D. Apalianskienė. Tikrai ne „senjorai“! (8)

Pensininkai | socmin.lt nuotr.

Pensininkai | socmin.lt nuotr.

„Senjorų avilys“? Kodėl „senjorų“? Iš kur tas, toks ausį ir protą rėžiantis – aiškiai nelietuviškas žodis.

Kodėl Lietuvoje siekiama  visus žmones kažkaip sugrupuoti, surūšiuoti – pabrėžtinai netgi ir pagal  amžių? Kodėl mūsų šalyje taip akcentuojamas žmogaus amžius? Kodėl taip skubama žmones kuo greičiau nurašyti į kažkokius tai „senjorus“?

Kiek žinau, daug vyresnio amžiaus žmonių, kaip kad  ir mano tėveliai – pagaliau užauginę savo vaikus, džiaugėsi  savo nepriklausomu,  savarankišku gyvenimu, nes jie pagaliau jau galėjo pagyventi sau. Juk daugumos jų visada buvo svajota – sulaukus  garbaus amžiaus  pakeliauti, pamatyti pasaulio – „dar pabūti su pasauliu“, o ne „rymoti“ kažkur sugrupuotais su panašaus amžiaus ir nebūtinai labai optimistiškai nusiteikusiais žmonėmis (beje, labai pateisinama, jei ne optimistiškais), nes pabūkime atviri:  ir aklam aišku,  kaip toji  gyventojų dalis  valdžios ir  pačios visuomenės palaipsniui vis labiau stumiama į gyvenimo kelkraštėlius,  į tam tikras „antrarūšes“ grupes (atskira visuomenės kategorija?) – „senjorų aviliai“, „senjorų darželiai“ ir t.t.

Taip, bendravimas vyresnio amžiaus žmonėms labai svarbu (o kam gi ir nesvarbu?),  bet tas jų bendravimas nebūtinai turi būti tik su panašaus amžiaus žmonėmis.

Jei jau šalyje yra toks begalinis noras visus kažkaip sugrupuoti, surūšiuoti – tai gal junkime vyresnius žmones – jei jau jie  patys  to pageidautų – tik į mišrias grupeles, kur  būtų visokio amžiaus žmonių – jaunų ir vyresnių, ir kur kiekvienas galėtų save  atrasti pagal  pomėgius, poreikius – pagal norus kažką naujo išmokti, sužinoti,  pagaliau save realizuoti. Ne amžius turi būti ašis apie kurią  sukasi žmonių gyvenimai.

Suburkime žmones į tokias grupes, kur jie  nesijaustų seni ir „nurašyti“, ir kur jiems nebūtų primenamas jų amžius. Nesodinkime jų  į kokias tai „senjorų rogutes“, kurios, nesunku įsivaizduoti, kur vėliau jau  turėtų sliuogti!

Kas dėl  bet kokios pagalbos vyresnio amžiaus žmonėms, taip – tokiems žmonėms labiau nei jauniems, sveikiems reikalinga bet kokia ai pagalba. Bet tokius savipagalbos centrus neturėtume  pavadinti žmogaus orumą menkinančiais pavadinimais. Galima parinkti neutralius – žmogaus amžiaus nepažyminčius pavadinimus, kur kiekvienas ten atėjęs, jau  sulauktų jiems reikiamos pagalbos  ar  atrastų ir  savo  bendraminčių.

Taigi nenustumkime žmonių į kokias tai atsargėles, negrūskime jų į šiuolaikinius „geto“, neakcentuokime jų amžiaus – toks žmonių skirstymas labai jau „atsiduoda“  žmogaus DISKRIMINACIJA PAGAL AMŽIŲ! 

Visi esame lygūs  prieš Dievą ir Tėvynę – ir niekas neturi teisės kitam nurodinėti, kur jo vieta šioje visuomenėje, kur jis tinka ar  netinka. Nustokime tokias socialiai žalingas, žmogaus orumą žeidžiančias praktikas.

Žmogus jaunas, kol jis jaučiasi  jaunas. Žmogus gali  visą savo gyvenimą būti jaunas. Raukšlės veide, tai tik jo patirtis – dienos, praleistos dirbant po saulę ir  naktys, prarymotos prie sergančio vaiko lovelės.  Gražūs, be galo gražūs man tokie žmonės!

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Pilietinė visuomenė, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: