O. Voverienė. Mirė rašytoja politinė kalinė Anastazija Kanoverskytė-Sučylienė (0)

Anastazija Kanoverskytė-Sučylienė su dukra Jūrate | lietuvai.lt, E. Stanevičienės nuotr.

Anastazija Kanoverskytė-Sučylienė su dukra Jūrate | lietuvai.lt, E. Stanevičienės nuotr.

Viešpatie, panoręs mirusius prikėlei,
meldžiame – gyvuosius iš mirties prikelk,
siųsk dar kartą žemėn ugnį Prometėjo,
tik neleisk mums meilės prie uolos prikalt.
Anastazija Kanoverskytė-Sučylienė

Kai  šiais metais visa Lietuva iškilmingai ir pakiliai minėjo Sausio 13-osios 29-ąsias metines, žuvusius naujausių laikų Lietuvos didvyrius, ir jų krauju suvienytą lietuvių tautą tomis dienomis, Panevėžyje mirė politinė kalinė Anastazija Kanoverskytė-Sučylienė (1925–2019), dramatiško likimo lietuvaitė, poetė ir rašytoja.

Anastazija Kanoverskytė gimė 1925 m. sausio 5 d. Žvirgždžiūnų kaime (dabar Pasvalio raj.) vidutinio ūkininko Adolfo Kanoverskio ir Emilijos Šumskytės-Kanoverskienės šeimoje. Šeimoje augo dvi dukros Anastazija ir Birutė. Anastazija mokėsi Spilgių ir Pakruojo pradinėse mokyklose, vėliau Linkuvos gimnazijoje. Čia ir užklupo ją 1940 m. birželio 15 d. bolševikinės Rusijos okupacija. Tą dieną gimnazijoje vyko ateitininkų kongresas. Po pietų, iškilmių metu kunigas Alfonsas Sušinskas atsistojo ir pasakė: „Popietinė programa nutrūksta. Nebebus nei dainų, nei laužo – rusų kariuomenė peržengė Lietuvos žemę…“. Ir susiėmęs už galvos kniubte sukniubo ant kėdės. Šis prisiminimas iš Anastazijos Kanoverskytės- Sučylienės knygos „Tekėdama sustingo saulė“ (K., 1995).

Vilniaus grąžinimo Lietuvai proga Adolfo Kanoverskio rūpesčiu buvo padirbdintas gražiai išpjaustinėtas kryžius ir pastatytas prie kelio Žvirgždžiūnų kaimo lauke… „Po tuo kryžiumi butelį su raštu pakasėme, kad po kažkiek laiko, kryžiui savo amžių baigus, žmonės žinotų, kokia džiaugsminga proga jis atsistojo saugoti Žvirgždžiūnų laukų“,  rašo A. Kanoverskytė-Sučylienė.

Minėtoje knygoje perteikiama 1940 metų moksleivių nuotaika. Ji buvo dramatiška, tarsi nujaučiant, kas laukia Lietuvos bolševikinės Rusijos okupacijoje. Realūs įvykiai buvo žymiai tragiškesni, negu buvo galima tikėtis… Rugsėjį mokslo metai prasidėjo. Jau pačią pirmąją mokslo metų dieną Lazdijų gimnazijoje visose klasėse dingo kryžiai. Ant to paties vinies buvo pakabinti Stalino portretai…“ Nebeliko tikybos pamokų, pradėjome mokytis rusų kalbos, kurios kažkodėl ėmėmės nenoriai. Dingo nuoširdumas, iš mokyklos ėmė trauktis tiesa, pradėjo belstis baimė. Iš pradžios negarsiai, bet ji jau buvo už kiekvieno mūsų nugaros. Dar neaiški, nelabai suvokiama, bet ji jau buvo… Kažkas kreiduotu, lentą valomu skuduru apšaudo Stalino portretą ir to „kažko“ niekas „nematė“. Klasėje išdavikų nėra, o inspektorius kumščiu daužo stalą ir grasina. Baimė jau įgauna pavidalą. Bet su baime ateina pasipriešinimas, vienybė, visai naujai suvokiama tėvynės meilė. Jaunai gimnazistei didžiausias sukrėtimas buvo jų mylimo mokyklos direktoriaus suėmimas ir geriausių mokytojų trėmimas. Ištremta buvo ir jos mylima moksladraugė Elytė. Pamačiusi ją tremiamą, Nastutė nieko geriau nesugalvojo, kaip iš jos griežtos ir valdingos šeimininkės darželio priskinti glėbį tulpių ir jas įteikti tremiamai mergaitei. „Ne gėlių tada tremtiniams reikėjo,  vėliau prisipažino Anastazija jau savo knygoje,  bet aš buvau gražiai auklėjama gimnazistė“. Tada pirmą kartą jos sąmonę perskrodė bolševikinio genocido esmės suvokimas… ir, kaip tik tada, joje prabudo poetė. Savo pirmajame eilėraštyje ji rašė:

Lietuviais esate jūs gimę,
todėl ir turite pražūt,
nes plačioje sovietinėj tėvynėje
to vardo – LIETUVA – neturi būt
Ne mokytojus, ne direktorių
tą rytą apraudojo Linkuva,
tą rytą be varpų, be Requiem
į kapą gulė Lietuva.

1944 metais Anastazija baigė Linkuvos gimnaziją. Įstojo į Panevėžio mokytojų kursus. Prasidėjus antrajai rusų okupacijai atvažiavo į Vilnių, įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros. Džiaugsmo buvo kupina jos širdis, tik nėra su kuo tuo džiaugsmu pasidalinti. Rašo laišką tėviškėn ir vienas sakinys jame nulemia tolesnį jos gyvenimą: „Gedimino kalne supasi vėliava, gaila, ne trispalvė“. Budriai dirbo NKVD. Nastutė buvo pakviesta tardymui į saugumą pas NKGB majorą Petkevičių. O tuo metu jos tėviškėje prasidėjo kaimui negirdėti ir neregėti įvykiai, apie kuriuos ji rašo savo knygoje: „Didįjį ketvirtadienį tik įėjęs į mišką pasislėpti nuo mobilizacijos mūsų kaimynas, mano ankstyvosios jaunystės draugas Kaziukas Petravičius buvo nušautas… Vieną dieną nieko tikro nesužinoję, sugriuvo į mūsų namus liaudies gynėjai, viską išvertė, tėvelį išsivežė. Mama tuo metu sunkiai sirgo, keletą dienų ar net savaičių temperatūra laikėsi 40 laipsnių. Tie gynėjai išvelka mamą iš lovos, apsisiautusią kailinukais, suima už kailinių atlapų ir trenkia į sieną. Nugriūna – pastato ir vėl į sieną. O į ratus – naminį audeklą, lašinių paltį, grūdus, dviratį. Kas tik imama… Prie miško prisiglaudusius Kuolingų kaimo gyventojus, apsupo kariuomenė – kirto baslius, tais basliais mušė žmones, vienas pusgyvį artojėlį ėmė už galvos, kitas – už kojų, metė į sunkvežimį ir vežė, kaip malkas. Kur vežė? Gal į Pakruojo NKVD būstines, o gal ligi kažkurios pakelės… Vincas Bagulionis po eilinio tardymo Pakruojo NKVD būstinėje ir kankinimų grįžinėjo pėsčias namo į Pakruojį… prisėdo ant griovio krašto pailsėti… ir nugrimzdo į amžinąjį poilsį… Girti stribai gražuolę Bajoriūnų Onytę „netyčia“ nušovė gryčioje prie stalo…“ ir t.t.

