Diskusijos

K. Stoškus. Nesusikalbėjimo akligatviai (6)

Filosofas dr. Krescencijus Stoškus | Alkas lt., J. Vaiškūno nuotr.

Perspėjimas. Prašytume pagalvoti, ar verta skaityti. Tekstas ilgas, sausas, visiškai nepritaikytas greitam skaitymui, nėra pikantiškų vietų.
Autorius.

1. Beviltiškas sumanymas. Pribrendo laikas įterpti savo trigrašį į lyg jau galintį užsimegzti pašnekesį, kodėl taip mums šiandien nesiseka tarpusavyje susikalbėti. Kalnai nesprendžiamų problemų kasdien griūva ant mūsų valstybės ir jos piliečių galvų, o mes… teįstengiame tik šurmulį sukelti. Audrą Skaityti toliau

K. Garšva. Nuo Tarmių metų iki Regionų metų (109)

Kalbininkas habil. dr. Kazimieras Garšva | Asmeninė nuotr.

Tiems, kas kalba ir kalbės tarmiškai, Tarmių metai nesibaigs iki jų mirties. Tarmė yra žmogaus savastis, tik tarmiškai dabar jis dažnai kalba tada, kai kiti negirdi – su giminėmis, draugais. O kas apie tarmes neturi elementarių žinių, tam bent 10 minučių gyvenime galėtų skirti. Tų trumpų žinių galima gauti ir iš šio straipsnio.

Regionų metai apie tarmes šiek tiek primins. Tarmės – etninės ir tautos kultūros pagrindas, patikimiausiai nubrėžiantis ir kultūrinių regionų ribas. Gaila, kad per būsimus Regionų metus numatoma kalbėti ir apie mažiau
Skaityti toliau

I. Šatkauskas. Paparčio žiedas. Esė (1)

Ar matėte kada bulvarinio žurnalo viršelyje tokį užrašą: „10 būdų, kaip tapti doram“ ar „10 nepadorių klausimų apie dorovę“?

Ar jus mokė mokykloje, ką daryti, kad būtum doras? Ar dorinio ugdymo ar „tikybos“ užsiėmimai suformavo jūsų vertybes? O gal buvo kilęs toks įspūdis, kad, tarkim, chemijai ar matematikai skiriama kur kas daugiau dėmesio? Tai reikštų, kad svarbiau išmokti skaičiuoti nei būti doram? Na, žinoma! Koks būtų vagis, jei nemokėtų skaičiuoti? Skaityti toliau

B. Rastenytė. Laikas ir erdvė. Esė (0)

Beatričė Rastenytė | Asmeninė nuotr.

Aš esu savo laikas ir savo erdvė.
Laikas išbėga kaip smėlys pro pirštus.
Sudyla erdvė.
Laikas ištįsta amžiumi, be namų.
           

Jonas Mekas 

Egzistuoja objektyvus laikas, jo skaičiavimas (dienos, metai, epochos), ir erdvė (miestai – valstybės – žemynai), jų išsidėstymas Žemėje, tačiau tai objektyvu tik Saulės sistemos ribose. Tolimesniame kosmose, visatų ir galaktikų begalybėje Skaityti toliau

Kerta mūsų miškus. O mes tylime? (nuotraukos) (9)

Kerta Pasvaigės mišką, Telšių r. 2016 | Autorės nuotr.

IR ŽEMĖ TURI ŠIRDĮ… Lyg aimana ištinka… Lyg žemė dejuotų… Lyg paskutinis tvinksnis plakančios širdies… Žemės širdies. Tokią valandą imi neabejoti, kad žemė tikrai turi širdį, ir jai sopa ją skaudžiausiais sopuliais… Ta žemė, kuri augina mums viską – ir mus pačius.

Sunku rasti palyginimą, kai per lapotas skarotas vasaros saulės nutviekstas medžių-brolių šakas su ūžesiu traškesiu, su dusliu bildesiu lauždamas braukdamas viską, kas pasitaikė, krinta žemėn ką tik šaižiomis zirzynėmis nupjautas žalias galiūnas medis… Atrodo, kad tavo paties, žmogau, širdis tuoj tuoj sustos, ir krisi negyvas greta šalia medžio – lyg tėvo savo.

Skaityti toliau

I. Lukšaitė. Mūsų kelias: kultūros patirtis, atmintis ir naujos sąsajos (0)

Kultūros istorikė habil. dr. Ingė Lukšaitė | Asmeninė nuotr.

2013 m. vasario 22 d. Tarptautinėje knygų mugėje Vilniuje „Liaudies kultūros žurnalo redakcija surengė diskusiją „Tarp tradicijos ir modernumo, kuria siekė pabrėžti kultūros prigimties lemiamus procesus – nuolatinį jos keitimąsi išlaikant ir vis perduodant kai kuriuos kultūros bruožus, kurie lemia tautos savitumą ir leidžia ją atpažinti kaip tokią. Kaip gyventi savojoje kultūroje šiandien ir kaip ją išlaikyti? Šis klausimas svarbus tiek senam, tiek jaunam. Tad iš minėtosios diskusijos „Saulės arkliukų pirmiesiems skaitytojams spausdiname žymios kultūros istorikės habilituotos daktarės Ingės LUKŠAITĖS pasisakymą.

Gyvename tokiu metu, kai turime apie daug ką pagalvoti, daug ką pajausti. Skaityti toliau

R. Ozolas. Kultūros politikos siekiniai (0)

Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio suvažiavime. Iš kairės Romualdas Ozolas, Kazimiera Prunskienė | Nuotr. autorius nežinomas

Skiriama Nepriklausomybės akto signataro Romualdo Ozolo atminimui

Tai, ką mes darome dabar kaip politikai, – yra tai, kas šiuo metu ir turi būti daroma. Daugelis senųjų kultūros formų, jos idealų turi būti eliminuota, pasiimant tik tai, kas turi tęstinumo teisę situacijoje, kada žmogus ir tauta apsisprendžia gyventi. Tai yra pagrindinis mūsų kultūros orientyras. Visa kita, kas susiję su antikultūra kaip buvimo būdu, su apsnūdimu, neveiklos fetišizacija ir estetizacija ir ypač bjaurasties ir mirties poetizacija, turėtų būti atmesta. Aš suprantu, kad ir toliau bus tokių, kurie džiaugsis, – kaip gražiai yra mirštama. Arba – kaip gražu bus nusinuodyti. Galima rasti ir populiaresnius, kasdieniškesnius žudymosi būdus: gėrimą, rūkymą, narkotikus. Visi šie „idealai“ turės būti Skaityti toliau

Apie naujas jaunimo šventes (7)

Nors artėja pavasario lygiadienis, kai dienos vis ilgėja ir mes pasitinkame šviesos dievus, ne per seniausiai šventėm Užgavėnes, ką tik praūžė Kaziuko turgus ir sulaukėme Kovo 11-osios, vis dėlto noriu pasvarstyti, kas keičiasi.

Ar tradicijos keičiasi? Mano karta dar nešventė Helovino, tačiau po mokyklos baigimo jau praėjo dvidešimt metų. Tiesą pasakius, nešventėm mes ir Užgavėnių. Ko gero, didžiausios šventės buvo Kūčios, šv.Kalėdos ir Naujieji Metai.

Taigi – apie švenčių tradiciją. Kadangi mes gimę ir užaugę mieste, Užgavėnių nelabai perėmėme. Galbūt įspūdingiausios jos – Rumšiškėse. Vis dėlto Užgavėnės – kaimo šventė, kaimo tradicija. Skaityti toliau

Apie „popso“ ideologinį pagrindimą (0)

Dalios Rastenienės nuotrauka.

Šįsyk „Bukleto“ kavinėje už keturkampio stalo sėdi keturiese. Du jau mums gerai pažįstami bičiuliai Vytenis su Gediminu. Ir du naujokai – Odeta ir Deividas. Pokalbis pačiame įkarštyje. Šnekama garsiai, temperamentingai mostaguojama rankomis. Tarpais visi kalba vienu metu. Atrodo, kad kalba sukasi apie karą Sirijoje. Bet Vytenis staiga nutyla, pasižiūri į kabantį ant sienos senovinį laikrodį.

Vytenis. Bet palikim turgaus plepalus, kolegos. Neužmirškim, ko susirinkom… Praėjusį kartą nenumatyti reikalai sutrukdė Deividui dalyvauti mūsų pokalbyje. Todėl diskutavome be jo. O šiandien jis atvyko su Odeta. Vadinasi, jo frontas sustiprintas… Skaityti toliau

KELIONĖS II: straipsnis kitas, tema ta pati… (0)

Beilstein, Vokietija. Besileidžiant vienais iš miestelio laiptų. Gaivos Paprastosios nuotrauka.

Kada kelionės pasikeitė ir, svarbiausia, kodėl? Buvo utilizuotos kaip biznis ir tapo masiniu turizmu, žinoma. Bet aš ne visai apie tai.

Aš labiau apie perėjimą iš fizinės realybės gyventi, ne tik keliauti, į proto ir minčių realybę, o paskui ir visai į virtualią… bet, to nepastebint ir įsivaizduojant, kad iki šiol fizinėje realybėje gyvenama.

Tradiciškai būdavo žmonės, kurie keliaudavo – kromelninkai, cirkininkai ar gatvių akrobatai, peilių galąstojai ar puodų lituotojai… Importu – eksportu užsiimantys, pamokslininkai ar šiaip, tie, kurių visa manta į vežimą, arklio traukiamą, sutilpdavo, kurie savo fizinę jėgą sezoniniams darbams išnuomodavo… Skaityti toliau

B. Rastenytė. Gėrio ir blogio kova: J. Ivanauskaitės „Placebą“ prisiminus (1)

Šv. Jurgis. XIX a. Kretingos r., Knėžų k. Iš Lietuvos nacionalinio muziejaus ekspozicijos. | Dalios Rastenienės nuotrauka.

Džordžo Orvelo knyga „1984-ieji“ yra įvardijama kaip politinės fantastikos kūrinys, vaizduojantis totalitarinio režimo mechanizmą. Rėjaus Bredberio fantastinis kūrinys „451° Farenheito“ piešia kasdienį XXI a. amerikiečio gyvenimą: televizorių ekranai, įrengti trijose sienose, netgi šnekina šeimininkę, jai atsako, atstoja gyvus žmones, veikėja pati juos vadina „giminaičiais“. Į ausis įkišti radijo ausinukai užliūliuoja ją, perkelia į dirbtinį pasaulį. Ji apkurtinta reproduktorių, apakinta teleekranų (1; 273). Abu šie autoriai yra XX a. vidurio rašytojai. Jie projektuoja ateitį, kuri kyla, žinoma, iš tuometinės dabarties realijų, ateities užuomazgų dabartyje ir galbūt potencinių ateities galimybių. Dž. Orvelas (George Orwell) ir R. Bredberis (Ray Bradbury) Skaityti toliau

Gaiva Paprastoji. Ir kelionės nebe tokios kaip seniau, ir jaunimas nebe tas… (0)

Iš kelionės į Romą. Ant Palatino kalvos | Nuotrauka iš asmeninio fotoarchyvo.

Atrodytų, dabartiniam jaunimui grįžti į realų gyvenimą po teorinių mokyklos mokymųsi turėtų būti lengva – knygų jie nelabai beskaito, televizija irgi tokios centrinės vietos nebe užima… Propaganda jų nepasiekia, nes jie jos paprasčiausiai negirdi  – tarytum ir laisvi būti savimi… Bet nesavarankiški! Ir dar klausimas, ar kada nors tokiais taps.

Nes egzistuoja rimta konkurencija realybei – internetinė erdvė, kurioje gali gyventi visai nebeišeidamas – gerai, jei bent supranti, kad iš jos neišeini! Dauguma taip ir gyvena joje, manydami, kad gyvena iš tikro… Kad tik tiek pasaulio ir yra, kiek po internetą pasivaikščioti… Skaityti toliau

B. Rastenytė. Valstybės išsaugojimo kaina, arba „Skirgaila“ (0)

Kaukė. „Olympic Casino“ vitrina Vilniuje, Gedimino prospekte. | D. Rastenienės nuotrauka.

Asociacijos, atvedusios mane prie Vinco Mickevičiaus-Krėvės „Skirgailos“, siejosi su dabartine mūsų valstybės vidaus būkle, kurios šįkart visais atžvilgiais nenagrinėsiu, juolab trumpoje įžangėlėje, tik atkreipsiu dėmesį į neteisybės, nesąžiningumo, sąžinės nebuvimo ir daug kitų bėdų įsigalėjimą, sklindantį nuo pat valstybės valdytojų viršūnių iki pat apačių. Ir jiems tai nėra jokia tragedija, priešingai nei vaizduoja Krėvė „Skirgailoje“. Moksleiviai šį kūrinį studijuoja mokyklose, jiems nebus sunku rasti atitikmenis ir panašumus šiandienoje, kad ir sukeitus veikėjus, o gal net ir nesukeitus.

Vinco Mickevičiaus-Krėvės kūrybai būdinga archetipo pasireiškimas: „Romantinė V. Krėvės vizija reiškia archaizuojančią tendenciją (V. Kavolis), pasipriešinančią modernizacijos procesams, jos centras – archetipo ir jį ardančios istorijos konfliktas“ (1).

Skaityti toliau

Gyvenimas masinėje kultūroje (0)

Keiichi‘io Kagi‘io nuotrauka.„Bukleto“ kavinė. Jos kampe už stalo sėdi Augustinas ir varto laikraštį. Greta jo Gediminas maigo kompiuterio klavišus. Aplink stalą ratus suka Vytenis. Atrodytų, kad kažko laukiama. Staiga jis sustoja, pažiūri į laikrodį…

VYTENIS. Gerai… pradėkim. Praėjusį kartą, man rodos, Augustinas nuo paskutinių klausimų šiek tiek išsisuko. Juk Gediminas išskyrė bene penkias šiuolaikinės kultūros atmainas… O gal klodus? Nežinau, kaip jas geriau pavadinti. Jūs, Augustinai, pro jas tiesiog praėjote. Nors patį skirstymą kaip tik Jūs pats pradėjote. Atrodo, mus lyg ir įtikinote, kad kontrkultūrinis nihilizmas nėra koks dienos negalavimas, bet stipri griaunamoji jėga, išaugusi iš tų socialinių sluoksnių, kurie pasijuto moderniosios civilizacijos išstumti už borto. Skaityti toliau

Sekminės kaip sutvirtinimas (0)

Vytautas Daraškevičius. Sekminės Lietuvos liaudies buities muziejuje, Rumšiškėse. 1989 m. gegužė.

Kol dar Saulė nesustojo kilti, o mes užbaigėme pavasario švenčių ciklą ir pradėjome laukti derliaus ir brandos, bandykime mintimis grįžti į gražiąsias Sekmines.

Visur kur skelbiama, kad Sekminės – pagal reikšmingumą trečioji mūsų kalendorinė šventė po Kalėdų ir Velykų. Bet ar šiandien tai jaučiame? Pasižvalgau po interneto lietuviškas platybes – iš tiesų nemažai informacijos, ir dažnai iš tų pačių šaltinių, arba vienų nuo kito, įtariu, kad ir nuo Lietuvos liaudies kultūros centro knygučių, nurašyta, išmanesniųjų – ir iš ankstesnių „Liaudies kultūros“ straipsnių šis bei tas pridurta. Renginiai, kultūros namų darbuotojų surengti, su merais, su mikrofonais, pristatomi… Skaityti toliau

Virdžinijos Vulf pėdomis: apie moteris ir literatūrą (0)

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

I

Kai imi apie tai galvoti, pasaulyje viskas daugmaž sukasi apie obuolius… Ir aiškiai per mažai dėmesio skiriama kriaušėms!

Obuolys nukrito Niutonui ant galvos, Ievą gyvatynas rojuje obuoliu sugundė… Jei tik kur kas apie vaisius užsimena, tai, žiūrėk, tuoj sukonkretinama į obuolį!

Obuolys rūgštus, nuo medžio nukrėstas, žieminis – išlaikytas, kol senos močiutės skruostus primena ir dar per Kalėdas palėpėj vasara kvepia; Skaityti toliau

D. Razauskas. Kur vyksta tikrasis karas už Tėvynę? (153)

Razausko 0 DSC_8333

Pradėkime nuo to, kas mes esame, kas yra baltai. Baltų pavadinimas – reikia visuomet tai turėti omeny – yra lingvistinis terminas, XIX amžiaus vidury vokiečių kalbininko Georgo Neselmano (Georg Heinrich Ferdinand Nesselmann) pagal Baltijos jūrą įvestas pavadinti tam tikroms kalboms, nuo to laiko vadinamoms baltų kalbomis. Iš jų gyvos, tebevartojamos bėra išlikusios dvi, latvių ir lietuvių, ir dar viena, gyvai nebevartojama, bet rašytiniais šaltiniais pakankamai paliudyta prūsų kalba. Suprantama, anksčiau artimomis kalbomis ar tarmėmis kalbėjo ir kitos aplinkinės gentys, kurios šia prasme irgi priklauso baltams. Skaityti toliau

Kultūra mūšių lauke (0)

grafiti-wikimedia.org-nuotr

„Bukleto“ kavinėje susitinka Gediminas ir Augustinas. Vėliau pasirodo Vytenis.

Gediminas. Man regis, čia jaukus kampelis. Ar ne? Ypač dabar, po remonto. Turbūt bus praėjęs visas mėnuo nuo to sykio, kai paskutinį kartą čia buvome susitikę. Tu žinai, man ilgai neišėjo iš galvos tas pokalbis, kurį įdomiausioje vietoje nutraukė Jūsų šefo skambutis. Ir Jūs išvažiavote…

Augustinas. Apie ką mes tada kalbėjome? Ai, apie komunikacijų paradoksus…

Gediminas. Taip. Jūs tada įspūdingai komentavote ir šaipėtės iš kažkokio fantazuotojo straipsnio.

Augustinas. Viename prancūziškame žurnale perskaičiau. Skaityti toliau