K. Baltmiškė. Lietuvos nepriklausomybei svarbios pergalės šimtmetis minimas Radviliškyje (7)

Lietuvos kariuomenės savanorių J. Jaramino ir G. Sakalausko, kritusių kovoje prieš bermontininkus, kapas senosiose Radviliškio kapinėse | A. Tamošiūno nuotr.

Lietuvos kariuomenės savanorių J. Jaramino ir G. Sakalausko kapas | A. Tamošiūno nuotr.

Kai šiandien Lietuvos istorijos svarba matuojama Vilniaus matais, norisi priminti, kad Lietuvos likimas daugeliu atvejų sprendėsi toli gražu ne sostinėje.

„Jei ne prieš šimtą metų Radviliškyje iškovota Lietuvos kariuomenės pergalė prieš bermontininkus, nežinau, ar šiandien galėtume kalbėti apie laisvą Lietuvą. Tada buvo žengtas žingsnis į Lietuvos laisvę. Tada buvo padėtas pagrindų pagrindas laisvos nepriklausomos Lietuvos atsikūrimui“, – Lietuvos kariuomenės prieš bermontininkus pergalės svarbą pabrėžia Radviliškio rajono meras Antanas Čepononis.

Stebuklų metai

„1919 metai – tai stebuklų metai, – teigia Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento direktorius Eugenijus Lastauskas. – Tų metų sausio mėnesį Lietuvos valstybę, turinčią tik keturis tūkstančius savanorių, užpuola du stiprūs priešai. Iš Rytų veržėsi trys bolševikų divizijos. Kiekvienoje divizijoje po 8–9 tūkstančius karių. Iš Šiaurės Lietuvą puolė bermontininkai. Jų kariuomenėje per visą Lietuvą ir Latviją buvo apie 30 tūkstančių karių. Ir Lietuvos kariuomenė padarė stebuklą. Vasario mėnesį ties Šėta ji sustabdė bolševikų veržimąsi, ir iki rugsėjo mėnesio išstūmė bolševikų padaliniai.“

Po šios pergalės Lietuvos kariuomenė atsigręžė į Šiaurės Lietuvą. Baisogaloje įsteigiamas kovos prieš bermontininkus štabas. Vadovaudamiesi generolo Kazio Ladigos įsakymu, lapkričio 21 dieną Lietuvos kariai pradėjo puolimą. „Puolimas prasidėjo ketvirtą valandą ryto nuo Karčemų kaimo ir ėjo trimis kryptimis. Viena kariuomenės dalis judėjo labiau į šiaurę, kita – labiau į pietus, viduryje – Radviliškis. Šiaurės ir pietų kryptimis ėjusios kariuomenės dalys pergalę pasiekė be didesnių kliūčių, bet Antrojo pėstininkų pulko Pirmasis batalionas, vadovaujamas majoro Jono Motiejūno-Valevičius, ėjęs Radviliškio kryptimi – užstrigo ties Radviliškio sentikių kapinėmis.

Mūšyje žuvo du jauni karininkai, 13 kareivių, 52 sužeisti. Sužeidžiamas ir majoras Jonas Motiejūnas-Valevičius. Vakare – krizinė padėtis. Skubiai susirinkę visi karo vadai svarstė, ką daryti. Lietuvos karių buvo keturis kartus mažiau negu bermontininkų. Tada Pirmojo pulko, kurį sudarė savanoriai, vadas pulkininkas Vladas Skorupskis paprašė juos leisti į mūšį. „Mes padarysime tai, ko nepadarė kiti. Mes turime pulti, nes gintis esame per silpni“, – tokius istorijoje įsirašiusius pulkininko žodžius primena Eugenijus Lastauskas. – Lapkričio 22 dienos rytą prasidėjęs pirmasis puolimas nepavyko. Pulkui teko kiek atsitraukti. Tada lietuvių kariai šiek tiek pakeitė puolimo kryptį ir pralaužė bermontininkų frontą. 15–17 valandą Lietuvių kariuomenė paėmė Radviliškį. Ta istorija – tai stebuklo istorija, nes ji parodo, kad, net esant labai sudėtingai padėčiai, Lietuvos gyventojai gali padaryti, bet gali padaryti tik su viena sąlyga – jei daroma.“

Kaip pabrėžia Eugenijus Lastauskas, 1919 metų pradžioje, atrodo, beviltiškoje padėtyje buvusi jauna Lietuvos valstybė, nes ją puolė galingi priešai, metų pabaigoje sugebėjo pasiekti dvi svarbias pergales. „Radviliškio kautynėmis buvo užbaigtas 1919 metų kovų ciklas, – pabrėžia Eugenijus Lastauskas. – Ir kai šiandien girdžiu skundus, kad sunkus gyvenimas, kiekvieno noriu paklausti: ar yra taip sunku, kaip buvo 1919 metais?“

Radviliškio riboženklis, visiems primeaantis apie svarbią sukaktį – Lietuvos kariuomenės istorinės pergalės prieš bermontininkus 100-metį | T. Januševičiaus nuotr.

Radviliškio riboženklis, visiems primenantis apie svarbią sukaktį – Lietuvos kariuomenės istorinės pergalės prieš bermontininkus 100-metį | T. Januševičiaus nuotr.

Pergalės svarbą įvertina ne visi

Tačiau šios pergalės svarbą Lietuvai suvokia ne visi. „Radviliškio ir kaimyninių rajonų gyventojai apie šią pergalę žino ir supranta jos svarbą Lietuvai, bet ar tai žino visa Lietuva, drįsčiau abejoti, nes sklaidos, kuri galėtų ir turėtų būti, nėra. Labai išryškėjantys šalies valdžios vietiniai siekiai pastaruoju metu tapo svarbiau negu Lietuvos istorija. Dėl to yra be galo skaudu. Rengėme įvairius projektus, kuriais siekėme, kad pergalės šimtmetis būtų paminėtas šalies mastu, bet, deja, šie projektai nesudomino nei Lietuvos kultūros tarybos, nei Vyriausybės, – apgailestauja meras Antanas Čepononis. – Lietuvos kariuomenės pergalės prieš bermontininkus šimtmečio paminėjimas tarsi vien tik radviliškiečių reikalas.

Žinoma, mes tam skiriame labai daug dėmesio ir jėgų. Iš savo biudžeto skiriame ir renginiui reikalingas lėšas. Labai gerai, kad sulaukėme didelio Lietuvos kariuomenės palaikymo. Tačiau dėmesio iš valstybės nėra. Ir galiu drąsiai teigti, kad šiandien valstybei nerūpi Lietuvos istorija, o jei  rūpi, tai tik, kas susiję su Vilniumi. Ir tokį valdžios požiūrį labai aiškiai parodė Alytaus įvykiai. Vidaus reikalų ministrė gaisrą „užgesino“, bet Alytuje padangos vis dar degė. Labai puikiai suprantu Alytaus miesto merą, nes prieš kelerius metus ir Radviliškio rajone turėjome panašią ekologinę nelaimę ir puikiai matau, kad kol kas Lietuvos valdininkams svetimo skausmo dar nėra.“

O pergalės šimtmetį radviliškiečiai, kaip pažymi meras, mini per visus šiuos metus. Surengta ir numatyta surengti nemažai renginių. Tai ir liepos 6 dieną įvykęs dviratininkų žygis, spalio 12 dieną pergalės sukaktis paminėta pėsčiųjų žygiu, kuriame dalyvavo apie 300 žmonių. „Paskutinį spalio šeštadienį šimtmečio paminėjimas vyko Karčemose, iš kur ir prasidėjo Lietuvos kariuomenės puolimas prieš bermontininkus. Neliūdėjome. Ten skambėjo linksma muzika ir dainos. Juk prieš šimtą metų buvo pasiekta pergalė, kuria ir šiandien galime pasidžiaugti“, – sako Radviliškio rajono meras.

Lietuvos kariuomenės veiksmai prieš bermontininkus | Radviliškio savivaldybės nuotr.

Lietuvos kariuomenės veiksmai prieš bermontininkus | Radviliškio savivaldybės nuotr.

Šimtmečio renginiai

„Pergalės šimtmečiui skirtų renginių gausiausia lapkričio mėnesį. Lapkričio 8 dieną Lizdeikos gimnazija rengia respublikinę mokinių ir mokytojų konferenciją „Laisvės kovų keliais Radviliškio rajone“. Po konferencijos gimnazistai kartu su istoriku keliaus po Radviliškio rajoną laisvės kovų keliu, – šventės programą pristato Radviliškio kultūros centro direktorė Indrė Ginkevičienė. – Lapkričio 21 dieną 11 valandą mokiniai taps jaunaisiais gidais ir pakvies radviliškiečius pakeliauti tuo pačiu kovų kelių, kuriuo jie keliaus su istoriku lapkričio pradžioje. Dalyvauti šioje ekskursijoje kviečiame rajono bendruomenes, trečiojo amžiaus universiteto klausytojus, visus radviliškiečius ir svečius, norinčius prisiminti Lietuvai svarbius istorijos faktus.“

Radviliškio jaunimo kompozicija „Aš mylėsiu ir lauksiu“ | E. Zoltnerienės nuotr.

Radviliškio jaunimo kompozicija „Aš mylėsiu ir lauksiu“ | E. Zoltnerienės nuotr.

Tą pačią dieną 15 valandą Radviliškio kultūros centre bus rengiamos mokinių, mokytojų ir istorikų diskusijos. „Maloniai pasisiūlė atvažiuoti ir šiose diskusijose sudalyvauti du Lietuvos kariuomenės istorikai. Tai Valdas Rakutis ir Karolis Zikaras. Jie bendraus su mokiniais, pristatys parodą. 18 valanda jaunieji radviliškiečiai parodys spektaklį „Aš mylėsiu ir lauksiu“. Rodysime sceninį variantą. Jis šiek tiek skiriasi nuo to, kurį suvaidinome šią vasarą per miesto šventę, – pasakoja Radviliškio kultūros centro direktorė. – Lapkričio 22 dieną Radviliškyje vyks Lietuvos kariuomenės įvairūs pasirodymai. Ir paradai, ir technikos demonstravimas ir kitos pramogos. Renginiai prasidės 15 valandą mieto aikštėje oficialiąja dalimi. Po jos – kareivių paradas link parko. Parke žadama atvira ir interaktyvi pamoka-diskusija su grenadieriais. Paskui – ugnies šou prie laužų, šimtu deglų bus uždegamas vienybės laužas. 18 valandą Kultūros centro salėje vyks šventinis dainų ir šokių ansamblio „Lietuva“ koncertas, skirtas metinėms paminėti. Šis koncertas bus išskirtinis, nes jis specialiai rengiamas šiai sukakčiai, surenkant kūrinius iš įvairių ansamblio programų.“

„Labai džiaugiuosi, kad į pergalės šimtmečio paminėjimą aktyviai įsitraukė mūsų rajono  jaunimas, – sako Radviliškio rajono meras Antanas Čepononis. – Esu jiems ir jų tėveliams labai dėkingas už istorijos saugojimą. Kažkodėl pamirštama, kad būtent po Radviliškyje pasiektos pergalės iš bermontininkų paimta karinė ginkluotė tapo Lietuvos kariuomenės pagrindu. Ir nutylima, kad ši pergalė, su Radviliškio rajonu susijusios pokario kovos yra labai svarbios atkuriant laisvą ir nepriklausomą Lietuvą. Labai kviečiame ir tikimės, kad lapkričio 21–22 dienomis tuos įvykius prisiminsite kartu su radviliškiečiais.“

Radviliškyje gyvenantis kariškis, karo istorijos entuziastas Alvydas Tamošiūnas viename socialiniame tinkle sukūrė paskyrą „Radviliškio mūšiui 100“. Šioje paskyroje galima rasti daugybę informacijos, susijusios su pergalingo Lietuvos kariuomenės mūšio prieš bermontininkus prie Radviliškio akimirkomis, istoriniais duomenimis.

Lietuvos kariuomenės savanorių J. Jaramino ir G. Sakalausko, kritusių kovoje prieš bermontininkus, kapas senosiose Radviliškio kapinėse | A. Tamošiūno nuotr.

Lietuvos kariuomenės savanorių J. Jaramino ir G. Sakalausko, kritusių kovoje prieš bermontininkus, kapas senosiose Radviliškio kapinėse | A. Tamošiūno nuotr.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , .

7 komentarai

  1. Juk 1919 metais Lietuvą puolė ne tik bolševikai, bermontininkai, bet ir Lenkija. Antai, 1919 metų pradžioje (pavasarėjant) Lietuvos kariuomenė ties Bobriškėmis sumušė besiverženčią Lietuvon Lenkijos kariuomenę, išvijo juos iš Varėnos iki Marcinkonių. Tad nutylėti 1919 metų Lietuvos kariuomenės kovas su Lenkija valstybiškai žiūrint nėra rimta, tai sovietinės propagandos recidyvas…

  2. Prašalietis:

    Straipsnelio citata- „1919 metai – tai stebuklų metai, – teigia Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento direktorius Eugenijus Lastauskas. – Tų metų sausio mėnesį Lietuvos valstybę, turinčią tik keturis tūkstančius savanorių, užpuola du stiprūs priešai. Iš Rytų veržėsi trys bolševikų divizijos. Kiekvienoje divizijoje po 8–9 tūkstančius karių. Iš Šiaurės Lietuvą puolė bermontininkai. Jų kariuomenėje per visą Lietuvą ir Latviją buvo apie 30 tūkstančių karių. Ir Lietuvos kariuomenė padarė stebuklą. Vasario mėnesį ties Šėta ji sustabdė bolševikų veržimąsi, ir iki rugsėjo mėnesio išstūmė bolševikų padaliniai.“… Eiliniam žmogeliui tai perskaičius, ir supratus, kaip tokie karo specialistai “sugebėtų” vertinti konkrečią karinę situaciją karo metu, priešų karinės galios ir kitus karinius dalykus, “pradeda drebėti kinkos”, nes nesunku įsivaizduoti kas šiuo atveju visų”ginamųjų laukia”…. Belieka tik stebėtis, kad kariuomenės departamento direktorius, kalbėdamas apie konkrečius istorinius mūšius ir vertindamas jų svarbą, iš istorijos “težino” tik tai ką parašė, ir jo kaip karinio specialisto vertinimas yra, kad “1919 metai – tai stebuklų metai”. Kas liečia paminėtus istorinius dalykus, tai minėtas raudonosios armijos vakarų frontą sudariusios trys divizijos ir pagalbiniai būriai kovojo vienu metu Estijos dalyje,Latvijoje, Lietuvoje ir Baltarusijoje. Kas liečia Lietuvos kovas prieš Bermontininkus, straipsnelyje prilygintas pagal prasmę kovoms prieš raudonąją armiją, yra žinoma, kad Bermontas buvo caro armijos generolas ir vienas iš Pabaltijo baltagvardiečių vadovų. 1919 metais vadovavo Įpatingam Korpusui Latvijoje, kuris buvo suformuotas Vokietijoje iš rusų karo belaisvių ir savanorių vokiečių. Šis korpusas su Vokiečių kariuomenės likučiais vadovaujamais fon der Golco kariavo Latvijoje su Raudonąja Armija. 1919 rugsėjį Bermonto korpusas buvo pervadintas savanorių armija, į kurią buvo prijungti ir fon der Golco vadovaujamos armijos likučiai. Bermontui su savo savanorių armija atsisakius prisijungti prie Judeničiaus, jis susipyko su tuometine Estijos ir Latvijos vyriausybėmis. 1919 spalį Bermontas su savo armija apsupo Rygą ir pabandė suformuoti provokišką vyriausybę, bet buvo sumuštas latvių ir estų kariuomenių, padedant Antantės laivynui. Po pralaimėjimo emigravo į Vokietiją. Apie kitus istorinius dalykus galima rasti rimtuose portaluose ir rimtose istorinėse knygose ko pasekoje pasidaryti išvadas “be jokių 1919 metų karinių stebūklų”….

    • Juozas:

      na, kaip visada, rašai bravūriškai, bet skystokai. Reikėtų tau pasitikslinti kai kurias detales, laipsnius ir t.t. Dėl ko buvo kariaujama irgi nesupratai ? Na, jei pasimokysi, tai tau dar viskas prieš akis

  3. Prašalietis:

    Juozas, kaip visada “mokslinėje aukštumoje”. Jo “konkretūs, objektyvūs ir moksliškai pagrįsti” pastebėjimai: “kaip visada, rašai bravūriškai, bet skystokai. Reikėtų tau pasitikslinti kai kurias detales, laipsnius ir t.t. Dėl ko buvo kariaujama irgi nesupratai ? Na, jei pasimokysi, tai tau dar viskas prieš akis”… eilinį skaitytoją priverčia Juozuko “mokslinėmis žiniomis žavėtis iki apsikakojimo”. Su “tautiniu patriotiniu”džiaugsmu galima konstatuoti, kad konkrečiu atveju, nepasitvirtinus Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento direktoriaus Eugenijaus Lastausko vertinimui:”1919 metai – tai stebuklų metai”, “tautiniai Juozukai su savo žiniomis ir moksliškumu” sudirbs ne prasčiau už šio karinio departamento direktorių.

    • stasys:

      Prašalieti na nereikia ano meto situacijos Lietuvoje vertinti kaip didelio išpusto burbulo . Turite kita požiūri imi ir išdėstai , jei pavartytumėte žemėlapį tos Lietuvos kurioje buvo atkurta nepriklausomybė ne tiek ir daug lyginant su šiandienine .

      • Prašalietis:

        Istorines”ano meto” situacijas “vertina”, kaip ir “savo požiūrius” į istorinius faktus reiškia tik visiški profanai ir idiotai. Normalūs žmonės istorines situacijas studijuoja ir iš istorijos duotų pamokų mokosi. Kaip “tikroviškai, teisingai” Lietuvoje 1918 metais buvusią istorinę situaciją “po įvertinimo”pamatė lansberginio durnių laivo “specas” iš Lietuvos kariuomenės departamento, kaip komentuojantis Juozas “suprato dėl ko buvo kariaujama”1918 metais prie Radviliškio, eilinį kartą bent kiek adekvačiai suvokiančiam realijas žmogeliui akivaizdžiai patvirtina, kad su tokiais “tautiniais intelektualais, kariniais specais, Gedimino kalno tautiniais mąstytojais” tėra plūduriuojantis lietuviškas durnių laivas, kuris ir Afrikoje būtų durnių laivas….

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: