I
Vieną ramią vasaros naktį, kažkur toli skalijant šuneliui¹, Vilius su bičiuliu sėdėjo savo pašiūrėje ir abu šypsodamiesi žvelgė į žvaigždėtą dangų, kurį, padedami stoge žiojėjančios skylės, matė kaip pro kokio didžiulio teleskopo, naudojamo rimtų dėdžių², objektyvą. Kadangi visus savo svečius, ar jie būtų seni draugai, ar matomi vos pirmą kartą, Vilius pavaišindavo šviežiu pienu, duona ir medumi, jais naktinėtojai skanavo ir dabar.
– Pilna marška trupinių ir kampelis lašinių. Kas? – paklausė Viliaus bičiulis.
– Netvarkingas kambarys,- atsakė Vilius ir pasileido kvatoti, bet netrukus pasitaisė,- Mėnulis ir žvaigždės.
– Jau maniau, kad nežinosi,- nusijuokė sodybos svečias ir nurijo gurkšnį pieno, pagardinto šviežiu medumi.
Netrukus bičiuliai nutilo. Toli lojančio šunelio jau nebebuvo girdėti (matyt, užmigo – juk buvo pati tikriausia naktis). Bežiūrėdamas į dangaus marškoje išbarstytus trupinius ir rodydamas ranka³ į vieną iš jų, Vilius tarė:
– Matai, žvaigždė… Va ten – virš horizonto. Aš turiu ten važiuoti. Ir padaryti ten vėl kitą sodybą. Nes šitą aš jau lyg ir pabaigiau, be to, man čia kažkas nelabai pradeda patikti,- plačiai nusišypsojo ir pridūrė,- ir dar, aš dažnai važiuoju į Suvalkiją prie vieno tokio ežero, einu per nendres – ten susitinku su žmonėmis iš tos žvaigždės. Ir mes kalbamės.
Vilius su savo svečiu pašiūrėje sėdėjo iki pat ryto, o žvaigždės pro stogo skylę matėsi vis prasčiau ir prasčiau, kol galiausiai užmigo. Su jomis užsnūdo ir bičiuliai.
¹ O gal tai buvo visai ne šunelis, o jau didelis šuo – kadangi niekas jo nematė, šis klausimas liekas neatsakytas.
² Dideliais objektyvais naudotis gali ne tik rimti dėdės, bet ir tetos.
³ Rodyti koja būtų baisiai nepatogu, galiausiai galima neišlaikyti pusiausvyros ir pargriūti.
II
Vieną rytą Vilių pažadino Vladas, kuris čia apsigyveno norėdamas ir vėl tapti žmogumi¹. Vyrai, nukulniavę prie įėjimo į sodybą, ėmėsi daryti įspūdingas terasas.
– Bus kaip Japonijoj! – pajuokavo Vilius.
Baigę darbus, sodybos šeimininkas su Vladu, nešini sunkiu įrankiu, judėjo vienos molinės trobelės link, kai Vilius galvoje išgirdo balsą:
Labas, Viliau,
Mes esame žmonės iš žvaigždės. Jei pameni, dažnai susitikdavome, vaikštinėdavome tarp nendrių ir kalbėdavomės…
Kviečiame tave apsigyventi pas mus – norėtume, kad ir mūsų žvaigždėje padarytum tokią sodybą.
P. S. Mūsų žvaigždėje visi gyvena be kūnų, tad savąjį taip pat gali palikti.
Netrukus Vilius nusišypsojo ir suklupo. Vladas labai išsigando ir, prieš galutinai užsimerkiant spindinčioms Viliaus akims, išgirdo paskutiniuosius žodžius:
– Akmens neįvertinimas – tai vienas didžiausių barbarizmų. Kiekvienas akmuo yra nepakartojamas. Dviejų tokių pačių nėr. Visokių spalvų, atspalvių. Akmuo turi kažkokį šauksmą ir aš neturėjau jėgos pasipriešint. Daugsyk galvodavau viską mest, pasitraukt, bet negalėjau. Jaučiau pasitenkinimą. Viską, net mašiną atidaviau iki paskutinio siūlo tam reikalui. Atidaviau sąžiningai. Tam, kad galėčiau susirinkt, parodyt – va kokie buvo akmenys. Seniau niekas dėmesio nebūtų kreipęs, nes buvo pilni laukai, kilometrais. Čia ne man to reik. Čia ateities kartoms.
¹ Kartais būna, kad žmogus pavirsta gyvuliu ir nori vėl atvirsti pirmuoju – tada, jeigu labai norima, pavyksta ir vėl sužmogėti.
III
Galbūt šitaip atrodytų ištrauka iš knygos apie Vilių Orvidą, skirtos jauniesiems. Jono Meko apibūdintas kaip menininkas, apibrėžiantis XX amžiaus skulptūros meną, Vytauto V. Landsbergio – kaip realiausias kandidatas į mūsų tautos šventuosius ar palaimintuosius; Algirdas Patackas Orvidą matė kaip žmogų, kurio elgesyje nebuvo nieko netikro ar nenuoširdaus, o Justinas Mikutis akmenoriaus sodyboje įžvelgė visavertę evangelinę jo veiklos prasmę…
Kodėl pažindinti jaunimo su šiuo ir kitais mūsų tautos milžinais nepradėjus kuo anksčiau? Juk paskui jau gali būti per vėlu – vaikystę praleidus priešais televizoriaus ekrane mirgančius kičinius animacinius personažus ar su kompiuterio pele rankoje nuo ryto iki vakaro kokioje veidaknygėje spaudinėjant „refresh“, vėliau to paties mygtuko paspausti žmogaus viduje jau nebepavyks, jis bus užprogramuotas grožį suprasti tokį, kokį jį deklaruoja televizija ar žurnalai (iš kurių pavadinimų atrodo, kad jie apie žmones ar žvaigždes, bet, deja – nieko bendro nei su žmogiškumu, nei su kosmosu…).
Šiuolaikiniam jaunimui, pastebėjau, labiau patinka butaforija, blizgučių grožis. Pamato tas vaikas kokiam paveikslėlyje madoną, ypač iš Vatikano kolekcijos, ir užfiksuoja viską savo sąmonėj.
O jei pro šalį eitų tokia suluošinta moteriškė ar koks aplotas vyriškis kaip Mikutis, tai nė į namus tokio nepriimtų. Pasakytų – valkata tu, nei šioks nei toks esi. Taip yra. O nežino. Kad ir pats Kristus apiplyšęs taip ėjo.
(Iš Viliaus Orvido minčių).
Nors, žvelgiant iš kitos pusės, jaunimo pažinčiai su Orvidu turėtų prieštarauti pati visuomenė ir tai tik įrodytų, kad nuo tada, kai šiam dvasios galiūnui prieš keliasdešimt metų trukdė valdžia, o aplinkiniai gyventojai prisigalvodavo įvairiausių minčių apie sodyboje vykstančias orgijas (kaip sakoma, kiekvienas pagal savo sugedimo lygį), per tiek laiko nelabai kas ir pasikeitė…
Vargu ar daug suaugusių, su savo vaikais praleidžiančių tiek laiko, kiek jų prižiūrėti negali seneliai ar darželis, savo atžaloms kaip sektiną pavyzdį rodytų žmogų, kuris nemėgdavo mokyklos, o ją atrasdavo gamtoje:
Negalėjau mokytis, man buvo svetima viskas… Bėgdavau į gamtą. Iš tikrųjų – ten pabėgęs jaučiau kažkokią palaimą didelę. Aišku, mama pykdavo, kad į mokyklą neinu – kas iš manęs bus. Mokykloj draugų neturėjau, buvau vienumoj…
(Iš Viliaus Orvido minčių).
O gal orvidais taptų kiekvienas, jeigu ne bandymas jau nuo mažų dienų užgožti žmogaus išskirtinumą ir skatinimas būti tokiu, kaip visi? Galbūt ir pats Vilius, jei būtų pavyzdingai lankęs mokyklą, po jos baigimo nešiotų dėžes su maisto prekėmis vienoje Salantų parduotuvių ar, dar blogiau – leidęs dienas prie tos pačios parduotuvės kampo su alaus buteliu rankoje…
Bet, tikėkimės, ateis laikai, kai orvidai augs ne tik iškreiptų vertybių nepaliestuose kaimuose (bet tokių, atrodo, vis mažėja – į kaimus savąją ir „tikrąją“ kultūrą savaitgaliais atveža didmiesčių gyventojai – tiesa, nors ir neleidžiantys kaimams galutinai dingti iš žemėlapių…), bet ir tipiškoje didmiesčio mokykloje, kai išgirdus žodį „žmogus“ į galvą pirmiausia ateis ne žurnalo pavadinimas, o moraliniai principai, leidžiantys vadintis tikru Žmogumi.
IV
Pabaigai – keletas citatų iš Vandos Juknaitės pokalbių su ne savo noru per anksti suaugusiais vaikais, užrašytų knygoje „Tariamas iš tamsos“. Gal kada nors šitaip mąstyti subręsime ir mes, suaugusieji, ir ne tik nelaimės akivaizdoje? Bet pirma reikia pakeisti nusistatymą apie vaikus ir pritarti Vytauto V. Landsbergio minčiai, jog „ne mes vaikus kažko mokome, bet jie mus. Jie ateina į šį pasaulį, kad mus pamokytų mylėti, juokauti, rūpintis ir „nesusireikšminti“. Tad pasimokykime.
V. J. Kodėl vaikai yra atviri pasauliui?
Elzė. Vaikai yra naivūs. Ir suaugusieji yra naivūs. Bet jie galvoja, kas jiems iš to bus, geriau ar blogiau. Suaugusieji kaip lapės. Vaikai nemąsto. Vaikai sako tiesą.
V. J. Turbūt girdėjai, kad šiuolaikiniai žmonės labai nusivylę savimi.
Elzė. Jie nesupranta, kad yra įdomūs. Jie nusivylę savo paviršiumi.
V. J. O kas yra paviršius?
Elzė. Žmonės labai rūpinasi, kaip gražiau apsirengti, skaniau pavalgyti. Kai kiti sako: aš negaliu gyventi be ledų ir mobilaus, tai aš sakau: aš negaliu gyventi be oro.
(Elzė, Vilniaus „Gabijos“ gimnzija, 6 kl.).
Rimvydas. Aš vis tiek galvoju apie pasaulį gerai. Gerai, kad aš dar galiu vaikščioti, galiu nueiti su draugu į parduotuvę, paklausyti, ką šneka kiti žmonės, nesu kurčias.
Deividas. Nors aš nematau, bet pasiruošęs žengti pirmyn ir nepasiduoti. Lankau visokius būrelius, užaugsiu, ir nemanau, kad čia labai blogai. Yra žmonių, kurie nevaikšto ir negirdi, ir guli net suparalyžiuoti. Jiems daug blogiau negu mums.
Janušas. Kartais toks pyktis apima, o vidinis balsas tau sako: atleisk, nepyk, taip nieko nepasieksi.
(Janušas, Deividas, Rimvydas. Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centras, 6 kl.).
V. J. Kaip tu manai, kodėl taip daug žmonių nevertina gyvenimo?
Loreta. Gal jie nori kažko daugiau už gyvenimą. Bet už gyvenimą daugiau nėra nieko. Nėra nieko daugiau.
(Loreta, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centras, 7 kl.).
Aivaras. Neprižiūrimas žmogus yra kaip gyvulys. Jei nebus drausmės, tai jo paties nelaimei.
(Aivaras, Vėliučionių specializuoti globos namai „Verus“ vasaros stovykla).
Liudas. Kartą pabadžiau galvot, ko dar reikia. Taigi viską turi. Turi sau ramiai ko pavalgyt, turi namus, va, saulė šviečia, gražus oras, pakanka.
(Liudas, Vilniaus Antakalnio vidurinė mokykla, 6 kl.).
„Lietuvos Kūrėjai“
