T. Baranauskas. Strėvos mūšis: pralaimėjimas, nepalaužęs Lietuvos (14)

Tomas Baranauskas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Viduramžių Lietuva kovojo dešimtis mūšių su savo priešais. Ypač daug ir sunkių kautynių būta su kryžiuočiais, bemaž du šimtmečius puldinėjusiais Lietuvą. Mes noriai prisimename žymias pergales, pasiektas Saulės (1236), Durbės (1260), Žalgirio (1410) ir kituose mūšiuose. Rečiau kalbame apie pralaimėjimus, o juk tai – ne mažiau svarbi mūsų istorijos dalis, rodanti, kad viduramžių kovos nebuvo vien tik lengvas pasivaikščiojimas nuo vienos pergalės iki kitos. Šiame kelyje teko patirti ir skaudžių pralaimėjimų. Bet po jų Lietuva atsitiesdavo ir rasdavo savyje jėgų tęsti kovą.

Vienas sunkiausių pralaimėjimų ištiko Lietuvą Strėvos mūšyje, įvykusiame 1348 m. vasario 2 d. prie Strėvos upelio, dabartiniame Kaišiadorių rajone.

Strėvos mūšis ir Strėvos pilis

Nemuno vidurupio pilių gynybinė sistema XIV a.

Norėdami prisiartinti prie valstybės centro – Trakų ir Vilniaus – kryžiuočiai turėdavo persikelti per Nemuną, kurį tarp Kauno ir Gardino XIV a. saugojo ištisa virtinė lietuvių pilių. Čia ilgainiui buvo pastatytos mūrinės Kauno ir Gardino pilys, o tarp jų – medinės Merkinės, Nemunaičio, Alytaus, Punios, Birštono, Darsūniškio ir Strėvos pilys. Galbūt ne visos jos jau stovėjo 1348 m. (ypač abejotina, ar jau buvo Kaunas), bet Strėvos pilis tapo šio vieno iš didžiausių viduramžių mūšių, vykusių dabartinės Lietuvos teritorijoje, liudininke.

Neskaitant Gardino, Strėvos pilis į istorijos šaltinius pateko anksčiausiai. Ji stovėjo Strėvos upelio ir Nemuno santakoje, Strėvos dešiniojo kranto kyšulyje įrengtame Lašinių piliakalnyje, kuris iki šiol išsaugojo įspūdingą 5,5 m aukščio, 18 m pločio pylimą ir ne itin didelę 34×18 m dydžio aikštelę.

„1348 metais Duzemeris, Prūsijos magistras, išžygiavęs į Lietuvą, apgulė Trakus ir Strėvos (Strawilissen) pilį“, – sakoma Livonijoje rašytuose Roneburgo analuose. Tai – lakoniškas pranešimas apie žygį, kuris pasibaigė Strėvos mūšiu. Apie šį žygį ir mūšį turime ir išsamesnių pasakojimų, tik kitur nepaminėta Strėvos pilis – kalbama tik apie mūšį prie Strėvos upelio.

Lašinių piliakalnis – Strėvos pilies vieta. 2005 m. T. Baranausko nuotr.

Mūšio išvakarės

Algirdas ir Kęstutis, pradėję sutartinai valdyti Lietuvą 1344–1345 m. žiemą, po Jaunučio nušalinimo nuo valdžios, 1345–1347 m. sėkmingai kovojo prieš kryžiuočius. Iniciatyva šiuos tejus metus akivaizdžiai buvo jų pusėje. 1348-ieji metai padėtį pakeitė Vokiečių ordino naudai.

1348 m. pradžioje į Prūsiją atvykus riteriams iš Anglijos ir Prancūzijos, Vokiečių (kryžiuočių) ordino didysis magistras Henrikas Duzemeris nusprendė pirmą kartą suduoti smūgį į patį Lietuvos valstybės centrą – Trakų kunigaikštystę.

Buvo sutelkta didžiulė kariuomenė: anot Strasbūre dirbusio to meto kronikininko Motiejaus Nojenburgiečio – 22 tūkst. raitelių, pagal Olyvos kroniką – 40 tūkst. karių. Skaičiai gal ir padidinti, bet tai, kad kariuomenės dydis amžininkams darė įspūdį, abejoti netenka. Tokios kariuomenės ir reikėjo, nes tai buvo vienas iš pirmųjų Prūsijos kryžiuočių antpuolių į itin gerai saugomą Lietuvos valstybės centrą. 1348 m. sausio 24 d. ši neeilinė kariuomenė, vadovaujama Vokiečių ordino didžiojo magistro Henriko Duzemerio, maršalo Zigfrydo fon Dahenfeldo ir didžiojo komtūro Vinricho fon Kniprodės, įsiveržė į Trakų kunigaikštystę ir 8 dienas ją niokojo, žudydama vyrus ir moteris, jaunus ir senus.

Strėvos mūšio eiga

1348 m. vasario 2 d. grįžtančius kryžiuočius pasivijo Algirdas ir Kęstutis su didele lietuvių ir rusėnų kariuomene. Lietuvos valdovai buvo neblogai pasiruošę, nes kariuomenėje buvo sutelkti pulkai iš visų svarbiausių LDK žemių – Volynės Vladimiro, Bresto, Polocko, Vitebsko, Smolensko. Anot Motiejaus Nojenburgiečio, iš viso Lietuvos kariuomenėje buvo 40 tūkst. karių (įdomu, kad lygiai tokį patį skaičių nurodė ir Naugardo IV metraštis, tik įvardijo jį – klaidingai – kaip žuvusiųjų skaičių). Tokios mobilizacijos per kelias dienas neatliksi, vadinasi, lietuviai iš anksto turėjo žvalgybinę informaciją, arba patys tuo pačiu metu rengė žygį prieš kryžiuočius.

Kariuomenėms susitikus, užvirė mūšis, kuriame abi pusės patyrė didelių nuostolių. Vygandas Marburgietis mūšio aprašyme nurodo skirtingą lietuvių ir rusėnų ginkluotę: lietuviai mėtė ietis, o rusėnai šaudė iš lankų. Galiausiai lietuviai buvo priversti trauktis per užšalusią Strėvą. Lūžo ledas ir nemažai karių prigėrė, daugelis kitų žuvo kovoje, tame tarpe ir vienas iš kariuomenės vadų – Naugardo ir Pinsko kunigaikštis Narimantas.

Strėvos mūšio schema (pavaizduota ant XX a. 4 deš. topografinio žemėlapio)

Kai kuriems istorikams nepasitikėjimą kėlė žinia apie daugelį lietuvių karių, nuskendusių įlūžus ledui palyginti nedideliame Strėvos upelyje. Roneburgo analų minima Strėvos pilis tai paaiškina: mūšis vyko ties Strėvos ir Nemuno santaka, tad nuskendę kariai greičiausiai įlūžo jau užlipę ne tik ant Strėvos, bet ir ant Nemuno ledo.

Tai netiesiogiai patvirtina Motiejaus Nojenburgiečio kronikos pasakojimas: kryžiuočius lietuviai pasivijo besikeliančius per upės ledą, kai jie „jau per ledą iš dalies persikėlė“, bet pamatę persekiotojus, „grįžo nuo ledo į lauką, stojo į mūšį, juos [lietuvius], nustumdami ant ledo; apie šešis tūkstančius jų paskandino ir apie dvidešimt tūkstančių nužudė“.

Ilgas kėlimasis per užšalusios upės ledą turėtų būti būdingas didesnei ir reikšmingesnei upei, kuri šioje vietoje tegalėjo būti Nemunas. Ši upė, prasidėjus mūšiui, turėjo likti kryžiuočiams už nugaros. Nustumti lietuvius į savo užnugarį būtų sudėtinga, bet priversti trauktis į šoną – visai realu. Jei kryžiuočiai buvo užklupti besikeliantys per Nemuną, jie galėjo lietuvius nustumti Nemuno ir Strėvos santakos link.

Teisingam mūšio supratimui iki šiol trukdo 1839 m. Teodoro Narbuto lengva ranka paleista versija, esą Strėvos mūšis vykęs prie Žiežmarių, taigi, Strėvos vidurupyje, atokiau nuo Nemuno. Ši versija vis dėlto nėra pagrįsta jokiais argumentais, nors iki šiol kartojama istoriografijoje.

Mūšio pasekmės

Strėvos mūšyje didelių nuostolių patyrė ir kryžiuočiai: anot Hermano Vartbergiečio, žuvo 8 Ordino broliai ir 42 kilmingieji, eiliniai kariai neskaičiuoti. Vygandas Marburgietis ir Olyvos kronika iš žuvusiųjų išskyrė Sembos vyskupo fogtą Johaną fon Lonšteiną ir Gdansko komtūrą Gerhardą fon Štegeną, kaipo žymiausius.

Bet Lietuvai tai buvo itin skaudus pralaimėjimas: anot to paties Hermano Vartbergiečio Lietuvos kariuomenėje žuvo virš 10 tūkstančių karių ir „rusėnų karalius“ Narimantas, Algirdo ir Kęstučio brolis. Tuo tarpu anot Motiejaus Nojenburgiečio, nuskendo 6000 ir buvo nukauti 12000 Lietuvos karių. Tai iš esmės atitiktų Hermano Vartbergiečio duomenis, jeigu minėtus 6000 nuskendusiųjų laikytume bendro 12000 žuvusiųjų skaičiaus dalimi, o nerašytume jų atskirai (šią klaidą, matyt, darė ir Vygandas Marburgietis bei Olyvos kronika, nurodę 18000 žuvusių lietuvių).

