„Gedas – Vilniaus galva be konkurencijos“ – taip reklamuoja Lietuvos sostinės 700 metų jubiliejui skirtas parodas Nacionalinis muziejus.
Vis dėlto infantili reklama klaidina: Lietuvos nacionalinis muziejus mums rodo rimtus, dėmesio vertus dalykus.
Aukštutinės pilies bokšte, kas dar neregėjome, galime pamatyti jau trečiąkart Vilniun iš Rygos atvežtą „lietuvių ir rusų karaliaus“ Gedimino 1323-iųjų sausio 25-osios laiško ano laiko kopiją – su pirmuoju valstybės sostinės paminėjimu.
O muziejaus „Istorijų namuose“ eksponuojamos parodos „Aš esu vilnietis“ pačioje pabaigoje atrasime ir kitą ypatingos svarbos dokumentą – Gedimino su Livonijos žemių valdytojais Vilniaus pilyje 1323-iųjų spalio 2-ąją sudarytos taikos sutarties dalį: Livonijos valdytojų duoto rašto vienalaikę kopiją su originaliais valdytojų antspaudais. Tai pirma mus pasiekusi tarpvalstybinė Lietuvos sutartis, kurią tuomet patvirtino pats popiežius – kaip Gedimino sutartį „su visais krikščionimis“. Tiesa, ir šis iš Rygos atvežtas dokumentas Vilniuje rodomas ne pirmą sykį: 2009-aisiais jį galėjome apžiūrėti Lietuvos vardo tūkstantmečiui skirtoje parodoje.
Į Nacionalinį muziejų verta užsukti, vaikus ar mokinius nusivesti ne tik dėl XIV amžiaus dokumentų. Daug įdomių, netikėtų dalykų iškelta, asmeninių istorijų papasakota parodoje „Aš esu vilnietis“. Rasime čia ir Stasio Urniežiaus, „kunigaikščio Vildaugo“, pypkę, ir monsinjoro Kazimiero Vasiliausko, Intos katorgininko, marškinius, ir į Maksimo Gorkio biustą pokaryje perdirbtą Juozapą Pilsudskį, ir miesto budelio Andriaus Vrublevskio kalaviją, ir XVII amžiaus mistiko Mikalojaus Lancicijaus portretą, ir senųjų miesto vartų spyną…
Parodos rengėjų valia skirtingų amžių vilniečiai kreipiasi į mus, sekdami savo pasakojimus. Gaila, kad šių pasakojimų autorystė taip ir lieka nenurodyta.
Skirtingų Vilniaus laikotarpių ekspozicijas rengė skirtingi kuratoriai. Tad bendras miesto naratyvas – trūkinėjantis, čia vienus, o ten jau kitus dalykus akcentuojantis.
Štai Vilniaus universitetas parodoje iškyla tik prieš Antrąjį pasaulinį karą: mums parodoma tik Stepono Batoro universiteto rektoriaus Czeslawo Falkowskio grandinė, to meto studentų kepurėlės… Tačiau LDK laikų ar sovietmečio Vilniuje universiteto tarsi nebūta.
Gražu, kad tarp mūsų laikų vilniečių prisimenamas ir Stasys Urniežius, ir Vilniaus „Žalgirio“ futbolo komanda, ir jauna gydytoja, skautė bei šaulė Gabija… Gaila, kad pristigo vietos bent vienam miesto tapatybę kūrusiam rašytojui – Juditai Vaičiūnaitei, Ričardui Gaveliui ar Jurgiui Kunčinui…
Gražu, kad lenkmečio Vilniuje paminimas poetas Witoldas Hulewiczius ir jo eilėraščių rinkinys „Miasto pod chmurami“ – „Miestas po debesimis“. Kiek gaila, kad nutylimas Czeslawas Miloszas…
Gražu, kad iš saugyklos iškeltas filomato, poeto Tomo Zano švarkas. Gaila, kad lieka nutylėti Adomas Mickevičius, Simonas Daukantas…
Puiku, kad vilniečiams primenamas miesto spaustuvininko, kalvinisto Danieliaus Lancicijaus sūnus Mikalojus Lancicijus (1574–1653), jėzuitas, tapęs pasaulyje žinomu mistiku ir istoriku, kad neužmirštas šventasis unitų vyskupas Juozapatas Kuncevičius… Tačiau gaila nutylėto Sarbievijaus – anuo metu garsiausio Europoje Vilniaus poeto.
Gal parodą aplankiusius mokinius būtų galima kviesti pasvarstyti, kurie vilniečiai reprezentuotų jų Vilnių? Ar atsirastų jų Vilniuje vietos Čiurlioniui, Jaschai Heifetzui ar Tadeuszui Konwickiui?
Ir dar pagalvoji: ar tikrai negalėjo kultūros ministras, nacionalinės programos atsisakęs, bent susodinti už vieno stalo didžiųjų nacionalinių muziejų vadovų ir sutarti dėl bendros Lietuvos sostinės jubiliejui skirtos parodos? Vilnius jos tikrai būtų vertas.
Deja.
Ačiū Lietuvos nacionaliniam muziejui ir už tai, ką savo pastangomis į viešumą iškėlė.
Nuotraukoje – parodoje eksponuojamo mistiko Mikalojaus Lancicijaus portreto detalė.
Projektas Svarbiausi tautinio identiteto dėmenys – kalba ir etninė kultūra,
trys tūkst.
