Kūrybinės biografijos: iš Antano Bernatonio prisiminimų (IV) (0)

Antanas Bernatonis | Asmeninė nuotrauka

Antanas Bernatonis | Asmeninė nuotrauka

MŪSŲ GYVULĖLIAI

Mūsų sodyba buvo kuriama ant pliko lauko. Pirmiausia statė namą, o jo nebaigus, pastatė ir daržinę – ant kalno priešais namą, kokių 50 metrų atstumu. Tvarto nespėjo pastatyti, todėl mūsų gyvulėliai žiemodavo daržinėje. Nebuvo jiems šilta lentiniame plyšiuotame pastate. Sutilpo čia ir šienas, ir javai, ir gyvulėliai. Ketvirtadalį daržinės užimdavo šienas, dar du ketvirtadalius prikraudavome javų: rugių, kviečių, avižų. Daržinė buvo gana aukšta, todėl pakankamai talpi. Čia sutilpdavo visi javai ir ketvirtadalis ar kiek mažiau tekdavo gyvuliams. Arkliai pririšami prie didelių keturkampių ėdžių, kurias galima kilnoti iš vienos vietos į kitą. Karvės pririšamos prie sienose įtvirtintų grandinių, o pašaras dedamas tiesiog ant žemės. Ėdžių joms nebuvo. Gyvulius uždarius žiemai, gyvuliams skirta erdvė nuolatos didėjo, nes šieno ar šiaudų krūvos vis mažėjo. Pavasariop daržinė darydavosi erdvi, tik mūsų gyvulėliai vis aukščiau ir aukščiau turėdavo užlipti į savo stovėjimo vietas ant suminto savo mėšlo krūvų. Girdydavome du kartus: iš ryto ir vakare Pyliavoje. Gyvulius paleisdavome palaidus, o jie patys ateidavo prie Pyliavos, atsigerdavo iš kibiruose prisemto iš eketės vandens ir neskubėdami grįždavo į savo stovėjimo vietas. Avių neišleisdavome. Joms vandenį atveždavome į gardą. Šerdavome keturis kartus: iš ryto, prieš išeinant į mokyklą, dieną, pavakary apie 17 val. ir dar vėlai vakare, apie 22 val. Toks buvo mūsų gyvulėlių maitinimo režimas. Mėšlą, kurio gana gausiai gyvuliai per žiemą pristovėdavo, pavasarį išveždavome į laukus. Tai gana nelengvas darbas.

Vėliau, kai gyvulių gerokai sumažėjo, kai beliko tik viena karvė ir vienas ar du paršai, jie visi sutilpdavo mūsų vėliau pastatytame kiaulinyke, arčiau namų, kur dabar stovi ūkinis pastatas. Žiemą mėšlas sušaldavo į kietus gabalus, o karvė apaugdavo ilgais plaukais, bet dėl šalčių niekada jokių ligų ar negalavimų nebuvo. Sirgo mūsų karvės kitokio pobūdžio ligomis. Pirmoji buvo priskersta mūsų seniausioji karvė Šėmargė, nes po sunkaus veršiavimosi ir atvesto negyvo veršelio nebepasitaisė. Tų pačių metų vasarą (po Kalvarijos atlaidų) teko priskersti jauną Cizkę, besilaukiančią pirmojo veršelio. Ji susirgo išpūtimu ir jokios gydymo priemonės nepadėjo. Buvo susirgus vėliau ir kita mūsų karvė: pavasariop pradėjo sunkiai atsikelti, kol galiausiai visai nebeatsistodavo. Teko kviesti kaimynų vyrus, kad padėtų karvei atsikelti. Gal du, gal tris rytus ateidavo kaimynai karvės pakelti. Išvesdavom į lauką, pavasario saulutėje pastovėdavo, pamažu pavedžiodavom ir pasitaisė. Daugiau ligos į mūsų tvartus nesibrovė. Tiesa, dar mūsų kiaulė buvo susirgus raudonlige. Vet. gyd. Furmonavičius tingėjo ateiti, davė vaistų, švirkštą ir liepė patiems vaistus suleisti. Man patikėjo šią procedūrą. Suleidau, bet pusė vaistų pro šalį išbėgo. Todėl ir kiaulė nepasveiko – teko papjauti.

Mano vaikystės laikais mylimiausi ir reikalingiausi gyvuliai buvo arkliai. Visi stengėsi, kad jų arkliai gražiai atrodytų, būtų gražiai pakinkyti. Tik vėliau, kolchozų laikais, arklius apleido.

Mūsų pirmasis arklys buvo Raudis, ištikimai mums tarnavęs iki pat kolektyvizacijos. Pirko jį Plungės turguje iš kažkokio Mamutės buvusio mokinio, kuris pats jį buvo užauginęs ir prašyte įprašė, kad jo mokytoja šį jo mylimą arklį nupirktų, mat norėjo, kad į geras rankas patektų. Tai buvo sarto plauko nelabai didelis, bet labai stiprus arklys. Tiko jis ir pavažiavimui, ir darbams. Buvo gerai išmokytas. Traukdavo stipriai ir tolygiai, netrūkčiodamas, nesidaužydamas. Sunkiausia būdavo namo parvežti šieną ar javus, jei važiuodavo nuo ežero į kalną. Kalnas ilgas ir gana status. Bent du kartus reikėdavo duoti pailsėti arkliams, kol į kalną pilną vežimą užtraukdavo. Į statų kalną Raudis skubėdavo greitu žingsniu, o pavargęs net ant riešų atsiklaupęs ilsėdavosi, kad vežimas atgal nesiristų, akmenis po ratais pakišdavom. Pailsėjęs vėl į kalną skubėdavo iki sekančio poilsio.

Turėjo Raudis du blogus būdo bruožus: bijojo šautuvo šūvio ir dar labiau bijojo bet kokio užgavimo užpakalinių kojų. Išgirdęs šūvį net pašokdavo ir dairydavosi visas įsitempęs, išsigandęs, pasiruošęs sprukti. Reikėdavo ilgokai glostyti ir kalbinti, kol apsiramindavo. O užpakalinės kojos matyt nuo mažens labai jautrios – net nuo menkiausio kepštelėjimo išsigąsdavo ir leisdavosi į kojas. Sykį, Raudį pasikinkius, buvo vagojamos bulvės. Kažkur pasigirdo šūvis. Raudis šoktelėjo, o tada žambis (tokia žagrė) užkliudė jo kulnus. Na ir pasileido tada į kojas – šuoliais per bulves, per pievas. O iš paskos žambis su kiekvienu šuoliu dar kojas daužo. Nežinau, kur ir kaip jį pagavo. Tik su gailesčiu žiūrėjome į žaizdotas jo kojas ir drebantį iš išgąsčio Raudį.

Buvo dar vienas nutikimas. Mamutė su vaikais grįžo iš Šekų, aplankiusi savo tėviškę ir savuosius. Įvažiuojant į Platelius nuo Salantų pusės buvo ilga ir stati nuokalnė. Leidžiantis šia nuokalne nutrūko vadinamasis ienryšis – virvė, kuria prie pakinktų balnelio pririšama iena. O ienomis arklys valdo vežimą – ir sukinėja jį, ir stabdo. Nutrūkus ienryšiui, iena nukrito žemėn, vežimas tapo nevaldomas, trinktelėjo Raudžiui į kulnus, na o tas – į kojas. Mamutė dar žadėjo šokti iš vežimo, betgi – vaikai visi išsigandę tūno. Kaip ten buvo toliau – nežinau, bet kažkiek pašuoliavęs Raudis pradėjo stot ir galiausiai, užpakalį įrėmęs į vežimo galą, visai sustabdė įsibėgėjusį vežimą. Grįžo visi laimingai. Nenukentėjo nei vežimas, nei žmonės, nei Raudis.

Geras buvo Raudis. Deja, savo dienas turėjo užbaigti kolchozo arklidėje. Turėjome atiduoti jį baudžiavai. Pats nujojau ir palikau jį bendroje ganykloje. Daugiau nebeteko su juo bendrauti. Dar matydavom jį pakinkytą, sulysusį, kaip ir kiti kolchozo arkliai.

Kitas mūsų arklys, kinkytas kartu su Raudžiu, buvo bėra kumelė. Nežinau, kaip ji buvo įsigyta. Turėjo kažkiek trakėnų kraujo. Vokiečių laikais šią kumelę sukergė su dvaro arabų veislės geltonos spalvos eržilu. Gimė graži ilgakojė kumelaitė, kurią užauginome ir kuri ilgai mums tarnavo. Vardo jai nedavėme, vadinome kumelike. Patys išmokėme joti – tiesiog be jokių pastangų. Algiukas užsėdo ir nujojo tarsi ant seniai jodinėto arklio. Į vežimą pakinkius, taip pat labai greitai išmoko traukti. Labai lengvai davėsi išmokoma. Buvo labai greita. Važiuojant botago nereikėjo – pakakdavo lengvai timptelėti ar pliaukštelti vadelėmis ir kumelikė leisdavosi į kojas. Bėgdavo greita risčia, nepakęsdavo, jei ją kas nors lenkdavo. Net dviračiui pravažiuojant pro šalį, reikėdavo prilaikyti, kad nepradėtų lenktyniauti.

Nuo mūsų bėrosios kumelės esu šiek tiek nukentėjęs. Šiaip ji buvo taiki – nei kąsdavo, nei spirdavo. Pirmą nuotykį mažai ir prisimenu – dar mažas buvau. Pavakary arklius po darbų paleido kieme pasiganyti. Aš nusprendžiau juos ganyti, nors, ką reiškia ganymas, nelabai ir žinojau. Pasiėmęs rykštę, atsisėdau užpakaly kumelės ir mojuoju rykštele. Tik staiga – smūgis į galvą ir nusiritau į daubą nuo šlaito, kur sėdėjau. Matyt garsiai rėkiau, nes subėgo visi – dideli ir maži –  žiūrėti, kas čia atsitiko. Apsiraminęs visiems aiškinau, kad man su uodega kumelė įspyrė, nes prieš smūgį pajutau, kaip šiurkštūs uodegos ašutai brūkštelėjo per veidą. Labai jau arti kumelės buvau atsisėdęs. O Mamutė sakė, kad pasagos ir gripų žymės mano galvelėje buvo likę. Greitai šį nuotykį užmiršau ir su kumele toliau draugavome.

Kitą sykį, kai buvau gerokai didesnis, prisimenu. Vasaros rytą tėvai kažkur turėjo važiuoti ir pasiuntė mane kumelės parvesti. Arkliai buvo pririšti paežerėje Skalbykloje. Kumelę dažnai parjodavau namo iš ganyklos, ypač vasaros vidudienį, karštomis dienomis, kai gyvulius kankindavo įvairiausi vabzdžiai, Žemaitijoje bimbalais vadinami. Kumelė palenkdavo galvą, kad pasiekčiau kamanas užmauti. Tada prisivesdavau ją prie medinio kuolo, kuriuo buvo prismeigta grandinė, ant jo pasilypėdavau ir užšokęs ant kumelės nugaros parjodavau į kiemą ar daržinę. Taip buvo įprasta, todėl drąsiai žengiau prie kumelės. Tik šį kartą ji nepalenkė savo galvos, o dantimis griebė man už krūtinės. Išsigandau, nes tai buvo labai netikėta. Suplėšyti marškinėliai, kraujuojanti žaizda dar labiau išgąsdino. Grįžau pėsčias namo, žliumbdamas. Vėl visi namai šoko manęs gelbėti: šluosto žaizdą, duoda išgerti vaistų. Tada pas mus gyveno ponia Kočkauskienė, tai ta atnešė tokią raudoną tabletę ir liepė išgerti, kad nebūtų kraujo užkrėtimo. Išgėriau. Kraujo užkrėtimo nebuvo, bet paskui labai įšsigandau, kai šlapindamasis pamačiau, jog mano siusis bėga raudonas. O gal tai kraujo užkrėtimo požymis? Nuramino mane, kad tai nuo tos raudonos tabletės – „Prontosil“ pavadintos. Tai raudonasis streptocidas, išsiskiriantis su šlapimu.

Žaizda greitai užgijo, o aš ja didžiavausi prieš kitus vaikus, kai maudydavomės ežere ir nusirengus vaikai pamatydavo nugramdytą mano odą, jau šašu pasidengusią. Klausdavo – kas čia. O aš didžiuodamasis pareikšdavau: „Arklys įkando“. Niekas kitas tokio nuotykio nebuvo patyręs. Tik aš. Buvo dėl ko pūstis!

Įdomiausia, žinoma, buvo jodinėti ant arklių. Vasarą, per karščius ir karvės, ir arkliai buvo uždaromi į daržinę. Karvės, paleistos nuo grandinių, lenciūgais vadinamų, pačios parbėgdavo į daržinę, o ant arklių iš ganyklos parjodavome. Prieš tai dar nujodavome juos pagirdyti ežere, o kartais ir išmaudyti. Arkliai noriai brisdavo į ežerą gilyn, kol siekdavo kojomis žemę, o giliau – reikėjo juos paraginti. Kai plaukti pradėdavo, reikėjo stipriai į karčius įsikibti, nes plaukdavo lyg šuoliuodami, o šlapia nugara lengvai galėjai nuslysti. Išbridę iš vandens arkliai šuoliais leisdavosi į kalną ir šuoliuodavo tiesiai į daržinę, nes durys iš anksto būdavo atidarytos. Visada jodavo Algiukas, o mums – Danguolei, man ir Kastyčiui – paeiliui šis malonumas tekdavo. Sykį ir Kastyčiui vos nelaimė neatsitiko. Arkliai po maudynių šuoliais pasileido į kalną, per kiemą, tiesiai į daržinę. O per neapsižiūrėjimą buvo palikta skersai durų storoka kartis dvivėrėms durims užkabinti. Algiukas, jojęs pirmas, kažkaip sustabdė ir pasuko į šalį kumelikę, o Kastytis, jojęs ant Raudžio, jo nesuvaldė ir šis nusuko tiesiai į daržinę. Raudis prasmuko po kartimi, o Kastytį kartis taip ir nubraukė žemėn. Nuriedėjo Kastytis lyg kamuoliukas. Išsigandome visi, nes visa tai vyko mūsų akyse. Visada išeidavome pasižiūrėti parjojančiųjų.

Kastytis ramiausiai atsikėlė, net neverkė. Jei būtų verkęs ar skundęsis – daugiau būtų nejojęs. O juk tai buvo viena iš maloniausių mūsų pramogų. Tiek ir būdavo tų mūsų pasijodinėjimų, tik vasarą. Žiemą, kai užpustydavo kelius ir takus, Algis ir Danguolė arkliais jodavo iki miestelio ir ten juos paleisdavo, o mudu su Kastyčiu laukdavome jų pareinant. Grįžus arkliams juos pririšdavome prie ėdžių, pašerdavome.

Sykį Algiukas nusprendė raitas pasirodyti miestelio panelėms. Buvo jis tada įsimylėjęs Vasiliauskų Virginiją, jai laiškus rašydavo, tik turbūt niekad neišsiųsdavo. Danguolė, juos radusi, perskaitė ir iš Algiuko šaipydavosi. Taigi Algiukas nusprendė pasipuikuoti ant „žirgelio“. Tik mūsų žirgeliai pavasariop nelabai žirgiškai atrodydavo. Mane į kompaniją Algiukas pasikvietė. Na ir išjojome abu per miestelį, į Ežero gatvę, kur Vasiliauskų namas. Buvo verbų sekmadienis. Ties Vasiliauskų namu pulkas mergaičių stovi, šnekučiuojasi. Prijojome mudu. Algiukas kažką šmaikštaus pasako, o kažkuri iš pulko:

– Bene į Jeruzalę ant to asilo joji?

Didesnio įžeidimo turbūt neįmanoma buvo išgirsti. Apsisukome ir namo parjojome lyg musę kandę. Tylus tą vakarą buvo Algiukas.

Keistos spalvos buvo mūsų kumelikė – gelsvos spalvos priekinė kūno dalis, o šlaunys – rudos šokoladinės. Karčiai ir uodega – baltos. Kumeliukų ji neatvedė. Dirbo visus darbus, bet geriausiai tiko važiavimui. Sunkūs darbai jai buvo netinkami. Veždama sunkesnį vežimą, pradėdavo nervintis, šokdavo iš vietos, stodavosi piestu, eidavo atbula, blaškydavosi į šonus. Sunkų vežimą tekdavo iškrauti, ją nuraminti, nes tiek susinervindavo, kad ir tuščio vežimo nebetraukdavo.

Kumelikės į kolūkį neatidavėm. Atidavėme ją Platelių eiguliui Kazimierui Jankauskui. Į geras rankas pateko kumelikė. Kazimieras labai mylėjo arklius, mokėjo su jais elgtis, ir kumelikė pas jį pasitaisė, jokio nervingumo neliko. Naudojomės mes ir vėliau kumelike – ar šienui parvežti, ar bulvėm vagoti, ar pavažinėti kur reikėjo – vis kumelikę kinkydavome.

Kumelikės mama, mūsų bėroji kumelė, išauginusi savo dukrą, susirgo. Turbūt nuo blogų pakinktų atsirado pūlinys. Ilgai ji sirgo, ilgai ją gydė. O paskui, jau pagydytą, pardavė. Ilgiausiai mums tarnavo pora arklių – Raudis ir kumelikė.

Atsiminiau dar vieną įdomų nuotykį su kumelike. Su Mamute nuvažiavome į Šekus pasikinkę kumelikę. Nakčiai ją pririšo daržinėje, o ryte nerado – nusitraukusi ir išėjusi. Mūsų arkliai visada rasdavo kelią į namus. Žiemą, kai užpustydavo kelius, Algiukas ir Danguolė raiti jodavo į mokyklą, nujoję paleisdavo arklius, o šie pareidavo namo. Ir iš Šekų pabėgusi kumelikė keliavo namų link, tik eidama pro kažkokį kaimą, pamačiusi girdomus kolchozo arklius, ir pati panoro atsigerti. Ten ją pagavę žmonės ir uždarė arklidėn kartu su kitais arkliais. Grįžome iš Šekų Šopagų Bėriu. Parvežė mus dėdės Jūzupo sūnus Vytautas, o atgal grįžo raitas. Apie kumelikės dingimą pranešinėjo per pamokslus Platelių ir Mosėdžio kunigai. Gal po dviejų ar trijų mėnesių sužinojome, kur yra mūsų paklydusi kumelikė. Grąžino.

Dar sykį mūsų arkliai Raudis ir kumelikė buvo pabėgę iš Klaipėdos, kur buvom nuvežę Danguolę į mokslus. Pagavome juos dar Klaipėdoje prie geležinkelio pervažos – keliavo jie namų link.

Na, dabar apie karves. Jos nėra tokios mielos kaip arkliai, bet labai reikalingos, žmonių maitintojos.

Pati vyriausia, pati seniausia pas mus buvusi karvė buvo vardu Šėmargė. Didelė kaulėta karvė buvo gana pikta. Ypač nemėgo vaikų. Esu ir aš nuo jos kentėjęs. Jos reikėdavo nuolatos saugotis, kad negautum ragu. Ji nuolatos primindavo, kad nereikia per arti prie jos lįsti – tuoj sušnypšdavo, palenkdavo žemyn galvą ir žengdavo kelis žingsnius pirmyn. Toli nesivydavo. Tik pagąsdindavo. Pieno davė nemažai. Iš jos ir kitos, vėliau turėtos mūsų karvės prasidėjo. Paskutiniais metais sunkiai veršiavosi, veršelis gimė negyvas, o karvę teko papjauti. Mėsa buvo labai kieta. Atsimenu, kaip sunkiai sekdavosi sukramtyti net dešrą, iš jos mėsos padarytą. Mėsą išpardavinėjo, nes pokario metais labai visko trūko, tad ir tokią kietą, gyslotą mėsą išpirko.

Kita karvė, buvusi pas mus tuo pat metu kaip ir Šėmargė, buvo Lenciūgė. Daugiau juoda negu juodmargė, nulaužtu vienu ragu ir vienu nemelžiamu speniu. Nebuvo ji labai pieninga, bet buvo taiki, lengvai melžiama, ne taip, kaip Šėmargė, kuriai išmelžti tvirtų rankų reikėjo. Lenciūgę išmainėme į kitą karvę, kurią papjovėme, o mėsą išpardavėme. Tada dar turėjome Šėmargę, priaugančią telyčią Cirkę, Šėmargės dukrą, ir dar vieną tų metų telyčaitę. Taigi Lenciūgė jau buvo mums nebereikalinga, o mėsos paklausa buvo didžiulė.

Tą žiemą šėrėme Šėmargę, Cirkę ir gražią juodmargę telyčaitę. Per žiemą iššėrėme, o pavasaris ir vasara viską pakeitė. Pirmiausia pripjovėme Šėmargę. Paskui liepos mėnesį susirgo Cirkė. Neilgai sirgusią, teko ir šią pripjauti. Iš turėtų visų karvių likome su jauna telyčaite, kurios pieno teko laukti visus metus. Tai buvo bene sunkiausi metai. Prie pieno ir pieno produktų buvome visi pripratę, juos mėgome. Pieną gerdavome sočiai. Likome be nieko. Pirkdavome pieną nuo kaimynų, bet pirktas nebūna skalsus. Vis svajodavome, kaip gera turėti savo ir gerti tiek, kiek tik nori.

Po metų sulaukėme apsiveršiuojant ir jaunosios mūsų karvelės. Nebepamenu jos vardo, o gal ji ir neturėjo, nes buvo viena. Pieno davė daug, bet kol įpratino ją melžti, daug teko pavargti. Spardydavosi baisiausiai. Supančiota tol šėldavo, kol pantį galiausiai nusikratydavo. Kažkas patarė pančioti kojas aukščiau – virš kulno sąnario. Padėjo. Vėliau net pančioti nebereikėjo. Uždėdavo virvelę toje vietoje ir ramiausiai karvė išstovėdavo per visą melžimą. Svetimų melžti neprisileisdavo. Tik Mamutę. O jei reikėdavo svetimam pamelžti, tik apsirengus Mamutės rūbais. Atėjus melžti, pirmiausia apuostydavo, o tada – arba stovėdavo, arba neprisileisdavo melžti. Keletą metų išbuvo ši karvė pas mus. Davė apie 20–24 litrus pieno. Tuo metu tai buvo labai daug. Iš šios karvės prisiauginome kitą – žalmargę Lilę, o šią pardavėme į Šekus Šopagoms. Tenai ja nesidžiaugė. Lilė buvo paskutinė mūsų turėta karvė. Vėliau Mamutei jau sunku buvo karvę išlaikyti.

Iš kitų gyvulių auginome kiaules. Turėjome ir porą veislinių kiaulių. Joms ir kiaulinykas buvo pastatytas. Paršiukus veždavome parduoti į turgų Plungėje ar Salantuose. Vasarai visas kiemas buvo užtvertas lentų tvora, kad kiaulės galėtų po tą aptvarą vaikščioti.

Vėliau kiaulių daug nelaikėme. Dažniausiai pavasarį nusipirkdavo du paršelius, per vasarą šerdavo, o žiemos pradžioje ar viduržiemy vieną po kitos papjaudavome.

Kiaules tada pjaudavo įdomiai. Iš vakaro pasikviesdavo du ar tris vyrus. Dažniausiai ateidavo Plaipos Antanas ir Stanislovas, Budrys Kazys ar kas kitas. Ateidavo vyrai anksti iš ryto. Pirmiausia skerdžiamai kiaulei ant viršutinio žandikaulio užnerdavo žniugį – tokį suktuką iš virvės ir pagaliuko. Pagaliuką sukant, virvė stipriai užverždavo šnipą. Tada visi išbogindavo siaubingai žviegiančią kiaulę į lauką, užkeldavo ant malkoms pjaustyti skirto „ožio“. Vyrai laikydavo užkeltą kiaulę už kojų, o dūrėjas – laikydamas viena ranka už žniugio – smeigia ilgą specialų peilį, vadinamąją diciną kiaulei į kaklą krūtinės link. Reikia tik nupjauti kraujagysles nepaliečiant širdies. Kraujas kliokia per žaizdą į pakištą kibirą, o Mamutė menturiu maišo kraują, kad jis susimaišytų su į kibirą įberta druska. Kiaulė žviegia vis tyliau ir tyliau, kol galiausiai nusibaigia. Tada ją nukelia nuo ožio, apkrauna šiaudais ir uždega. Reikia švariai nudeginti visus šerius. Prieš svilinant į kiaulės burną įdedamas koks nors pagalys, plyta, kad kiaulė būtų išsižiojusi. Kitaip  žarnos perdegs, bus netvirtos vėdarus ar dešras darant.

Yra ir kitas būdas kiaulei šerius pašalinti – plikinimas. Ant kiaulės užklojami rankšluosčiai ar šiaip kokie skudurai ir pilamas karštas vanduo. Paskui peiliu plaukai nesunkiai nuskutami. Nuplikytos kiaulės lašinių odelė būna minkšta ir balta, svilintos – rusva. Dabar svilina lietlempėmis benzinu arba dujomis.

Nusvilinta kiaulė nešama į virtuvę, kur „revidavojama“ – supjaustoma. Pirmiausia nupjaunama galva, paskui išimami viduriai ir tuojau pat visas žarnynas nešamas į lauką išplauti. Prie kūdros iš žarnų išplaunamas mėšlas, žarnos supjaustomos ilgesniais ar trumpesniais gabalais, švariai išplaunamos ir pamerkiamos į pasūdytą vandenį, kur laikomos, kol bus daromos dešros arba vėdarai.

Pati kiaulė supjaustoma pagal šeimininkės pageidavimą – nulupami lašiniai, nupjaunami kumpiai, nuimama papilvė ir t. t.

Tuojau pat pakepama šviežių lašinių, mėsos ir talkinę vyrai pavaišinami.

Kiaulės pjovimas buvo svarbus įvykis, o skerdienos tvarkymas užimdavo kelias dienas: dešrų darymas, vėdarų darymas, mėsos sūdymas ir t. t.

Laikėme dar avių – kartais vieną, kartais dvi. Pavasarį avys atvesdavo ėriukų, tai gyvūnijos gerokai padaugėdavo, nes atvesdavo po du, o kartais po tris ėriukus. Ėriukai labai gražūs, todėl laukdavome jų atvedimo – įdomu, kokie bus, kokios spalvos, avytės ar avinukai. Avys greitai auga. Rudenį jau ėriukai mažai kuo skyrėsi nuo mamų. Numatydavo, ką paliks veislei, o kitas papjaudavo ar parduodavo.

Aviena – rudens maistas. Kiaulių dar nepjaunama, o avių šerti tvarte neapsimoka. Geriausia jomis atsikratyti prieš uždarant į tvartus žiemai. Stebėtis reikia, kaip racionaliai žmonės gyveno. Paskerdus avį, už užpakalinių kojų pakabindavo ir nulupdavo kailį. Kailį ištempdavo ant trikampio rėmo ir padžiaudavo. Avių kailiai buvo labai vertinami – geresnio aprėdo žiemai nėra už kailinius. Turėjo jų ir ilgesnių, ir trumpesnių, žiūrint, kam reikia. Tolimoms žiemos kelionėms siūdavo ilgus ir plačius kailinius, į kuriuos įlįsdavo kasdieniniais kailiniais apsirengę. Kasdieniniam darbui siūdavosi plikus kailinius – oda viršuje, kailis viduje. Išeiginius kailinius aptraukdavo medžiaga – dažniausiai vilnone arba naminiu milu.

Iš avienos dešrų nedarydavo. Ir kraujo neimdavo. Skani būdavo avienos šaltiena. Į ją sudėdavo galvą, kojas. Prieš tai nusvilindavo plaukus, krosnin įkišę. Nusvilintus plaukus nuskusdavo, nuplaudavo, o paskui ir galvą, ir kojas ilgai virdavo puode, kol visa mėsa nuo kaulų lengvai atsidalindavo.

Avys nereiklios. Jas lengva auginti. Pavasarį anksti, vos žolytei išdygus, randa maisto, o rudenį iki pat užsningant gali ganytis. Per vasarą šalia kitų gyvulių išsimaitina. Žiemai avelei reikia skirti vežimą šieno.

Kirpdavo avis du ar tris kartus per metus. Kirpdami žiūrėdavo, kad būtų jaunas mėnulis – greičiau vilnos ataugs. Įdomiausia būdavo, kai kirpdavo vasarą. Prieš kirpdami nusivesdavo avis prie ežero ir išmaudydavo, kad būtų švarios vilnos. Sekančią dieną kirpdavo specialiomis žirklėmis. Kirpdavo Mamutė, o mes laikydavome avis. Kirpdavo pasiguldžiusi ant žemėje patiestos paklodės. Paskui vilnas reikėdavo išpašyti – iškedenti, kad išbyrėtų visokie šiaudgaliai, tada nešdavome vilnas į karšyklą, kur jas šukuodavo specialiais šepečiais. Tada jau galima verpti. Mūsų namuose vilnų neverpdavo. Verpdavo miestelio moterys už atlyginimą. Iš vilnonių siūlų nešiojome vilnones kojines, pirštines, šalikus, megztinius. Turbūt nebuvo nė vieno ūkininko ar ūkininkės, kuri avių nelaikytų. Kuo žiemą apsiausi, kuo apsirengsi? Šilčiausias apavas – veltiniai, čia tūbais vadinami, tik iš avių vilnų nuvelti. Žiemai net vyriškas kelnes iš avių kailių siuvosi. Be kailinių žiemą niekas nevaikščiojo.

Iš gyvūnų, mūsų laikomų, dar reikia papasakoti apie šunis.

Seniausias šuo, kurį prisimenu, buvo Mopsis – didelis juodas šuo. Gyveno jis specialiai jam padarytoje žaliai nudažytoje būdoje. Dieną būdavo pririštas, o nakčiai paleisdavo palaidą. Neatsimenu, kaip Mopsis užbaigė dienas. Kurį laiką gyvenome be šuns, o paskui, vieną žiemą Tėtukas iš anapus ežero parvežė mažą kalytę – juodą su baltu šalikėliu apie kaklą, baltu uodegos galiuku. Pavadinome ją Kvita. Įdomus jos vardo atsiradimas. Vakare sėdėjome visi susėdę apie stalą virtuvėje laukdami vakarienės ir galvojome apie tai, kokį vardą šuniukui duoti. Mamutė virė vakarienę. Išvirusi vakarienę, Mamutė atnešė ant stalo puodą ar „bliūdą“ ir dėdama ant stalo šūktelėjo „kvit“, atseit – baigta, išvirta. Visiems labai patiko šis neįprastas, niekur negirdėtas vardas, kuris ir prigijo mūsų kalytei. Užaugo vidutinio dydžio pikta kalytė. Ypač pikta būdavo, kai atsivesdavo šuniukų. Vos pasisekdavo atginti ateivį ar praeivį. Įėjus svečiui į kambarį, lauke likus Kvita pašokusi dantimis griebdavo už durų rankenos tarsi bandydama duris atidaryti. Šuniukų Kvita atvesdavo bent porą kartų per metus. O vestuvių metu čia susirinkdavo pulkai šunų, net į kiemą išeiti bijodavom. Atvestus šuniukus apžiūrėdavom – gražiausius du ar tris palikdavom, o kitus nuskandindavome Pyliavoje. Kvitos sūnūs buvo Drulis, Tupsis ir Dingo. Visi broliai, tik visi skirtingų vadų.

