Diskusijos

D. Kuolys. Iš Kultūros ministerijos slaptųjų protokolų… Replika (6)

Nacionalinė dailės galerija, būsimas M. K. Čiurlionio muziejaus filialas| Efoto lt nuotr.

Iš Kultūros ministerijos slaptųjų protokolų – Lietuvos kultūros „maximizavimo“ planas. 

Kolegos muziejininkai dalijasi Kultūros ministerijos parengta „Nacionalinių muziejų“ reformos schema ir klausia, ką galvoju.
O toji schema rodo: visi Lietuvos muziejai bus sujungti į tris nacionalinius „akropolius“: Istorijos muziejų, M. K. Čiurlionio muziejų, Gamtos ir mokslo muziejų.

Skaityti toliau

A. Gaidamavičius. Kas yra miškas Tau? (video) (3)

Andrejus Gaidamavičius | asmeninė nuotr.

Būna, kad draugai man švelniai priekaištauja: „Tu per daug romantizuotai apie miškus kalbi. Su valdininkais ir politikais reikia kalbėti skaičiais, cituoti teisės aktus“. Bet kad žinotumėt, kaip tie skaičiai atsibosta. Ir kaip trūksta tiems valdininkams, politikams supratimo, kas yra medis, kas yra miškas.

Pirmiausia mes turime susitarti dėl sąvokų. Tada ir skaičiai pasikeis. Atrodo, smulkmena, bet, koks bus oficialus medžio, miško apibrėžimas, toks bus ir santykis su jais, tokia bus miškų politika. Apie tai savo publikacijoje „Kada miškas Skaityti toliau

D. Urbanavičienė. Mirtis ir karnavalas (4)

Dalia Urbanavičienė | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Žiniasklaidoje sklinda džiaugsmas, kad Lietuvoje įsitvirtina Helovyno tradicijos, parduotuvėse graibstomi moliūgai, baisuokliška atributika ir pan.

Šios tradicijos puikiai gyvuoja Amerikoj, tapo savotiška šeimų, draugų ir kaimynų lankymo socialine švente. Bet jie neturi nei Vėlinių, nei Užgavėnių. Juokdariškas pasišaipymas iš mirties ir anapusinio pasaulio simbolikos ten virto bene pagrindiniu metiniu karnavalu.

Kitaip yra Lietuvoje – tai yra metas, kai lankome artimųjų kapus, raginame Skaityti toliau

A. Gaidamavičius. Būsimos plynės, jei mes leisime (nuotraukos) (4)

Peršokšna, miško upė | A. Gaidamavičiaus nuotr.

Užsakomuosiuose straipsniuose  Aplinkos ministerija giriasi, kad sugriežtino draustinių apsaugą ir juose neva pjūklai bus ilgam nutildyti. Bet iš tiesų naujovės pasieks tik mažą dalį draustinių – botaninius-zoologinius ir pelkinius.

Visuose kituose draustiniuose (kraštovaizdžio, hidrografiniuose, geomorfologiniuose ir kt.) ir toliau matysime plyno kirtimo vaizdus, nors plynieji kirtimai juose ir bus uždrausti. Esmė ta, kad šiuose draustiniuose bus leidžiama vykdyti vadinamuosius supaprastintus Skaityti toliau

D. Kuolys. Greito vartojimo valstybė. Replika (4)

Nepriklausomybės metais pastatyti ir Vyriausybės jau pasmerkti Lietuvių kalbos instituto ir Lietuvos istorijos instituto rūmai –  liūdni valstybės laikinumo ženklai.

Kaip ir plynai kertama Labanoro giria.

Kaip karpomos lėšos kultūrai ir aplinkos apsaugai. Skaityti toliau

J. Nekrošius. Šauksmas tyruose (0)

Grupė Lietuvos kultūros ministrų Vilniuje, Signatarų namuose (2018-02-26) po kultūros deklaracijos aptarimo | Asmeninė nuotr.

O kur ir bešauksi, kai jau visur šaukta! A-ū-ū!..Bet niekas negirdi, niekas nenori išklausyti, o svarbiausia – suprasti, tik numykia po nosim… Žinom, žinom… Žiūrėsim, žiūrėsim… Jau nebe pirmoji valdžia šalinasi atviro, gilaus ir pozityvaus pokalbio su KULTŪRA, tarytum jos bijo,vengia susitikimo akis į akį…

Ir vėl šaukti? Bet ar tai padės?…To ir aš nesitikiu… Bet vis tiktai… Kas kalbama po „konspiracine užuolaida“? …ir toliau valdžios gieda savo giesmę, o kultūros problemos lieka dienotvarkių paraštėse, nesuvokiama kultūros svarba, tarp inteligentijos ir tautos „vedlių“ didėja properša, nesusikalbama dėl elementarių dalykų, Skaityti toliau

M. Šerna. Labanoro žygis: refleksijos ir pamąstymai (video) (2)

Mindaugas Šerna | Asmeninė nuotr.

Teko dalyvauti Labanoro žygyje. Kilo minčių ir norisi pasisakyti. Galbūt tas mano pasisakymas skambės kiek utopiškai ir tam tikriems dalykams galbūt mes dar nepasiruošę, bent jau padrąsinkim save ir kitus ir drįskim pasisakyti, kalbėkim.

Esu dėkingas „Gyvas miškas“ kolektyvui už iniciatyvą ir nuožmų darbą, kuris ima virsti į pilietinį judėjimą, kuris, labai viliuosi, palies ir priežastis, šaknis, dėl ko mums, Lietuvai, taip nutiko ir nutinka ir Skaityti toliau

A. Gaidamavičius. Traukinys į pražūtį: atsakymai Aidui Pivoriūnui (5)

Andrejus Gaidamavičius | Asmeninė nuotr.

Gerbiami skaitytojai, rugsėjo 25 d. „Delfyje“ buvo atspausdintas Aido Pivoriūno, kuris yra Privačių miškų savininkų asociacijos direktorius, straipsnis „Miškų kirtimas – tarp mitų ir realybės“. Straipsnį galite perskaityti čia.

O mes skelbiame Andrejaus Gaidamavičiaus atsakymus į šiame straipsnyje iškeltus teiginius. Skaityti toliau

A. Gaidamavičius. Miškui ir Vydūnui (3)

Vydūno paskaita Sarapiniškio miške | Autorius nežinomas. Rokiškio krašto muziejaus nuotr.

Rokiškio krašto muziejaus archyve atkapsčiau šią nuotrauką – Vydūno paskaita Sarapiniškio miške, 1923 m. (autorius nežinomas). Kodėl paskaita buvo miške, kodėl jaunimui ir ką jis pasakojo, ranka rodydamas į medžius, – nežinome, bet galime numanyti.

Vydūnas tautą lygino su augmenija, medžiais, kurių kiekvienas auga, žydi ir bręsta savame plote – Tėvynėje. Vydūnas mokė klausytis miško: „Kartais jis šneka taip tyliai, jog išgirsti tik atidžiau įsiklausęs. Tada atrodo, kad miškas kažką pasakoja. Skaityti toliau

A. Gaidamavičius. Miškas be vilko – ne miškas! (video) (14)

Gyvas miškas.lt nuotr.

Ačiū jums visiems! Planas surinkti 10 000 parašų pasiektas vos per 4 dienas. Bet mes galime dar daugiau. Mes galime parodyti, kad titaniškos pastangos per žiniasklaidą įvaryti visuomenei neapykantą vilkams, neveikia.

Mes suprantame, kad vilkų naikinimas yra bėgimas nuo problemų, o ne jų sprendimas, kaip sprendžiama yra kituose civilizuotuose kraštuose – einant sugyvenimo su gamta keliu, o ne Skaityti toliau

N. Paluckas. Kerta miškus: atėjo laikas pasakyti, ką tu išties manai (5)

Nerijus Paluckas | Asmeninė nuotr.

Nors esu labai diplomatiškas žmogus ir į įvykius visada stengiuosi žiūrėti iš skirtingų pusių, bet šį kartą negaliu apsimetinėti, kad nieko nejaučiu ir man tai nerūpi arba, kad tai išspręs be mano (tavo) energijos. Dažniausiai sakau, kad kova neturi jokios prasmės, tai tik dar labiau aštrina situaciją, bet šis kartas kitoks. Šį kartą jaučiu vidinę intenciją veikti. Jaučiu pagalbos prašymą iš tų, kurie patys negali apsiginti. Gal tai skamba filosofiškai, bet išeikite į mišką, bent trumpam laikui, ir suprasit, apie ką kalbu.

Mūsų valstybės turtas (tavo, mano, tavo vaikų, anūkų, senelių, galiausiai – žemės) yra pradėtas niokoti labai grubiu ir sunkiai atitaisomu būdu. Skaityti toliau

J. Zvonkuvienė. Sąjūdžio metų kryžius – ant šono (4)

Kritęs Sajūdžio kryžius Melnragėje | J. Zvonkuvienės nuotr.

Prieš kurį laiką po didesnės audros ant šono krito vienas iš trijų kryžių, stovėjusių Klaipėdoje, Melnragės kopose. Krito didysis. Krito „tvarkingai“ – išilgai kopų. Vienu kryžmos galu įsikirto į kopų smėlį, o kitą vis tiek laiko iškeltą priešais jūrą – tarsi parodydamas, kad ir kritęs nepasiduoda.

Kiti du kryžiai mažesni, paprastesni. Jie buvo už didžiojo nugaros, tarp pušelių. Šie tebestovi. O pušelės auga ir vis labiau juos paslepia. Vaikštant pajūriu gerai matėsi tik didysis. Kažkada buvo pasviręs, Skaityti toliau

I. Paliulytė. Kerta miškus! (10)

Inesa Paliulytė | Asmeninė nuotr.

Vyriausybė patvirtino absurdišką miško kirtimų normą. Teiginiai nepagrįsti, prieštaraujantys patys sau: „..didėsianti kirtimų norma užtikrins ne tik valstybinių miškų ūkio ekonominį gyvybingumą, bet ir tinkamą aplinkosauginių bei socialinių funkcijų palaikymą – vandens išteklius, dirvožemį, unikalias ir lengvai pažeidžiamas ekosistemas bei kraštovaizdį, padės išlaikyti miško ekologines funkcijas bei miškų vientisumą“.

Skaityti toliau

J. Zvonkuvienė. Turgus visada iškalbingas (nuotraukos) (0)

Turgus / J. Zvonkuvienės nuotr.

Turgus visada iškalbingas. Turguje visais amžiais ir prie kiekvienos valdžios daug suprasi ir daug pamatysi. Tai esamo laikmečio nepagražintas veidas, jo atspindys.

Telšiai. Jie – ne tik žemaičių sostinė, bet ir mano gimtinės didmiestis. Todėl tai man svarbi vieta, viskas rūpi, viskuo džiaugiuosi. Miestas puikus. Išgražėjo neatpažįstamai, ypač Masčio ežero pakrantė – Europa tuo gali didžiuotis! Telšių kalvos, gatvės aikštės, takai ir tilteliai praturtėjo puikiais, sąmojingais meniniais akcentais. Skaityti toliau

Grėsmės akivaizdoje: D. Rastenienės interviu su mitologu dr. Dainiumi Razausku (13)

Mittologas dr. Dainius Razauskas | V. Braziūno nuotr.

D. Rastenienė: – Humanitarinių mokslų situacija tapo ypač grėsminga. Turiu omeny pastarųjų savaičių viešus pareiškimus dėl galimo bent kelių skirtingų humanitarinių (lituanistinių) mokslų institutų „jungimo“.… Kaip manote, kokios pasekmės mūsų laukia, jei tai, neduokdie, įvyktų 

D. Razauskas: – Apskritai jau kuris laikas kaip koks nuodingas garas pažemėm rangosi keistas jausmas, kad Lietuvos Skaityti toliau

Grėsmės akivaizdoje: D. Rastenienės interviu su filosofu dr. Krescencijumi Stoškumi (2)

Krescencijus Stoškus | asmeninė nuotr.

D. R. – Humanitarinių mokslų situacija tapo ypač grėsminga. Turiu omeny pastarųjų dienų viešus pareiškimus dėl galimo bent trijų skirtingų humanitarinių mokslų institutų „jungimą“…  Kaip manote, kokios pasekmės mūsų laukia, jei tai, neduokdie, įvyktų? 

K. S. – Aš taip nesakyčiau. Gerai, kad prasideda rimtos diskusijos. Blogiausia, kai tokie sprendimai priimami niekam nežinant. Gerai ir tai, kad jas dar pakaitina politikai ir žiniasklaida. Tai priverčia į debatus pritraukti daugiau žmonių. Iki šiol diskutavo gana siauras žmonių ratas. Jų suformuluotuose siūlymuose per daug ryškiai kyšo jų interesai. Nedaug girdėjome nešališkų ir platesnio akiračio žmonių. Tik dabar jie išeina į viešumą. Visiškai Skaityti toliau

K. Stoškus: Mes ėmėme nekęsti medžio (video) (2)

D. Rastenienės nuotr.

Mes turime protingų žmonių. Dabar mes kalbame. Bet gal netrukus jau ir veiksime. Vilčių galbūt yra, nes ne mes, o tie jie dėl pelno parduotų ne tik miškus, bet ir tėvą su motina… tie jie išbazarina universitetus ir institutus, ir žmones, ir viską, kas mums brangu.

Ne mes, o tie jie nekenčia MEDŽIO.

Vakar, kovo 26 d. Lietuvos Respublikos Seime vyko konferencija miškų gynimo klausimais „Išsaugokime Lietuvos miškus ateities kartoms: kaip nepasiklysti tarp reformų ir ūkinės veiklos“. Skaityti toliau

Grėsmės akivaizdoje: D. Rastenienės interviu su Etninės kultūros globos tarybos pirmininke dr. Dalia Urbanavičiene (10)

Dalia Urbanavičienė | Alkas.lt nuotr.

D. R. – Humanitarinių mokslų situacija tapo ypač grėsminga. Turiu omeny pastarųjų dienų viešus pareiškimus dėl galimo bent trijų skirting humanitarinių mokslų institutų „jungimą”… Kaip manote, kokios pasekmės mūsų laukia, jei tai, neduokdie, įvyktų?

D. U. – Visų pirma noriu atkreipti dėmesį, kad Ministro Pirmininko sudaryta darbo grupė pasiūlė sujungti į Lietuvos humanitarinių tyrimų centrą ne šiaip humanitarinius institutus, o lituanistinius  Lietuvių kalbos, Lietuvių literatūros ir tautosakos, Lietuvos kultūros tyrimų ir Lietuvos istorijos institutus, prie jų dar prijungiant Seimui atskaitingą Skaityti toliau

Grėsmės akivaizdoje: D. Rastenienės interviu su habil. dr. istorike I. Lukšaite (4)

Istorikė habil. dr. Ingė Lukšaitė | Asmeninė nuotr.

D. R. – Humanitarinių mokslų situacija tapo ypač grėsminga. Turiu omeny pastarųjų dienų viešus pareiškimus dėl galimo bent trijų ar keturių skirtingų humanitarinių mokslų institutų „jungimą“. Kaip manote, kokios pasekmės mūsų laukia, jei tai, neduokdie, įvyktų?

I.L. – Manau, kad jungimas neduotų tų rezultatų, kuriuos deklaruoja jungimo šalininkai. Šie institutai yra labai daug nuveikę per paskutinius dešimtmečius, dirbdami labai sunkiomis sąlygomis. Visus tuos dešimtmečius virš mokslininkų Skaityti toliau

K. Stoškus. Nesusikalbėjimo akligatviai (7)

Filosofas dr. Krescencijus Stoškus | Alkas lt., J. Vaiškūno nuotr.

Perspėjimas. Prašytume pagalvoti, ar verta skaityti. Tekstas ilgas, sausas, visiškai nepritaikytas greitam skaitymui, nėra pikantiškų vietų.
Autorius.

1. Beviltiškas sumanymas. Pribrendo laikas įterpti savo trigrašį į lyg jau galintį užsimegzti pašnekesį, kodėl taip mums šiandien nesiseka tarpusavyje susikalbėti. Kalnai nesprendžiamų problemų kasdien griūva ant mūsų valstybės ir jos piliečių galvų, o mes… teįstengiame tik šurmulį sukelti. Audrą Skaityti toliau

K. Garšva. Nuo Tarmių metų iki Regionų metų (109)

Kalbininkas habil. dr. Kazimieras Garšva | Asmeninė nuotr.

Tiems, kas kalba ir kalbės tarmiškai, Tarmių metai nesibaigs iki jų mirties. Tarmė yra žmogaus savastis, tik tarmiškai dabar jis dažnai kalba tada, kai kiti negirdi – su giminėmis, draugais. O kas apie tarmes neturi elementarių žinių, tam bent 10 minučių gyvenime galėtų skirti. Tų trumpų žinių galima gauti ir iš šio straipsnio.

Regionų metai apie tarmes šiek tiek primins. Tarmės – etninės ir tautos kultūros pagrindas, patikimiausiai nubrėžiantis ir kultūrinių regionų ribas. Gaila, kad per būsimus Regionų metus numatoma kalbėti ir apie mažiau
Skaityti toliau

I. Šatkauskas. Paparčio žiedas. Esė (1)

Ar matėte kada bulvarinio žurnalo viršelyje tokį užrašą: „10 būdų, kaip tapti doram“ ar „10 nepadorių klausimų apie dorovę“?

Ar jus mokė mokykloje, ką daryti, kad būtum doras? Ar dorinio ugdymo ar „tikybos“ užsiėmimai suformavo jūsų vertybes? O gal buvo kilęs toks įspūdis, kad, tarkim, chemijai ar matematikai skiriama kur kas daugiau dėmesio? Tai reikštų, kad svarbiau išmokti skaičiuoti nei būti doram? Na, žinoma! Koks būtų vagis, jei nemokėtų skaičiuoti? Skaityti toliau

B. Rastenytė. Laikas ir erdvė. Esė (0)

Beatričė Rastenytė | Asmeninė nuotr.

Aš esu savo laikas ir savo erdvė.
Laikas išbėga kaip smėlys pro pirštus.
Sudyla erdvė.
Laikas ištįsta amžiumi, be namų.
           

Jonas Mekas 

Egzistuoja objektyvus laikas, jo skaičiavimas (dienos, metai, epochos), ir erdvė (miestai – valstybės – žemynai), jų išsidėstymas Žemėje, tačiau tai objektyvu tik Saulės sistemos ribose. Tolimesniame kosmose, visatų ir galaktikų begalybėje Skaityti toliau

Kerta mūsų miškus. O mes tylime? (nuotraukos) (9)

Kerta Pasvaigės mišką, Telšių r. 2016 | Autorės nuotr.

IR ŽEMĖ TURI ŠIRDĮ… Lyg aimana ištinka… Lyg žemė dejuotų… Lyg paskutinis tvinksnis plakančios širdies… Žemės širdies. Tokią valandą imi neabejoti, kad žemė tikrai turi širdį, ir jai sopa ją skaudžiausiais sopuliais… Ta žemė, kuri augina mums viską – ir mus pačius.

Sunku rasti palyginimą, kai per lapotas skarotas vasaros saulės nutviekstas medžių-brolių šakas su ūžesiu traškesiu, su dusliu bildesiu lauždamas braukdamas viską, kas pasitaikė, krinta žemėn ką tik šaižiomis zirzynėmis nupjautas žalias galiūnas medis… Atrodo, kad tavo paties, žmogau, širdis tuoj tuoj sustos, ir krisi negyvas greta šalia medžio – lyg tėvo savo.

Skaityti toliau

I. Lukšaitė. Mūsų kelias: kultūros patirtis, atmintis ir naujos sąsajos (0)

Kultūros istorikė habil. dr. Ingė Lukšaitė | Asmeninė nuotr.

2013 m. vasario 22 d. Tarptautinėje knygų mugėje Vilniuje „Liaudies kultūros žurnalo redakcija surengė diskusiją „Tarp tradicijos ir modernumo, kuria siekė pabrėžti kultūros prigimties lemiamus procesus – nuolatinį jos keitimąsi išlaikant ir vis perduodant kai kuriuos kultūros bruožus, kurie lemia tautos savitumą ir leidžia ją atpažinti kaip tokią. Kaip gyventi savojoje kultūroje šiandien ir kaip ją išlaikyti? Šis klausimas svarbus tiek senam, tiek jaunam. Tad iš minėtosios diskusijos „Saulės arkliukų pirmiesiems skaitytojams spausdiname žymios kultūros istorikės habilituotos daktarės Ingės LUKŠAITĖS pasisakymą.

Gyvename tokiu metu, kai turime apie daug ką pagalvoti, daug ką pajausti. Skaityti toliau

R. Ozolas. Kultūros politikos siekiniai (0)

Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio suvažiavime. Iš kairės Romualdas Ozolas, Kazimiera Prunskienė | Nuotr. autorius nežinomas

Skiriama Nepriklausomybės akto signataro Romualdo Ozolo atminimui

Tai, ką mes darome dabar kaip politikai, – yra tai, kas šiuo metu ir turi būti daroma. Daugelis senųjų kultūros formų, jos idealų turi būti eliminuota, pasiimant tik tai, kas turi tęstinumo teisę situacijoje, kada žmogus ir tauta apsisprendžia gyventi. Tai yra pagrindinis mūsų kultūros orientyras. Visa kita, kas susiję su antikultūra kaip buvimo būdu, su apsnūdimu, neveiklos fetišizacija ir estetizacija ir ypač bjaurasties ir mirties poetizacija, turėtų būti atmesta. Aš suprantu, kad ir toliau bus tokių, kurie džiaugsis, – kaip gražiai yra mirštama. Arba – kaip gražu bus nusinuodyti. Galima rasti ir populiaresnius, kasdieniškesnius žudymosi būdus: gėrimą, rūkymą, narkotikus. Visi šie „idealai“ turės būti Skaityti toliau

Apie naujas jaunimo šventes (7)

Nors artėja pavasario lygiadienis, kai dienos vis ilgėja ir mes pasitinkame šviesos dievus, ne per seniausiai šventėm Užgavėnes, ką tik praūžė Kaziuko turgus ir sulaukėme Kovo 11-osios, vis dėlto noriu pasvarstyti, kas keičiasi.

