R. Čepaitienė. Pažemintieji ir nuskriaustieji (15)

Rasa Čepaitienė | asmeninė nuotr.

Rasa Čepaitienė | asmeninė nuotr.

Kažkada, seniai seniai, jeigu kažko nežinojai, būdavo baisi gėda ir galėjai kaltinti tik save – savo neišprusimą, tingumą ar žingeidumo stoką. Dabar gi, nesupratęs perskaityto įrašo, jame esančių kultūrinių nuorodų ar užuominų į literatūros bei meno kūrinius, tūlas pilietis jau pasipiktins ne savo erudicijos ir teksto suvokimo įgūdžių stoka, o… jo autoriumi, ir nepabijos jį paauklėti ar iškeikti už „įsivaizdinimą“ norint mat pasirodyti „mandresniu“ už kitus.

Demonstruoti bukumą, neišsilavinimą, įžūlumą bei grubumą (antai šiandien universitete per virtualų studentų darbų aptarimą viena panelytė leido sau nuolat pertraukinėti savo vadovę, pastarajai stengiantis ir toliau mandagiai bei kantriai kreipti kalbą į aptariamo projekto trūkumus…) jau yra tapę gero tono ženklu.

Tuo tarpu tokios snaigės (šiam reiškiniui apibūdinti net sukurtas specialus terminas ‘snowflakes’) savo atžvilgiu nepajėgios priimti net menkiausios pastabos ar kritikos ir bemat kone apsiverkia bei ima gailiai inkšti ar įsižeidusios skųstis, nes nesuvokia fundamentalaus skirtumo tarp užsipuolimo ad hominem ir stengtis bei tobulėti padedančių kritiškų jų darbų vertinimų.

Nūdienos universitetus, tuos kažkada buvusius akademinės laisvės ir blaivios, racionalios ir kritinės refleksijos forpostus, persmelkusi komercinė „klientas visada teisus“ dvasia tampriai persipina su visuotinai plintančiu narcisizmu. Kartu jie sukuria nuodingą ir užkrečiamą atmosferą.

Kodėl būtent universitetas, įbaugintiems ir į savo varganą bei laikiną būvį įsikibusiems prekarijais paverstiems dėstytojams nuolankiai tylint arba kartu su administracija noriai pūčiant į naujosios neoliberaliosios ideologijos dūdą, tampa vieta, vis labiau nutolstančia nuo tikslo, kuriam jis ir buvo kažkada sukurtas – ieškoti tiesos apie Dievą, gamtą ir visuomenę bei lavinti jaunų žmonių protus ir dorybes…?

Universitetų ideologinis užvaldymas, pavertimas verslo niša bei politinių manipuliacijų įrankiu ir po to sekusi neišvengiama jų intelektualinė degradacija nemenka dalimi, panašu, prisidėjo ir prie to, kas šiuo metu vyksta JAV miestuose. Prasidėjęs kaip žygis prieš rasizmą ir 2017 m. išvirtęs į mūšį su konfederatų – vergvaldžių pietiečių – paminklais, šis, šiandien vis menkiau bekontroliuojamas, srautas jau teka plėšdamas, žudydamas, suteršdamas ir apdergdamas visus ir viską, kas tiktai pakliūva po ranka.

Nespėjom pasipiktinti JAV Nepriklausomybės karo didvyrio lietuvio Tado Kosciuškos, o ironija(!), aukojusio pinigus tam, kad juodaodžių vergų vaikai galėtų siekti išsilavinimo, paminklo išniekinimu, kai jau pasiekė žinios apie naujus barbarų įvykdytus išpuolius. Apterliotas memorialas Antrajam pasauliniam karui atminti. Vandalizuotas paminklas Komunizmo aukoms. Pasikėsinta netgi į Linkolno memorialą. Ką jau ką, o apie Linkolno inicijuotą Emancipacijos aktą, panaikinusį vergovę, skirtingai nuo „kažkokio“ Kosciuškos, turėjo būti girdėjęs net didžiausias nevėkšla, veltui kelis metus trynęs mokyklos suolą. Bet kur tau…

Kas vyksta? Tai jau nebėra kultūriniai karai, kur visgi brėžiamos aiškios vertybinės ir pasaulėžiūrinės ribos. Į agorą įsiveržia deklasuotas liumpenas, besididžiuojantis savo kultūrine tamsybe, minios šėle sutrypęs istorinę atmintį, sąžinę ir net sveiką protą, genamas vien aklo destrukcijos instinkto ir aistrų.