Kai Anastazija jau buvo Vilniaus universiteto antrojo kurso studentė, pas ją atėjo jaunuolis, vilkintis NKGB kareivio uniforma ir įteikė jai kvietimą atvykti į NKGB majoro Morozovo konspiracinį butą. Vėliau paaiškėjo, kad tas jaunuolis Antanas Šilius ją aplankė dar kelis kartus, lydėjo ją pas tardytojus, ramino ją ir mokė nepasiduoti panikai ir baimei ir likti savimi. Tą kartą A. Šilius atvedė ją pas NKGB agentūros verbavimo viršininką Juozą Petkevičių. Tas ją tardė, klausinėjo apie jos kurso draugus ir apie jos kaimo kaimynus, siūlė juos sekti ir jam rašyti pranešimus, su kuo draugauja, ką kalba, kas pas juos lankosi… A. Šilius tuose tardymuose dalyvaudavo ir jam buvo mergaitės gaila… Vėl grįžkime prie Nastutės knygos: „Blyškia dėme išplaukęs Šiliaus veidas…Atsilošęs už stalo, persiutęs Petkevičius…. Girdėjau šūvį…Aš negalėjau suvokti, kas įvyko, kur aš ir ką turiu daryti… Šilius pasakė, kad dabar jau galiu eiti namo. Atrodo, kad atsiprašinėjo manęs, bet kitaip jis pasielgti negalėjęs. Majoro Petkevičiaus žinioje buvo 400 bylų. 400 šviesiausių Lietuvos inteligentų laukė areštas. Reikėjo rinktis : vienas niekšas ar 400 šviesiausių tautos žmonių. Išliko atmintyje tik paskutiniai Šiliaus žodžiai: „O dabar eikite ir praneškite, jeigu jūs galite tai padaryti. – Negalėjau“. Vėliau suėmimas. Žiaurūs tardymai… Ir slaptojo MGB teismo sprendimas: Antaną Šilių – sušaudyti, Anastaziją Kanoverskytę – sušaudyti, Petrą Brazauską – sušaudyti! Jų bendrabyliams Jablonskiui – dešimt metų, Stasei Niūniavaitei – dešimt metų. Pirmieji trys buvo nuvesti į Lukiškių kalėjimo rūsius, mirtininkų kameras. Anastazija – vienintelė moteris tarp 60 vyrų mirtininkų.

Mirtininkė Anastazija – vienutėje, o kitose mirtininkų kamerose – vyskupas Vincentas Borisevičius, kitoje – kunigas, trečioje – partizanų būrio vadas, įvairaus rango tarpukario Lietuvos ministrai, aukšti buvę tarpukario Lietuvos pareigūnai, Lietuvos kariuomenės karininkai…

Gyventi nebuvo lemta, jokių žygdarbių neatlikau, ilgos atminties nenusipelniau, – mąstė Anastazija. O ką galėčiau nuveikti per tą paskutinį mėnesį, gal savaitę? Gal jau tik dieną? O gal ir valandą? Dabar aš galiu – tik gražiai ir oriai numirti… Juo arčiau įsivaizduojamos mirties, tuo didesnės valios pastangų reikėjo… O pasiruošimo laikas… ne toks jau ir trumpas buvo… Tam, kad prie duobės atsistočiau vieną kartą, turėjau iki jos šimtą kartų nueiti mintyse besiruošdama. Paskutinis pasiruošimo tikslas – pareiškimas, kad nenusisuksiu, neleisiu užrišti akių, žiūrėsiu – į mane nukreiptą šautuvą… Aš nebijau, jūs bijokite…!

Vis dažniau naktimis trinksi kaimyninių kamerų durys, skamba raktai, girdisi žingsniai. Visą laiką tik naktimis. Nastutei nesimiega. Išveda… Atveda… Ateina ir ta naktis, kad išveda ir Nastutės bendrabylius Antaną Šilių ir Petrą Brazauską… Tai buvo 1946 metų lapkričio 18 d. Ruošiasi mirčiai ir Nastutė. Pasivaikščiojimo metu rastos sąvaržėlės gabalėliu vienutės sienoje rašo Testamentą:

„Šią paskutinę naktį žvaigždei krintant
Ir mirčiai šliaužiant keliais pas duris,
į jūsų širdis rašau testamentą –
tegul kraujo lašais manieji žodžiai kris
Palieku jums takelių gelsvą auksą
Ir lauko šaltinėlių trykštančius perlus,
palieku (jeigu vakaro sulauksiu),
pripylus žiburių į ežerus gilius.
Palieku meilę, didelę, nemarią,
Kokią tik mirštanti širdis tegali jaust,
Palieku vasaras skambias kaip varį
Ir Žemę LAISVĄ, atpirktą krauju“.

Tik paskutinėmis gruodžio dienomis, prieš pat Šv. Kalėdas A. Kanoverskytei buvo pranešta, kad 1946 m. lapkričio 15 d. Maskvos sprendimu jai mirties bausmė pakeičiama 20 metų katorgos. Kalėjo Norilsko lageryje aštuonerius metus ir dvejus metus Mordovijos griežtojo režimo lageriuose. 1958 metų pabaigoje grįžo į Lietuvą. „Į Lietuvą grįžusi svetima pasijutau, – rašo knygoje A. Kanoverskytė. – Į Lietuvą grįžusi Lietuvos neberadau. Svetimieji Lietuvoje jaučiasi šeimininkais esą, o aš Lietuvoje gimusi ir augusi, svetima“ . Sunku buvo prisiregistruoti, o neprisiregistravus nebuvo galima darbo gauti. Viską reikėjo iškęsti, ištverti. Dar tada Lietuvoje geri žmonės buvo. Padėjo, nors ir rizikavo ir savo karjera, ir šeimos gerove. Nebijojo. Padėjo. Anastazija dirbo sąskaitininke, buhaltere, o laisvalaikiu vadovavo meno saviveiklai, rašė scenarijus kultūros renginiams. Gavo pasiūlymą dirbti Panevėžio miesto kultūros namuose. Buvo laimės viršūnėje. Bet po kelių mėnesių Panevėžio KGB viršininkas S. Kišonas pareikalavo išeiti iš darbo, arba tapti jo pagalbininke. Nastutė įsidarbino krovėja. O premijas ir kitokius apdovanojimus už spektaklius, pastatytus pagal jos scenarijus, gaudavo kiti, patikimi ir ištikimi sovietų valdžiai. Tuo visada pasirūpindavo Panevėžio KGB skyrius. Ir deganti neapykanta kitam, gabesniam ir talentingesniam miesto partijos sekretorė Teofilė Bitinaitė. Nastutė ištekėjo. Susilaukė dukrelės Jūratės (dabar pripažinta rašytoja, gydytoja psichiatrė, pedagogikos m. daktarė). Deja, jos vyras po pusmečio mirė. Dukrelę teko auginti vienai.

Viską iškentė buvusi mirtininkė, politinė kalinė Anastazija Kanoverskytė-Sučylienė. Vargus išvargusi, nuoskaudas prarijusi, sulaukė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, dalyvavo Sąjūdžio renginiuose, negalėdavo sutramdyti džiaugsmo ašarų išvydusi plevėsuojančias Lietuvos Trispalves, dalyvavo Lietuvos partizanų perlaidojimo renginiuose ir, matydama, kad Lietuvoje po jos Nepriklausomybės atgavimo valdžią klasta, suvyniota į šilko skepetaites, užgrobė tie patys okupacinio meto komunistai ir kagėbistai, graudžiai paklausdavo savo Žemės:

Žemele gimtoji, motule šventoji
Iš alpulio ilgo atbudus,
Kodėl mus varge išnešiojus,
Sočiausiąjį kąsnį atidavei Judui?

Tik atgavus Lietuvos nepriklausomybę buvo išleista jos knyga „Tekėdama sustingo saulė“ (Kaunas, 1955), viešojoje spaudoje buvo skelbiami jos eilėraščiai. Dalis jų buvo atspausdinta minėtoje knygoje, kaip priedas „Erškėčių paukštis“ (1993-1994 metais parašyti jos eilėraščiai); išleista jos eiliuota pasaka vaikams „Išpuikėliai vaikai“ (1995);

Paskutiniaisiais savo gyvenimo metais Anastazija Kanoverskytė-Sučylienė ilgai ir sunkiai sirgo, rūpestingai ir švelniai globojama savo dukters gydytojos Jūratės Sučylaitės.

Ilsėkis ramybėje, miela bičiule, viena talentingiausių mūsų dienų poete ir rašytoja, tebus lengva Tau gimtoji Aukštaitijos žemelė.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kūrėjai, Nuomonių ratas, Pilietinė visuomenė, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: