Štai sėdi sau penktadienio vakarą su šeima, ilsiesi, po to ramiai nueini miegoti. Staiga įsiveržia ginkluoti vyrai, iškrečia namus, įsako per valandą pasiimti būtiniausius daiktus (mama, ar planšetę galiu įsidėti?), visą tavo šeimą sugrūda į ratus ir išveža nežinoma kryptimi. Tiesiog, nė už ką.
Taip buvo. 1940 m. birželio 15. Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą, o 1941 m. birželio 14 d., šeštadienio paryčiais, 2 – 3 val., pradėjo masinį Lietuvos piliečių trėmimą iš Lietuvos. Per šiuos trėmimus neliko apie 18 500 žmonių (ištuštino maždaug Biržus ir Joniškį), nors TSRS NKVD sąrašuose buvo daugiau išvežtinų – 21 214 žmonių. Ne į sanatoriją vežė – 17,6 proc. mirė tremtyje, GULAG’e mirė 54,5 proc. žmonių. Per ano birželio 5 dienas pasidarė, dabartiniais terminais tariant, globali Lietuva – iki Sibiro.
Trėmimo metu būta ir gailestingumo. Dailininkas B. U., kolaboravęs NKVD operatyviniame būryje ir pamatęs, kad atvažiavo tremti jo pusbrolį ūkininką su šeima, pasistengė, kad NKVD būrio vadas leistų jo pusbroliui paskubom išsipjauti augintus gyvulius. Vadas buvo gailestingas, leido pasiimti ir šiek tiek mėsos į tremtį, taip išgelbėjo nuo bado.
Kartu su B.U. paimtas kolaboruoti kitas dailininkas A. S., pamatęs, kokie čia reikalai, susivertė butelį degtinės ir tąkart buvo nurašytas, kaip netinkamas operatyviniam darbui.
2020 m. birželio 5 d. Vilniuje tūkstantis labai jaunų vilniečių, vedamų pusamžių tamsiaodžių, eitynėse pademonstravo globalų solidarumą, empatiją, gailestingumą vienam JAV nužudytam tamsiaodžiui, jautriai pagerbė jį klūpėdami, gėdindami kaltąjį plakatu „Fuck the police“ („Pisau policiją“) ir skanduodami „Black lives matter“ („Juodos gyvybės yra reikšmingos“).
Birželio 14 d. tie jaunuoliai viešai išreikš atjautą ir tūkstančiams nužudytų, ištremtų savo pačių tautiečių, matysim. Tikiu, kad jiems visos gyvybės svarbios.
Nors jei jie būdami savo namuose perskaitys represuotųjų lietuvių pavardes, paieškos tarp jų giminių, senelių, prosenelių ir pabus su tuo šiek tiek tyliai, to bus pakankama.
Aš perskaičiau. Radau savo a. a. Tėvą. Pabuvau su juo:
Gal kas susidūrėte, girdėjote apie tą ypatingą žuvį, kuri, esą kažkokios išskirtinės „veislės” skrandžio, kasos vėžį sukelia? Kai vienas iš mano a.a. dėdžių kreipėsi į Vilniaus onkologus, tie stebėjosi jo vėžiu, nes čia tokių nebuvo matę, tik girdėjo apie žuvį ir kaip ji atkeršija ją suvalgiusiam žmogui. O juk pasirinkimo nebuvo – tik džiaugėsi, kad pasisekė kažką valgomo pagauti. Gal vietiniai žmonės ir žinojo, jo ji nevalgoma, bet jis negalėjo to žinoti… Po čia atliktos operacijos likusį gyvenimą jis vaikščiojo ir miegojo su vamzdeliu, išvestu iš pilvo, ir buteliuku, kuriame buvo tyrelė – žmona išvirtą maistą sutrindavo, supildavo į buteliuką, ir jis taip ir linguodavo – liesas, aukštas.
Senelio a.a. sesuo grįžo iš Kazachstano atrodydama, kaip dar sovietmečio dok. filmuose matydavome išbadėjusius Afrikos vaikus – oda ir kaulai. (Dėdė irgi panašiai atrodė). Grįžta moteris štai taip atrodydama, atitinkamos sveikatos, Į NIEKUR. Sūnų lenkai, vyrą sovietai nugalabijo, namų nėra, lėšų pragyvenimui nėra, vyro kažkada užveisto didžiulio sodo nėra – nieko iš savo turėtos šeimos nėra. Ačiū Dievui, dar rado gyvų giminaičių.
Kažin, kur dėdavo tokius, grįžusius, kurie jau net giminaičių neberado? Juk jiems niekas nepriklausė – nei darbas, nei bent kampas nakvynei…