
Šarlotsvilio įvykiuose susikoncentravo kažkas labai svarbaus, netgi esmingo JAV vidaus politikai. Anksčiau tai buvo įvardijama kaip „kultūriniai karai“, „paveldo“ ar „atminties“ karai. Man atrodo, kad šie ir panašūs pavadinimai tik nuvertina politinę prasmę tų JAV visuomenės procesų. Taip, tai dar tiesiogiai neveikia Volstryto (Wall Street), akcijų rinkų, naftos kainų, ekonomikos politikos, mokesčių ar darbo vietų. Tačiau paskutiniai JAV prezidento rinkimai rodė, kad Liberal Left ir reakcija į tai yra vienas pagrindinių D. Trampo (D. Trumpo) išrinkimo politinių veiksnių.Dabar didžiųjų žiniasklaidos koncernų reakcija į įvykius rodo, kad tęsiama tokia pati vertinimo schema, susiformavusi pokario Vokietijoje (kova su nacizmu ir antisemitizmu) ir vėliau išplitusi po visas Vakarų pasaulio valstybes su sava specifika (Prancūzijoje su kolonializmo, JAV – su rasizmo). Bet nuo pokario jau nutekėjo daug vandens ir situacija yra visiškai kitokia. Nejaugi tikimasi, kad niekam nešaus į galvą paprasčiausias klausimas: o iš kur staiga vidury dienos atsiranda neonaciai, baltaodžiai rasistai, nacionalistai radikalai? Kaip, kodėl po 70 metų nuoseklaus politinio darbo šitie vėl iš niekur nieko atsiranda kaip didžiulė organizuota jėga? Kokios to priežastys? Tas pats klausimas galioja ir Vakarų Europai, kur kiekvienoje valstybėje – nuo Ispanijos iki Suomijos – kyla „radikalai nacionalistai“. Tas pats galioja ir Centrinei Europai – Vengrijai, Lenkijai, Čekijai, Slovakijai.
Reikalo esmė yra visai ne neonaciai ir ne nacionalistai. Tai, kaip minėjau, yra sena istorija. Sena ne todėl, kad jų nėra – jie yra. Esmė ta, kad pastaruosius dešimtmečius, būtent nuo 1960-ųjų anti-kapitalistinių revoliucijų laikų, emancipacinė neomarksistinė politinė programa įsidominavo universitetuose, vadovėliuose, didžiojoje žiniasklaidoje ir t.t. iki transgenderinės „tualetų politikos“ B.Obamos kadencijos metu. Liberal Left dominuoja JAV ir Vakarų Europos politikoje – tuo nesunku buvo įsitikinti paskutinių metų terorizmo ir migracijos atvejuose.
Todėl gąsdinimas „baltųjų pranašumo grupėmis“ skamba komiškai, žinant, kad tos grupės paskutiniais dešimtmečiais neturėjo jokio politinio ir socialinio svorio. Būtent Liberal Left agresyvumas ir nesibaigianti „pertvarkymo“ (emancipacinė) plėtra, pasikėsinusi į klasikines konstitucines religines teises, žodžio laisvę, tradicijas, šeimą-santuoką, lytiškumą ir t.t., yra pagrindinis konflikto katalizatorius. Kitaip tariant, neomarksistinė kultūrinė revoliucija toliau siekia pertvarkyti Progreso vardu pagrindinius tradicinius visuomenės orientyrus, taip iššaukdama vis naujus konfliktus. Tikri ir niujorktaimsų retoriškai vartosenai palaikomi „baltieji rasistai“ yra ne kažkokie iš niekur dėl nežinomų priežasčių nukritę ufonautai, bet pirmiausia tai yra reakcija į Liberal Left politiką. Agresyvi dominuojanti pažanginimo politika iššaukia agresyvią reakciją.
„Vienoj pusėj yra neonaciai, bet ir daug gerų žmonių. Kitoj pusėj irgi daug nuoširdžių žmonių, tačiau ir karo kurstytojų“. Visiškai tiksli D. Trumpo situacijos diagnozė. Tai, kad plika akimi matosi gerai organizuotas ir tikroms riaušėms pasiruošusių kovotojų prieš rasizmą gatvės frontas, neturi būti pagrindiniu argumentu. Tie, kas iš arčiau stebi „tolerancijos/lygybės/antihomofobijos/anti-diskriminacijos“ šalininkų veiksmus, jau senai mato, kad smurtas ir neapykanta yra pagrindiniai jų ginklai. Ir tai nepasikeitė nuo „marksistinio humanizmo“ (ar „represive tolerance“) ideologijos laikų, kai komunistuojantys Vakarų intelektualai pritarė Sovietų Sąjungos organizuotiems parodomiesiems liaudies priešų teismams, tarp jų ir Rytų Europos partizanų. Teroras vardan teisingų (revoliucinių) išvadavimo tikslų yra pateisinamas. Neomarksizmo guru, turėjęs didžiulę įtaką Frankfurto mokyklai, Giorgij Lukač (Gyorgi Lukacs) 20 a. viduryje savo veikla parodė kelią: sudarinėjo netinkamų „buržuazinių“ autorių sąrašus, norėjo išvalyti Vakarų literatūros kanoną nuo pavojingų „reakcingų“ veikalų.
Dabar reikia išvaduoti ir pravalyti JAV istorinę atmintį nuo baltaodžių rasistų. Tai, kad jie sukūrė pirmąjį žmogaus teisių bilį ir Konstituciją, nieko nereiškia. Yra tik juoda ir balta. Rasistų negali likti niekur. „Džordžas Vašingtonas (George Washington), Tomas Džefersonas (Thom Jefferson), mes turime susimąstyti kas toliau?“.
Kiek paradoksalu, bet būtent D.Trampas dabar išsako nuosaikią, visuomenės kraštutinumus balansuojančią retoriką. O didžioji žiniasklaida su „atsistatydinusiais prezidento patarėjais iš didžiojo verslo“ formuoja šališką, alternatyvų, nuslepiantį vaizdą, kad neva rasistai-nacionalistai staiga JAV tapo kažkokia nenugalima jėga – vienintele problemos priežastimi.
N.Pumprickaitės „Savaitės įvykiai“ pirmą kartą labai atsargiai vienu sakiniu paminėjo komunistuojančių tolerancijos šauklių agresyvumą. Ir tai laikytina istoriniu momentu Lietuvos žiniasklaidoje. Lietuvos establishmentas turės kažkaip dorotis su faktu, kad taip palaikoma tolerancijos ir „vakarietiškų vertybių“ stovykla savyje talpina ir sveikina komunistuojančius smurto karius, kurie nieko bendro neturi nei su kapitalistiniais Vakarais, nei su vakarietiškomis vertybėmis. Ir kad jų kultūrinę žinią palaiko Europos Sąjungos tolerancijos elitas (tuo pačiu potencialiai labai smerkdamas gatvinius smurto protrūkius, nors tokio pasmerkimo kol kas neteko girdėti). Tas pats elitas, kuris nori kuo greičiau pradėti „konstruktyvius santykius su Rusija“.
Šarlotsvilis yra kondensuota trumpa Lietuvos ateities projekcija. Reali ateitis Lietuvoje bus kiek kitokia, su lietuviška specifika. Tam tikra prasme toji ateitis jau prasidėjo. „Lygių galimybių“ institucijų veikla didžia dalimi eina šia linkme. Vaikų atėmimo Norvegijoje istorijos ir valstybinių institucijų/žiniasklaidos reakcija į tai buvo labai panašaus pobūdžio: marginalai pijokai buvo paauklėti iš tribūnos, kad nereikia gerti ir mušti savo vaikų, kad tik taip mes atitiksim Norvegijos (!) ir Europos Sąjungos standartus, o kol kas šeimos prašom susitaikyti su vaikų „atostogavimu“ įslaptintose norvegų šeimose ir palaukti jų geros valios atsiliepti „kada nors ateityje, kai ana pusė ratifikuos Hagos konvenciją“. Iš to sekė dirbtinis tradicinės šeimos ir vaikų mušimo sutapatinimas, europinių/norvegiškų standartų supriešinimas su rusiškais, su aiškia užuomina – kas su kuo.
Taip pat tokios juodai-baltos Just. Marcinkevičiaus revizijos ar lietuvių valstybininkų-antisemitizmo tema Antrojo pasaulinio karo peripetijose irgi priskirtinos lietuviškojo „šarlotsvilio“ linijai. Taip pat tokios gairės kaip „su migrantais islamistais pakovosime prieš homofobišką tradicionalistinę Lietuvą“ ar „paskutinis baltojo vyro pasispardymas“ (vieno žurnalisto charakteringas straipsnis 15min.lt) yra iš tos pačios serijos.
Šie įvykiai JAV rodo, į kokią beprotybę jau panirusi ši šalis. Kultūrinis marksizmas susiliejęs su didžiuoju verslu ir žiniasklaida surakino šalį į neapykantos gniužulą. Panašus procesas yra palietęs Vakarų Europą – politinių/intelektualinių/žiniasklaidos lyderių reakcija į terorizmą ir migrantų nusikaltimus rodo, kad čia veikia ta pati politinė kultūrinio marksizmo schema: „mes turime visiškai atsiverti kultūriniam Kitam, o tuos vietinius, kurie protestuos, kad tai kelia praktinių problemų, vadinsime radikaliais nacionalistais ir baltaisiais rasistais“.
Ar kas nors dar nepastebėjo, kaip po kiekvieno teroro akto atsiranda ar ekspertas, ar liudytojas, ar akademikas, kuris būtinai per visus eterio kanalus pasako, kad nereikia painioti teroristų su visu islamu? Taip terorizmas ir visa multikultūralizmo politika tampa nediskutuotina tema: arba tu priimi, arba tu rasistas. Visos praktinės problemos, kurias kelia imigrantai, keisdami vietinės bendruomenės ir platesnės visuomenės struktūrą, lieka už eterio diskusijos ribų. Arba baltasis vyras „pasislenka“, arba jis yra rasistas-nacionalistas.
Kai išgirstu Vakarų universitetą baigusį jaunuolį sakant: „Mano vertybės man neleidžia priimti diskusijos apie K.Škirpą Sugiharos namuose“, mane nukrečia šiurpuliukas. Toks lengvas „šarlotsviliškas“ šiurpuliukas. Man atrodo, tik laiko klausimas, kada į tokią diskusiją bus ateita su lazdomis ir kaukėmis. Vietoje realios civilizuotos diskusijos anksčiau ar vėliau ateis Berklio (Berkely) universiteto ir Šarlotsvilio „diskusija“. Ką galim padaryti, kad taip nebūtų?
Autoriaus įrašas skelbtas feisbuke.
Teisingos ir prasmingos A.Švirplio įžvalgos.Lietuvoje neoliberalai /Liberal Left/vis labiau įsigali,,deja, visose valstybės ir tautos gyvenimo ir valdymo srityse.Ypač tai ryžku didžiojoje žiniasklaidoje su LRT priešaky,aukštosiose mokyklose /pvz.VDU, VU/,valdžioje / Vyriausybėje- Premjero politinėje aplinkoje,KM ir ŠM ministerijose ir pan.
Jūs man pasakykite, kaip gali šalis turėti kažkokias savo vertybes, jeigu tauta, kurioje ji gyvena sudaro vieni imigrantai – kiniečiai, meksikiečiai, anglosaksai ir tt ? Pvz; prancūzai turi savo vertybes, anglai – savo, lenkai – savo, vokiečiai – savo, lietuviai ir rusai – savo. O kokias vertybes gali turėti imigrantų tauta? Atsakymas – jokių vertybių, arba tos vertybės yra labai globalizuotos ir liberalizuotos.
Iki Kenedžio JAV dar turėjo vertybes,linkėčiau greičiau jiems gryžti prie jų.
Pirma, toli gražu ne visos vertybės yra specifinės konkrečiai tautai, o antra, ta pati liberal-neomarksistinė diktatūra įsigalėjusi ir Europos (t.y. ne imigrantų) valstybėse.
Jungtinės Amerikos valstijos yra imigrantų šalis. Atvykėliai iš Europos išstūmė vietinius gyventojus ir pakeitė vietines bendruomenes. Dabar ta šalis turi didžiausią įtaką visame pasaulyje ir mes diskutuojame apie tos šalies prezidentą.
Prezidentui galime pareikšti tik užuojautą.
Kad lietuvių tautą gerbtų imigrantai, lietuviai pirmiausia turi gerbti save, t.y. originalias pavardes užsieniečiams leisti atsižymėti antrame paso puslapyje ir taškas! Tos begalinės diskusijos, kiek dar vertėtų pasirodyti lepšiais-nuolaidžiautojais – tiesiog varo iš proto. O ką – jei valdžia neatsilaikys rėksniams, kaip tada? Tai kas šios valstybės šeimininkas? Tie kurie yra svečiai – tai turėtų pagaliau suprasti, jeigu mes būsime principinga lietuvių tauta!!
Na, ne visi nuolaidžiautojai. Kai kurie turi gana tvirtą principą: bet kokia kaina gausiu tą žadėtąjį kapšą, ordiną, o gal net pavyks iš savo bendraparteico ir kaimynės žadėtąjį jos vietininko Vilniuje sostą paveržti…
Manau, kad atsdakymas yra paprastas – toleruok arba mokyk. Reikia priimti, kad pasaulis nuolatos keičiasi ir dėl karinių konfliktų, klimato ekstremalios kaitos, ekonominių priežasčių (dėl ko europiečiai užplūdo Šiaurės Ameriką) jis keisis vis sparčiau. Žmonės keliaus po pasaulį ir gyvens skirtingose šalyse. Mūsų visų darbas yra priimti juos ir sukurti sąlygas, kad jie turėtų tokias pat galimybes kaip ir mes turime.
Man užkliuvo “marksizmas susiliejęs su didžiuoju verslu”. Kas yra viena kitai prieštaraujančios sąvokos. Juk marksizmas iš principo yra nusistatęs prieš verslą, o čia eina kalba dar apie didijį verslą. Manau, kad autorius painioja meritokratijos ir liberal left toleranciją. Didysis verslas (čia turiu omenyje investiciniai bankai, tarptautinės audito ir draudimo kompanijos) negali pakęst liberal left idėjų, tačiau yra net labiau tolerantiškas mažumoms, nes jų tolerancija pagrįsta meritokratija. Jeigu kada autoriui tektų apsilankyti tarptautinėje kompanijoje London Citi’yje jis nustebtų išvydęs kiek viename skyriuje dirba tautybių, rasių, ir seksualinių mažumų.
O gal nacionalistai ir bijo meritokratijos? Gal jie tiesiog nesijaučia saugūs savo namuose nes atvykėlis iš kitos šalies ne tik moka daugiau kalbų, yra geresnis, tarkim daktaras ar programuotojas, bet ir prašo mažiau pinigų už aukštesnės kokybės darbą? Gal nacionalistų problema ta, kad jie bijo būt išstumti?
Amerike sako kitaip: arba pamilk šią šalį, arba nešk autus iš čia.
“Manau, kad atsdakymas yra paprastas – toleruok arba mokyk. ” – ne. Jeigu vadovaujamės ne tolerastiniais kliedesiais, o normalia logika – tai atvykėliai turi taikytis prie vietinių (“toleruoti”), o ne atvirkščiai.
“Mūsų visų darbas yra priimti juos ir sukurti sąlygas, kad jie turėtų tokias pat galimybes kaip ir mes turime.” – ne. Mes neturime JOKIOS pareigos priimti imigrantus ir užtikrinti jiems kokias nors sąlygas. Mes galime nuspręsti ką nors priimti arba ne (pagal savo interesus) – ir priėmimo atveju jų GALIMYBĖS/TEISĖS vis tiek nebus tokios pat, kaip mūsų, nes jų PAREIGOS nėra tokios pat.
“Juk marksizmas iš principo yra nusistatęs prieš verslą” – kalbama apie NEOmarksizmą – nepainioti su “senuoju” marksizmu.
Na, o homsomolo tolerastines blevyzgas pabaigoje galima tiesiog ignoruoti. Arba pasiūlyti tolerastikui pas save bute apgyvendinti kokią čigonų šutvę – kad įrodytų, jog nebijo būti išstumtas “geresnės kvalifikacijos poliglotų”. Ir tegul toleruoja. 😉
P.S. Postringavimai apie “meritokratiją” liberal-neomarksistinės diktatūros kontekste su visokiomis kvotomis, bei “pozityvia diskriminacija” yra visiškai absurdiški – na, nebent “nuopelnu” laikysim buvimą pederastu, negru, lesbe ar pan. 🙂
Eikite acto garinti, kad jūsų neužnuodytų tolerancija ir savigarba.
Argi galima kažko bent pusiau protingo iš kiauro homsomolo tikėtis? 😀
P.S. Beje, jų ir vatnykų mentalitetas – grynai 1:1. 😉
Kiekvieno nacionalisto, tame tarpe ir Pikc, identitetas paremtas svetimų žmonių nuopelnais ir įsitikinimu, kad jo tauta yra aukštesnė už kitas vien dėl to kad jis gimė joje.
Tomai, iš atvykusių emigrantų į Europą nuo 2015 m. tik 59 nuošimčiai yra beraščiai ir mažaraščiai pagal tolerantiško ir politiškai korektiško Vokietijos ‘Bild’ paskelbtus duomenis, o iš Somalio vos 77 iš 100 yra mažaraščiai arba beraščiai.
Amerika yra “tautų katilas”, kaip sakoma, o Lietuvos situacija – kitokia, Lietuva – maža neskaitlinga, bebaigianti išmirti lietuvių tautos Tėvynė. Todėl mums reikalingas ypatingas susitelkimas ir atida, beje, principinga, kitaip mes labai gretai ištirpsime, toleruodami visaip kaip kitataučius, norėdami jiems prisigerinti. Konkurencinėje kovoje laimi stipriausieji ir atkakliausieji, kurie gerbia, visų pirma, savo tradicijas, o tik po to atsižvelgia, jei jiems nekenkia ir neprieštarauja, – mažumoms tautinėms, kas Lietuvoje joms ganėtinai pakenčiama ir net labai jau gerai.
Nėra Lietuvoje jokių tautinių mažumų.
Nebūk nacis – yra Lietuvoje tautinės mažumos, tik reikia jas pastebėti jeigu esi “tikras lietuvis”.
Nebūk beraštis – skaityk tautos sąvoką, o ji sako, kad valkatos nepriklauso jokiai tautai.
Konkurencinėje kovoje laimi tie kurie moka geriau prisitaikyti prie kintančių aplinkybių.
Pasaulinėje konkurencinėje kovoje svarbiausia neprisikimšti pilvus ir pasistatyti pilis užsieniuose,bet išlikti kaip Tauta.
Norint išlikti kaip Lietuvių Tauta, svarbiausia – nekurti mišrių santuokų su kitos tautybės asmenimis. Kitaip tariant, – neišduoti Lietuvių Tautos genofondo, kas yra laibai sunku įgyvendinti šiuolaikinėmis sąlygomis. Kas nori – pasistengia!!
Kas čia sunkaus? Aš suprantu, kad ne tik tautų, bet ir rasių maišymaisis į vieną rusvai-juosvą marmalą brukamas iš visų pusių – betgi sovietai su savo “družba narodov” darė tą patį, tik mažesniu mastu, tad jau turėtume būti įgavę imunitetą (na, išskyrus kiaurus tolerastikus – bet šitiems jau niekas nepagelbės :)).
Ir norėk, kad bulvės nepūtų – ‘Pikc’ nepatinka tautų maišymasis!
‘Pikc’, tu iš lietuvių kalbos darai RUSVAI-JUOSVĄ MARMALĄ 🙂 🙂 🙂
Tai kad man susidaro vaizdas, jog lietuviai dar niekad nesimaišė taip sparčiai, kaip pastaraisiais metais. Net buvo tokia mada: acha, lietuvis vyras nuskriaudė – važiuoju į turkiją su turku tuoktis, kad galėčiau pasigirti kokia esu “laiminga”, žinoma, kol vaikučių neprigimdė…
Ne šiaip sau yra pasakyta, kad pirmiausiai atsirado žodis. Kitaip sakant vienoki ar kitoki žodžiai augina ir atitinkamų reiškinių (daiktų) pasaulį. Žodžiai augina pasaulį. Sakoma žodis paukščiu išskrenda, drambliu sugrįžta. Taigi, sakau, gal neaugintume Lietuvoje tokiais rašiniais – kitų kraštų “žodžiais” to, ko joje nėra ir gal negalėtų rastis – praeitų pro šalį.
Normali diskusija – reikalingas reiškinys mūsų visuomenėje, kam taip droviai varžytis??
Aš kalbu apie spalvų sutirštinimą, apie Lietuvos pritempinėjimą prie visokių Liberal Left ar neomarksizmų, kitaip sakant apie sveikam ligos įšnekėjimą… Apskritai pats gyvenimo procesų teoretizavimas, šabloninimas yra marksizmų palikimas, ko visa tai verta parodė mokslinio komunizmo kūrimo griūtis. Tai savotiškas asmenų polinkis, kaip žaidimas, ir tiek. Gyvenimas vyksta savo vaga jį kuriant kiekvienam asmeniui, kiekvienai tautai savo…
Čia visų dauguma diskusinių straipsnių iškelta problema labai aktuali Lietuvai ir to nepripažinti negalima, kaipo antai iš Briuselio atkeliavę nurodymai išplėsti homoseksualų teises, niveliuoti lyčių skirtumus, skatinti moterų feminizmą. Juk tai tolina nuo tradicinės lietuviškos šeimos ištakų! Ir jeigu nepasipriešinsime, visuomenė nepastebimai degraduos, moterys nenorės gimdyti vaikų, o tai yra nenormalu žmogaus natūraliai gamtinei prigimčiai. Neleiskime Tautai pamažu išmirti!!
Moterys nenori gimdyti vaikų todėl, kad nesijaučia saugios ir dėl vyrų palaidumo, ir išsigandę vis mažesnėmis pajamomis su kiekvienu vaiku.
Kur tie “Briuselio nurodymai”, kokia forma jie padaryti, konkrečiai kokie tai yra dokumentai, kokios valstybinės institucijos juos yra gavusios, koks jų vykdymo privalomumas ir t.t. ir pan.? Gal čia daugiau veikia šių temų “primetinėtojas” žiniasklaidai, gal iš tų temų žiniasklaidos bosai sąmoningai rodydami į Briuselį daro savo pasaulinį biznį… Tai akivaizdžios piktadarystės. Briuselio kompetencija iš esmės yra tik žmogaus teisės, demokratiškas ir teisiškas valstybės valdymas, finansinės veiklos kontrolė. Taigi panašu, kad tų homoseksualumų, belytiškumų, feminizmų bėdos dėl netikusios savos valdžios tvarkymosi yra verčiamos ant Briuselio galvos. Tad gal nepasiduotina tokiems piktadarių politiniams tikslams. Akivaizdu, kad tie įvairių lygių homoseksualumai, belytiškumai, feminizmai randasi dėl prigimtinių negalių. Čia viešą žodį privalo tarti medicinos mokslai. Tačiau jie tyli. Kodėl? Čia yra viso to vyksmo esmės klausimas. Kad neleistume Tautai išmirti, turime atkreipti dėmesį į sveikos erotikos porų šeimos kūrimą. Taip rastųsi ne tik daugiau sveikų vaikų, bet ir apskritai vaikų, erotinė darna šeimoje labai svarbus veiksnys šeimoje. Taigi reikalingas didžiulis švietimo darbas šioje srityje.
Bėda, kad nekaltybę skuba prarasti dar nė nesusituokę…
Moterys nenori gimdyti vaikų todėl, kad nesijaučia saugios ir dėl vyrų palaidumo, ir išsigandę vis mažesnėmis pajamomis su kiekvienu vaiku.
Jeigu visi išsigąsime, tai ir išmirsime. Pavojaus signalas turi versti galvoti mūsų valdžią skirti, esant mažiausiai galimybei, – pirmiausiai šeimoms finansinę paramą, o ne iki nukritimo dejuoti, kad lietuviai emigruoja. Tai kaip neemigruos, jeigu tautiečių interesai mažai ką domina?
Nesibaigianti kova DĖL PROTŲ IR GĖRYBIŲ, įvairiausiomis formomis…