Sekmadienio sakmė. Apie du brolius – du gudriu ir vieną kvailą

Buvo du broliu gudriu ir vienas kvailas. Gudriejie broliai eina vienu keliu, o kvailys viens pats kitu keliu. Paėjus kokį galą, kvailys ėmė juos šaukti:
– Ee, broliai! Eikita šen! Žiūrėkita, ką aš radau!

Tuodu broliu šnekasi:
– Eiva pasižiūrėti, gal tas kvailys ir gerą kokį daiktą rado.

Atėjo pas jį:
– Tai kame, ką tu čia radai?

Tas rodo akėčvirbalį radęs, sako:
– Ar matote, koks čia geras iešmas briedžiui kepti.

Tuodu nusispjovė ir sako:
– Mat kad jau kvailas, tai kvailas. Nė briedžio, nė nieko nėra, o jis džiaugias akėčvirbalį radęs, kad geras iešmas jam būsiąs briedžiui kepti.

Teip tarė ir nuėjo sau. Bet kvailasis brolis, paėjęs galelį, ėmė ir vėl šaukti, rėkti:
– Broliai, broliai! Eikit šenai, ką aš čia dabar radau!

Tuodu tariasi eit, tariasi neit, bet vėl susišnekėjo:
– Ar eiva, ar ką, gal tas kvailys ir ką gerą rado.

Gi prieina, o tas, atsistojęs prie sauso gluosnio, bešūkauja. Tuodu klausia:
– Ko tu čia šūkauji? Ką tu čia dabar radai?

– Žiūrėkita, koks čion sausas medis briedžiui kepti, – tarė kvailys.

Tada gudriejie broliai užpykę sako:
– Et, tiktai su kvailu susidėk! Be reikalo mudu jo tik klausova. Nė briedžio, nė nieko, o jis šaukia ir šaukia. Eiva mudu sau.

Ir vėl gudriejie nuėjo savo keliu, o kvailys savo. Paėjo, paėjo, kvailys ir vėl šaukia:
– Eee broliai, broliai! Eikit šianai! Eikita, žiūrėkita, ką aš čia radau! Ee!

Gudriejie broliai nebenori klausyti, bet šis šaukia ir šaukia. Gudriejie ir vėl tariasi:
– Kad jau teip jis šaukia ir šaukia, ar eiva pažiūrėt, ar ką, gal ir rado ką gerą.

Ateina, klausia:
– Ką dabar radai?

Šis sako:
– Gi žiūrėkita – briedis.

Nu, jau ir šiuodu nudžiugo, pamačiusiu briedį. Tuoj jį visi nuspaudė, atsinešė medį – sausąjį gluosnį, akėčvirbalį – iešmą, tik netur nė vienas ugnies. Mato – nelabai toli, už kūlynų, smilksta kūrenasi ugnelė. Tuoj gudriųjų brolių vienas nuėjo ir rado bjaurų senį bekūrenantį. Rado ir prašo:
– Seneli, duok man ugnelės, paskolink.

Senis sako:
– Pasakyk man negirdėtą neregėtą pasaką, tai aš tau duosiu ugnies, o jei nepasakysi, tai rėžį rėšiu iš nugaros.

Tasai šiaip sako, teip sako, mikt mikt ir nieko nepasako. Tada senis tuoj jam ir išrėžė iš nugaros rėžį. Gudrusis brolis nuėjo sau.

Eina gudriųjų antrasis brolis. Ir vėl teip pat senis sako:
– Pasakyk man negirdėtą neregėtą pasaką, tai aš tau duosiu ugnies, o jei nepasakysi, tuoj rėžį rėšiu iš nugaros, ir gana.

Tas ir vėl šį tą sakinėja sakinėja, nieko neišsako, ir gana. Ir tam senis rėžį išlupo iš nugaros ir – eik sau.

Nu, dabar nuėjo kvailys prašyti ugnies. Senis teip pat atsakė:
– Pasakyk man negirdėtą neregėtą pasaką, tai aš duosiu tau ugnies, jei nepasakysi, tai tuoj rėžį rėšiu iš nugaros.

Bet šis tuoj jam teip atsakė:
– Aš pasakysiu, tiktai tu man nesakyk „meluoji“. O kad tu man pasakysi „meluoji“, tai aš tau du rėžiu rėšiu iš nugaros.

Senis ir prisižadėjo nesakysiąs. Nu, tai šis ir ėmė sakyti:
– Gi aš einu einu per mišką ir pamačiau drevę. Prilipęs žiūriu, kas toj drevėj. Žiūriu – geneliai. Aš tuoj į tą drevę įlindau, visus genelius išmušinėjau, nusipešiau, išsiskriodžiau, susikūriau ugnelę, nusisvilinau, išsikepiau ir suėdžiau. Daugiaus lendu iš tos drevės laukan – gi nebegaliu. Parėjau namo, atsinešiau kirvelį, prasikirtau didesnę skylę ir išlindau laukan.

Daugiaus vėl einu einu per tą mišką, klausausi, girdžiu – trata, braška, barška, švilpia, atūžia tiesiai ant manęs. Žiūriu žiūriu – devynios stirnos viena koja bešokančios. Aš per tą koją pokšt, ta kojelė triokšt ir nulūžo. Aš galveles nusukinėjau, kailelius nusimausčiau ir einu. Daugiaus vėl einu einu per tą mišką, girdžiu – spengia, bimbia, kaukia, čypia, švilpia. Žiūriu žiūriu – devyni vilkai vieną bitę bepjauną. Aš tuos vilkus nugainiojau, tą bitelę susigavau ir nešuosi. Ta bitelė man prinešė visas stirnenas pilnas medaus.

Daugiaus – einu einu ir priėjau plačią upę. Kaip ėjau per lieptą ir įlūžau, man septynios stirnenos medaus į vandenį įkrito. Ką aš darysiu? Man saldaus vandenėlio gaila palikti, o neturiu kuo gerti. Gi mąsčiau mąstęs, nusivožiau nuo savo galvos kaukuolėlį ir gėriau, gėriau saldų vandenėlį.

Gėriau gėriau, kol saldus buvo; visą išgėriau, daugiaus ir einu. Ir ėmė visi žmonės iš manęs juoktis. Aš da žvalgausi, ko jie čia iš manęs juokiasi, gi sako: „Žiūrėk, žmogau, tau ant galvos kaukuolio nebėr!“ Aš kapt sau su ranka – ir įsmego į smegenis visi mano pirštai. Nusispjovęs grįžtu atgal. Pasijėmiau savo kaukuolėlį, užsidėjau ant galvos ir einu.

Nu, tai da man buvo trys stirnenos pilnos medaus, o septyniose tiktai vieni koriai teliko. Aš iš tų korių nusilipdžiau kumeliukę ir joju. Prijojau prie karčemos – neturiu kuo pririšti. Gluosnio šaką nusilaužiau, prismeigiau – ir stovi. Aš įėjau karčemon – žydai per šabą visi pražuvę, tuščia.

Einu prie savo kumelaitės, gi žiūriu žiūriu – tas gluosnis, kur aš ją prismeigiau, išaugęs ligi paties dangaus. Nu aš tuo gluosniu lipt, nu lipt ir įlipau į dangų. Tuoj aš tas savo tris stirnenas, kur man atliko vandenyj neišsiskalavusios, nunešęs Viešpačiui Dievui ir atidaviau.

Man Viešpats Dievas dovanojo septynias karves. Nu, aš tas septynias karves varausi prie skylės, kur įlipau į dangų, gi žiūriu žiūriu – mano kumelaitė su visu gluosniu paėjus į šalį. Nu, mąstau mąstau, ką dabar aš darysiu? Nusivariau tas karves pas šventą Petrą, su juo apmainiau ant penkių maišų pelų. Nu aš iš tų pelų vyti virvę, nu vyti, ir nusivijau.

Įsibedžiau baslį, prisirišau tą virvę ir leidžiuosi žemyn. Leidausi leidausi ir pritrūkau. Aš ir kybau ore. Atjojo arklininkai, susikūrė po manim ugnį. Kaip sprogo ugnies sprogulė į mane, ir išdegė man užpakalyj drevę. Daugiaus atlėkė bitys ir susimetė man į tą drevę ir prinešė medaus. Aš viena ranka į virvę turiuos, o antra ranka medų kabinu. Kabinau kabinau – matai, ir labai sunkus palikau, ir nutrūko man virvė, ir nukritau į pragarą.

Senis klausia:
– Ką gi tu matei pragare?

Šis:
– Gi žiūriu žiūriu – mano tėvas tavo tėvu oran bejojąs!

Senis nebetvėrė:
– Meluoji, teip negal būt!

Tuoj kvailys išrėžė du rėžiu iš nugaros, pasiėmė ugnies, atsinešė, iškepė briedį, ir visi pavalgė.

[Užrašė Matas Slančiauskas, 1894 metais, Šiaulių apskr. Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka: 2 tomas]

*******

Gali meluot išsijuosęs, be galo – viskas įtikėtina, visaip gali nutikt bet kada. Bet „tavo tėvas ant mano tėvo“ – niekados!!! Tėvui pagarba yra aukščiausia vertybė. Ją ginant verta ir lažybas pralaimėt ir fiziškai nukentėt.