Žmonės, surinkę iš melioruojamų laukų akmenis, miestelyje išmūrijo sieną: aukštą, sunkų, akmeninį statinį. Iš stambių akmenų atmestinai sumūryta siena aplinkiniams darė slegiantį įspūdį. Nesižavėjo ja ir miestelio svečiai.
Grėsmingas statinys buvo tvirtai įaugęs į žemę ir, matyt, dar ilgai jis toks būtų buvęs, jei ne mažas Vijoklis, sumanęs išlįsti iš po sunkių pamatų…
Patekėjusi Saulė, rytmečio spinduliais apšvietė akmeninės sienos pamatus ir pamatė prie jų prigludusį augalėlį. Jis buvo gležnas, išblyškęs ir tik ką išvydęs šviesą. Saulė šiltu spindulėliu palietė augalą ir šypsodamasi tarė: „Vijokliuk, imk mano energijos ir kilk aukštyn. Šią negražią sieną papuoškime žaliuoju rūbu.“
Vijoklis išgirdo Saulės kvietimą. Pažvelgęs į grubią akmeninę sieną, jis lėtai ėmė kilti aukštyn savo gležnais ūseliais ir liaunais stiebeliais apraizgydamas statinį.
Vasaros dienos buvo ilgos, saulėtos, palydimos šiltu lietučiu. Vijoklis ir Saulė triūsė nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro. Vasaros gale darbas buvo baigtas ir siena puikavosi savo žaliuoju rūbu.
Buvęs neišvaizdus ir šaltokas akmeninis statinys, aprengtas žaliuoju rūbu, nebegadino miestelio aplinkos. Žmonės žavėjosi žaliuojančia siena, o Saulė ir Vijoklis sulaukė daug gražių žodžių.