Anot Motiejaus Nojenburgiečio, mūšyje taip pat žuvo du Lietuvos valdovo broliai: jie bandė gelbėtis, įlipdami į medžius, bet kryžiuočiai pradėjo juos kirsti, tad, matydami, kad nepavyks išvengti kryžiuočių nelaisvės, abu Gediminaičiai pasikorė, pakartodami prieš 12 metų Pilėnų gynėjų išreikštą nusistatymą: geriau mirtis, nei kryžiuočių nelaisvė.

Šveicarų pranciškonas Jonas Vinterturietis irgi panašiai rašė, kad žuvo apie 12000 lietuvių „su dviem arba trimis jų karaliais“, bet jis nedarė Motiejaus Nojenburgiečio ir kitų kronikininkų klaidos ir prie to skaičiaus nepridėjo dar 6000 nuskendusiųjų (tai, beje, buvo vienas iš paskutinių jo kronikos įrašų, kadangi netrukus po šios žinios užfiksavimo kronikininkas mirė nuo tuo metų Europoje siautėjusios maro epidemijos).

Šių liudijimų pagrindu manoma, kad be Narimanto Strėvos mūšyje žuvo ir vyriausias Gediminaitis – Manvydas, kuris žinomas tik iš vienintelio 1341 m. paminėjimo. Kiti 5 Gedimino sūnūs po 1348 m. tebebuvo gyvi.

Iškart po mūšio, tais pačiais 1348 metais, kryžiuočiai kelis kartus nuniokojo Žemaitiją – puolė ją ir iš Šiaurės (Šiaulių žemę), ir Pietų (Ariogalą, Veliuoną), taip pat pirmą kartą sudegino Veliuonos pilį.

Nuo Lietuvos atsimetė Smolenskas, kurio kariai kovėsi Strėvos mūšyje, o taip pat ir Pskovas. 1349 m. balandžio 15 d., gindamas Izborską nuo Livonijos kryžiuočių antpuolio, žuvo Andriaus Algirdaičio vietininkas Pskovo žemėje Jurgis Vytautaitis, po kurio mirties naujo Lietuvos vietininko Pskovas nebepriėmė.

Švedijos karalius Magnus Eriksonas puolė Strėvos mūšyje žuvusio Narimanto valdas Naugardo žemėje ir 1348 m. rugpjūčio 6 d. užėmė bei sudegino Orechovo pilį.

Kuriam laikui pašlijo net Algirdo ir Kęstučio santykiai: sutrikdytas nesėkmių Kęstutis be Algirdo žinios bandė derėtis dėl krikšto.

Lenkijos karalius Kazimieras Didysis 1349 m. rudenį, naudodamasis sunkia Lietuvos padėtimi, puolė Lietuvos valdas Volynėje.

Tad Lietuvos valstybei 1348–1349 m. teko pergyventi vidinę krizę ir kone visų kaimynų bandymus ja pasinaudoti.

Padėtį ilgainiui pavyko stabilizuoti. 1348 m. kryžiuočių sunaikinta Veliuonos pilis buvo atstatyta jau 1349 m., tad Žemaitijos gynybos sistema buvo atkurta. Karas su Lenkija dėl Volynės kuriam laikui baigėsi 1355 m. paliaubų sutartimi. Algirdas ir Kęstutis taip pat greitai išsprendė savo nesutarimus ir nuo 1352 m. vėl veikė vieningai.

Tad Strėvos mūšį reikia vertinti kaip gana stiprų smūgį Lietuvos valstybei. Nors jis ir neturėjo fatališkų pasekmių Lietuvai, bet keliems metams rimtai sutrikdė jos karinę-politinę padėtį. Be to, šios krizės metu prarasto Pskovo Lietuva niekada nebeatgavo, o ir tuo metu prasidėjusios kovos dėl Volynės su Lenkija vis atsinaujindavo net iki XV a. vidurio.

Šių didelių karinių ir geopolitinių Lietuvos netekčių kontekste kaip savotiškas kuriozas atrodo istoriko Antano Kučinsko įrodinėjimas, kad kryžiuočiai neva nepasiekę jokios pergalės Strėvos mūšyje, ir tik jų propaganda esą jį sureikšminusi. Tokį neadekvatų šio mūšio vertinimą, matyt, lėmė savaip suprastas patriotizmas, siekiant atgaline data palengvinti protėvių kovas ir nesuvokiant, kad tikroji pergalių vertė išryškėja tik matant jas pralaimėjimų kontekste.

Na, o Strėvos pilis, šalia kurios vyko šis mūšis, tuo metu nebuvo užimta. Pasiekę pergalę kryžiuočiai skubėjo trauktis, nes buvo apsikrovę grobiu ir išvarginti mūšio bei ankstesnio žygio. Tik po 20 metų, 1368 m. rugsėjį, Vokiečių ordino maršalo vadovaujami kryžiuočiai „apgula Strėvos pilį, ją užima ir sudegina. Daugelis iš pilies pasidavė, tačiau daug vyrų ir moterų buvo užmušta“. Tad bent jau Nemuno vidurupio gynybos linija po Strėvos mūšio nebuvo susilpnėjusi.