Skinami ilgametės masinės buduliškos antikultūros kūrimo ir amerikietiškosios tapatybių politikos vaisiai. Amerikiečių visuomenė, kiek galiu spręsti, taip ir neįveikė vergovės šimtmečių resentimento. Užuot skatinusi įvairių grupių socialinę sanglaudą ir santarvę, ji pasirinko rasinių, lyties, etninių, socialinių ir kt. skirtumų dauginimą, mažumų patiriamų amžinų ir sisteminių skriaudų bei kančių nepaliaujamą išradinėjimą, visame kame įžvelgiamą šių „aukų“ diskriminaciją ir niekaip tas tikras ar menamas skriaudas bent kiek atitaisyti nepajėgių „kaltininkų“ – eksploatatorių ir opresorių – pjudymo ( ir saviplakos) kelią. Nuolat reprodukuojama neapykanta, pagieža, pavydas, pyktis ir bejėgiškumas, anonimų minioje virstantys aklu įniršiu „prieš sistemą“, užuot šios keistos ligos priežastį diagnozavus ir pradėjus jos gydymą, buvo subiologinti ir paskelbti socialiai niekaip nepataisomais, tad ir reiškiančiais prigimtinę teisę visada jaustis nuskriaustais ir amžinai pažemintais bei nuolat reikalauti už tai kompensacijų.

Visuomenė, subirusi į neperžengiamais laikomų biologinių skirtumų bei atributų apibrėžtus getus, užprogramuota nuolat visus ir viską įtarinėti slaptais kėslais bei latentiniu priešiškumu, tuo pačiu versdama piliečius toleruoti tai, kas netoleruotina, pati tampa įtarumo, prievartos ir neapykantos reprodukavimo mašina. Atsakomasis valdžios smurtas (nors kas bežino, kas ir kada tai pradėjo) tik papila alyvos į ugnį.

Kapitalistinė sistema, prieš kurią manosi teisėtai kovojanti visa ta kriminalinių padugnių, visokiausių „mažumų“, socialinių paraščių bei madingąją kairuoliškumo bacilą universitetuose pasigavusio pažangaus jaunimo samplaika, visi tie Mao, Lenino, Trockio ir Markuzės garbintojai, vis giliau grimzta į to, ką laiko turinčia visa perkeisti revoliucija, sūkurį. Sprogstamas mišinys iš realių socialinių problemų, didėjančios atskirties, nevykstančios mažumų integracijos, pramaišiui su buitiniu rasizmu ir iš kartos į kartą perduodamais nepilnavertiškumo kompleksais bei luominiais stereotipais – viso to, kas vadinama „smurto”, „skurdo“ ir „narkotikų“ „kultūra“, – kartu su maišto ir pagiežos dvasia, kurstoma Vakarų leftistinės akademijos, už viso to tyliai stovint ir ugnį vis pakurstant suinteresuotiems politikams, JAV pamažu smukdo į dar neregėtą chaosą.

Tik visa tai jau buvo. Šioje Atlanto pusėje. Pradedant 1917- aisiais, kai deklasuotų padugnių, per siūles braškančia imperija nusivylusių pusinteligenčių ir „naujuoju marksistiniu pažangos mokslu“ apsiginklavusių „profesionalių revoliucionierių“ jungtis sukūrė mėsmalę, kurios pasekmes regione jaučiame iki šiol.

Tuomet, kaip ir dabar, klestėjęs laukinis, socialinę ir kultūrinę atskirtį auginantis, kapitalizmas pagimdė klasę niekam nereikalingų, perteklinių žmonių, kurie buvo palikti patys sau ir savo negatyviai laisvei, nes jų nemokėta ir nenorėta integruoti į visuomenę. Jais kaip patrankų mėsa pasinaudojo pragmatiški avantiūristai, pajutę istorijos duotą šansą pabandyti savo laimę permaišant kortas prie valdžios stalo.

Visa tai jau buvo. Ir šitiems aistringai besišaukiantiems Stalino ir tuo pačiu anarchijos, kovotojams su rasizmu ir seksizmu ir sinagogų degintojams, madingojo politkorektiškumo ugdytiniams bei adeptams mes, Rytų europiečiai, turėtume ką papasakoti apie tai, kur link veda juos apsėdęs bolševizmo gaivalas. Aišku, jei tik jie pajėgtų sustoti ir išklausyti.
Pasak jų mylimo Markso, istorija gali reikštis kaip tragedija ir kaip farsas, bet pastarieji įvykiai ją rodo visai besikraustant iš proto ir tarp dūžtančių vitrinų stiklų ir minios riaumojimo prarandant bet kokius prasmės orientyrus. Belieka plėšti priplėštą?

Juodi gyvenimai vertingi? Taip. O balti? Visi?

Kategorijos: Akiračiai, Nuomonių ratas, Pilietinė visuomenė, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: