„Tuk- tuk“ – meistriukas. Punktualus kaip Katedros laikrodis. Ir šitaip jau antra savaitė. Norėčiau, kad nors kartą pavėluotų – pasiilgau ryto su savimi.
„Tuk-tuk, štai ir aš“, – šypsosi Saulius. Iš pirmo žvilgsnio – vaikinas, iš antro – brandus vyras, nes jau turi vieno mėnesio dukrytę ir jaučiasi už ją atsakingas. Štai kas vyrą daro vyru – atsakomybės jausmas. Ne brangus automobilis, net ne sėkminga karjera ir ne aukštieji mokslai. Jau pačią pirmą dieną Saulius man rodo naujagimės nuotraukas: štai ji šypsosi, nykštį čiulpdama, štai šitaip žiovauja, o štai čia – pirmasis prausimas…
Vaikučio negalėjo susilaukti ilgai, daugiau nei dešimt metų. „Svarstėm galimybę įsivaikinti. Bet štai, aną pavasarį ant mūsų namo stogo nutūpė gandras! Va, ir netikėk senų žmonių prietarais!“. Sauliaus balsas džiugus. Man pasidaro aišku, ko jis nuo pat ankstyvo ryto toks žvalus. Prasmė dirbti, kitaip sakant, motyvacija sustiprėjo. Antra vertus, visi, kas Saulių pažįsta, tvirtina: darbštus, kruopštus, nagingas. Visuomet toks buvo.
Prisiprašiau nagingą meistrą sunkiai. Laukiau porą metų. „Daug darbo – uždarbio nedaug“, – įvertino mano vonios kambarį, neremontuotą nuo pat namo pastatymo, taigi – apie 30 metų! Vasarą visi tinkuotojai, mūrininkai, santechnikai, elektrikai išeina „ant šviežios žolės“ – į naujas statybas. Tad žiemos sezonas tinkamiausias senienoms remontuoti.
„Tuk- tuk“. Darbo diena prasideda puodeliu kavos. Vaikinas pašnekus, aš irgi. Įkyriai neklausinėju – atsiveria pats. Man telieka klausyti, kai ką pasitikslinti, kur ne kur trigrašį įterpti. Sužinau viską, ką įmanoma kalbantis sužinoti. Kalbamės pačiomis įvairiausiomis temomis: apie keliones, kurias jiedu su žmona labai mėgsta, apie kitus pomėgius, apie tėvų, uošvių šeimas, jų pažinties istorijas, apie įvairiausias patirtis dirbant.
„Teko dirbti kalėjime. Dažyti. Labai nemalonu. Suremontuoji, išdažai, o po mėnesio vėl viskas apspjaudyta, snargliais nutepta, krauju aptaškyta…Negerbia jie kito darbo, nenori gražiai gyventi. Ne ką geriau ir pas turtuolius:dėl kiekvienos kapeikos derasi, niekad nesumoka, kiek suderėta. Eina, tikrina, pirštu rodo arba persigalvoja, pamato, kad detalės nedera tarpusavy. Dedasi daug išmanantys, patarimo neklauso, nes argi plytelių klojėjas ką išmano. Skaudina nepagarba. Suprantama, ne visi tokie. Per tiek metų užsiauginau storą „skūrą“, pasitikiu savim, savo darbu. Būna, kad užsakovas nemato kokio defekto, kartais plytelė taip nepastebimai įtrūkusi, lyg siūlelis eina. Galėtų taip ir praeiti, bet negali, sakau: „Negadinsiu rankos dėl tokio nieko“.
„Ar žinot, po kurios klasės mane iš mokyklos išgrūdo? – provokuojančiai šypsosi Saulius. – Atspėkit“. „Na, gal po aštuntos. Prisimenu, anuomet, prieš kokias dvi dešimtis metų buvo daug profesinių, priimančių po aštuonių klasių“, – mąstau garsiai. „Mane išmetė po šeštos. Buvau mokytojams įsipykęs. Buvau už kitus vyresnis, atėjau po ligos (tuberkulioze sirgau visus metus), niekas man toj mokykloj neįdomu, nes nieko nesuprantu, o paklausti, kad ir labai „šustras“ – nedrąsu – klasiokai išjuoks, jau ir taip šaipydavosi. Pradėjau pamokas praleidinėti, šelmystes krėsti, mokytojams trukdyti, kelis kartus buvau susimušęs. Pirmas nepradėdavau, bet kas lįsdavo – gaudavo. Likdavau kaltas. Nesiskųsdavau. Buvau atėjęs iš kitos mokyklos – ne savas.
Buvo ir gerų mokytojų, užstojančių. Auklėtoja sakydavo: „Jūs iš Sauliaus nesišaipykit. Jis gyvenime neprapuls“. Gal tie auklėtojos žodžiai, jos tikėjimas manim „ištraukė“, o gal darbas – nei prasigėriau, nei nusivalkiojau pakampėm. O ne vienas draugužis „perdozavo“, seniai palaidotas ar kalėjime sėdi.
Tėvas mirė, kai man buvo šešeri. Motina viena augino mūsų visą penketą vaikų. Prie darbo spaudė, kiekvienas turėjom pareigų. Kartą per dieną pririnkau 13 kilogramų mėlynių! Norėjau turėti savų pinigų. Profesinėje atsigavau. Apdailos darbai man patiko. Čia mokytojai mane kitaip vertino. Gaudavau padidintą stipendiją. O baigęs profesinę nusprendžiau, kad vakarinėje mokykloje galiu ir vidurinę baigti. Ir baigiau!“
Dabar Saulius turi individualią įmonę. Viskas legalu, viskas sąžininga – mokesčiai valstybei, iš kurių bedarbiams Darbo birža pašalpas moka.
Savanaudiškai mąstau, jog gerai, kad Saulių po šeštos klasės išmetė. Kur aš dabar tokį nagingą meistrą būčiau radusi, jei jį būtų stūmę dešimt klasių baigti? Dešimt klasių ir jokio amato, jokių darbo įgūdžių. Kas belieka? Emigruoti į Airiją ar Norvegiją, rinkti šiltnamiuose grybus, vištas po aptvarą gaudyti ar žuvis skusti? Neprotingai sudėliota mūsų švietimo sistema, nepagalvota apie vaikinus (ir merginas), kurie ne mokslui sutverti, kaip sakydavo mano mama. Geras amatininkas duonos neprašys – bus gaudyte gaudomas. Nereikės jam emigruoti – uždirba jis Lietuvoje daugiau nei išvykusieji.
Remontas eina į pabaigą – mano vonios kambario nebeįmanoma atpažinti. Plytelės, glotniai sugulusios viena šalia kitos jaukiai šviečia, visi kampeliai nugludinti, kaip čia buvę. Džiaugiuosi ne tik aš. Savo darbu džiaugiasi ir meistras. Čia toks nedažnas atvejis, kai darbas yra ne tik pragyvenimas, bet ir kūrybinis džiaugsmas, savo gebėjimų išpildymas.
Liūdna, kad vis dar šlovinami amatininkai, meistriukai , o ne mokslininkai ir inžinieriai, kurie kuria didelę vertę
Dar sovietmečiu a.a. parlamentaras J. Karosas, po kelionės į Australiją stebėjosi, jog jie ten visi, nežiūrint statuso – profesorius, akademikas, gydytojas, politikas ir bet kas kitas, patys viską namuose meistrauja – ir tvorą stato, ir ant stogo lipa, dūmtraukį valo ar mūrija, ir t.t. Juk, priešingai SSSR, ten yra įv. paslaugų įmonėlių, kurios viską už jį padarytų, jų algos geros, jie turi tam pinigų, bet tie keistuoliai viską savo rankomis daro…
Pritariu tamstai, p. Regina – valstybė jiems skiria nepakankamai dėmesio. Nesusipranta rodyti iniciatyvą jų darbus viešindama, visomis „triūbomis triūbydama” – štai jie, šalies pasididžiavimas! Mužikai esame.
Tačiau Alkas, nors jo pagrindinė tema kita, šaunuolis – visada randa kampelį ką nors ir mokslo temomis pranešti. O jį ne vien LT skaito. Taigi – platina žinią. O savanoriai, kas turi ką daugiau šiomis temomis parašyti, kaip suprantu, čia visada laukiami. Ir visada bus, kas skaito, kam tai įdomu. Bent jau vieną čia žinau (nerodysiu pirštu), kur neiškenčia ten savo komentaro nepalikusi (žinoma, iš savo buitinio supratimo aukštumų)… Bet nesakysiu, kas tai – paslaptis 🙂
Reginai … o kaip Jus matuojate ta kuriama didele pridėtine verte ? Juk algos to tikrai nerodo .
O ar mokslininkai ir inžinieriai moka plyteles klijuot, kėdę sutaisyt….Tikrai ne visi. Nėra gėdingų darbų. O ir padorumo ,ir žmoniškumo universitetai nesuteikia. Va taip, tamsta Regina
Talentingai ir prasmingai parašyta. Malonu skaityti.
Mano supratimu, kiekvienas darbas , gerai atliktas, nusipelno pagyrimo. Žmogus savo darbu užsidirba duoną, neprašo pašalpų, argi čia kas nors negerai? Ne visi gali būti mokslininkai, inžinieriai, kalbama apie tai, kad jaunuoliams, nenorintiems ar negalintiems mokytis, turėtų būti sudaromos galimybės įsigyti amatą…Argi taip sunku suprasti straipsnelio mintį?