandžių tarp E. Jovaišos pateiktų archeologijos mokslo duomenų, Algirdo Patacko knygoje Litua3 skelbiamos teorijos, jog baltai vos ne nuo ledynmečio yra mūsų girių vietiniai gyventojai ir Česlovo Gedgaudo4 bei Jūratės Statkutės Rosales5 teorijų, kuriose senovės baltai yra artimai tapatinami su getais – gotais ir apima didesnę Europos ir net Artimųjų rytų dalį. Šiuose tyrinėjimuose labai didelį poslinkį suteikė E. Jovaišos ir kitų artimai dirbusių pagalbininkų naujausi bandymai nustatyti Ptolemėjo geografijoje minimų tautų gyventas vietas. Taigi, kaip galima bandyti suderinti šias iš pažiūros visiškai prieštaraujančias viena kitai teorijas? Skaityti toliau
Šiandien, vasario 28 dieną, Vilniuje parodų ir kongresų centre „Litexpo“ jau baigiasi 17 – oji tarptautinė Vilniaus knygų mugė.
Antrą mugės dieną Muzikos salėje poetai Algirdas Kaušpėdas ir Gintaras Patackas skaitė savo eiles. Dalindamasis poetiniu žodžiu su gausiai susirinkusiais klausytojais G. Patackas nepamiršo ir pernai Anapilin iškeliavusio savo brolio, šviesaus atminimo nepriklausomybės Akto signataro Algirdo Patacko.
Laisvės kovų ir etnokultūrinio sąjūdžio dalyvis, Nepriklausomybės Akto signataras, VI, VII Seimo ir dabartinės kadencijos narys, kultūrologas Algirdas Vaclovas Patackas mirė 2015 Skaityti toliau
Kadaise, gilų sovietmetį buvo populiarios ištisos politinių ir pusiau politinių anekdotų serijos – tikroji liaudies kūryba. Kalbėta, kad juos kurdavo kaip taisyklė žydų kilmės Maskvos inteligentai ir tai buvo bene vienintelis mažiausiai pavojingas būdas išlikti dvasinėje rezistencijoje prieš nežmonišką ir idiotišką sovietinę sistemą. Buvo populiari tokia serija, kurios kiekvienas anekdotas prasidėdavo „Armėnijos radijo klausiame: ….“ Kodėl būtent Armėnijos, gal istorikai žinotų? Tad ir paklausė kartą Armėnijos radijo tuometinė liaudis keletą fundamentalių klausimų: „kada gyvensime geriau ir ar bus trečiasis pasaulinis karas?“Į ką Armėnijos radijas atsakė – geriau mes jau gyvenome, trečiojo pasaulinio karo nebus, tačiau mes jau gyvename pokarinį laikotarpį. Skaityti toliau
Gruodžio 2 d. Lietuvos Respublikos Seime įvyko Seimo nario Vytauto Juozapaičio spaudos konferencija „Etnografinių regionų metai ir muzikinio folkloro reikšmė regioninio savitumo raiškai“.
Spaudos konferencijoje taip pat dalyvavo Etninės kultūros globos tarybos (EKGT) atstovai – pirmininkas Virginijus Jocys, pirmininko pavaduotojas dr. Vytautas Tumėnas, prof. habil. dr. Daiva Vyčinienė ir doc. dr. Dalia Urbanavičienė.
Spaudos konferencijoje bus pristatyti 2015-ųjų – Etnografinių regionų metų – veiklos Skaityti toliau
Lietuvoje tikriausiai vis dar labai mažai žmonių žino tarptautinę organizaciją „Tradicija, šeima, nuosavybė“ (Tradition, Family, Property – TFP). Jai, pasak a.a. signataro Algirdo Patacko, Lietuva iki šiol nešioja nedovanotiną moralinę skolą. Už ką?
Katalikiškas judėjimas, įkurtas Plinio Korejos de Oliveiros (Plinio Corrêa de Oliveira) (1908-1995) 1960 metais Brazilijoje, Lietuvoje yra įleidęs labai silpnas šaknis ir tarsi neturėtų būti žinomas, jei ne viena neeilinė detalė. Lygiai prieš ketvirtį amžiaus, 1990 metais, TFP visame pasaulyje (penkiuose žemynuose) vos per keturis mėnesius surinko 5,2 milijono parašų už nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą. Skaityti toliau
Nuo Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo 1990-ųjų kovo 11–ąją praėjo ketvirtis amžiaus. Ką pasiekėme ir ką praradome? Svarbiausias pasiekimas – pati nepriklausomybė nuo Lietuvą alinusios sovietinės Rusijos okupacijos. Šaltojo karo sūkuryje trūkinėjant siūlėms tarp Rytų ir Vakarų geopolitinių kontinentų, sugebėjome išsiveršti iš Euroazijos gniaužtų ir grįžti vėl į Europą, o tuo pačiu persiorientuoti į vadinamos laisvosios rinkos ekonomikos erdves.
Lietuvos nepriklausomybei užtikrinti atkūrėme šiuos svarbiausius Lietuvos savarankiškumo garantus: Skaityti toliau
Kai žiniasklaidoje pasirodė Pauliaus Gritėno rašinys „Vilniaus įvaizdį menkina žydus į mirtį siuntusio generolo atminimas“ ir Rimvydo Valatkos – „Ką pagerbė Lietuva – partizanų vadą Generolą Vėtrą ar žydų žudiką?“ apie Lietuvos teisininką, prozininką novelistą, publicistą, antinacistinio ir antisovietinio pogrindžio dalyvį Joną Noreiką, nevalingai prisiminiau rugpjūčio 28 d. minėtą Mindaugo Tomonio žūties 75-metį ir žūčiai charakteringą KGB braižą. Dar gyvi liudininkai ir net bendrabyliai, rezistentai, laisvės kovotojai pašiurpo: juk tai – KGB braižas, iš skundikų paskalų iškiliai asmenybei metami nepagrįsti kaltinimai, net po mirties bandoma kurpti bylą. Skaityti toliau
Požiūrius į autoritetus galima skirstyti pagal amžiaus grupes. Vaikystėje aklai paklūstama duotiesiems autoritetams – tėvams, vyresniesiems, mokytojams. Paauglystėje ieškoma savęs, bet vis dar trūksta gebėjimų mąstyti ir veikti savarankiškai, duotieji autoritetai atmetami, jų vietą užima pasirinkti autoritetai – stipresni bendraamžiai, populiariosios ar alternatyviosios kultūros žvaigždės. Jaunystėje save įtvirtiname, jai būdingas atsiribojimas nuo bet kokių autoritetų. Pagaliau, brandos laikotarpiu, jau suvokiant, ką reiškia kurti ir įvertinus savo ribas, grįžtama prie autoritetų, bet jau visai kitoje kokybėje – autoritetai vertinami kritiškai. Skaityti toliau
Duomenis, kurie nesutampa su visuotinai skelbiamomis tiesomis, mokslininkai vadina anomalijomis (gr. anōmalia — nelygumas). Pradžioje tokios anomalijos būna niekinamai atmetamos, į jas nekreipiama dėmesio. Tačiau vėliau paaiškėja, kad didžiausius atradimus ir lemia anomalijos, jau ne kartą privertusios mokslą iš esmės pakeisti savo strateginę kryptį.
Teisėje, tiksliau – nusikaltimų tyrime, taip pat būna anomalijų, pradžioje atrodančių kaip nereikšmingos smulkmenos, tačiau vėliau sugriaunančios pagrindinę versiją ar priverčiančios išleisti į laisvę net nuteistuosius iki gyvos galvos, kaip neseniai nutiko JAV. Skaityti toliau
