Šį pasakojimą, kurio autorės vardo aš neminėsiu, parengiau dėl to, kad daugelis visiškai neišmano, kaip suprantamas dvasingumas. Dažniausiai gerai nuomonei apie save susiformuoti pakanka tam tikrų kultūros produktų vartojimo, pavyzdžiui, dažno ėjimo į teatrą, knygų skaitymo, muzikos klausymo. Nesakau, kad tai neturi ar negali turėti gero poveikio. Štai aš pats, ankstyvoje jaunystėje perskaitęs ką tik išleistą naują Vinco Mykolaičio-Putino knygos „Altorių šešėlyje“ leidimą, buvau tiesiog sukrėstas, supratęs, kad yra toks dalykas kaip sielos analizė, ir ėmiausi rašyti dienoraštį. Bet iš esmės – dvasingumas yra ne tai. Dvasingumas yra nuolatinė sielos priežiūra, nuolatinis bandymas išvengti nuodėmių. Kad žmonės maišo nuodėmes su dešimčia Dievo įsakymų, akivaizdu, kad negalvoja darantys begalę nuodėmių, taip pat akivaizdu vien tik prisiminus, kas skelbiama, rašoma portaluose, socialiniuose tinkluose, koks plūdimasis vyrauja, kiek neapykantos išliejama. Tiek, kad kartais atrodo, jog gyventi tokiame gyvatyne nebeįmanoma. Taigi aš būsiu tikriausiai nepopuliarus, bet laikas ir atsikvošėti…
Tos moters aš privengiau. Kartą ji piktai, susierzinusi man pareiškė, kad nevaikščiočiau su šunim keliu, kuriuo visi pareina namo po darbų, kad eičiau kitais keliais ir mostelėjo priešinga kryptimi. Mano šuo, žinoma, skandalingas ir loja į visas puses, reikia ar nereikia, bet jos pastaba vis tiek buvo užgauli. Nemėgau su ja susidurti, betgi tekdavo, nes buvome kaimynės. Žinojau, kad ji – dėstytoja, kad labai religinga, kad neišeina iš vienos katalikų šventovės ir turi ten visokių pareigų. Manau, ji apie mane irgi kažką žinojo, bet ką – nežinau.
Vieną kartą ji mane susistabdė ir pasakė, kad jai reikia su manimi pasišnekėti. Gerai, atsakiau ir maniau, kad ji savo reikalą iškart ir išdėstys. Bet ne. Ji kažkur vis skubėdavo ir taip tas pasišnekėjimas nusikėlė porai mėnesių į ateitį, o aš vis sukau galvą, ko kaimynei iš manęs galėjo prireikti. Gal vėl šuo? Jis amžinai kam nors užkliūva. O gal jai reikia kokios pagalbos, apie ką nė nenutuokiu? Protarpiais užsimiršdama aš ir pragyvenau tuos porą mėnesių.
Vis dėlto tas pavakarys atėjo. Atsitiktinai susitikusios prie laukujų durų sutarėme, kad aš parvesiu savo šunį namo ir mes pagaliau pasišnekėsime. Parvedžiau šunį ir išėjau „šnekėtis“ kažkodėl labai įsitempusi, tamsesnė už audros debesį…
Ji irgi buvo sutrikusi, bet ryžtinga. Pradėjo nuo savęs. Taip aš sužinojau, kad ji turi dievo dovaną – kad retsykiais jai ateina suvokimas, žinojimas, kaip ji sakė, jog tam žmogui negerai ir netgi, kas negerai… Papasakojo man vieną atvejį, kurio neperpasakosiu, nes ne mano tai paslaptis. O dėl manęs, tai ji priminė man mūsų laiptinės gyventojų susirinkimą, kaip mes tame susirinkime aiškinomės būsimos namo renovacijos sąlygas ir kaip ji pažiūrėjusi į mane ir pradėjusi žinoti, kad mano siela tokia tamsi, jog baisu net į mano veidą dar kartą pažvelgti.
Tą patį mirksnį aš suvokiau du dalykus – pirmiau gal detektyvinį – tai štai apie ką ji norėjo pasišnekėti! – o sykiu, kaip koks nusikaltėlis, slepiantis savo kaltę, – reikalai nebegali būti prastesni, jei žmonėms iš pašalio matyti, kaip man bloga! Ji atsiprašinėjo, teisinosi, kad negalėjusi man to nepasakyti, kad reikėjo tai pasakyti… Nesigyniau, bet ir nesiaiškinau.
Nepasakojau apie savo situaciją, apie stresus ir potrauminį patyrimą, bet pati gi žinojau, kur šuo pakastas. Pasakiau tik tiek, kad prisimenu tą susirinkimą, kad tada labai nervinausi dėl būsimų išlaidų renovacijai, kad ir be renovacijos neišgaliu susimokėti komunalinių mokesčių ir pan.
Man tai buvo neeilinis įvykis. Kartais čigonės sugeba žmogų taip „užkabinti“, bet jos apgaudinėja, o mano kaimynei nieko iš manęs nereikėjo. Ji laikė savo pareiga mane „sukrėsti“, sustabdyti, pasiūlė religinės literatūros paskaityti. Abejojau, bet dėl visa ko sutikau paimti iš jos pluoštą nušviestų knygos lapų.
Pasirodo, tai buvo knyga apie septynias nuodėmes, parašyta kažkokios vienuolės, konvertitės sesers Nadinos, iš protestantizmo atsivertusios į katalikybę. Viršelių nebuvo, tad Iki šiol nežinau knygos pavadinimo, bet iš bendros kultūros, puikiai suredaguoto, be korektūros klaidų parengto teksto lietuvių kalba sprendžiu, kad tai galėjo būti leidyklos „Katalikų pasaulis“ leidinys. Bet tai ne esmė. Esmė yra tai, kad tai buvo gerai parašyta, neįkyri, be perdėto garbinimo, be pamokslų, vis pagrįsta savais pavyzdžiais, labai nuoširdi knyga. Kai kurių nuodėmių, pavyzdžiui, išdidumo, iki tol aš nė nuodėme nelaikiau…
Knygoje išskirtos septynios didžiausios žmogaus daromos dvasinės nuodėmės: pyktis, pavydas, geismas, puikybė, apsirijimas, tingėjimas, godumas.
Pyktis. Nė viena emocija nėra nuodėminga, viskas priklauso nuo to, kaip vėliau su ja mes elgiamės: ar leidžiame išaugti, ar valios pastangomis sustabdome. Nuo to priklauso, ar ji taps dorybe, ar yda. Iš doro ryžto kylantis pyktis yra dorybė, iš aistros – yda. Svarbu išmokti atskirti pykčio objektą nuo jo veiksmų, dėl kurių ir kyla pyktis. Pyktis nėra pati didžiausia nuodėmė, bet jis veda į kitas nuodėmes.
Vienuolė rašo: „Galima išskirti keturis pykčio lygmenis. Pirmasis lygmuo – tai tiesiog pykčio jausmas. Gali būti, kad žmogus yra impulsyvaus charakterio ir linkęs greitai supykti. Tai gali būti tam tikros tautybės, temperamento, karštakraujų žmonių savybė. Jie gali greitai užsidegti pykčiu, tačiau jų pyktis – tik emocija. Antrojo lygmens pyktis turi pagrindą ir yra susijęs su valia ir pasirinkimu. Tai gilesnis pyktis, nes patirdamas tokį pyktį žmogus apsisprendžia, kaip elgsis toliau. Trečiasis pykčio lygmuo pralenkia du pirmuosius spontaniškumu bei valios laisve ir yra nevaldomas. Būtent tokį pyktį šv. Tomas Akvinietis vadina didžiąja pykčio nuodėme. Tai jau rimta ir peržengia priežastingumo ribas. Ketvirtojo lygmens pyktis yra peraugęs į neapykantą Dievui ir žmonėms“ (24 p.).
Pyktis turi daug veidų. Kartais savo negatyvius jausmus vadiname tam tikrais žodžiais, pavyzdžiui, aš širstu, man viskas nusibodo, aš įniršęs, susierzinęs, tačiau už jų gali slėptis pyktis. Pyktį išduoda nekantrumas, iš jo kyla maištavimas. Pyktis trukdo tinkamai naudotis protu. Pyktis neigiamai veikia kitus ir griauna meilę.
Kartu su pykčiu aptinkama ir neapykanta, maištas, žudymas, kerštavimas, prievarta, neramumas, priešiškumas, konfliktai, mirtis, susiskaldymas. „Susiskaldymas visada yra pykčio vaisius, pasireiškiantis Ryšio su Dievu ir žmonėmis praradimu“ (p. 28). O tyčiojimasis – irgi užslopinta pykčio dvasia, pasireiškianti asmens lengvabūdiškumu bei perdėtai nepagarbiu juokavimu ne laiku ir ne vietoje. Nuo pykčio gali išgydyti atleidimas, bet mes bijome ir vėl būti užgauti ir įskaudinti, be to, tai nėra natūrali, greičiau antgamtiška, vis dėlto vienintelė išeitis.
Pavydas. Iš esmės, pavydas yra troškimas to, ką turi kitas ir ko neturiu aš, nors labai noriu turėti. „Pavydėti galime bet ko: darbo, reputacijos, turto, sveikatos, grožio, populiarumo, garbės, pripažinimo. Taigi iš esmės pavydas yra nuliūdimas dėl kito gerovės“ (p. 41).
„Kaip ir kiekviena nuodėmė, pavydas turi išskirtinių savybių. Kiekviename iš mūsų pavydo nuodėmė veikia ir reiškiasi skirtingai. Ji pasireiškia nesantaika, neapykanta, džiaugsmu dėl kito nesėkmės, šiurkštumu, apkalbomis, kaltinimais, liūdesiu dėl kito sėkmės, šaltumu, konkurencija. Tai nuodėmė, pasirodanti daugybe veidų. Tarkime, jei mumyse veikia pavydas, galime nesuprasti, ką žmogus norėjo pasakyti, ir dėl to jo nemėgti. Pavydas pasireiškia neapykanta. Prisiminkime, kad iš pykčio kylanti neapykanta susiformuoja gana lėtai, tačiau iš pavydo akimirksniu galime imti neapkęsti to, kam pavydime. Matote, kokią negražią nuodėmę mes paveldėjome. Pavydas labai žaloja sielą, ją nuodija, kankina ir grasina dvasine mirtimi. Pavydas yra tarsi žmogų ėdantis vėžys, sustingdantis liūdesyje, sugriaunantis bendrystę su kitais žmonėmis ir su Dievu“ (p. 43). „Nuostatą „turiu būti pirmas“ arba „kas bus svarbiausias“ lemia pavydas“ (p. 49). Iš pavydo buvo kadaise įvykdyta pirmoji biblinė žmogžudystė.
Geismas. „Geismo nuodėmę galima laikyti viena populiariausių (jei taip galima pasakyti). Apsidairę galime tam pritarti. Geismas yra nesaikingas pasidavimas kūno malonumams ir dažnai vadinamas netyrumu, o tai reiškia neleistinų malonumų, kurie ypač veikia per lytėjimo pojūčius, ieškojimą“ (p. 59). Apie šią nuodėmę šiandien gana keblu ką nors berašyti. Kadangi, regis, pasaulis joje tiesiog turškiasi.
Geisti galima ne tik svetimo kūno, bet ir garbės, valdžios, pripažinimo, žinojimo.
Geismu galima susiteršti per klausą, regėjimą, kalbą, nepadorią aprangą.
Būdai išvengti šios nuodėmės yra saiko jausmas ir meilė.
Geismas kaip tikslas niekur neveda.
Vienuolė rašo: „Gyvename pasaulyje, labai vertinančiame kūno malonumus, nes pasaulis nepažįsta ir nepatiria Viešpaties džiaugsmo. Visuomenėje labai daug amoralumo, laikomo priimtinu. Daugelis žmonių nebesuvokia, kas gera ir padoru, o kas – ne. Anot teologų, jei geismas paplistų ir taip pristabdytų žmonijos pažangą, patektume į didžiausią istorijoje ekonominę krizę. Tai šiurpu girdėti, ypač gyvenant visuomenėje, kurioje apranga, televizijos programos, pop kultūra vienu ar kitu būdu susiję su lytiškumo garbinimu ir iškraipymu“ (p. 68).
Puikybė. Puikybė teologų laikoma visų nuodėmių pradžia. Kad būtų lengviau ją atpažinti, ji suskirstyta į keletą rūšių. Intelekto puikybei būdingas proto, žinių sureikšminimas, nuostata „Aš viską žinau“.
Intelekto puikybė veda į nuodėmę prieš tikėjimą. Tikėjimas yra širdies, o ne proto savybė. „Širdis žino, mato, supranta. Širdis siunčia signalus, informaciją protui, tada protas ją perdirba ir įgyvendina veiksmais. Bet išpuikęs protas nepriima širdies kalbos ir tikėjimo. Jis tikėjimą numarina. Išpuikęs protas nužudo širdies žinią. Iš tiesų pažinimas yra Dievo dovana, duota mūsų širdims“ (p. 82).
Valdingumo ir pirmavimo puikybė. Ji pasireiškia noru vadovauti, valdyti kitus ir jiems nurodinėti. Taip išpuikę žmonės atsisako kitų pagalbos ir patarimo, o apie nuolankumą nenori net girdėti.
Ambicijų puikybė. Dėl jos žmogus siekia geresnės padėties, aukštų pareigų ir garbės. Nori tarnauti tik sau, perdėtai pasitiki savimi ir savo galimybėmis.
Jautrumo puikybė. Ši puikybė pasireiškia perdėtu jautrumu. Toks žmogus pasidaro įtarus, atsargus, greitai įsižeidžia, neatlaidus. Šeimos nariai ar draugai priversti apie jį tupinėti, rinkti žodžius, kalbėti itin atsargiai, kad tik jis neįsižeistų.
Jautrumo puikybė skleidžia negatyvumą, kartėlį, sujaukia žmogaus emocinį ir dvasinį gyvenimą, labai kenkia šeimai ir bendruomenei. Taip išpuikęs asmuo savo nelaimingumu, negatyvumu, nuolatiniu nuotaikos nebuvimu slegia savo šeimos narius ir draugus. Aplinka būna tarsi uždengiama pavojaus ir įtarumo skraiste. Jautruolis nesąmoningai verčia kitus kalbėti su juo labai rūpestingai ir atsargiai kad tik nebūtų įžeistas. Kitaip tariant, visi aplink turi vaikščioti ant pirštų galiukų. Bet toks aplinkinių reagavimas tarsi pritaria jautruolio reikalavimams ir skatina tokį jo elgesį, kuris iš tiesų kyla dėl puikybės. Išmokę atpažinti jautrumo puikybę galime nebesitaikstyti su jos padariniais ir su asmeniu bendrauti visaip kitaip ir padėti jam laisvėti (p.85–86). Jautruolis netgi jaučia savotišką malonumą įsivaizduodamas, kad visi jo nemyli, kad jis atstumtas.
Drovumo puikybė. Ji labai panaši į jautrumo puikybę, reiškiasi labai subtiliai ir sunkiai atpažįstama. „Kartais mums gali atrodyti, kad asmuo tikrai yra nuolankus ir kuklus, tačiau po kurio laiko pamatome, jog tai puikybė. Nepamatysi klaidų, nes žmogus vengia veiklos ir atsakomybės, kad tik nesuklystų ir neišduotų savo trūkumų. Tikrai nuolankus žmogus nesirūpina, kad jo netobulumas bus pastebėtas, nes jis į save tiesiog nežiūri. O drovumo puikybės paveiktas asmuo savimi yra labai susirūpinęs (p. 87).
Skrupulų puikybė. Tai visiškai iškreiptas požiūris į vertybes. Šios puikybės veikiamas žmogus būna perdėtai jautrus nereikšmingiems dalykams, bet gali visiškai nesiskaityti su esminiais.
Pasitenkinimo ir tuštybės puikybė. Šios puikybės veikiamas žmogus labai egoistiškas, irzlus, lengvai įsižeidžiantis, mėgsta būti vienas ir ugdyti savo tobulumą. Jis siekia suderinti kūno, proto ir dvasinius pasiekimus ir tuo didžiuojasi. Tai žmonės perfekcionistai, visur siekiantys tobulumo.
Apsirijimas. Tai nesaikingas valgymas ir gėrimas daugiau, negu būtina. „Apsirijimo kilmės šaknis yra nesąmoningas vidinės tuštumos įvaizdis. Tai nesąmoningas noras save pripildyti, nuraminti maistu bei gėrimu. Kartą mačiau plakatą su užrašu: „Kas tave ėda?“ Jei pastebime, kad persivalgome, reiškia, jog kažkas mus ėda. Tai gali būti vienišumas, depresija, pervargimas, susirūpinimas.“ (p. 110).
„Apsirijimo nuodėmė matyti daugelyje šiandienos pasaulyje paplitusių blogų įpročių. Kiekvienas blogas įprotis vienaip ar kitaip susijęs su septyniomis didžiosiomis nuodėmėmis. Pavyzdžiui, kad ir tai, kaip netvarkingai ar net įžūliai naudojami gamtos ištekliai.“ (p. 115).
Tingėjimas. Šv. Tomas Akvinietis sako, jog tingėjimas – tai „proto nerangumas, dėl kurio žmogus apsileidžia. Tai tam tikras apsnūdimas bei nusiminimas, žmogų prislegiantis taip, jog šis nebenori nieko daryti“. (A Tour of the Summa“, 35–). Tai besaikis dykinėjimas, skatinantis apleisti fizines, protines ar dvasines pareigas. Iš fizinės srities tingėjimas labai greitai persikelia ir į kitas sritis.“ (p.137)
Išskiriama intelekto, valios, kūno ir dvasios tingėjimas.
Intelekto tingumas pasireiškia nerangiomis mintimis ir mąstymu, nekūrybiškumu, tuščiomis, neatitinkančiomis tikrovės fantazijomis ir svajonėmis.
Valios tingumas matyti iš asmens neapsisprendimo, negrabaus darbo, dykinėjimo, reikalų atidėliojimo, pažadų netesėjimo ar ryžto stokos.
Kūno tingumas pastebimas iš per didelio atsipalaidavimo ir apsileidimo. Žmogus nori miegoti daugiau, nei reikia, bijo prasto oro, vis rečiau prausiasi ir viską daro vėžlio greičiu. Bet pavojingesnis yra neregimas tingėjimas, besislepiantis po užimtumo ir nuolatinio bėgimo kauke, kai užsiimama bet kuo, tik ne esminiais dalykais.
Godumas. „Godumas – tai nesaikingas pasaulio gėrybių – pinigų, daiktų, žinių – pamėgimas ir troškimas. Įdomu, jog kartais godumo, skatinančio savintis ir kaupti, apibūdinimui vartojamas žodis šykštumas, kuriuo labiau galime išreikšti nenorą dalintis. Vis dėlto šie žodžiai kartais vartojami kaip sinonimai, ir tai dar aiškiau parodo, kokia bjauri ši nuodėmė. Godumas – tai saiko nepaisymas ir noras kaupti turtą bei gėrybes ir be priežasties prie jų prisirišti“ (p. 161).
„Gyvename kultūroje, kurioje godumas veikia atvirai“ (p.162). „Galime pamėgti ne tik pinigus ar daiktus ir prie jų prisirišti, bet ir prie noro viską žinoti arba kopti sėkmės laiptais“ (p. 163).