Drulis buvo gauruotas keršas – juodai baltas šuo. Turėjo blogą savybę – tyliai prisėlindavo prie einančio per kiemą svetimo žmogaus, tada staiga kąsdavo į koją ir tik tada pradėdavo loti. Tokius šunis Žemaitijoje vadina pasalkonda, atseit – kanda iš pasalų. Daug žmonių apkramtė Drulis, bet blogiausia buvo mūsų kaimynei Dvarionienei. Eina ji per mūsų kiemą, o Drulis guli sau ant žolės. Praeidama pro šalį Dvarionienė dar pašnekino – koks geras šunelis, kad neloja. Tik praėjus, Drulis pritykinęs staiga griebė ją už kojos ir pradėjo įnirtingai loti. Persigando Dvarionienė baisiausiai. Žemaičiai sako: „Ne teik įkanda, kėik ėšsėgonda“. Dvarionienei išgąstis komplikuodavosi liga vadinama rože. Rožė įsimesdavo į koją ar į veidą. Sutindavo, parausdavo rožės paliesta vieta ir skaudėdavo. Dvarionienė nuolatos kentėjo nuo rožės. Vaikščiodavo apmuturiavusi galvą keliomis skarelėmis, saugodama nuo šalčio, užsidėjusi visokiausių naminių vaistų kompresus. Po Drulio įkandimo ilgai, ilgai kaimynė sirgo. O Drulį atidavėme kažkokiam žmogui iš Notėnų kaimo.

Tupsis buvo rudos spalvos. Niekuo ypatingu nepasižymėjo. Neilgai pas mus ir buvo. Kai susirgo Tėtukas, 1947 metais, ir jį žiemos metu arkliais išvežė į Klaipėdą ligoninėn, paskui roges išsekė ir Tupsis. Niekaip nepavyko jo priversti grįžti namo. Sekė turbūt iki pat Klaipėdos, o ten turbūt pasiklydo, bet namo nebegrįžo.

Ilgiausiai, ligi gilios senatvės ištikimai mums tarnavo Dingo. Jis buvo gana didelis, stambus šuo, kažkiek panašus į rotveilerį – juodas, rudom kojom ir antakių dėmėmis. Žemaičiai tokius vadina keturakiais – atseit, turi keturias akis.

Puikus sargas buvo Dingo. Rišti jo nereikėjo. Žmonių nekąsdavo, tik aplodavo. Piktai puldavo tik tuos, kurie lazdą rankoje turėdavo. Be lazdos einant tik pranešdavo, kad ateina svetimas. Skirtingai lodavo ant žmonių ir gyvulių. Rudenį, kai žmonės paleisdavo laisvai ganytis gyvulius, Dingo nesitraukdavo nuo mūsų daržų, saugodamas, kad gyvuliai ten neįeitų. Naktį dažniausiai atklysdavo kolchozo arkliai. Išgirdę lojantį Dingo, eidavo jam padėti nuvyti arklius tolyn – vienam susidoroti su kaimene arklių būdavo per sunku.

Aš jau buvau ketvirtą kursą baigęs studentas, kai Dingo nušovė veterinarijos gydytojas Kokanauskas. Buvo jau apkurtęs mūsų šunelis. Nebetinkamas sargauti. Tai buvo paskutinis mūsų ūkio šunelis.

Apie kates nėra ko rašyti. Nelabai jos buvo mėgstamos mūsų namuose. Nemėgo ir Mamutė. Tik kai prisiveisdavo pelių, parsinešdavo kokį kačiuką. Kol mažas buvo, patikdavo ir mums pažaisti, tampant prie siūlo pririštą popieriaus gabaliuką ir žiūrint, kaip kačiukas jį gaudo. Bjauriausia būdavo, kai toks kačiukas arba ir suaugusi katė prikakodavo kambarį. Tada Mamutė imdavo auklėti tokį šiknių: pagaudavo katiną už keteros, nutempdavo prie jo šūdo ir viena ranka murdydavo jo nosį į tą krūvą, o antrąja pliekdavo. Būdavo siaubingas triukšmas: katinas rėkia visa gerkle, o Mamutė garsiai bara katiną už jo nevalyvumą. Paauklėta ir paleista katė kaip žaibas nerdavo iš kambario pro iš anksto paliktas atidarytas duris. Nežinau, ar padėdavo toks auklėjimas, ar ne. Tik žinau, kad prikakojusi kur nors kambaryje katė pradėdavo garsiai kniaukti, stengdamasi pasprukti nuo bausmės.

Išmokydavo Mamutė kates prašyti skanėstų atsitūpus ant dviejų kojų. Kai tik pradėdavau valgyti, žiūrėk, katė jau sėdi netoli stalo ant užpakalinių kojų ir mojuoja priekinėmis letenėlėmis, sau skanėsto prašydama.

Tėtukas vienu metu buvo užsiveisęs triušių. Parsivežė vaikingą triušę iš anapus ežero. Narvo neturėjo, tai paleido į saloną, kur tuo metu buvo girininkijos raštinė. Paskui ant aukšto ji bėgiodavo. Na, galiausiai perkėlė į padarytą narvą – kiaulinyką. Nelabai sekėsi triušininkystė – prisiveisė jų nemažai, bet paskui išstipo visi. Paskui, jau kiek paaugęs, aš bandžiau auginti triušius. Nesisekė ir man – gal trisdešimt ar keturiasdešimt buvau prisiveisęs, bet paskui tai šunys išgaudė ar patys nugaišo.

Iš paukščių auginome vištas, žąsis, antis, kalakutus. Perindavome patys, nes inkubatorių niekas nežinojo. Perinčių vištų buvo daug. Gal veislė tokia buvo – padeda kiek ir pradeda kvaksėti, užtupia lizdą, trukdo kitoms dėti. Jei neįruošdavo kito lizdo ir neleisdavo perėti, bandydavo atgrasinti nuo perėjimo. Tada vištą maudydavo šaltame vandenyje, neva praeis perėjimo karštis, ir pririšdavo lauke už kojos, kad nelįstų į lizdą. Po kiek laiko praeidavo tas noras ir višta vėl imdavo dėti. Kartais perėdavo vištos pasislėpusios – slapta kur nors lauke sudėdavo kiaušinius ir imdavo perėti. Jau galvodavo, kad lapė ar vanagas vištą bus nusinešę, nes višta dingdavo ir ilgai nepasirodydavo. Grįždavo dažniausiai jau viščiukais vedina. Būdavo džiaugsmo – netikėti mažyčiai, dažniausiai baikštūs, prie žmonių nepratę viščiukai, buvo tarsi džiugi naujiena. Mažyčius paukščiukus – viščiukus, ančiukus ar kitokius – mums vaikams reikėdavo saugoti nuo varnų, kai išleisdavo juos į lauką. Ančiukams buvo iškasta kūdrelė daubos dugne – ten jie turkšdavosi po vandenį, bet reikėjo saugoti, kad nenuklystų kur toliau, kad lapė, katės ar kitokie plėšrūnai jų neišgaudytų. Saugoti buvo mūsų su Kastyčiu darbas. Kai nusibosdavo į paukščiukus žiūrėti, žaisdavome iš molio lipdydami savo gyvūnus – arklius, karves, paukščius.

Paaugusius paukščius varydavome į ražienas, kur jie rasdavo nubyrėjusių grūdų, varpų ir sočiai prisilesdavo.

Išsiritus ančiukams ar viščiukams, išsirinkdavome kiekvienas savąjį ir paskui stebėdavome, kaip auga, mylėdavome, globodavome. Sunkiausia būdavo, kai reikėdavo jį papjauti, parduoti ar kitaip su juo atsisveikinti.

Pavasarį pirkdavome žąsų kiaušinius ir perindavome žąsiukus. Geriausiai perėdavo kalakutės. Jos kantriausiai tupi ant kiaušinių, globoja savo jauniklius, nors jie ir ne kalakučiukai. Žąsų kiaušiniai brangūs, todėl pirkdavome vadinamuosius garantuotus kiaušinius. Tai reiškia, kad iš kiekvieno kiaušinio bus žąsiukas. Priešingu atveju grąžina pinigus, jei kiaušinis „neužverstas“, t. y. neapvaisintas. Žąsiukus nesunku auginti, jei tik yra erdvus kiemas, jei yra žolės, kurią jie patys pešioja. Karo metais, kai jau rusai užėjo, t. y. 1944 ar 1945 metais užaugo gražūs žąsiukai – 5 ar 6. Rudenį jau suaugusios žąsys kas vakaras, kieme įsibėgėjusios, skrisdavo į ežerą ir ten nakvodavo. Nelaimingas buvo vienas vakaras, kai rusų kareiviai jas iššaudė. Negrįžo mūsų žąselės iš ryto, nors kas rytą pareidavo iš savo nakvynės vietos. Ieškodami radome pakrantėje plunksnų, kraujo. Atsekėme pėdomis iki mūsų kaimynų Mikų, kur ir sužinojome, kad kareiviai atsinešė nušautas žąsis ir prašė jas iškepti. Mamutė ir Tėtukas ėjo skųstis į karo komendantūrą, bet ar ką laimėjo, nebeprisimenu. Kareiviai dažnai ką nors pridarydavo – atimdavo ar pavogdavo, bet dažniausiai likdavo nenubausti.

Apie paukščius daugiau turbūt nebūtų ką ir pasakoti. Vištos – neįdomūs paukščiai. Tiesa, turėjome vienais metais labai piktą gaidį, saviškiams nieko nedarydavo, bet labai nemėgo svetimų, ypač moterų – pulte puldavo. Kojomis, sparnais ir snapu mušdavo per kojas, o vėliau ir ant galvos pradėjo užšokinėti. Greitai visi sužinojo, bijojo ir į kiemą užeiti. Ne šuns bijojo, o gaidžio. Teko papjauti. Vištas raudonas laikėme. Mamutė rodislandais vadino ir labiausiai jas mėgo.

Tėtukas iš kažkur įsigijo kanarėlių. Narvelis kabojo valgomajame. Kanarėlės buvo, regis, trys. Dvi geltonos ir viena pilka. Neilgai jos pas mus gyveno – vieną suėdė katė, kita susirgo ir nugaišo, o trečiąją kažkam atidavė. Taip ir baigėsi mūsų dekoratyvinė paukštininkystė.

Bus daugiau.

logo_srtrf (1)

Kategorijos: Gyvoji tradicija, Saulės arkliukai, Visi įrašai | Žymos: , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: