N. Jačėnienė: Šviesa į Lietuvą nuo seniausių laikų ateina iš Mažosios Lietuvos (11)

Nijolė Jačėnienė | asmeninė nuotr.

Nijolė Jačėnienė | asmeninė nuotr.

Televizijos režisierė Nijolė Jačėnienė šiuo metu kuria Tautodailės metams skirtą laidų ciklą „Saulė sodą sodino…“

„Mes turime tiek daug, esame tokie turtingi, tačiau dažnai ieškome turtų kažkur toli, nematome esančių šalia“, – sako radijo ir televizijos laidų režisierė, teatrologė Nijolė Jačėnienė, kuri jau daugiau kaip penkerius metus gilinasi į senosios baltų kultūros palikimą. Šiais metais režisierė kuria Tautodailės metams skirtą laidų ciklą „Saulė sodą sodino…“, kuriame supažindina žiūrovus su tautodailininkais ir senųjų amatų meistrais.

– Nijole, anksčiau dirbote Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, kūrėte radijuje kultūros laidas. Kaip Jūsų kelias vėl pasuko į televiziją?
– Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą palikau ir išvykau į Vilnių, nes labai susirgo mama. Ją reikėjo slaugyti. Tai buvo sunkus laikotarpis. Praėjusią vasarą mamytė mirė. Mano šeima, šeimos draugai palaikė ir ragino neužsidaryti. Iš tiesų, darbas padėjo šiek tiek atitrūkti nuo rūpesčių. Iš pradžių kūriau ir vedžiau radijo laidas: „Laisvosios bangos“ eteryje rengiau kultūros laidų ciklus „Kultūros pasažai“, „Savaitgalio pasažai“, radijo stotyje „Extra FM“radijo laidų ciklus „Etnoratilai“, „Baltų genas: mes ir senovės lietuvių mitai, legendos, simboliai“, „Supa tėtis ir mama“. Televizijoje – laidų ciklus apie senąją baltų kultūrą.

– Sukūrėte net tris televizijos laidų ciklus apie senąją baltų kultūrą: „Skrajojantys ežerai. Baltų mitai ir simboliai“, „Po baltų Lietuvą: padavimų žemėlapis“, „Baltų šventadieniai“. Kuo jus patraukė baltų tema?

– Nuo mažens domėjausi senosiomis civilizacijomis, mitologija, skaičiau knygas apie šumerus, etruskus, toltekus, senovės Kiniją, Graikiją ir pan., tačiau beveik nieko nežinojau apie mūsų praeitį, apie baltus. Studijuodama teatrologiją Klaipėdos universitete, lankiau lyginamosios mitologijos paskaitas, kurias dėstė prof. Rimantas Balsys. Tada ir supratau, kad reikia gilintis į šią temą. Kurdama laidas, susipažinau su daugybe įdomių žmonių: filosofais, archeologais, etnologais, literatūrologais, dailėtyrininkais, mitologais, kurie yra pasišventę baltų temai, tačiau užsienyje apie jų tyrinėjimus žino daugiau, negu Lietuvoje.

Laidų ciklą apie senuosius baltų padavimus ir mitus pavadinau „Skrajojantys ežerai“ pagal padavimą (jų yra kelios versijos), kuriame pasakojama, kad vieną kartą dangumi skrido ežeras, o žmonės norėjo, kad jis nusileistų. Kai po kelių bandymų atspėjo jo vardą, ežeras nusileido. Vadinasi, jeigu atspėji arba žinai vardą-žodį ir jo reikšmę, gali įgyti galią valdyti. Laidos buvo skirtos semiotiko Algirdo Juliaus Greimo metams.

Atrasti ir parodyti vietas, apie kurias pasakojami padavimai. Toks buvo jūsų laidų ciklo „Po baltų Lietuvą: padavimų žemėlapis“ tikslas. Įsivaizduoju, kiek nuotykių patyrėte bandydama jį pasiekti, kiek klajonių už kadro liko. Pasidalinkite.

– Daiva Vaitkevičienė ir Vykintas Vaitkevičius išleido nuostabią knygą „Lietuva. 101 legendinė vieta“. Ši knyga ir įkvėpė sukurti „Padavimų žemėlapį”, surasti aprašytas vietas. Tą padaryti buvo ne taip jau paprasta. Su operatoriumi Sauliumi Gudu įsitikinome, kad kiekviena senovės šventvietė turi savo charakterį, kai kurių prireikė ilgai ieškoti, susidurti su įvairiais netikėtumais. Pavyzdžiui, dėl remontuojamo kelio, aplinkkeliais, penkis ratus sukome iki Džiugo piliakalnio, kol iki jo privažiavome. Vienas iš išskirtinių šio ciklo laidų bruožų buvo tas, kad mūsų aplankytas vietas filmavome ir dronu. Todėl, kai kitą kartą patraukėme prie alkakalnio netoli Salantų ir lauke snyguriavo, pamanėme, kad nieko nenufilmuosime. Sningant drono nepakelsi. Tačiau vos tik mes atvažiavome prie alkakalnio, tiesiai virš jo debesys išsisklaidė ir išlindo saulė.

Operatorius pakėlė droną, nufilmavo. Reikėjo surasti ir kitus objektus, parodančius, kad čia yra šventvietė. Neradome dubenuotojo akmens. Netikėtai atvažiuoja  žmogus su dviračiu. Pasirodo, vietos gyventojas, Beniušis. Jį patraukė neįprastas vaizdas: saulė virš alkakalnio debesuotą dieną. Jis mums ir dubenuotąjį akmenį parodė, ir legendų papasakojo, ir prie užakusio šaltinėlio nuvedė. Vos tik viską nufilmavome ir palikome alkakalnio prieigas, dangus vėl užsitraukė ir pradėjo snigti. Tokių netikėtumų buvo daug. Beje, laidas kūrėme įvairiais metų laikais, nė vieno filmavimo neatšaukėme dėl blogo oro.

– Baltų šventadieniai – viena sudėtingesnių religijotyros temų. Kaip sekėsi ją nagrinėti?

– Iš tiesų, sudėtinga tema, nes senasis baltų kalendorius, jo šventės užklotos krikščioniškuoju sluoksniu. Patys mokslininkai dėl daugelio švenčių, jų tradicijų nesutaria tarpusavyje, rašytinių šaltinių mažai arba iš viso nėra, laiko skaičiavimas pasikeitęs… Daug padėjo apie senąsias baltų šventes sužinoti Romuvos žmonės, etnologai, mitologai, įvairių kultūros sričių tyrinėtojai. Kitą projektą apie tautodailininkus parašiau lengva ranka.

– Pristatykite plačiau Tautodailės metams skirtą laidų ciklą „Saulė sodą sodino…“

– Tradiciškai tautodaile vadinama liaudies meno kūryba nuo XIX a. Sovietmetis tautodailei uždėjo negatyvų antspaudą, tarsi nuvertino, nubrėždamas griežtas ribas tarp profesionaliojo ir liaudies meno. Tačiau tautodailininkai yra menininkai, savo amato meistrai. Jie turi meno kūrėjo statusus ir tautinio paveldo sertifikatus. Be to, mane domina ir proistorės, ir baltų genčių laikai, senieji amatai. Ar Jūs ką nors girdėjote apie pintus drabužius? Apie juos, senuosius pluoštus iš augalų, drabužių rekonstrukcijas laidoje pasakos archeologė, amatininkė Virginija Rimkutė iš Vilniaus. Jau parodytos laidos apie paveikslų iš medžio drožėją, audėjas, prieverpsčių drožėją, keramikus, juvelyrą, tapytoją, klumpių meistrą, šį sekmadienį pristatysime tautodailininkę, grafikę, karpinių kūrėją Odetą Tumėnaitę-Bražėnienę. Iš viso planuojame parengti ir parodyti 32 laidas apie įvairių tautodailės sričių meistrus. Šios laidos – jų kūrybiniai portretai.

– Jūsų laidos rodomos per „Balticum“ televiziją. Nejaugi nesudomino nacionalinės televizijos, kurioje anksčiau dirbote?

– Pirmasis televizijos laidų ciklas buvo siūlytas nacionalinei televizijai ir buvo priimtas. Tačiau po to, kai laimėjome konkursą ir gavome dalinį finansavimą laidų rengimui, nacionalinės televizijos politika netikėtai pasikeitė. Taip jau yra, kad šviesa nuo seniausių laikų į Lietuvą ateina iš Mažosios Lietuvos, tad nenuostabu, kad laidas sutiko rodyti Klaipėdoje įsikūrusi „Balticum“ televizija. Po parodymo laidos įdedamos į internetą, jas galima bet kada pasižiūrėti mano ir mano vyro Sigučio Jačėno kūrybos svetainėje http://www.sukasiplanetos.net

– Dėkoju už pokalbį.

Kategorijos: Etninė kultūra, Kultūra, Lietuvos kelias, Mes baltai, Nuomonių ratas, Švietimas, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , .

11 komentarų

  1. Rimgaudas:

    KU saulės žara ir Jūs, p. Nijole, šviečiate toli į rytus. Dėkoju.

  2. Žemyna:

    Nežinau, ar girdėjote, bet tik ką per LRT Radiją kalbėjo ŽT damos, kurios imasi TAISYTI(!!!) LKŽ, kad EDUKUOTŲ mus visus ir įtrauktų į LKŽ SAVĄJĄ žodžių, susijusių su rasizmu, tarp jų ir „negras” sampratą, nes dabar „neteisingai” aiškinama…

  3. Žemyna:

    2020 06 15 21:15 komentare po str. – alkas.lt/2020/06/11/j-vaiskunas-kalba-yra-stipriausias-musu-tapatybes-pagrindas/?comments#comment-315105
    cituojamas LKŽ žodžio „elkas” išaiškinimas, o teksto gale yra santrumpa BB1Kar14,23, reiškianti:
    Biblia tatai esti Wissas Schwentas Raschtas Lietuwischkai perguldytas per Jana Bretkuna Lietuvwos Plebona Karaliauvziuie (1590 rankraštis).
    Ar senuosius kalbininkus EDUKUOTI siekiantiems jauniesiems bei vidurinės kartos visų mokslų žinovams, ničnieko nepakužda
    str. Autorės ANTRAŠTĖ?
    Išaiškinimo, kas yra Biblija, tekstas su jame pavartotais žodžiais, jų kilmė?
    To teksto rašmenys?
    Šis trumpas sakinys daug ką turėtų pakuždėti apie lietuviško rašto radimąsi ir apie aną laikmetį – KODĖL būtent taip rašyta. Toks sakinys galėtų akylesnio edukatoriaus mintis nušviesti – gal suvoktų, kodėl jam ir jo „vakarietiškai moderniems” bendraminčiams nedera sprausti į dabartinę LK abėcėlę bei rašybą QWX-ių (juolab, „grindžiant” tuo, kad tarpukario bei ankstesniuose tekstuose tokių raidžių būta).
    Gal ir apie žodyną, iš kurio brukte lauk brukami lietuviški žodžiai, staiga suvoktų? O jei įvyktų stebuklas, gal net patys pastebėtų, kaip šio meto „šviesuolių” akys ir kojos į priešingą pusę nuo jų įvardinamo tikslo (kalbos „tobulinimo”) juos neša…

    • Nijolė:

      Pirmoji LIETUVIŠKOJI knyga yra Martyno Mažvydo KATEKIZMAS, išleista 1547 m. Karaliaučiuje. Lietuvos kultūros paveldas. Vaikus moko visose Lietuvos mokyklose. Todėl, jeigu būtumėte nuosekli, turėtumėte atsisakyti lietuviškai skaityti ir rašyti… skaityti Jūsų parašytus aiškinimus apie tikslą apmaudu.

      • Žemyna:

        Apgailestauju, kad visiškai priešingai mane supratote. Vadinasi, nesugebėjau parašyti taip, kad suprastų ir tie, kas gal nestebėjo ir nestebi trolių komentarų temų, ne vienerius metus aiškinusių, jog iki Jablonskio jokios LK apskritai pasaulyje nebuvo (mat, raštai rašyti slavų kalbomis ir rašmenimis), kad ji dirbtinai sukurta, nevykusi, atsilikusi ir pan., bei tų, kas, TROLIŲ ĮKVĖPTI, imasi mūsų kalbą „moderninti” – piršdami LK sistemai nereikalingas, svetimas raides, keisdami žodžius angliškais, lietuviškus žodžius vartodami svetima prasme, sakinius dėliodami pagal svetimos kalbos logiką, paversdami jų reiškiama mintis paviršutiniškomis, nebe tokiomis tiksliomis, kaip tai leidžia LK – ir ne tik turtingas žodynas, bet ir jos gramatikos priemonės..
        Apsidžiaugiau šį straipsnį ir antraštę radusi. Ji tikra dovana tiems, kam įdomi tiesa, o ne bet kokia kaina įsirašyti į istoriją tarp pavardžių tų, kas LK pribaigė.
        Dar kartą atsiprašau, kad sunervinau, užmiršau, jog ne sau rašau, jog reikia galvoti, ar skaitantiems bus aišku.

  4. Bartas:

    Čia tai bent . Prūsijos karalystėje , pasirodo, antra valstybinė kalba – LIETUVIŲ. (L.N. Rasimavičius – Rasimas . Nepriklausomybės skelbėjas).

  5. Ėjau pro šalį:

    Labai jums ačiū, p. Nijole, nežinojau, kad esama tokių puikių kūrėjų. Jau spėjau pažiūrėti laidą apie šventumą bei pradėjau laidos apie ugnį peržiūrą. Panašu, kad pastaroji jūsų laida pagaliau privers mane atsiversti D.Senvaitytės knygą apie ugnį.
    Tiesa, jūsų laidose pasigedau vieno gero dalyko – transkripcijos. Ar būtų per didelis prašymas transkribuoti esamas ar bent jau būsimas laidas?

    • Nijolė:

      Dėkoju. Gal galėtumėte patikslinti – ką transkribuoti? Gal turėjote mintyje titruoti, t. y. užrašyti pokalbių tekstus taip, kaip daroma verčiant iš užsienio kalbos? Tokios galimybės, deja, neturime, nes vos spėjame rengti kas savaitę naują laidą. Titravimui reikėtų dar mažiausiai dviejų papildomų dienų, už tai atsakingų žmonių ir technikos.

  6. Ėjau pro šalį:

    Atsiprašau, kad netyčia jus suklaidinau. Turėjau omenyje būtent transkripcijos darymą, t.y. kalbos vertimą rašmenimis kurį Jūtūbas (Youtube) moka daryti automatiškai, naudodamasis kalbos atpažinimo algoritmu. Deja, pasirodo lietuvių kalbai tokios galimybės nėra.

  7. Kitas praeivis:

    Pagrindinis Vokiečių ordino karo grobis kelis šimtus metų dabartinės Lietuvos teritorijoje – belaisviai , žmogiški resursai . Pagrindinė ekonominės ir socialinės emigracijos kryptis 500-600 metų – Rytprūsiai. Lietuvos teritorijoje baudžiava , įvesta 14-15 amžiuje , panaikinta tik 1861m. Kur bėgo įvairaus plauko nusikaltėliai , sukilimų dalyviai , vengiantys karinės rekrutų tarnybos carinėje armijoje , nelaimingos meilės aukos , dėl religinių įsitikinimų ir tt ? Skrido lėktuvais į Angliją ar Norvegiją ?
    Ne , tuo laikotarpiu jie emigravo į labiausia isivysčiusį ekonomiškai kraštą 1000 km spinduliu nuo dabartinės Lietuvos teritorijos – Rytprūsius. Ir tai tęsėsi 500- 600 metų.
    Iš čia tie mistininiai Lietuvininkai, kurie realiai buvo žemiausias socialinis sluoksnis. Kitaip ir negalėjo būti , nes taip susiklostė istorinės aplinkybės.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: