R. Jasukaitienė. Kuo kvepia mirtis?

„Mokydamasis gyventi, žmogus mokosi ir mirti“

                                       Leonardas da Vinčis

Kaimo vaikas su mirtimi  „susipažįsta“ gana anksti. Ji tarsi neatsiejama gyvenimo dalis ir eina visuomet greta. Miršta maži, ką tik iš kiaušinių išsiritę viščiukai, miršta jau pastypę, padaigoti, beplunksniai. Paukšteliai miršta tyliai, jų dvaselės atsiskiria lengvai – nuplaukia į padangę debesėliu… Mudu su broliu juos gražiai palaidodavome (buvome girdėję, kad mirusius reikia užkasti į žemę), kapelius puošdavome lauko gėlėmis, o iš šakaliukų išdėstydavome kryželius.

Kapinėse jau buvome buvę, žinojome (bet negalėjome įsivaizduoti), kad po tuo žemės kauburėliu guli mūsų močiutė (jos atminimas skendi rūke, o veido bruožai išplaukę; kai ji mirė, mūsų smegenėlėse radosi pirmieji vingiai) ir jauniausioji mamos sesuo, žuvusi autobuso avarijoje. Tetos Edmutės visai neprisimenu, tad jos mirtis man nebuvo pažini nei per vaizdą, nei per garsą, juolab per spalvą…

Daug skaudžiau atsisveikinom su vištele, kurią vadinome Juoduku, nelabai skirdami giminę. Iš viso pulko viščiukų vienas išsirito … juodas. Tai buvo jo nelaimė. Kitoniškumas mus traukė, bemyluodami, benešiodami nuniurkėme viščiuką: jis nustojo augti, vaikštinėjo sparnus paleidęs, sustiręs, lyg būtų amžinai sušalęs, mažai lesė. Numiręs, tiksliau – nudvėsęs, išsivadavo iš mudviejų su broliu meilės.

Juoduko mirtį išgyvenome daug skaudžiau, nei nepažintos, tolimos močiutės išėjimą į nebūtį. (Juk ko nepažįsti – tolygu nebuvimui?) Šiek tiek trikdė  juoda mamos skarelė, juoda suknutė. Mirties spalvos neapsikentė ir tėvas ( jo gyvenime tuo metu jau būta daug juodos mirties – nepaaiškinamos, nepaguodžiamos), jis  paprašė mamos rengtis šviesiau. Kaip visada, mama pakluso. Ir šitos mirtys mums, vaikams, neįsispaudė į atmintį.

Negražiai mirdavo kiaulės. Kiauliškai žviegdamos apie artėjantį savo galą jos  pranešdavo visam kaimui. Nors skerdimo dieną mums, vaikams, liepdavo tupėti namuose ir nebindzinėti po kiemą, tačiau ir pro uždarytus langus prasiskverbdavo tas pjaunantis, aštrus skerdžiamos kiaulės žviegimas. Tiesa, žviegdavo ji ne mirdama, o varoma iš tvarto. Manau, kad gyvuliai turi nuojautą, gal net jautresnę už žmogaus. Kaime būdavo vyras, turintis taip vadinamą lengvą ranką:  jis vienu dūriu pataikydavo tiesiai į širdį, ir gyvulys nesikankindavo. Piktindavosi tokiu skerdiku, kuris kankindavo gyvulį. Nebuvo paprasta pataikyti besispardančiai, žviegiančiai kiaulei į mirštamą vietą. O kartą mitrus bekonas, prastai vyrų laikomas, su įsmeigtu peiliu ištrūko ir lakstė po kiemą, taškydamas kraują… Vaikai – namų akys, prisiploję nosimis prie lango, stebėjome šią egzekuciją. Raudona mirties spalva buvo žiauresnė už juodąją…

Tėvas nė karto nebuvo paskerdęs kiaulės pats, visuomet prašydavo įgudusio skerdiko. Man atrodo, jis ir vištai galvos nebuvo nukirtęs. To imdavosi mama. Mama visuomet imdavosi to, kas neišvengiama, būtina. Ir vištos, ir kiaulės, šertos, augintos, gal net savaip mylėtos, pjovimas buvo būtinybė: pusmetį turėsime mėsos, dešrų, vėdarų, tėvas lašinius rūkys paties sukaltoje rūkykloje. Lašinukai, kumpis, dešros kvepės kadugiu ir nebus siejama su gyvulio mirtimi. Kai papjautą kiaulę imdavo svilinti, gremžti peiliu nešvarumus, atšutintus šiltu vandeniu, kai jos kūnas tapdavo švarus, įvykdavo transformacija, paaiškinama per tūkstančius metų genuose įsispaudusia žmogaus – medžiotojo, žmogaus – gyvulio augintojo patirtimi, ir gyvūnas tapdavo maistu, o jo mirtis nustodavo buvusi mirtimi.

Pirmas mano susimąstymas apie mirtį nuskambėjo varpu. Neseniai buvome atsikėlę į bažnytkaimį tarp miškų. Dar tebebuvo graži tradicija, mirus žmogui, skambinti varpu – pranešti gyviems apie parapijiečio išėjimą į anapus, mirusiems – ženklas pasitikti.

„Skambina už dūšią“, – paaiškino Audronė, mano žaidimų draugė, šeimininko, pas kurį laikinai buvome apsistoję, vidurinioji dukra. Matydama, kad nesuprantu, paaiškino plačiau: „Mirusiojo artimieji ateina pas kunigą ir prašo skambinti už mirusiojo dūšią. Zakristijonas skambina. Kažin, kas čia toks galėjo mirti? Gal kas iš toliau?“ – dar pasamprotavo. Tad mirtis nuo tol man skamba kaip jaukus rudens pavakarės varpas, kai toli girdėti, kai daug erdvės dūšelei skristi…

Mirties pažinimas per garsą dar nebuvo tikrasis jos pažinimas. Gyvenimas labai iš lėto, po truputį mokė prie jos priartėti. Kitas žingsnelis – per kvapą. Ir kuo gi kvepia mirtis? Eglišakiais? Vaško žvakėmis? Nuvytusiomis gėlėmis? Man – aliejiniais dažais. Neįprastas patyrimas, atsineštas iš vaikystės. Kaip koks inkliuzas, įklimpęs sąmonės sakuose, užkonservuotas, nebeįkeičiamas į jokį kitą kvapą, nors gyvenimiškoji patirtis siūlo ir kitus vaizdus bei kvapus.

Gyvenome anuomet mažame kaimelyje gražiu, nepretenzingu, visai neautentišku Paupio pavadinimu. Per jį tekėjo upė be pavadinimo, tiesiog – Upė. Iš visų pusių kaimelį supo miškai. Ne šiaip brūzgynai alksnynai, bet tamsūs eglynai. Kaimelyje  (tarsi Apučio vaizduojamoje erčioje) sueidavo keliai iš visų keturių pusių. Viduryje – medinė bažnytėlė, prie jos glaudėsi nedidelės kapinaitės, dar toliau – mokykla, internatas, paštas… Viskas, ko reikia žmogui gyventi ir… numirti.

Mūsų namo langai žiūrėjo į tą pusę, kur prasiskyręs miškas praleisdavo vieškelį. Juo dukart per dieną atvažiuodavo keleivinė – autobusas iš Raseinių. Juo atlydėdavo, varpui skambant, žemiškąjį kelią jau nuėjusįjį. Su dūdų orkestru ar giesmėmis. Jos labiausiai gremždavo širdį. Mama visą dieną nerasdavo ramybės, nelinksma būdavo ir mums, vaikams.

Kartą atlydėjo du karstus vienu metu. Vaikams smalsu – nulėkėme prie kapinių „ištirti“. Ištyrėme – motina ir sūnus. Vienas karstas kaip karstas, kitas labiau priminė dėžę, ką tik nuteptą aliejiniais dažais. Joje, toje dėžėje, kalbėjo moterėlės pašnibždom, sūnaus kauleliai perlaidojami. Iš kur perlaidojami? Kodėl tokioje dėžėje be jokių papuošimų? Paslaptis traukia, bet jos atskleisti mums nepavyko – žmonės tylėjo lyg užsiūti. Ėjo 1970-ieji. Tik  po daugybės metų, kai imta kalbėti drąsiau, kai ėmiau suprasti, kas tie „miško broliai“, „žaliukai“, pradėjo aiškėti, kas galėjo būti taip paskubom perlaidojamas, garsiai neįvardijamas, porą dešimčių kur nors slaptoje vietoje (gal pamiškėje, o gal sodyboje?) palaidotas – tiesiog užkastas – motinos sūnus. Išliko aliejinių dažų kvapas. Karsto-dėžės vaizdas. Ir suvokimas: dabar jau kartu, šalia – šitaip mirdama motina prisakė gyviesiems.

Tame kaimelyje gyvenome neilgai. Nespėjome priprasti prie kapinaičių kaimynystės anei atlydinčiųjų graudulingų giesmių. Bet tas laikas Paupyje toks sodrus, toks kitoniškas, pilnas netikėtų patirčių ir išgyvenimų, kad savo gyvenimo liniją piešdama ištęsčiau šį laikotarpį arba, greičiau, pastorinčiau spalvotais flomasteriais.

Ar bandėte kada piešti savo gyvenimo liniją? Kokių spalvų, kokių garsų ir kvapų į ją sudėtumėt? Ar pabandėte atsekti, kaip šalia Gyvenimo linijos brėžiasi ir Mirties? Iš pradžių neryškios, plonytės,  trapios lyg pirmojo ledo raižiniai ant gruodžio balučių ar šerkšno gėlės ant langų, vėliau įgauna vis realistiškesnį, konkretesnį vaizdą. Šitaip Gyvenimas mus ruošia Mirčiai. Moko mus į savo Laiką įausti nebūties (amžinybės?) giją.