Spalio 28 d. Lietuvos nacionalinis muziejus archeologijos ekspozicijoje (Arsenalo g. 3, Vilnius) atidare akmens amžiaus parodą „Ar galima šnekėtis man su jais?“. Paroda skiriama Lietuvos archeologų motina vadinamos Rimutės Rimantienės šimtosioms gimimo metinėms ir yra padalyta į dvi dalis: vienoje iš jų pristatomas archeologės gyvenimas ir darbai, o kitoje – įstabiausi jos radiniai.
„Septyni patys įstabiausi akmens amžiaus radiniai šioje parodoje prabyla netikėtomis istorijomis ir atskleidžia, kaip kadaise, prieš tūkstančius metų, priešistorinis žmogus jautė pasaulį. Praėjus daugeliui metų šie artefaktai pirmą kartą atveriami visapusiškam muziejaus lankytojo patyrimui – XXI amžiaus žmogus kviečiamas į glaudų pokalbį su akmens amžiaus žmogumi, regis, tokiu tolimu, tačiau tuo pat metu ir stebėtinai panašiu“, – sako archeologė Gabrielė Gudaitienė, pristatydama naujausią Lietuvos nacionalinio muziejaus parodą „Ar galima šnekėtis man su jais?“.
Paroda „Ar galima šnekėtis man su jais?“ skirta akmens amžiaus laikotarpiui ir yra padalyta į dvi dalis: vienoje iš jų pristatomas Lietuvos archeologų motina vadinamos Rimutės Rimantienės gyvenimas ir darbai, o kitoje – įstabiausi jos radiniai. Parodos kuratorės teigimu, be šių radinių pirmykščio žmogaus pasaulėvaizdį būtume priversti atkurti remdamiesi radiniais iš kaimyninių šalių, o dabar galime džiaugtis turėdami tokius etaloninius eksponatus.
„Šie archeologės R. Rimantienės atrasti radiniai mums suteikia unikalią galimybę suvokti, kokia buvo priešistoriniais laikais Lietuvos teritorijoje gyvenusio žmogaus pasaulėžiūra. Įsivaizduokite, kokį akmens amžiaus žmogų mes nupieštume, jeigu šalia jo neparodytume apeiginių lazdų su briedės galva, kurių visus tris Lietuvoje žinomus egzempliorius surado R. Rimantienė? Šie eksponatai byloja apie to laiko žmogaus tikėjimą į Žvėrių viešpatį. Akmens amžiaus paveikslas nebūtų išbaigtas be puodų, ant kurių pavaizduotos žmonių figūros, šiandien laikomos pirmaisiais siužetinės dailės pavyzdžiais Lietuvoje.
Analogų visame Baltijos regione neturintis radinys – raižyta skalūno plokštelė iš Eigulių, kurią žmogus naudojo skaldydamas titnagą, – mums kalba apie akmens amžiaus žmogaus sumanumą ir leidžia pamatyti svarbiausių jo turėtų įrankių komplektą. Iš medžio išdrožta skulptūra dievo-žmogaus veidu liudija apie tuometinėse bendruomenėse veikiausiai vyravusį protėvių kultą, o nedidelis luotelis, galbūt naudotas renkant vandens gėrybes, šiandien archeologams vis dar kelia daugiau klausimų nei atsakymų“, – teigia parodos kuratorė G. Gudaitienė.
Kuratorės žodžiais, R. Rimantienės atradimai, jos išnagrinėtas ir detaliai nupieštas akmens amžiaus vaizdas – tai ir yra Lietuvos akmens amžiaus archeologija.
Paroda – kartu ir šimtojo gimtadienio minėjimas
Paroda „Ar galima šnekėtis man su jais?“ skiriama archeologės R. Rimantienės šimtosioms gimimo metinėms. Ji įprasmina ilgą ir kruopštų archeologės darbą. Nė viena šių laikų Lietuvos archeologų teorija apie akmens amžių neapsieina be habil. dr. R. Rimantienės darbų analizės, o jų skaičius išties solidus: keliolika monografijų ir šimtai straipsnių.
Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorės Rūtos Kačkutės teigimu, šia paroda tęsiamas archeologės R. Rimantienės pagrindinis tikslas – pristatyti akmens amžių įdomiai visiems: nuo akademiko iki mokyklinuko. 
„Parodoje visus lankytojus kviečiame į potyrių kelionę. Kartu tai ir pirmasis muziejaus žingsnis pritaikyti parodą žmonėms su regos negalia. Iššūkis didelis. Ir patys žengiame patyrimo keliu, juk iki šiol visi akmens amžiaus radiniai būdavo eksponuojami už stiklo, tačiau muziejaus restauratoriams sukūrus rekonstrukcijas nuo šiol jie bus pritaikyti taktilinei patirčiai“, – sako muziejus direktorė R. Kačkutė.
Į parodą užsukę lankytojai galės pasižvalgyti ir po atkurtą archeologės R. Rimantienės kambarį, kuriame mokslininkė praleido daug laiko. Kaip tvirtina parodos idėjos autoriai, toje aplinkoje atsispindi visi jos gebėjimai: gebėjimas piešti, analizuoti, kruopščiai tvarkyti archeologinę medžiagą… Nuolatinis susirašinėjimas su užsienyje gyvenančiais mokslininkais lėmė tai, kad Lietuvos archeologija sovietiniais metais buvo pažinta ir kitose šalyse. Kambaryje rodomi jos juodraščiai ir švarraščiai, pristatoma R. Rimantienės išleistų knygų įvairovė. Ši erdvė lankytojui leis nejučia patirti, koks anuomet buvo archeologo darbas ir kokių charakterio savybių – kantrybės, kruopštumo, atidos, vaizduotės – reikėjo, kad taptum profesionaliu archeologu.
Paroda „Ar galima šnekėtis man su jais?“ – pirmoji Lietuvos nacionalinio muziejaus paroda, atidaryta tiesioginės transliacijos būdu:
Paroda „Ar galima šnekėtis man su jais?“ Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologijos ekspozicijoje, Arsenalo g. 3, veiks nuo spalio 29 d.
Mergelė Šventojoje (galva išdrožta medinio stulpo D = 30 cm. viršuje) galėtų būti Palangos struktūrinės astronomijos observatorijos Birutės kalne (9,6 tūkst. m. senumas) Mergelės žvaigždyno vaizdavimo prototipas. Mat, prof. Vl. Žulkaus ratu aptiktos stulpavietės Birutės kalne, turėjo tą patį 30 cm skersmenį. Jos rodo, kad rate buvę kiti Zodiako žvaigždynų ženklai (Ožiaragis, Vandenis ir pan.) buvo išdrožti tuo pačiu architektūriniu stiliumi. Taip kad dalinai natūriniu + dalinai elektroniniu būdu rekonstruojant observatoriją, gerbiami Palangos miesto tėvai, derėtų į tai atsižvelgti. Rimgaudas.
Kuklus kambarėlis, knygų spinta, kėdė, stalas, ant jo knyga ar rankraštis ir į virš jo palinkusi galva. Viskas.
Na, taip – dar yra bibliotekos, nors ir išgrobstytos, archyvų kažkiek yra.
Kokia paslaptis glūdi tarpukario kartoje? Kaip atsitiko, kad tos kartos galvos tartum neaprėpiamos pamatinių žinių talpyklos? Jų daromos išvados, jų mąstymo rezultatai mūsų laikų galvoms nepasiekiami? Viena tokia galva aprėpdavo tiek, kiek šiandien IT ginkluoti institutai ,,suvirškinti” nepajėgūs.
Gal paslaptis to meto mokyklose, gimnazijose, mokymo metodikoje?
Užuot užvertę abejotinos vertės įv. sričių informacijos lavina, pamokas skyrė tik patikrintos vertės, pamatiniams dalykams, įtvirtindavo mokinių ,,mąstaluose” tų žinių pagrindus tokia imtimi ir taip, kad šie tapo raktais, vartais į praktiškai visas žmogui būtinas ir jį dominančias pažinimo sritis, kartu tarnaudami jiems visko vertinimo kriterijais. Gavus tokį raktą, praktiškai nėra sričių, kurių negalėtum perprasti, atspėti jų slėpinius, jei skirsi tam savo gyvenimą. Todėl jų išsilavinimas buvo sykiu ir gilus, ir platus, o rezultatai amžius tarnaus naujoms kartoms.