Ar tradicijos keičiasi? Mano karta dar nešventė Helovino, tačiau po mokyklos baigimo jau praėjo dvidešimt metų. Tiesą pasakius, nešventėm mes ir Užgavėnių. Ko gero, didžiausios šventės buvo Kūčios, šv.Kalėdos ir Naujieji Metai.

Taigi – apie švenčių tradiciją. Kadangi mes gimę ir užaugę mieste, Užgavėnių nelabai perėmėme. Galbūt įspūdingiausios jos – Rumšiškėse. Vis dėlto Užgavėnės – kaimo šventė, kaimo tradicija. Skaityti toliau

Apie „popso“ ideologinį pagrindimą (0)

Dalios Rastenienės nuotrauka.

Šįsyk „Bukleto“ kavinėje už keturkampio stalo sėdi keturiese. Du jau mums gerai pažįstami bičiuliai Vytenis su Gediminu. Ir du naujokai – Odeta ir Deividas. Pokalbis pačiame įkarštyje. Šnekama garsiai, temperamentingai mostaguojama rankomis. Tarpais visi kalba vienu metu. Atrodo, kad kalba sukasi apie karą Sirijoje. Bet Vytenis staiga nutyla, pasižiūri į kabantį ant sienos senovinį laikrodį.

Vytenis. Bet palikim turgaus plepalus, kolegos. Neužmirškim, ko susirinkom… Praėjusį kartą nenumatyti reikalai sutrukdė Deividui dalyvauti mūsų pokalbyje. Todėl diskutavome be jo. O šiandien jis atvyko su Odeta. Vadinasi, jo frontas sustiprintas… Skaityti toliau

KELIONĖS II: straipsnis kitas, tema ta pati… (0)

Beilstein, Vokietija. Besileidžiant vienais iš miestelio laiptų. Gaivos Paprastosios nuotrauka.

Kada kelionės pasikeitė ir, svarbiausia, kodėl? Buvo utilizuotos kaip biznis ir tapo masiniu turizmu, žinoma. Bet aš ne visai apie tai.

Aš labiau apie perėjimą iš fizinės realybės gyventi, ne tik keliauti, į proto ir minčių realybę, o paskui ir visai į virtualią… bet, to nepastebint ir įsivaizduojant, kad iki šiol fizinėje realybėje gyvenama.

Tradiciškai būdavo žmonės, kurie keliaudavo – kromelninkai, cirkininkai ar gatvių akrobatai, peilių galąstojai ar puodų lituotojai… Importu – eksportu užsiimantys, pamokslininkai ar šiaip, tie, kurių visa manta į vežimą, arklio traukiamą, sutilpdavo, kurie savo fizinę jėgą sezoniniams darbams išnuomodavo… Skaityti toliau

B. Rastenytė. Gėrio ir blogio kova: J. Ivanauskaitės „Placebą“ prisiminus (1)

Šv. Jurgis. XIX a. Kretingos r., Knėžų k. Iš Lietuvos nacionalinio muziejaus ekspozicijos. | Dalios Rastenienės nuotrauka.

Džordžo Orvelo knyga „1984-ieji“ yra įvardijama kaip politinės fantastikos kūrinys, vaizduojantis totalitarinio režimo mechanizmą. Rėjaus Bredberio fantastinis kūrinys „451° Farenheito“ piešia kasdienį XXI a. amerikiečio gyvenimą: televizorių ekranai, įrengti trijose sienose, netgi šnekina šeimininkę, jai atsako, atstoja gyvus žmones, veikėja pati juos vadina „giminaičiais“. Į ausis įkišti radijo ausinukai užliūliuoja ją, perkelia į dirbtinį pasaulį. Ji apkurtinta reproduktorių, apakinta teleekranų (1; 273). Abu šie autoriai yra XX a. vidurio rašytojai. Jie projektuoja ateitį, kuri kyla, žinoma, iš tuometinės dabarties realijų, ateities užuomazgų dabartyje ir galbūt potencinių ateities galimybių. Dž. Orvelas (George Orwell) ir R. Bredberis (Ray Bradbury) Skaityti toliau