Sekmadienio sakmė. Briedis gėrisi savimi

At­ėjo brie­dis at­si­ger­ti į upę ir pa­ma­tė van­de­ny­je sa­vo ra­gus, sa­vo pa­veiks­lą, o pa­ma­tęs – gė­rė­jos sa­vo pui­kiais ra­gais:

– Ot ra­gai ma­no, tai graž­na! Koks ki­tas gy­vo­lis tur to­kius?..

Pas­kui, pa­žiūrė­jęs į ko­jas, nu­liū­do:

– Ko­jos tik ma­no ne­gra­žios – il­gos ir plo­nos.

Taip bedūmo­jant už­puo­lė ant jo liū­tas. Brie­dis šo­ka bėg­ti. Aukš­tos ir grei­tos ko­jos ne­šė jį to­lyn nog ne­pri­ete­liaus, ir – būt iš­trū­kęs, tik­tai, įbė­gus į miš­ką, ra­gai įkliu­vo į me­džių ša­kas ir pra­pul­dė brie­dį – ir pa­ga­vo liū­tas.

[Užrašyta apie 1892-1893 m., J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 13. Levas lietuvių pasakose ir dainose.]

************

Ne visuomet vertiname tai kas verta.