M. Kundrotas. Tautos ir tėvynės (16)

Katalonija | Twitter.com, FutbolSnob nuotr.

Jei nors vienai tautai užginama teisė kurti savo valstybę savo istorinėse žemėse, šią teisę praranda visos tautos šiame pasaulyje. Negalima visuotinio principo skaidyti pagal savus interesus. Tautinis savanaudiškumas – toks pat niekingas, kaip ir asmeninis savanaudiškumas. Skirtumas gali būti tik tarp praktinių galimybių išties paremti vieną ar kitą tautą kovoje už jos teises.

Daugiausiai priešpriešų nūdienėje Lietuvoje kelia Katalonijos laisvės kova prieš Ispaniją ir Arcacho armėnų atvejis Azerbaidžano agresijos kontekste. Prisimenama, kad katalonų, kaip ir baskų, laisvės kovotojai dar nuo XX a. pradžios krypsta į kairę, net iki komunizmo, o juk komunistai – mūsų priešai. Mūsų priešas ir šiandieninė Rusija, kurios parama kliaujasi armėnai.

Jei kalbėsime apie armėnus, jų partnerių pasirinkimas buvo menkas. Iš vienos pusės – armėnų genocidą vykdžiusi ir iki šiol jį neigianti Turkija, NATO narė, iš kitos pusės – jos sąjungininkas, tiurkiškas Azerbaidžanas, pretenduojantis į istoriškai armėniškas žemes, iš trečios – Gruzija, su kuria sieja krikščioniškas tikėjimas, bet vargu, ar iš jos pusės galima tikėtis rimtos paramos. Lieka viena didvalstybė, kuria armėnai gali remtis. Jei tiurkai – su NATO, tai armėnai – su Maskva.

Istorinė tiesa – tokia, kad armėnai Arcache gyvena tūkstantmečiais seniau, nei azerai, kurių tiurkiški protėviai atkeliavo nuo Altajaus, o Kaukaze atsidūrė tik viduramžiais. Teiginiai, kad armėnai okupavo Arcachą, tolygūs teiginiams, kad lietuviai užgrobė Vilnių ir Klaipėdą. Juk Klaipėda daugel metų priklausė vokiškai Prūsijos valstybei, vėliau – Vokietijai, o Vilniuje lietuvių kalbinė tauta XX a. jau sudarė mažumą. Bet esminis ir vienintelis dėmesio vertas klausimas, kas Klaipėdoje gyveno iki vokiečių, o Vilniuje – iki lenkų. Kaip ir Arcache – iki azerų.

Azerbaidžano ir Armėnijos sienas nustatė sovietai. Jų sienas dabar ir gina Baku diktatorius-dinastas Ilhamas Alijevas. Prieš demokratinę Armėniją. Tačiau daugeliui lietuvių užtenka to, kad Armėnija – su Rusija, kuri, pripažinkime, pati daug kur pažeidžia tautų suverenumo teises. Su Rusija, vadinasi… Nenusipelno teisės į savo istorinę tėvynę. Nors Arcachas, beje, net nėra paskelbtas Armėnijos dalimi, tai, bent kol kas – pasiskelbusi atskira respublika.

Kalbant apie baskus ir katalonus, kiekviena tauta turi teisę pasirinkti savo raidos kelią. Vienur tautiniai judėjimai gali būti dešinesni, kitur – kairesni. Čia galima prisiminti, kad griežčiausi Lietuvos Nepriklausomybės šalininkai Lietuvos Taryboje buvo… Tuometiniai socialdemokratai. To meto dešinieji – vargu, ar iš didelės meilės, veikiau iš reikalo – ilgai kalbėjo apie valstybinę sąjungą su Vokietija. Pagal ideologinių krypčių logiką Lietuvos suverenumas irgi turėtų būti su klaustuku. O 1941 m. Sukilimo idėjinis vadas Kazys Škirpa, kuriuo didžiuojasi šiandienos dešinieji, apskritai atėjo iš valstiečių liaudininkų gretų, taigi – iš kairės.

Ne mūsų reikalas spręsti, kokį visuomenės ar valstybės modelį pasirinks viena ar kita tauta. Mes galime tik patarti, padėti, atskleisti vienų idėjų teisingumą, kitų – klaidingumą. Bet galiausiai kiekviena tauta turi pasirinkti pati. Mums gi pirmiausias – vienas klausimas: ar ši tauta turi teisę į savo valstybę savo istorinėje tėvynėje.

Ne visais atvejais galime atvirai remti laisvės siekiančias tautas. Lakotos Respublika Jungtinių Amerikos Valstijų valdomose dakotų tautos žemėse ar Škotija Jungtinėje Karalystėje mums – itin sudėtingi atvejai. Juk būtent anglosaksų pasaulis, o pirmiausiai – Amerika yra mūsų pačių tautos ir valstybės laisvės garantas. Be NATO, kurios pagrindą sudaro anglosaksai, Rusija su mumis susitvarkytų greičiau ir lengviau, nei su gruzinais ar ukrainiečiais. Bet tokiu atveju nėra būtinybės ir smerkti tautas, siekiančias savo pagrįstų teisių. Neutralumas valstybės lygiu ir laisvė diskutuoti visuomenės lygiu, ko gero, tinkamiausias atsakymas tokioje padėtyje.

Kai kas prisimins, kad Ispanija ir Turkija – taip pat NATO narės. Dėl Ispanijos diskutuoti sunkiau, bet Turkija jau pasirodė kaip savanaudiška valstybė, šantažuojanti savo partneres NATO bloke, reikalaujanti Vakarų pasaulio pasmerkti Turkijos pavergtų kurdų laisvės kovą mainais į sutikimą su bendrais NATO gynybos planais. O kur dar Europos šantažas užleisti mūsų žemyną kolonistais migrantais iš arabų šalių? Taigi, jei Lietuva paremtų armėnus ar kurdus, ji tiesiog nuosekliai atsakytų Osmanų didybe kliedinčiam dabartinės Ankaros lyderiui į jo provokacijas.

Dar sudėtingesni – Rusijos pagalba nuo Gruzijos atplėštose teritorijose sukurtų politinių darinių atvejai. Nors juos būtina išskirti. Abchazija yra istorinė abchazų tautos žemė, tuo tarpu vadinamoji Pietų Osetija yra istorinė gruzinų teritorija – Žemutinė Kartlija, kolonizuota osetinų pabėgėlių. Taigi, Žemutinė Kartlija turi būti be išlygų grąžinta Gruzijos valstybei, o štai, dėl Abchazijos turėtų vykti rimta tarptautinė diskusija. Tautų teisių atžvilgiu nėra taip svarbu, kad abiem atvejais vienoje pusėje – mums draugiška Gruzija, o kitoje – mums priešiška Rusija.

Vis dėlto Lietuvos valdžia savotiškai nuosekli. Ji atmeta visų tautų kovą už savo laisvę, netgi tada, kai šių tautų laisvės pripažinimas atitinka pačios Lietuvos interesus. Kai Čečėnija bandė atsiskirti nuo Rusijos, grasindama pradėti grandininę imperijos byrėjimo reakciją, Lietuvos valdžia pripažino šią respubliką integralia Rusijos dalimi. Taip dabar Kinijos dalimis pripažįstami Tibetas, Uigūrija, netgi de facto suverenus Taivanas. Taigi, Lietuva, suspėjusi į laisvų tautų klubą, dabar daro viską, kad naujosios politinės nacijos liktų už šio klubo ribų.

Kai kas paklaus – o kaipgi lietuvių tautos suverenumas istoriškai jai priklausančiose žemėse: Skalvoje, Nadruvoje, Suvalkų teritorijoje, Gervėčiuose, Apse, Rimdžiūnuose ir Pelesoje? Čia, ko gero, gali spręsti tik demokratiniuose rinkimuose tautos deleguota valdžia arba pati tauta, jei susirinktų pakankamas kiekis piliečių visuotiniam referendumui. Faktas, kad Karaliaučiaus krašto priklausomybė Rusijai prieštarauja tiek Lietuvos, tiek visos Europos interesams, nes tai – pavojingas karinis anklavas su branduolinio ginklo arsenalu. Tuo tarpu tiek su Lenkija, tiek su Baltarusija Lietuvai naudingiau draugauti, nei pyktis. Negalima kovoti su visais kaimynais.

Ko gero, Lenkijos ir Baltarusijos atvejais Lietuvai naudingiausia būtų kurti bendrą politinę erdvę, kurioje būtų užtikrintos visų etninių senbuvių teisės į savastį, kalbą ir kultūrą, be teritorinių pretenzijų. Tuo tarpu Karaliaučiaus krašto priklausomybė turi būti svarstoma aukščiausiu tarptautiniu politiniu lygiu ir Lietuva turi būti viena iš šio svarstymo iniciatorių.

Tauta gali atsisakyti teisėtai istoriškai jai priklausančių teritorijų, jei tai būtina pačios tautos ir jai atstovaujančios valstybės išlikimui ir gyvybingumui. Bet jokia tauta neturi teisės užginti teisės į savo istorines žemes kitoms tautoms. Jei nėra galimybės paremti, galima bent patylėti. O kai yra galimybė, dora ir teisingumas reikalauja šią galimybę išnaudoti. Už mūsų ir jūsų laisvę. Lietuva.