Žmonės, surinkę iš melioruojamų laukų akmenis, miestelyje išmūrijo sieną: aukštą, sunkų, akmeninį statinį. Iš stambių akmenų atmestinai sumūryta siena aplinkiniams darė slegiantį įspūdį. Nesižavėjo ja ir miestelio svečiai.
Grėsmingas statinys buvo tvirtai įaugęs į žemę ir, matyt, dar ilgai jis toks būtų buvęs, jei ne mažas Vijoklis, sumanęs išlįsti iš po sunkių pamatų…
Patekėjusi Saulė, rytmečio spinduliais apšvietė akmeninės sienos pamatus ir pamatė prie Skaityti toliau
Ar žinote kokias dovanas mums paliko paskutinis ledynas, dengęs Lietuvą ir pasibaigęs maždaug prieš keturiolika tūkstančių metų? Iš Skandinavijos buvo atvilkęs įspūdingo dydžio akmenų, kurie ir šiandien guli išsimėtę po visą mūsų kraštą.
Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba šią žiemą ragina keliauti ir pamatyti 10 įspūdingiausių saugomų akmenų. Rieduliai įspūdingi ne tik savo dydžiais, bet ir formomis. Skaityti toliau
Praeityje žmonių dvasinė kultūra buvo labai stipri ir neatskiriamai susijusi su medžiaginės kultūros vystymusi. Visgi, kintant visuomeniniams santykiams, dvasinė kultūra ne iš karto kito, o senovės religiją ir pasaulėžiūrą atspindintys dalykai ir daiktai pasiekė ir mūsų laikus. Vienais iš tokių yra mitologiniai akmenys.
Akmuo lietuvių liaudės mitologijoje, tautosakoje ir šventviečių tradicijoje yra nuolat pabrėžiamas. Remiantis moksliniais ir tautosakiniais darbais išryškėja akmens, Skaityti toliau
Rugsėjo 13 dieną 16 val. Lietuvos jūrų muziejuje bus atidaryta garsaus menininko Sauliaus Vaitiekūno paroda „WWW.SOS.COME“. Parodos pavadinime pagalbos šaukinio santrumpa neatsitiktinė: juk menas visada yra misija – skambiai tariant – sielos gelbėjimas.
Klaipėda Sauliui Vaitiekūnui – ne atsitiktinis miestas, o jo gimtasis. Jis joje startavo ir kaip menininkas – 1993 metais čia buvo surengta pirmoji paroda. Nors Saulius Vaitiekūnas yra baigęs teisės mokslu, tačiau nepabijojo žengti į meno lauką. Žengęs, jame įsitvirtino kaip instaliacijų kūrėjas ir juvelyras. Nuo 1992 m. yra Lietuvos dailininkų sąjungos narys, Skaityti toliau
Gyvendami mieste tarsi pamirštame, kad visai šalia mūsų tvyro miškų ir laukų tyla, rimtis, ramybė, trikdoma nebent paukščių trelių ar šniokščiančios upelės garsų. Tai netrunki suvokti atsidūręs greta Alantos girios (Molėtų r., Pavirinčių k) besiglaudžiančioje Felikso Laivio sodyboje. Ant kalvelės esantį kiemą supa šimtametės pušys, o papėdėje telkšo keturi šaltiniuoti gyvojo vandens tvenkiniai. Dar daugiau sakrališkumo šiai vietai suteikia sodybos šeimininkas, tikras girios filosofas. Skaityti toliau
Pilkas akmuo,
Pilkas akmuo,
kurį padavė man
vietoj duonos –
būk mano broliu.
Taip J. Degutytės eilėse akmeniu pasitikima, jam išsisakoma. Skaityti toliau
Aukštadvario regioninio parko direkcija visus gamtos mylėtojus pakvietė į viduržiemio žygį – „An Gramnyčių vilkų veseilia Gedanonyse“ – po Mergiškių kraštovaizdžio draustinį. Žygį globojo Antaveršio kaimo šviesuoliai Martynas ir Vilma Breikštai, o jų bičiuliai žemaičiai Egidijus ir Vilma Juodžiukynai iš Gargždų išvirė žygeiviams senovinę košę.
Žygio dieną iš pačio ryto į Martyno sodybą, papuoštą Vyčio bei Lietuvos trispalve vėliavomis, kelio ieškojo žygeiviai. Visus pasitiko parko darbuotoja Rita, žygio vadovė ir iniciatorė. Skaityti toliau
Parduotuvėje „IKI“ užtikau nematyto, juolab neragauto brendžio, mįslingu pavadinimu „Daos“. Priminė rytiečių „Dao“, kuris reiškia Kelią. Etiketėje emblema, kurioje vaizduojamas ratas su hieroglifais, primenančiais runas. Rate – keturi vilkai. Nudžiugau (ir, prisipažinsiu, nustebau) radusi kitoje butelio pusėje išsamų paaiškinimą: brendis – moldavų, Daos – dakų kalba reiškia vilką. Dakų tauta – dabartinės Moldovos tautos protėviai, garsėję savo narsa ir stiprybe. Drąsos ir pasitikėjimo dakai sėmėsi iš savo toteminio gyvūno vilko Daos. Emblemoje – saulėgrąžos ratas, kuriame 4 vilkai žymi pavasario ir rudens lygiadienius bei vasaros ir žiemos saulėgrąžas. Skaityti toliau
Liepos 12 d., trečiadienį, 14 val: Kelmės kultūros centro Juozo Liaudansko galerijoje (II a.) bus pristatoma Virginijaus Kašinsko etnotapybos paroda „Mitologiniai akmenys“. Ši Virginijaus Kašinsko etnotapybos paroda – tai mūsų protėvių dvasinės kultūros aidas.
Kiekvienam lietuviui būtina stengtis suvokti savo tautą, kurioje gimėme, jos kultūrą, perimti senolių ir tėvų dvasinę patirtį, kalbą, etnines tradicijas ir papročius, visa tai puoselėti ir perduoti ateinančioms kartoms. Skaityti toliau
Kasmet daugybė romuvių iš visos Lietuvos suvažiuoja į Jorę Kulionyse, Molėtų rajone, į savotiškus metinius „pagonių atlaidus“. Šeštadienį būna talka ant piliakalnio, pirtis, senoviniai žaidimai, laužas, jaunimo šokiai. Sekmadienį vyksta šventinės apeigos – iš Dangaus šviesulių stebyklos žygiuojame į piliakalnį, giedame „Jori, tėvas šaukia“. Įkopę į viršūnę giedame protėvių atminimo ir karines giesmes, aukojame Dievams, ugniai, protėvių vėlėms. Krivė įšventina naujus Vaidilas ir romuvius. Po apeigos priešpilyje vyksta apeiginė karių kova skirta Pilėnų atminimui pagerbti. Nusileidę į slėnį užkuriame aukurą Dangaus stebykloje. Labiname Gabiją, Žemyną, Perkūną, vaišinamės duona ir raudonais joručiais, sveikiname Skaityti toliau
Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos (LGT) specialistai vien per metus identifikuoja ir apibūdina apie 150 uolienų ir mineralų pavyzdžių, kuriuos atneša ar atsiunčia jų mėgėjai.
„Rinkti tokius pavyzdžius itin populiaru Skandinavijoje, ten tai vadinama mineralų medžiokle, – sako LGT Žemės gelmių išteklių skyriaus vedėjas Vytautas Januška. – „Medžiotojų“ atnešti pavyzdžiai būna naudingi ir geologams, nes padeda atskleisti vertingų mineralų radimvietes.“ Skaityti toliau
Į Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento (ŠRAAD) Telšių rajono agentūrą kreipėsi Tryškių miestelio gyventojas ir pranešė, kad tvarkydamas senos sodybos teritoriją atkasė didžiulį riedulį. Nepilnai atkasto akmens ilgis pirminiais duomenimis sieką 6 su puse metro, plotis 3 metrai 60 centimetrų, o aukštis 2 metrus 60 centimetrų.
Telšių rajono, Tryškių miestelio gyventojas V.U. tvarkydamas sklypą matė, kad šalia seno namo kyšo akmuo. Norėdamas išlyginti sklypą, vyras ėmė akmenį atkasinėti, tikėdamasis jį patraukti. Jo nuostabai, kasant akmuo vis didėjo ir didėjo. Skaityti toliau
Rytoj, gegužės 5 d. 11 val., Mosėdyje, Skuodo r. vyks renginys, skirtas Lietuvos šviesuoliui – gydytojui bei Akmenų muziejaus įkūrėjui Vaclovui Intui atminti. V. Into akmenų muziejaus iniciatyva sukurtas Romo Pletkausko dokumentinis filmas apie muziejaus įkūrėją V. Intą „Akmens ir Žmogaus legenda“. Po filmo peržiūros bus pristatoma fotomenininko Jono Danausko paroda „Akmenės geoparko kontūrai“ ir mosėdiškės Sonatos Kinčienės paroda „Floristiniai atvirukai“.
Daugeliui akmenys atrodo svetimi – pilki, šalti ir nereikalingi. Daktaras V. Intas prieš daugiau nei pusę amžiaus išmokė juos prisijaukinti, nebyliame, sustingusiame veide Skaityti toliau
Kovo 16 d. 17 val. Lietuvos nacionalinio muziejaus salėje dr. Giedrė Motuzaitė Matuzevičiūtė skaitys pranešimą Stepių geoglifai.
Tryliktą kartą Lietuvos nacionaliniame muziejuje, Senajame arsenale, rengiami žymiausiai lietuvių archeologei, daugelio knygų ir straipsnių autorei prof. Marijai Gimbutienei (1921–1994) dedikuoti skaitymai.
Prof. Marijos Gimbutienės skaitymai apima platų temų ratą: simbolinių reikšmių paieškas, gamtinės aplinkos, senovės gyvenviečių ir ūkio tyrimus, archeologijos mokslo sklaidą. Skaityti toliau
Pastaraisiais metais vis labiau populiarėja gamtinis turizmas. Nepaprastas paslaptis saugo paprasčiausi lauko akmenys… Pasiskaitykite žurnalistės Irmos Dubovičienės straipsnį apie Lietuvos akmenis, publikuotą laikraštyje „Ūkininko patarėjas”.
„Didžiausia gėda nepažinti žemės, kurioje gyveni, o dar didesnė, kai svetimais kraštais domimasi labiau nei savuoju“, – rašė Vladislavas Sirokomlė, XIX a. lietuvių ir lenkų poetas bei prozininkas.Vilniuje ir Vilniaus rajone paskutinį savo gyvenimo dešimtmetį (1852-1862) praleidęs Skaityti toliau
Iždininko sūnus – vienas iš daugelio Neries akmenų, grafo Konstantino Tiškevičiaus paminėtų 1857 m. ekspedicijos medžiagoje: Pomiędzy Zwierzyńcem a Zakretem przebyliśmy zaborę Nowa- Rafą zwaną. Za Zakretem ustają na lewym brzegu wzgórza i las się kończy (…) Prawy brzeg, zawsze wysoki, piętrzący się po nad rzeką, i świecący się żółtym piaskiem i gliną, po którym leszczyna, kalina i drobna karłowata lipa tam i owdzie się ściele, i swoją zielonością przerywa żółtą jednostajność. Przy pierwszem Zakręcie, z wody wyglądający piramidalnego kształtu wielki kamień, Podskarbiec się u flisów, nie wiem dla czego, nazywa. Jeszcze dwa niewielkie zakręty, przebytie po Nerysie, i już jesteśmy przy folwarku biskupów wileńskich, Poneris po litewsku (…)1. Skaityti toliau
Kai kurių mūsų vartojamų ženklų analizė byloja, kad mes jau esame užmiršę pirminę jų prasmę. Paprastas pavyzdys – raidė T. Jinai turi nuostabią savybę – slaptą ryšį su mūsų senuoju dievu Perkūnu. Kai pabandome sudaryti griausmo ar jam giminingų dievų sąrašą (1), didžioji dauguma vardų prasideda ta pačia raide T. Turbūt tai ne atsitiktinumas:
– Taara, Toora, Tuuri (estų, suomių, karelų) – dangaus ir griausmo dievas;
– Taranis – griausmavaldis keltų mitologijoje;
– Taru – chetų ir chatų griausmo dievas; Skaityti toliau
Mūsų protėviai – pirmieji gamtosaugininkai, globoję ąžuolų giraites su išskirtiniais medžiais ir akmenų šventyklomis, taip pat upelius, ežerus, šaltinius ir kalnelius. Tausodami gamtą, protėviai patyrė ne vien augalų, grybų, gydomąjį poveikį, bet ir vandens, akmenų bei ugnies teigiamą poveikį žmogaus savijautai. Dėl rašytinių šaltinių stokos daugelio dalykų mes nežinome, todėl privalome atsigręžti į savo tautosaką. Tai – aukso gysla, jungianti mus su protėvių palikimu. Skaityti toliau
Ketverius metus tyrinėję vieno garsiausių pasaulio priešistorinių monumentų – Stounhendžo – apylinkes, Birmingamo universiteto archeologai priėjo išvadą, kad tai – tik aisbergo viršūnė. Mat sudarius tiksliausią iki šiol Stounhendžo požeminį žemėlapį, paaiškėjo, kad po didžiulių akmenų monumentu plyti net 1,5 km perimetro ratilas, kurį mokslininkai spėjo pakrikštyti „Superhendžu“.
Šįkart archeologai darbavosi ne kastuvais ir šluotelėmis, o magnetometrais ir radarais: juos palei žemės paviršių vežiojo vilkdami Skaityti toliau
Viso pasaulio tautos naudojasi pirtimis nuo neatmenamų laikų. Manoma, kad garo pirčių idėją mūsų protėviams „pašnibždėjo“ pro uolos plyšį ant įkaitusio akmens krentantys lietaus lašai arba paprasčiausiai šliūkštelėtas vanduo. Lietuviškos pirties bičiulių draugijos (LPBD) pirmininkas Egidijus Žukauskas sakė, kad lietuviška pirtis senovėje, ko gero, buvo svarbiausias statinys visame ūkyje. Naujakurys pirmiausia suręsdavo pirtį, o tik po to statydavosi būstą. Skaityti toliau
I. 4150 m
Pažemėje sienos įmirkusios ir tamsiai pilkos. Tą drėgmę jauti, vos įėjęs į mažutėlį kambarį. Šalta. Saulė nebešildo – turbūt sprogo, bakstelėjusi į vieną iš kalnyno viršūnių. Lėtai kvėpuoju neregėtai skystu oru. Pasitaisau lempelę, stirksančią ant griaužiančios vilnonės kepurės. Beveik visą kambario plotą užima dviguba lova. Tarp jos ir sienos įspraustos dvi išpampusios kuprinės, dvi poros po dulkėmis spalvą saugančių batų ir du geriamo, baseino skonį primenančio vandens buteliai.
Sluoksnis po sluoksnio neriuosi iš nemaloniai drėgnos aprangos. Nuoga ir pašiurpusi apgraibomis ieškau miegojimui atrinktų drabužių. Paskubomis įsirangau į miegmaišį ir drebančiais pirštais užčiuožiu užtrauktuką Skaityti toliau
I
Vieną ramią vasaros naktį, kažkur toli skalijant šuneliui¹, Vilius su bičiuliu sėdėjo savo pašiūrėje ir abu šypsodamiesi žvelgė į žvaigždėtą dangų, kurį, padedami stoge žiojėjančios skylės, matė kaip pro kokio didžiulio teleskopo, naudojamo rimtų dėdžių², objektyvą. Kadangi visus savo svečius, ar jie būtų seni draugai, ar matomi vos pirmą kartą, Vilius pavaišindavo šviežiu pienu, duona ir medumi, jais naktinėtojai skanavo ir dabar.
– Pilna marška trupinių ir kampelis lašinių. Kas? – paklausė Viliaus bičiulis. Skaityti toliau
Kelionė į Odensės miestą Danijoje, kuriame vyks Europos etninių religijų kongresas (ECER) , prasidėjo lėkimu strimgalviais į Vilniaus oro uostą… Kopenhagos oro uoste įšokau į traukinį, lekiantį į Fyno salą, kurioje įsikūręs puikusis miestas Odensė. Atvykęs į jį patraukiau tiesiai į centrą ir šis jau ramus pasivaikščiojimas apdovanojo puikiais parkais, gražiomis gatvėmis, buvau supte apsuptas raudonųjų plytų namų, rūmų, vienuolynų ir bažnyčių. Viskas išraiškingai apželdinta vijokliais, gėlėmis, puošniais medžiais, kiekviename skverelyje po nuostabią skulptūrą, vaizduojančią kokį Hanso Kristijano Anderseno pasakų veikėją. Skaityti toliau
Rugsėjo 21 d. Aukštadvario regioniniame parke surengtas pažintinis istorinis žygis „Kelias į Aukštikalnį“, skirtas Aukštadvario regioninio parko 20-mečiui, Pasaulinei turizmo ir Baltų vienybės dienai paminėti.
Šioms sukaktims surengtas mokinių piešinių konkursas „Aukštadvari, dievaiti dzūkų vandenų, buvai, esi ir būsi grožių grožis krašto“. Moksleiviai piešė piliakalnius, akmenis, daubas, šaltinius, medžius ir kitus kultūros paveldo objektus. Parodėlė eksponuojama Aukštadvario žemės ūkio mokykloje. Renginio pabaigoje Aukštadvario regioninio parko direkcija padėkos raštais apdovanojo geriausių piešinių autorius. Skaityti toliau
2012 m. rugpjūčio 16 d. Viliaus Orvido sodyboje prie Salantų susirinko gausus būrys prisiminti prieš 20 metų amžinybėn iškeliavusį šios unikalios sodybos kūrėją Vilių Orvidą. Rugpjūčio 16-ąją jam būtų sukakę 60 metų, o amžinybėn Vilius, brolis Gabrielius, iškeliavo 1992 m. rugpjūčio 5 d. Palaidotas Salantų kapinėse (Kretingos r.).
Šia proga sodyboje vyko renginys „Vilių Orvidą prisimenant“. Susirinkusieji klausėsi multiinstrumentalisto Sauliaus Petreikio koncerto, žiūrėjo „Lėlės“ teatro Vytauto V. Landsbergio režisuotą spektaklį „Vilis“.
Apdirbti akmenį Vilius išmoko iš savo tėvo akmentašio Kazimiero Orvido. Kurį laiką kūrė antkapinius paminklus, o vėliau gimtojoje tėvų sodyboje ėmė formuoti muziejų – dvasinį centrą. Skaityti toliau
Šių metų liepos 16 dieną, pirmadienį, mudvi su kolege Rita Baniene važiavome aplankiusios Lopaičių piliakalnį į Varnius pietauti…
Staiga šalia mūsų mašinos išniro nežinia iš kur atskridęs didžiulis tamsiai rudas suopis. Jis skrido šalia mūsų, kažkaip primygtinai norėdamas atkreipti dėmesį, tarsi rodydamas kelią.
Važiavome lyg užkerėtos, stebėdamosi, kad šis galingas paukštis nesiliauja mūsų lydėti. Galutinai užmiršome alkį, kai staiga klyktelėjęs, paukštis grakščiai pasuko ir nusklendė į dešinę, tarytum įsakmiai ragindamas mus sukti paskui, į kelio atsišakojimą tiesiai palei rodyklę: Skaityti toliau
Nebūtina vykti į tolimus kraštus, kad pamatytumėte vienoje vietoje gausybę didelių akmenų. O Salantų regioniniame parke jų čia labai daug. Daugiausia „akmeninių“ objektų yra tarp Mosėdžio ir Salantų. Galima pėsčiomis apeiti Mosėdžio apylinkes, tada automobiliu nuvažiuoti iki Kulalių ir vykti į Salantus. Šioje Žemaitijos dalyje žmogus ir akmuo tūkstančius metų buvo kartu, ir tai net sąlygojo kažkokį dvasinį ryšį tarp jų. Skaityti toliau
Gegužės 16 d., trečiadienį, 18.00 val. Klaipėdos etnokultūros centras kviečia į dokumentio filmo „Klemukas“ pristatymą ir susitikimą su filmo herojumi – kraštotyrininku, Upynos liaudies amatų muziejaus įkūrėju, kryždirbiu Klemensu Lovčiku. Renginį ves filmo režisierius Jonas Tilvikas.
Klemensas Lovčikas (g. 1937 m.) daugiau kaip keturias dešimtis metų atidavė krašto kultūros puoselėjimui. Kraštotyra Klemensą suviliojo dar paauglystėje, kai jis pradėjo rinkti įvairiausių pavidalų akmenis. Šį savo pomėgį jis šmaikščiai vadina „akmenlige“. Nuo mažumės pamėgta medžio drožyba, kalvystė, muzikos instrumentų meistravimas žavi kraštotyrininką iki šių dienų. Neišblėso ir aistra keliauti po kaimus, bendrauti su žmonėmis, ir rinkti senienas, folklorą. K. Lovčikas surinko apie 3500 eksponatų, Skaityti toliau
Spalio 16 d. Jonas Mekas Londono „Serpentine“ galerijoje pristatė brito Davido Elliso kūrinį apie Orvidų sodybą netoli Salantų – unikalią vietą, kurioje jungiasi gamtos ir žmogaus sukurti objektai, tvarka ir chaosas, tikėjimas ir akmuo.
Orvidų sodybos fotografijos iš paukščio skrydžio, sukurtos lietuvių fotomenininko Audriaus Naujokaičio, nuo spaalio 15 iki lapkričio 12 d. bus eksponuojamos ir J.Meko bičiulės, prancūzų dizainerės Agnes B. salone, esančiame Londono Kovent Gardeno rajone. Skaityti toliau
