Pastaraisiais metais vis labiau populiarėja gamtinis turizmas. Nepaprastas paslaptis saugo paprasčiausi lauko akmenys… Pasiskaitykite žurnalistės Irmos Dubovičienės straipsnį apie Lietuvos akmenis, publikuotą laikraštyje „Ūkininko patarėjas”.
„Didžiausia gėda nepažinti žemės, kurioje gyveni, o dar didesnė, kai svetimais kraštais domimasi labiau nei savuoju“, – rašė Vladislavas Sirokomlė, XIX a. lietuvių ir lenkų poetas bei prozininkas.Vilniuje ir Vilniaus rajone paskutinį savo gyvenimo dešimtmetį (1852-1862) praleidęs romantikas aistringai domėjosi ir kraštotyra, parašė vienas įdomiausių kelionių įspūdžių knygų: „Iškylos iš Vilniaus po Lietuvą“, „Nemunas nuo versmių iki žiočių“. V. Sirokomlės mintys šiandien lygiai tiek pat aktualios kaip ir prieš pusšimtį metų. Turkijos, Tuniso, Egipto paplūdimius liaupsinę lietuviai vėl atranda Lietuvą.
Įsibridęs į Bražuolės upelį
Neries regioniniame parke, Vievio seniūnijoje (Elektrėnų sav.), pasislėpusį gražuolį atrasti nėra labai lengva. Nedaug pramintu takeliu tenka gerokai paėjėti – per laukymę, miškelį. Nuo ganėtinai stataus skardžio pro medžius netikėtai atsiveria tapybiškas vaizdas: apačioje tyliai alma Bražuolės upelis, į jį tarsi ramus didžiulis žvėris įsibridęs ilsisi apsamanojęs akmuo.
Natūralioje gamtoje esantis kūgio formos Bražuolės akmuo patenka į didžiausių Lietuvos riedulių šimtuką.
Užfiksuota, kad jis 3,4 m ilgio, 3,2 m pločio ir 2 m aukščio. Tačiau riedulio aplankyti atvykęs Lietuvos geologijos tarnybos (LGT) Inžinerinės geologijos skyriaus Inžinerinių geologinių tyrimų poskyrio vedėjas Vytautas Mikulėnas vis tiek išsitraukia ruletę – tam, kad patikrintų matmenis. Iš tiesų jie šiek tiek pasikeitę, objektas „paaugęs“. Duomenų bazėje specialistas pakoreguos akmens aukštį – 2,60 m.
Akmenys, kuriuos saugo valstybė
Valstybės saugomų gamtos paveldo objektų sąrašas aplinkos ministro įsakymu koreguojamas kasmet. Bražuolės akmuo į jį įtrauktas palyginti neseniai, 2010 m. O pernai šis sąrašas papildytas dviem rieduliais, esančiais Šalčininkų r. Dieveniškių sen.: Poškonių ir Kalvių.
Valstybės saugomų gamtos paveldo objektų sąraše iš viso 175 rieduliai. Be to, moksliniu ir pažintiniu požiūriais svarbiais pripažinti 19 riedulynų, 10 riedulių ekspozicijų.
Pagal gamtos paveldo objektų nuostatus, nustatomos buferinės apsaugos zonos, fizinės apsaugos pozoniai. Antai aplink valstybės saugomus akmenis fizinei apsaugai turi būti skirta ne mažiau kaip 5 m (nuo akmens kraštų statmenų projekcijų į žemės paviršių). Čia draudžiami veiksmai, galintys pakenkti saugomų objektų aplinkai. Nevalia kasinėti, juolab perkelti į kitą vietą riedulius, nebent to prireiktų gamtos paveldo objekto eksponavimo, tvarkymo tikslais.
Verta žinoti, kad gamtos paveldo objektų apsaugos ir naudojimo režimo pažeidimas piliečiams užtraukia baudą nuo 86 iki 144 eurų.
Požiūris bėgant metams keitėsi
Dabar kiekvienas sodybos šeimininkas norėtų savo valdas puošti lauko akmenimis, tačiau jie jau tapę deficitu. Už išraiškingus riedulius paklojamos nemažos sumos.
Senoliai pamena metą, kai akmenys buvo jokia vertybė. Masinė melioracija negailėjo nei vienkiemių, nei riedulių. Jie buvo sprogdinami, skaldomi ir naudojami keliams tiesti bei kitoms reikmėms. Ketinta susprogdinti net didžiausią Lietuvoje riedulį – 1957 m. melioratorių atrastą Barstyčių akmenį (Skuodo r.). Į rekordų knygą įtrauktas riedulys už Bražuolės akmenį visu metru aukštesnis, dešimčia – ilgesnis.
Labiausiai su akmenimis kovota akmenų turtingose vietovėse – apie Salantus, Mosėdį. Pasakojama, kad netoli Mosėdžio išeksploatuotame žvyro karjere buvo įrengtas riedulių sprogdinimo poligonas, kuriame virė toks darbas, kad drebėdavo ir net duždavo kaimo namų langai. Gydytojas Vaclovas Intas mynė valdžios kabinetų slenksčius, kol pasiekė, kad akmenų sprogdintojai būtų perkelti toliau nuo kaimo. Tai tas pats šviesuolis, kuris vienas pirmųjų Lietuvoje suprato riedulių grožį ir gabeno juos į savo sodybą, ją pavertė akmenų muziejumi.
Laimė, niokojimo periodas pernelyg neužtruko. Vertingieji rieduliai sėkmingai sulaukė mūsų dienų, jais galės gėrėtis ir ateities kartos.
Atkeliavę tūkstančius kilometrų
Jei galėtų prabilti, rieduliai papasakotų daug įdomaus. Nebylių akmenų įspūdingas atsiradimo ir kelionių istorijas padeda atskleisti specialistai.
Vievyje esančio Lietuvos geologijos tarnybos (LGT) Žemės gelmių informacijos centro vedėjas Vytautas Puronas siūlo užsukti į lauko riedulių ekspoziciją, plytinčią 4 ha parke. Rieduliai surinkti ir suvežti iš visos Lietuvos – ne kokie pakliuvo, o pagal tam tikrą sistemą. Erdviame parke akmenys išdėstyti grupėmis, paisant uolienų klasifikacijos – pagal kilmę, mineralinę ir cheminę sudėtį, struktūrą, paplitimą.
Grupėmis išdėliota daugiai kaip 550 riedulių. Savo gimtinėje, Skandinavijos teritorijoje, uolienos susiformavo prieš šimtus milijonų ar milijardus metų. Slenkantys ledynai su savimi vilko, grumdė, gludino ir tas uolienas tol, kol galiausiai, ledams ištirpus, pavertė rieduliais. Prieš 24-13 tūkst. metų mūsų krašto teritorijoje vyko išties dramatiški procesai.
Lietuvoje vyrauja magminės kilmės rieduliai. Uolienos susidarė iš magmos, kuri vesdama sustingo. Nelygu kur susidarė – dideliame gylyje ar žemės paviršiuje – šių uolienų būna labai skirtingų. Magminės kilmės yra ir Puntukas, ir Bražuolės, ir Barstyčių akmenys. Pirmasis – rapakivio granito, kuris dėl temperatūrų skirtumo eižėja ir dyla greičiau nei kitos uolienos. Bražuolės akmuo – rausvo granito, su koncentruotomis lauko špatų kristalų sankaupomis, biotitu, pavieniais granatais. Barstyčių akmuo – iš lauko špato, kvarco, žėručio.
Riedulių ekspozicijoje galima pamatyti ir vietinį „produktą“ – nuosėdinės kilmės riedulius (dolomito, klinties, smiltainio). Šios uolienos sudaro vos 1 proc. visų Lietuvai būdingų uolienų, yra neatsparios aplinkos poveikiui.
Įdomu, kad jau susiformavusios bet kurios kilmės uolienos, veikiamos karščio bei slėgio, patyrė virsmą – taip atsirado dar vieną didelė metamorfinių uolienų grupė.
Su plaštakos formos įspaudu
Lauko riedulių ekspozicijoje yra riedulys su plaštakos formos įspaudu. Geologai atmeta gražius mitus ir legendas, nesunkiai paaiškina įspaudų, įdubų akmenyse kilmę.
Tai ledynmečio finalo rezultatas: ledynams tirpstant iš savo vietų išsijudinusios uolienos trynėsi, buvo veikiamos vandens, zulinamos žvirgždo. Veikiamas išorės jėgų gamtos skulptoriumi ir kūrėju galėjo tapti kiekvienas akmenėlis. Menkiausią riedulio įdubą jis įstengė paversti įvairios formos, gylio įspaudu, žadinančiu žmonių fantaziją.
Irmos Dubovičienės straipsnis, skelbtas „Ūkininko patarėjuje“.
